Dispozicija (dispositio) yra antrasis retorikos etapas, skirtas surinktos medžiagos organizavimui ir struktūrizavimui. Tai savotiška minties architektūra – procesas, kuriame nusprendžiama, kokia seka bus pateikiami argumentai, kad jie pasiektų didžiausią poveikį klausytojui. Šiame etape kalba suskirstoma į logines dalis: įžangą (exordium), faktų išdėstymą (narratio), pagrindinį argumentavimą (confirmatio) bei išvadas (peroratio). Kalbėtojas turi strategiškai apskaičiuoti, kurioje vietoje pateikti stipriausius įrodymus, o kur – emocinius kreipinius. Dispozicija užtikrina, kad kalba nebus tiesiog atsitiktinių minčių kratinys, o taps nuosekliu, kryptingu bei įtikinamu pasakojimu. Gera struktūra padeda klausytojui lengviau sekti mintį, išlaikyti dėmesį ir natūraliai prieiti prie kalbėtojo siūlomų išvadų. Tai etapas, paverčiantis surinktą žaliavą į tvirtą ir logišką sistemą.
Visą klasikinės retorikos sistemą sudaro penki pagrindiniai etapai:
- Invencija (inventio) – idėjų, argumentų ir įrodymų paieška bei visapusiška temos analizė.
- Dispozicija (dispositio) – šiame etape rasta medžiaga logiškai susisteminama ir sudėliojama į tvirtą kalbos struktūrą.
- Elokucija (elocutio) – stiliaus parinkimas, minčių formulavimas tinkamais žodžiais ir retorinių figūrų naudojimas.
- Memorija (memoria) – parengto teksto įsiminimas, pasitelkiant specialias atminties lavinimo technikas bei vaizdinius.
- Akcija (actio) – galutinis kalbos atlikimas auditorijai, naudojant balsą, tinkamas intonacijas, mimiką bei gestus.
Šis nuoseklus pasirengimas užtikrina, kad kalba bus logiškai tvirta, sklandi bei profesionaliai pateikta. Dispozicija yra kritinis tiltas tarp idėjos gimimo ir jos kalbinės išraiškos. Be aiškaus plano net patys genialiausi argumentai gali prarasti savo jėgą, todėl būtent tvarka suteikia minčiai autoritetą ir svorį. Tai įrankis, leidžiantis suvaldyti informacijos srautą, taip pat nukreipti jį tiesiai į klausytojo protą bei širdį. Tinkamai sudėliota dispozicija paverčia kalbėtoją patikimu vedliu.