Knyga Apie protą (De l’esprit) yra vienas skandalingiausių ir įtakingiausių XVIII amžiaus Švietimo epochos tekstų, kurį 1758 metais išleido prancūzų filosofas Klodas Adrianas Helvecijus. Šis veikalas iš karto po pasirodymo sukėlė didžiulį pasipiktinimą tarp tuometinės Prancūzijos religinių ir politinių autoritetų, nes jame išdėstytos idėjos kvestionavo tradicinę moralę bei sielos nemirtingumą. Autorius knygoje siekė sukurti mokslinį pagrindą žmogaus elgesiui suprasti, remdamasis grynai materialistiniais ir sensoriniais principais, o tai buvo tiesioginis iššūkis Katalikų bažnyčios mokymui bei karaliaus valdžios autoritetui. Kūrinys tapo intelektualinio maišto simboliu, o jo likimas – viešas sudeginimas – parodė, kokią baimę kėlė naujosios Švietimo idėjos.
Klodas Adrianas Helvecijus prieš išleisdamas šį kūrinį buvo gerbiamas visuomenės veikėjas ir turtingas mokesčių rinkėjas, todėl jo drąsus išstojimas prieš nusistovėjusią tvarką daug kam tapo staigmena. Autorius tikėjosi, kad jo darbas pelnys jam vietą Prancūzų akademijoje, tačiau įvyko priešingai. Knyga buvo išleista su oficialiu cenzūros leidimu, tačiau netrukus po to pareigūnai suprato teksto radikalumą ir jį atšaukė. Paryžiaus parlamentas ir Sorbonos universitetas pasmerkė knygą kaip eretišką ir kenksmingą visuomenės moralei, o tai privertė autorių viešai atgailauti siekiant išvengti griežtesnių bausmių.
Pagrindinė knygos idėja remiasi prielaida, kad visas žmogaus intelektinis gyvenimas kyla iš fizinių pojūčių. Autorius teigė, kad mąstymas yra ne kas kita, kaip gebėjimas lyginti skirtingus pojūčius, todėl dvasinis pasaulis neturi jokios savarankiškos, nuo kūno nepriklausomos substancijos. Toks požiūris eliminavo dieviškosios sielos poreikį aiškinant žmogaus sąmonę, o tai XVIII amžiaus viduryje buvo laikoma pavojingu ateizmu. Pasak filosofo, žmogaus gebėjimai nėra įgimti ar nulemti Dievo, jie formuojasi per sąveiką su aplinka ir gaunamą informaciją iš išorinio pasaulio.
Pagrindinės materializmo idėjos ir pojūčių teorija
Nagrinėdamas pažinimo procesą, Helvecijus suformulavo teiginį, kad spręsti reiškia jausti. Jis aiškino, kad bet koks sprendimas yra tiesiog dviejų pojūčių santykio pajautimas. Pavyzdžiui, kai žmogus nusprendžia, kad vienas daiktas yra didesnis už kitą, jis tiesiog patiria regėjimo pojūčių skirtumą. Šis supaprastintas modelis leido jam atmesti visas metafizines spekuliacijas apie aukštesnę proto prigimtį. Visas žmogaus protas buvo redukuotas iki biologinio mechanizmo, kuris reaguoja į dirgiklius ir kaupia patirtį, taip panaikinant prarają tarp žmogaus ir gyvūnijos pasaulio.
Kitas svarbus aspektas yra asmeninio intereso teorija, kurią autorius pritaikė etikos sričiai. Helvecijus teigė, kad žmogus visada siekia to, kas jam teikia malonumą, ir vengia to, kas sukelia skausmą. Todėl dorybė ir yda nėra absoliučios kategorijos, jos tiesiogiai priklauso nuo to, kas yra naudinga visuomenei tam tikru laikotarpiu. Tai reiškė, kad moralė turi būti grindžiama ne religiniais priesakais, o racionaliais įstatymais, kurie suderina asmeninį individo interesą su bendrąja gerove. Šios mintys tapo pagrindu vėlesnei utilitarizmo filosofijai, kurią plėtojo anglo mąstytojai.
Knygos pasmerkimas ir viešas sudeginimas
1759 metais knyga buvo oficialiai įtraukta į uždraustų knygų sąrašą, o jos egzemplioriai buvo viešai sudeginti Paryžiaus budelio rankomis. Tai buvo padaryta siekiant sustabdyti pavojingų minčių plitimą, tačiau efektas buvo priešingas – draudimas tik padidino susidomėjimą kūriniu ir jis buvo slapta platinamas visoje Europoje. Bažnyčios hierarchai baiminosi, kad paneigus sielos nemirtingumą, žmonės nustos bijoti pomirtinės bausmės ir tai sužlugdys socialinę tvarką. Pats Helvecijus turėjo pasirašyti tris oficialius savo pažiūrų išsižadėjimus, tačiau privačiuose laiškuose savo įsitikinimų niekada nepakeitė.
Nepaisant represijų, knyga padarė milžinišką įtaką kitiems Švietimo amžiaus mąstytojams, tokiems kaip Denisas Diderot ar Paulis-Henri Holbachas. Diskusijos apie šį veikalą suskaldė intelektualų bendruomenę, nes net ir kiti filosofai ne visada sutiko su tokiu radikaliu žmogaus prigimties supaprastinimu. Tačiau visi jie vieningai gynė autoriaus teisę reikšti savo mintis, o šis įvykis tapo vienu svarbiausių kovos už žodžio laisvę epizodų Prancūzijoje. Kūrinys privertė visuomenę susimąstyti apie tai, kas iš tikrųjų formuoja žmogaus charakterį ir visuomenines vertybes.
Auklėjimo galia ir socialinės reformos
Helvecijus savo darbe ypač pabrėžė auklėjimo svarbą, teigdamas, kad jis gali viską. Kadangi protas pradžioje yra tarsi švari lenta, visus skirtumus tarp žmonių lemia tik jų gauta patirtis ir lavinimas. Jei visi žmonės gautų vienodą ir kokybišką išsilavinimą, jų intelektiniai gebėjimai būtų panašūs. Ši teorija kirtosi su tuometine nuostata, kad aristokratija turi įgimtą pranašumą prieš žemesniuosius sluoksnius dėl savo kraujo ar Dievo valios. Filosofas tikėjo, kad reformavus švietimo sistemą, galima sukurti kur kas teisingesnę visuomenę.
Autorius manė, kad įstatymų leidėjai turi tapti tam tikrais moralės mokytojais. Kadangi žmonės natūraliai siekia naudos, įstatymai turi būti sukonstruoti taip, kad dorybingas elgesys individui būtų naudingas, o kenkėjiškas – nuostolingas. Valstybės užduotis yra ne bausti už nuodėmes, o nukreipti žmogaus egoizmą bendruomenės labui. Toks požiūris reikalavo visiškai naujo požiūrio į teisėtvarką ir valstybės valdymą, atskiriant juos nuo teologijos ir grindžiant tik racionaliais, praktiniais argumentais.
Kritiniai punktai ir pagrindinės išvados
Apibendrinant pagrindinius knygos teiginius, galima išskirti šiuos esminius punktus, kurie sukėlė didžiausią pasipriešinimą:
- Žmogaus mąstymas prasideda ir baigiasi fiziniais pojūčiais, o sudėtingos idėjos yra tik pojūčių deriniai.
- Asmeninis interesas ir malonumo siekis yra vieninteliai realūs žmogaus elgesio motyvai bet kokiomis aplinkybėmis.
- Visuomeninė dorybė turi būti vertinama pagal jos teikiamą naudą bendruomenei, o ne pagal religines dogmas.
- Skirtumai tarp individų atsiranda ne dėl prigimties, o dėl nevienodų gyvenimo ir ugdymo sąlygų.
- Įstatymų leidėjų darbas yra sukurti sistemą, kurioje asmeninė nauda natūraliai sutaptų su viešuoju interesu.
Nors šiuolaikinis mokslas ir psichologija kai kuriuos Helvecijaus teiginius vertina kaip pernelyg mechanistinius, jo indėlis į socialinių mokslų raidą yra neginčijamas. Jis vienas pirmųjų pabandė pritaikyti gamtos mokslų metodus tiriant žmogaus protą ir visuomenę. Knyga išlieka svarbi kaip pavyzdys, kaip viena idėja gali išjudinti galingas institucijas ir priversti peržiūrėti tūkstantmečius gyvavusias nuostatas. Šiandien šis tekstas skaitomas kaip istorinis dokumentas, kartu jis išlieka intelektualus iššūkis skatinantis mąstyti kritiškai ir nepriimti autoritetų nuomonės be įrodymų.
Apie protą (De l’esprit) ištraukos
APIE PROTĄ
APIE PROTĄ PATĮ SAVAIME
I SKYRIUS
Kasdien ginčijamasi, ką reikėtų vadinti protu: kiekvienas taria savo žodį; niekas nesieja su šiuo žodžiu tų pačių idėjų, ir visi kalba vienas kito nesuprasdami.
Norint pateikti teisingą ir tikslią šio žodžio „protas“ idėją bei įvairias jo vartojimo prasmes, pirmiausia reikia išnagrinėti protą patį savaime.
Į protą žiūrima kaip į mąstymo gebėjimo padarinį (ir šia prasme protas tėra žmogaus minčių visuma); arba jis laikomas pačiu mąstymo gebėjimu.
Norint sužinoti, kas yra protas, suprantamas pastarąja prasme, reikia žinoti, kokios yra mūsų idėjas kuriančios priežastys.
Mes savyje turime du gebėjimus arba, jei drįsčiau taip pasakyti, dvi pasyvias galias, kurių egzistavimas yra visuotinai ir aiškiai pripažįstamas.
Viena iš jų – tai gebėjimas priimti įvairius įspūdžius, kuriuos mums daro išoriniai objektai; ji vadinama fiziniu jautrumu.
Kita – tai gebėjimas išsaugoti tuos įspūdžius, kuriuos mums paliko šie objektai; ji vadinama atmintimi. Atmintis tėra ne kas kita, kaip užsitęsęs, bet susilpnėjęs pojūtis.
Šie gebėjimai, kuriuos aš laikau mūsų minčių kūrimo priežastimis ir kurie mums yra bendri su gyvūnais, vis dėlto suteiktų mums tik labai nedidelį idėjų skaičių, jei jie mumyse nebūtų susieti su tam tikra išorine organizacija.
Jei gamta, vietoj rankų ir lanksčių pirštų, mūsų riešus būtų užbaigusi arklio kanopa, kas galėtų abejoti, kad žmonės – be lanko, be būstų, be apsaugos nuo gyvūnų, užsiėmę tik maisto paieškomis ir bėgimu nuo plėšrūnų – vis dar klaidžiotų miškuose kaip bėgančios bandos?
Esant tokiai prielaidai, akivaizdu, kad viešoji tvarka jokioje visuomenėje nebūtų pasiekusi tokio tobulumo lygio, kokį yra pasiekusi dabar. Nebūtų nė vienos tautos, kuri pagal savo protą nebūtų likusi gerokai žemesnė už kai kurias laukines gentis, neturinčias nė dviejų šimtų idėjų, ir neturinčias dviejų šimtų žodžių toms idėjoms išreikšti; kurių kalba, atmetus lankų, strėlių, tinklų ir kitus žodžius, suponuojančius rankų naudojimą, būtų susivedusi į penkis ar šešis šauksmus, panašiai kaip gyvūnų. Iš to darau išvadą, kad be tam tikros išorinės organizacijos jautrumas ir atmintis mumyse būtų tik nevaisingi gebėjimai.
Dabar reikia išnagrinėti, ar, pasitelkus šią organizaciją, šie du gebėjimai iš tiesų sukūrė visas mūsų mintis.
Prieš pradedant bet kokį šios temos nagrinėjimą, manęs galbūt paklaus, ar šie du gebėjimai yra dvasinės, ar materialios substancijos modifikacijos. Šis klausimas, anksčiau nagrinėtas filosofų ir atnaujintas mūsų dienomis, nebūtinai įeina į mano veikalo planą. Tai, ką turiu pasakyti apie protą, vienodai gerai dera su abiem šiomis hipotezėmis. Šiuo klausimu tik pastebėsiu, jog jeigu Bažnyčia nebūtų nustačiusi mūsų tikėjimo šiuo klausimu ir jeigu vien tik proto šviesa turėtume pakilti iki mąstančiojo principo pažinimo, negalėtume nesutikti, kad jokia nuomonė šioje srityje negali būti įrodyta; kad privalome pasverti argumentus „už“ ir „prieš“, pasverti sunkumus, apsispręsti pagal didžiausią tikimybių skaičių ir todėl priimti tik laikinus sprendimus. Su šia problema būtų taip pat, kaip su daugybe kitų, kurias galima išspręsti tik pasitelkus tikimybių skaičiavimą. Todėl ilgiau neapsistosiu ties šiuo klausimu; grįžtu prie savo temos ir sakau, kad fizinis jautrumas ir atmintis, arba, tiksliau kalbant, tik jautrumas pagimdo visas mūsų idėjas. Iš tiesų, atmintis negali būti niekas kita, kaip tik vienas iš fizinio jautrumo organų: tas principas, kuris mumyse jaučia, neišvengiamai turi būti tas pats principas, kuris prisimena; nes prisiminti, kaip netrukus įrodysiu, iš esmės tėra jausti.
Kai dėl savo minčių sekos arba dėl virpėjimo, kurį tam tikri garsai sukelia mano ausies organe, aš prisimenu ąžuolo vaizdą, tuomet mano vidiniai organai neišvengiamai turi atsidurti beveik tokioje pačioje būsenoje, kokioje jie buvo matant tą ąžuolą. Ši organų būsena neabejotinai turi sukelti pojūtį: todėl akivaizdu, kad prisiminti – tai jausti.
Nustatęs šį principą, toliau teigiu, kad visos proto operacijos glūdi mūsų gebėjime suvokti įvairių objektų tarpusavio panašumus ar skirtumus, atitikimus ar neatitikimus. O šis gebėjimas tėra tas pats fizinis jautrumas: vadinasi, viskas susiveda į jautimą.
Norėdami įsitikinti šia tiesa, pažvelkime į gamtą. Ji mums pateikia objektus; šie objektai turi ryšių su mumis ir tarpusavio ryšių; šių ryšių pažinimas ir sudaro tai, ką vadiname protu: jis yra didesnis ar mažesnis, priklausomai nuo to, ar mūsų šios srities žinios yra platesnės, ar siauresnės. Žmogaus protas pakyla iki šių ryšių pažinimo, tačiau tai yra ribos, kurių jis niekada neperžengia. Taigi visi žodžiai, sudarantys įvairias kalbas ir kuriuos galima laikyti visų žmonių minčių ženklų rinkiniu, mums primena arba vaizdinius – tokie yra žodžiai „Ąžuolas“, „Vandenynas“, „Saulė“; arba žymi idėjas, tai yra įvairius ryšius, kuriuos objektai turi tarpusavyje, ir kurie yra arba paprasti, kaip žodžiai „dydis“, „mažumas“, arba sudėtiniai, kaip „yda“, „dorybė“; arba, galiausiai, jie išreiškia įvairius ryšius, kuriuos objektai turi su mumis, tai yra mūsų poveikį jiems, kaip žodžiuose „laužau“, „rausiu“, „keliu“, arba jų įspūdį mums, kaip šiuose žodžiuose: „esu sužeistas“, „apakintas“, „išsigandęs“.
Jei aukščiau susiaurinau šio žodžio „idėja“ prasmę, kuri vartojama labai įvairiomis prasmėmis, nes juk lygiai taip pat sakoma „medžio idėja“ ir „dorybės idėja“, taip yra todėl, kad neapibrėžta šio posakio reikšmė kartais gali privesti prie klaidų, kurias visada sukelia piktnaudžiavimas žodžiais.
To, ką ką tik pasakiau, išvada yra tokia: jei visi įvairių kalbų žodžiai niekada nereiškia nieko kito, išskyrus objektus arba tų objektų ryšius su mumis ar tarpusavyje, vadinasi, visas protas susideda iš mūsų pojūčių ir mūsų idėjų lyginimo; tai yra iš pastebėjimo tų panašumų ir skirtumų, atitikimų ir neatitikimų, kuriuos jie turi tarpusavyje. O kadangi sprendimas nėra niekas kita, kaip tik pats šis suvokimas, arba bent jau šio suvokimo ištarimas, iš to seka, kad visos proto operacijos susiveda į sprendimą.
Apribojęs klausimą šiomis ribomis, dabar išnagrinėsiu, ar spręsti nereiškia jausti. Kai vertinu man pateikiamų objektų dydį ar spalvą, akivaizdu, kad sprendimas, priimtas apie skirtingus įspūdžius, kuriuos šie objektai padarė mano pojūčiams, iš esmės tėra pojūtis; kad lygiai taip pat galiu sakyti „aš sprendžiu“ arba „aš jaučiu“; kad iš dviejų objektų vienas, kurį vadinu sieksniu, daro man kitokį įspūdį nei tas, kurį vadinu pėda; kad spalva, kurią vadinu raudona, veikia mano akis kitaip nei ta, kurią vadinu geltona; ir iš to darau išvadą, kad tokiu atveju spręsti tėra jausti.
Bet, pasakysite jūs, tarkime, norime sužinoti, ar kūno jėga yra pranašesnė už kūno dydį – ar galima teigti, kad ir tada spręsti reiškia jausti? Taip, atsakysiu aš: nes tam, kad padaryčiau sprendimą šiuo klausimu, mano atmintis turi man vieną po kito nupiešti paveikslus įvairių situacijų, kuriose dažniausiai galiu atsidurti per savo gyvenimą. Taigi spręsti – tai tuose įvairiuose paveiksluose matyti, kad jėga man bus dažniau naudinga nei kūno dydis. Bet, atsakysite jūs, kai reikia spręsti, ar karaliui teisingumas yra geriau nei gerumas, ar galima įsivaizduoti, kad toks sprendimas tuomet tėra pojūtis?
Ši nuomonė iš pradžių neabejotinai atrodo kaip paradoksas: tačiau norėdami įrodyti jos teisingumą, įsivaizduokime žmogų, kuris žino tai, kas vadinama gėriu ir blogiu; ir kad šis žmogus taip pat žino, jog veiksmas yra daugiau ar mažiau blogas priklausomai nuo to, kiek jis kenkia visuomenės laimei. Darant tokią prielaidą, kokį meną turėtų pasitelkti poetas ar oratorius, kad leistų ryškiau suvokti, jog teisingumas, kuris karaliui labiau dera už gerumą, išsaugo valstybei daugiau piliečių?
Oratorius šio žmogaus vaizduotei pateiks tris paveikslus: pirmajame jis nupieš teisingą karalių, kuris nuteisia ir įvykdo mirties bausmę nusikaltėliui; antrajame – gerą karalių, kuris atidaro to paties nusikaltėlio požemio kamerą ir nuima jam pančius; trečiajame jis pavaizduos tą patį nusikaltėlį, kuris, išėjęs iš savo kameros ir griebęs durklą, bėga išžudyti penkiasdešimties piliečių. Koks žmogus, matydamas šiuos tris paveikslus, nepajus, kad teisingumas, kuris vieno žmogaus mirtimi užkerta kelią penkiasdešimties žmonių mirčiai, karaliui yra priimtinesnis nei gerumas? Tačiau šis sprendimas iš tiesų tėra pojūtis. Iš tiesų, jei dėl įpročio susieti tam tikras idėjas su tam tikrais žodžiais, kaip rodo patirtis, pasiekus ausį tam tikrais garsais mumyse galima sukelti beveik tokius pačius pojūčius, kokius patirtume esant patiems objektams, akivaizdu, kad pamačius šiuos tris paveikslus, nuspręsti, jog karaliui teisingumas yra geriau nei gerumas, reiškia jausti ir matyti, kad pirmajame paveiksle paaukojamas tik vienas pilietis, o trečiajame jų išžudoma penkiasdešimt. Iš to darau išvadą, kad bet koks sprendimas tėra pojūtis.
Bet, pasakysite jūs, ar reikės prie pojūčių priskirti ir tuos sprendimus, kurie, pavyzdžiui, priimami apie didesnį ar mažesnį tam tikrų metodų puikumą, tokių kaip metodas, padedantis mūsų atmintyje sutalpinti daug objektų, arba abstrakcijų metodas, arba analizės metodas?
Norint atsakyti į šį prieštaravimą, pirmiausia reikia apibrėžti žodžio „metodas“ reikšmę: metodas tėra priemonė, kuria naudojamasi norint pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tarkime, žmogus ketina įsiminti tam tikrus objektus ar idėjas, ir atsitiktinumas juos išdėstė taip, kad prisiminus vieną faktą ar idėją, jam iškyla atmintyje begalė kitų faktų ar idėjų, ir tokiu būdu jis lengviau bei giliau įsirėžė į savo atmintį tam tikrus objektus. Tuomet nuspręsti, kad ši tvarka yra geriausia, ir pavadinti ją metodu, reiškia pasakyti, kad mokantis tokia tvarka, o ne bet kokia kita, buvo įdėta mažiau dėmesio pastangų, patirtas mažiau varginantis pojūtis. O prisiminti varginantį pojūtį – tai jausti; todėl akivaizdu, kad šiuo atveju spręsti reiškia jausti.
Toliau tarkime, kad norėdamas įrodyti tam tikrų geometrijos teiginių teisingumą ir padėti savo mokiniams juos lengviau suprasti, geometras sugalvojo paprašyti jų nagrinėti linijas neatsižvelgiant į jų plotį ir storį: tuomet nuspręsti, kad ši abstrakcijos priemonė ar metodas yra pats tinkamiausias palengvinti jo mokiniams suprasti tam tikrus geometrijos teiginius, reiškia pasakyti, kad naudodamiesi šiuo metodu, o ne kitu, jie įdeda mažiau dėmesio pastangų ir patiria mažiau varginantį pojūtį.
Kaip paskutinį pavyzdį tarkime, kad atskirai nagrinėjant kiekvieną tiesą, kurią slepia sudėtingas teiginys, buvo lengviau pasiektas to teiginio supratimas: tuomet nuspręsti, kad analizės priemonė ar metodas yra geriausias, taip pat reiškia pasakyti, kad buvo įdėta mažiau dėmesio pastangų, ir atitinkamai patirtas mažiau varginantis pojūtis, kai buvo atskirai nagrinėjama kiekviena iš šiame sudėtingame teiginyje slypinčių tiesų, negu tuomet, kai jas visas norėta suvokti vienu metu.
Iš to, ką pasakiau, išplaukia, kad sprendimai, priimti apie priemones ar metodus, kuriuos mums atsitiktinumas pateikia tam tikram tikslui pasiekti, iš esmės tėra tik pojūčiai; ir kad žmoguje viskas susiveda į jautimą.
Bet, paklausite jūs, kaip iki šių dienų manyta, kad mumyse egzistuoja sprendimo gebėjimas, atskirtas nuo jautimo gebėjimo? Į tai atsakysiu, kad ši prielaida atsirado tik dėl to, jog iki šiol manyta esant neįmanoma jokiu kitu būdu paaiškinti tam tikrų proto klaidų.
Norėdamas pašalinti šį sunkumą, tolesniuose skyriuose parodysiu, kad visi mūsų klaidingi sprendimai ir klaidos kyla dėl dviejų priežasčių, kurios savyje suponuoja tik gebėjimą jausti; todėl būtų nenaudinga ir netgi absurdiška priskirti mums sprendimo gebėjimą, kuris nepaaiškintų nieko, ko nebūtų galima paaiškinti ir be jo. Taigi einu prie reikalo ir sakau, kad nėra jokio klaidingo sprendimo, kuris nebūtų arba mūsų aistrų, arba mūsų nežinojimo padarinys.
II SKYRIUS
Apie klaidas, kurias sukelia mūsų aistros
Aistros klaidina mus, nes jos sutelkia visą mūsų dėmesį į vieną objekto, kurį jos mums pateikia, pusę, ir neleidžia mums jo įvertinti iš visų pusių. Karalius trokšta Užkariautojo titulo: Pergalė, sako jis, šaukia mane į pasaulio kraštą; aš kovosiu, aš nugalėsiu; aš palaušiu savo priešų išdidumą, sukaustysiu jų rankas grandinėmis; ir mano vardo keliamas siaubas, lyg neįveikiama siena, gins įvažiavimą į mano imperiją. Apvaigintas šios vilties, jis pamiršta, kad sėkmė yra nepastovi, kad vargo naštą beveik vienodai neša ir nugalėtojas, ir nugalėtasis; jis visai nejaučia, kad jo pavaldinių gerovė tėra pretekstas jo karingam įniršiui, ir kad tai jo puikybė kala ginklus bei išskleidžia vėliavas: visas jo dėmesys sutelktas į triumfo vežimą ir pompastiką.
Ne mažiau galinga nei puikybė baimė sukels tokius pačius padarinius; matysime, kaip ji kuria šmėklas, sėja jas aplink kapus ir miškų gūdumoje siūlo jas išsigandusio keliautojo žvilgsniui, užvaldo visus jo sielos gebėjimus, nepalikdama nė vieno laisvo, kad jis galėtų apmąstyti tokio tuščio siaubo motyvų absurdiškumą.
Aistros ne tik leidžia mums matyti tik tam tikras jų pateikiamų objektų puses, bet dar ir klaidina, dažnai rodydamos mums šiuos objektus ten, kur jų visai nėra. Žinomas pasakojimas apie vieną kleboną ir koketišką damą: jie buvo girdėję, kad Mėnulyje gyvenama, ir tuo tikėjo; abu, laikydami teleskopą, bandė ten įžiūrėti gyventojus. „Jei neklystu“, – pirma tarė dama, – „aš matau du šešėlius; jie linksta vienas prie kito; neabejoju, kad tai du laimingi įsimylėjėliai…“ „Et, na ką jūs, ponia“, – atsakė klebonas, – „tie du šešėliai, kuriuos matote, yra du katedros varpinės bokštai.“ Ši istorija yra mūsų pačių istorija; daiktuose mes dažniausiai įžvelgiame tik tai, ką trokštame juose rasti: žemėje, kaip ir Mėnulyje, skirtingos aistros visada privers mus ten matyti arba įsimylėjėlius, arba varpines. Iliuzija yra būtinas aistrų padarinys, o jų stiprumas beveik visada matuojamas tuo aklumo laipsniu, į kurį jos mus panardina.
Tai labai gerai suprato viena moteris, kuri, užklupta savo meilužio jo varžovo glėbyje, išdrįso jam neigti šį faktą, kurio jis pats buvo liudininkas. „Ką!“ – pasakė jis jai, – „jūsų įžūlumas pasiekė tokį lygį…“ „Ak, išdavike!“ – sušuko ji, – „aš matau, kad tu manęs daugiau nebemyli; tu labiau tiki tuo, ką matai, nei tuo, ką tau sakau.“ Šie žodžiai tinka ne tik meilės aistrai, bet ir visoms aistroms. Jos visos ištinka mus pačiu giliausiu aklumu.
Kai, pavyzdžiui, ambicijos įteikia ginklus dviem galingoms tautoms ir susirūpinę piliečiai klausinėja vieni kitų naujienų: iš vienos pusės – koks lengvumas tikėti geromis žiniomis! Iš kitos – koks nepatiklumas blogoms! Kiek kartų pernelyg kvailas pasitikėjimas neišmanėliais vienuoliais neprivertė krikščionių neigti antipodų galimybės? Nėra tokio amžiaus, kuris kokiu nors savo juokingu teiginiu ar neiginiu neduotų pagrindo iš jo juoktis vėlesniam amžiui. Praėjusi kvailystė retai kada apšviečia žmones dėl jų dabartinės kvailystės.
Kita vertus, šios pačios aistros, kurias turime laikyti begalės klaidų užuomazga, kartu yra ir mūsų apšvietos šaltinis. Jei jos mus paklaidina, tik jos vienos suteikia mums reikiamos jėgos eiti pirmyn; tik jos vienos gali mus išplėšti iš tos inercijos ir tingulio, visada pasirengusių užvaldyti visus mūsų sielos gebėjimus.
Tačiau čia ne vieta nagrinėti šio teiginio teisingumą. Dabar pereinu prie antrosios mūsų klaidų priežasties.
III SKYRIUS
Apie nežinojimą
Mes klystame, kai, apakinti aistros ir sutelkę visą savo dėmesį į vieną objekto pusę, pagal šią vieną pusę norime spręsti apie visą objektą. Taip pat klystame ir tuomet, kai imdamiesi teisėjauti kokiame nors reikale, savo atmintyje neturime sukaupę visų faktų, nuo kurių palyginimo toje srityje priklauso mūsų sprendimų teisingumas. Nėra taip, kad kiekvieno protas nebūtų teisingas; kiekvienas gerai mato tai, ką mato, tačiau, kadangi niekas nepakankamai nepasitiki savo nežinojimu, mes pernelyg lengvai patikime, jog tai, ką matome objekte, yra viskas, ką jame apskritai galima pamatyti.
Sprendžiant bent kiek sunkesnius klausimus, nežinojimas turi būti laikomas pagrindine mūsų klaidų priežastimi. Kad sužinotume, kaip šiuo atveju lengva patiems save apgauti ir kaip, darydami visada teisingas išvadas iš savo pačių principų, žmonės priena prie visiškai prieštaringų rezultatų, pavyzdžiu pasitelksiu gana sudėtingą klausimą: prabangos klausimą, apie kurį buvo prieita prie labai skirtingų sprendimų, priklausomai nuo to, iš kokios pusės jis buvo nagrinėjamas.
Kadangi žodis „prabanga“ yra miglotas, neturi labai aiškios prasmės ir paprastai tėra reliatyvus posakis, pirmiausia būtina su žodžiu „prabanga“ susieti aiškią idėją, imant jį griežtąja prasme; o tuomet pateikti prabangos apibrėžimą tautos bei atskiro asmens atžvilgiu.
Griežtąja prasme po žodžiu „prabanga“ reikia suprasti bet kokios rūšies perteklių, tai yra viską, kas nėra absoliučiai būtina žmogaus išgyvenimui. Tačiau, kai kalbame apie civilizuotą tautą ir ją sudarančius atskirus asmenis, šis žodis „prabanga“ įgauna visiškai kitą prasmę; jis tampa visiškai reliatyvus. Civilizuotos tautos prabanga yra jos turtų panaudojimas tam, ką pertekliumi vadina ta tauta, su kuria ši lyginama.
Atskiro asmens prabanga lygiai taip pat yra jo turtų naudojimas tam, ką reikėtų vadinti pertekliumi, atsižvelgiant į padėtį, kurią šis žmogus užima valstybėje, bei į šalį, kurioje jis gyvena: tokia buvo Burvalė prabanga.
Pateikę šį apibrėžimą, pažiūrėkime, kokiais skirtingais aspektais buvo vertinama tautų prabanga, kai vieni ją laikė valstybei naudinga, o kiti – žalinga.
Pirmieji sutelkė savo žvilgsnį į tas manufaktūras, kurias kuria prabanga ir kur svetimšaliai skuba iškeisti savo lobius į tautos pramonės gaminius. Jie mato, kad turtų didėjimas neišvengiamai atneš prabangos augimą bei tų menų, kurie skirti jai patenkinti, tobulėjimą. Prabangos amžius jiems atrodo valstybės didybės ir galios epocha. Pinigų gausa, kurią ji suponuoja ir kurią ji pritraukia, anot jų, daro tautą laimingą viduje ir grėsmingą išorėje. Pinigais apmokamas didelis karių skaičius, statomi sandėliai, aprūpinami arsenalai, sudaromos ir palaikomos sąjungos su didžiais kunigaikščiais, ir galiausiai, jais tauta gali ne tik pasipriešinti, bet netgi įsakinėti gausesnėms ir todėl iš tikrųjų galingesnėms už save tautoms.
Jei prabanga padaro valstybę grėsmingą išorėje, kokią palaimą ji jai suteikia viduje? Ji sušvelnina papročius; ji kuria naujus malonumus ir tokiu būdu parūpina pragyvenimą daugybei darbininkų. Ji žadina sveiką godulį, kuris išplėšia žmogų iš tos inercijos ir to nuobodulio, kuris turi būti laikomas viena iš labiausiai paplitusių ir žiauriausių žmonijos ligų. Ji visur skleidžia gaivinančią šilumą, priverčia gyvybę cirkuliuoti visuose valstybės nariuise, pažadina juose pramonę, atidaro uostus, atveda ten laivus, veda juos per vandenyną ir galiausiai paverčia visiems žmonėms prieinamais tuos produktus bei turtus, kuriuos šykšti gamta slepia jūrų gelmėse, žemės bedugnėse ar laiko išsklaidžiusi tūkstantyje skirtingų klimato juostų. Štai, manau, maždaug toks yra požiūrio kampas, kuriuo prabanga prisistato tiems, kurie ją laiko naudinga valstybėms.
Dabar panagrinėkime aspektą, kuriuo jis atsiskleidžia filosofams, laikantiems prabangą pragaištinga tautoms.
Tautų laimė priklauso ir nuo tos palaimos, kuria jos džiaugiasi viduje, ir nuo pagarbos, kurią jos kelia išorėje.
Kalbant apie pirmąjį aspektą, mes sakome – teigs šie filosofai, – kad prabanga ir turtai, kuriuos ji pritraukia į valstybę, padarytų jos pavaldinius tik dar laimingesnius, jei šie turtai būtų dalijami mažiau nelygiai, ir jei kiekvienas galėtų apsirūpinti patogumais, kurių atsisakyti jį verčia skurdas.
Vadinasi, prabanga nėra žalinga pati savaime, kaip prabanga, bet tiesiog kaip didelės piliečių turtų disproporcijos padarinys. Todėl prabanga niekada nėra kraštutinė, kai turtų pasiskirstymas nėra pernelyg nelygus; ji didėja proporcingai tam, kaip jie susikaupia vis mažesnio žmonių skaičiaus rankose; ir galiausiai ji pasiekia savo aukščiausią tašką, kai tauta pasidalija į dvi klases, iš kurių viena mėgaujasi pertekliaus gausa, o kitai trūksta paties būtiniausio.
Pasiekus šį tašką, tautos būklė yra juo žiauresnė, juo ji nepagydomesnė. Kaip tuomet grąžinti nors kokią nors lygybę į piliečių turtus? Turtingasis bus nusipirkęs didelių dvarų: galėdamas pasinaudoti savo kaimynų nuosmukiu, per trumpą laiką prie savo valdų jis bus prijungęs begalę smulkių nuosavybių. Savininkų skaičiui sumažėjus, padidės padienių darbininkų skaičius: kai pastarųjų prisidaugins tiek, kad darbininkų bus daugiau nei darbo, tuomet padienis darbininkas paseks bet kokios rūšies prekių kursu – jų vertė krenta, kai jos tampa masinėmis. Be to, turtuolis, turintis dar daugiau prabangos nei turtų, yra suinteresuotas mažinti dienpinigių kainą ir siūlyti padieniui darbininkui tik tokį užmokestį, koks yra absoliučiai būtinas jo pragyvenimui. Vargo spiriamas pastarasis bus priverstas tuo tenkintis; bet jei jį užklups kokia nors liga ar pagausės jo šeima, tuomet, trūkstant sveiko ar pakankamai gausaus maisto, jis taps paliegėliu, mirs ir paliks valstybei elgetų šeimą.
Norint išvengti tokios nelaimės, reikėtų griebtis naujo žemių perdalijimo – perdalijimo, kuris visada būna neteisingas ir neįgyvendinamas. Todėl akivaizdu, kad prabangai pasiekus tam tikrą lygį, nebeįmanoma atkurti jokios piliečių turtų lygybės. Tuomet turtuoliai ir turtai traukia į sostines, kur juos vilioja prabangos menai ir malonumai: tuomet kaimas lieka neįdirbtas ir skurdus; septyni ar aštuoni milijonai žmonių skursta vargde, o penki ar šeši tūkstančiai gyvena toje prabangoje, kuri daro juos nekenčiamus, bet nepadaro jų laimingesnių.
Iš tiesų, ką žmogaus laimei gali pridėti didesnė ar mažesnė jo stalo prabanga? Argi jam nepakanka palaukti alkio ir priderinti savo mankštą ar pasivaikščiojimų trukmę prie prasto savo virėjo skonio, kad jam gardus atrodytų bet koks patiekalas, kuris nebus visiškai šlykštus? Be to, argi taupumas mityboje ir fizinis krūvis nepadeda jam išvengti visų tų ligų, kurias sukelia skanaus maisto kurstomas persivalgymas? Vadinasi, laimė nepriklauso nuo gero stalo.
Ji taip pat nepriklauso nuo drabužių ar ekipažų didybės. Rodantis viešumoje su siuvinėtu drabužiu ir važiuojant žėrinčia karieta, žmogus nepatiria fizinių malonumų, kurie vieninteliai yra tikri malonumai; geriausiu atveju jis pajunta tuštybės malonumą, kurio netekimas galbūt būtų nepakenčiamas, bet kurio turėjimas yra beskonis. Nedidindamas savo laimės, turtingas žmogus savo prabangos demonstravimu tik įžeidžia žmoniją ir varguolį, kuris, lygindamas skurdo skarmalus su turtų drabužiais, įsivaizduoja, kad tarp turtuolio ir jo paties laimės yra ne mažesnis skirtumas nei tarp jų drabužių. Šia proga jis vėl prikelia skaudų savo patiriamų kančių prisiminimą; ir taip praranda vienintelę nelaimėlio paguodą – galimybę bent akimirkai pamiršti savo vargą.
Todėl neabejotina, tęs šie filosofai, kad prabanga nesuteikia laimės niekam; ir kadangi ji numato pernelyg didelę piliečių turtų nelygybę, ji taip pat numato ir didžiosios jų dalies nelaimę. Vadinasi, tauta, kurioje įsigali prabanga, nėra laiminga viduje: pažiūrėkime, ar ji gerbtina išorėje.
Pinigų gausa, kurią į valstybę pritraukia prabanga, iš pradžių daro įspūdį vaizduotei; tokia valstybė kelioms akimirkoms tampa galinga: tačiau šis pranašumas (darant prielaidą, kad apskritai gali egzistuoti koks nors pranašumas, nepriklausantis nuo piliečių laimės), kaip pastebi ponas Hiumas, yra tik trumpalaikis pranašumas. Gana panašiai kaip jūros, kurios paeiliui atsitraukia nuo ir vėl užlieja tūkstančius skirtingų pakrančių, turtai turi nuolat keliauti per tūkstančius skirtingų klimato juostų. Kai savo manufaktūrų grožiu ir prabangos menų tobulumu tauta pritraukia pas save kaimyninių tautų pinigus, akivaizdu, kad maisto produktų ir darbo jėgos kaina tose nuskurdusiose tautose neišvengiamai turi kristi. Tuomet šios tautos, perviliojusios iš tos turtingos tautos kelis manufaktūrų savininkus ir darbininkus, gali savo ruožtu ją nuskurdinti, pigiau aprūpindamos ją tomis pačiomis prekėmis, kuriomis anksčiau toji turtinga tauta aprūpindavo jas. Na, o kai tik valstybėje, pripratusioje prie prabangos, pradedamas justi pinigų stygius, tokia tauta tampa negerbiama ir paniekinama.
Norint to išvengti, reikėtų grįžti prie paprastesnio gyvenimo; bet tam prieštarauja tiek papročiai, tiek įstatymai. Todėl tautos didžiausios prabangos epocha paprastai yra epocha, esanti arčiausiai jos žlugimo ir nuosmukio. Laimė ir tariama galybė, kurią prabanga kelioms akimirkoms suteikia tautoms, yra lyginama su tomis smarkiomis karštinėmis, kurios kliedesio metu suteikia neįtikėtiną jėgą ligoniui, kurį pačios ir suryja; ir kurios, regis, padaugina žmogaus jėgas tik tam, kad pasibaigus priepuoliui atimtų iš jo ir tas pačias jėgas, ir pačią gyvybę.
Norėdami įsitikinti šia tiesa, toliau kalbės tie patys filosofai, paieškokime to, kas iš tiesų turėtų padaryti tautą gerbtiną savo kaimynams. Tai, be abejo, yra jos piliečių skaičius ir jų fizinė jėga, jų atsidavimas tėvynei, ir, galiausiai, jų drąsa bei dorybė.
Kalbant apie piliečių skaičių, žinoma, kad prabangos šalys nėra pačios tankiausiai apgyvendintos; kad tokio pat dydžio teritorijoje Šveicarija gali suskaičiuoti daugiau gyventojų nei Ispanija, Prancūzija ir netgi Anglija.
Žmonių vartojimas, kurį neišvengiamai sukelia didelė prekyba, šiose šalyse nėra vienintelė depopuliacijos priežastis: prabanga sukuria tūkstantį kitų, nes ji pritraukia turtus į sostines, palieka provincijas nepritekliuje, skatina savivalę ir atitinkamai didina mokesčius, ir, galiausiai, ji suteikia turtingoms tautoms lengvą galimybę prisiimti skolų, kurių jos vėliau nebegali grąžinti kitaip, kaip tik apkraudamos savo žmones sunkiais mokesčiais. O šios įvairios depopuliacijos priežastys, nardindamos visą šalį į vargą, neišvengiamai turi susilpninti ir fizinę kūnų konstituciją. Prabangai pasidavusi tauta niekada nebūna stipri tauta: vieni jos piliečiai išleipę nuo ištižimo, kiti – išsekinti nepritekliaus.
Jei laukinės ar neturtingos tautos, kaip pastebi ševaljė Folaras, šiuo atžvilgiu turi didelį pranašumą prieš prabangai atsidavusias tautas, taip yra todėl, kad neturtingose tautose artojas dažnai būna turtingesnis nei turtingose tautose; taip yra todėl, kad Šveicarijos valstietis gyvena geriau nei Prancūzijos valstietis.
Norint suformuoti tvirtus kūnus, reikia paprasto, bet sveiko ir pakankamai gausaus maisto; fizinio krūvio, kuris, nebūdamas pernelyg alinantis, būtų stiprus; didelio įpratimo ištverti atšiaurias oro sąlygas – įpročio, kurį įgyja valstiečiai ir kuris dėl šios priežasties daro juos nepalyginamai tinkamesnius atlaikyti karo nuovargį nei manufaktūrų darbininkai, kurių dauguma įpratę prie sėslaus gyvenimo. Būtent neturtingose tautose formuojasi tos nenuilstančios armijos, kurios keičia imperijų likimus.
Kokias gynybines sienas tokioms tautoms galėtų priešpastatyti prabangai ir išglebimui atsidavusi šalis? Ji negali joms padaryti įspūdžio nei savo gyventojų skaičiumi, nei jų jėga. Prisirišimas prie tėvynės, pasakysite jūs, gali kompensuoti piliečių skaičiaus ir jėgos trūkumą. Tačiau kas gi šiose šalyse galėtų sukurti šią dorybingą meilę tėvynei? Valstiečių luomas, kuris vienas pats sudaro du trečdalius kiekvienos tautos, ten yra nelaimingas: amatininkų luomas ten neturi jokio turto; persodintas iš savo kaimo į manufaktūrą ar dirbtuvę, o iš šios dirbtuvės – į kitą, amatininkas yra apsipratęs su persikraustymo idėja; jis negali prisirišti prie jokios vietos; būdamas beveik visur užtikrintas savo pragyvenimu, jis turi laikyti save ne šalies piliečiu, bet pasaulio gyventoju.
Todėl tokia tauta negali ilgai išsiskirti savo drąsa; nes tautoje drąsa paprastai yra arba kūno tvirtumo ir to aklo pasitikėjimo savo jėgomis, kuris paslepia nuo žmonių pusę pavojaus, į kurį jie leidosi, padarinys, arba karštos meilės tėvynei, priverčiančios juos niekinti pavojus, pasekmė: o prabanga ilgainiui išsekina abu šiuos drąsos šaltinius. Galbūt godumas atvertų trečiąjį, jei mes vis dar gyventume anais barbariškais amžiais, kai tautos buvo verčiamos vergais, o miestai atiduodami plėšimui. Kadangi kareivio dabar nebeskatina šis motyvas, jį gali skatinti tik tai, kas vadinama garbe; tačiau garbės troškimas tautoje atvėsta, kai joje įsiliepsnoja meilė turtams.
Veltui būtų sakoma, kad turtingos tautos bent jau laime ir malonumais laimi tai, ką praranda dorybe ir drąsa: spartietis buvo ne mažiau laimingas nei persas; pirmieji romėnai, kurių drąsa buvo apdovanojama kelių maisto produktų daviniu, visiškai nebūtų pavydėję Kraso likimo.
Gajus Duilijus, kurį Senato nurodymu kiekvieną vakarą namo palydėdavo su deglų šviesa ir fleitų garsais, buvo ne mažiau jautrus šiam grubiam koncertui nei mes – pačiai virtuoziškiausiai sonatai. Bet net jei ir sutiksime, kad turtingos tautos apsirūpina tam tikrais patogumais, nežinomais neturtingoms tautoms, kas mėgausis šiais patogumais? Nedidelis skaičius privilegijuotų ir turtingų žmonių, kurie, laikydami save visa tauta, iš savo asmeninės gerovės daro išvadą, kad valstietis yra laimingas.
Bet net jei šie patogumai būtų padalyti didesniam piliečių skaičiui, ko vertas šis pranašumas lyginant su tuo, ką neturtingoms tautoms suteikia stipri, drąsi ir vergijai priešiška siela? Tautos, kuriose įsigali prabanga, anksčiau ar vėliau tampa despotizmo aukomis; jos ištiesia silpnas ir išglebusias rankas grandinėms, kuriomis jas nori sukaustyti tironija. Kaip to išvengti? Tokiose tautose vieni gyvena ištižę, o ištižimas nei mąsto, nei numato: kiti skursta vargde; o neatidėliotinas nepriteklius, visiškai užsiėmęs tik savo patenkinimu, nepakelia žvilgsnio iki laisvės. Despotinėje santvarkoje šių tautų turtai priklauso jų valdovams; respublikinėje santvarkoje jie priklauso galingiesiems arba toms drąsioms tautoms, kurios gyvena kaimynystėje.
„Atneškite mums savo lobius, – būtų galėję pasakyti romėnai kartaginiečiams, – jie priklauso mums: ir Roma, ir Kartagina norėjo praturtėti, tačiau jos pasuko skirtingais keliais šiam tikslui pasiekti. Kol jūs skatinote savo piliečių pramonę, steigėte manufaktūras, dengėte jūrą savo laivais, plaukėte tirti negyvenamų pakrančių ir traukėte pas save visą Ispanijos bei Afrikos auksą; mes, būdami apdairesni, grūdinome savo karius karo sunkumams, ugdėme jų drąsą, mes žinojome, kad pramonininkas dirba tik drąsiajam. Atėjo metas mėgautis; atiduokite mums gėrybes, kurių jūs nepajėgiate apginti.“ Jei romėnai ir nekalbėjo tokiais žodžiais, bent jau jų elgesys įrodo, kad jie jautė tai, ką suponuoja ši kalba. Kaip Romos skurdas galėjo neįveikti Kartaginos turtų ir neišlaikyti šiuo atžvilgiu to pranašumo, kurį beveik visos neturtingos tautos turėjo prieš turtingas tautas? Argi nematėme, kaip taupioji Lakedemonas (Sparta) triumfavo prieš turtingus ir prekybinius Atėnus? Kaip romėnai trypė kojomis auksinius Azijos skeptrus? Argi nematėme, kaip Egiptas, Finikija, Tyras, Sidonas, Rodas, Genuja, Venecija buvo pavergtos, ar bent jau pažemintos tautų, kurias jos vadino barbarais? Ir kas žino, ar vieną dieną nepamatysime, kaip turtingoji Olandija, viduje mažiau laiminga nei Šveicarija, savo priešams priešinsis mažiau atkakliai? Štai kokiu požiūrio kampu prabanga prisistato filosofams, kurie ją laiko pragaištinga tautoms.
To, ką ką tik pasakiau, išvada yra tokia, kad žmonės, gerai matydami tai, ką mato, ir darydami visiškai teisingas išvadas iš savo principų, vis dėlto dažnai prieina prie prieštaringų rezultatų, nes jie savo atmintyje neturi visų lyginimo objektų, iš kurių turėtų paaiškėti jų ieškoma tiesa.
Manau, beprasmiška sakyti, kad pateikdamas prabangos klausimą dviem skirtingais aspektais, aš visiškai nepretenduoju nuspręsti, ar prabanga yra iš tikrųjų žalinga, ar naudinga valstybėms: norint tiksliai išspręsti šią moralinę problemą, reikėtų leistis į detales, svetimas mano užsibrėžtam tikslui; šiuo pavyzdžiu norėjau tik įrodyti, kad sudėtinguose klausimuose, apie kuriuos sprendžiama be aistrų, klystama tik dėl nežinojimo, tai yra įsivaizduojant, kad ta pusė, kurią matome objekte, yra viskas, ką tame pačiame objekte galima pamatyti.
IV SKYRIUS
Apie piktnaudžiavimą žodžiais
Kita klaidos priežastis, kuri taip pat susijusi su nežinojimu, yra piktnaudžiavimas žodžiais ir neaiškios idėjos, kurios su jais siejamos. Ponas Lokas taip vykusiai išnagrinėjo šią temą, kad aš leidžiu sau ją aptarti tik tam, jog sutaupyčiau tyrimų vargą skaitytojams, kurių ne visi vienodai gerai prisimena šio filosofo veikalą.
Dekartas dar prieš Loką jau buvo pasakęs, kad peripatetikai, prisidengę žodžių tamsa, buvo gana panašūs į akluosius, kurie, norėdami sulyginti jėgas kovoje, įsiviliotų regintį žmogų į tamsų urvą: jei tas žmogus, pridūrė jis, sugebės įnešti šviesos į urvą, jei privers peripatetikus susieti aiškias idėjas su jų vartojamais žodžiais, jo triumfas bus garantuotas. Remdamasis Dekartu ir Loku, aš įrodysiu, kad metafizikoje ir moralėje piktnaudžiavimas žodžiais bei tikrosios jų reikšmės nežinojimas yra, jei drįstu taip pasakyti, labirintas, kuriame kartais pasiklysdavo net patys didžiausi genijai. Kaip pavyzdžius pateiksiu keletą tų žodžių, kurie sukėlė ilgiausius ir karščiausius filosofų ginčus: tokie metafizikoje yra žodžiai materija, erdvė ir begalybė.
Visais laikais buvo pakaitomis tvirtinama, kad materija jaučia arba nejaučia, ir šia tema buvo labai ilgai bei neaiškiai ginčijamasi. Tik labai vėlai susizgribta paklausti savęs, dėl ko ginčijamasi, ir su šiuo žodžiu „materija“ susieti tikslią idėją. Jei iš pat pradžių būtų buvusi nustatyta jo reikšmė, būtų buvę pripažinta, kad žmonės buvo, jei drįstu taip pasakyti, materijos kūrėjai, kad materija nebuvo kokia nors būtybė, kad gamtoje tebuvo tik individai, kuriems buvo suteiktas kūnų pavadinimas, ir kad po šiuo žodžiu „materija“ negalima suprasti nieko kito, kaip tik savybių, bendrų visiems kūnams, rinkinį. Taip apibrėžus šio žodžio prasmę, beliktų tik sužinoti, ar tįsumas, kietumas, nepraskverbiamumas buvo vienintelės savybės, bendros visiems kūnams; ir ar atradus kokią nors jėgą, kaip, pavyzdžiui, trauka, negalima būtų įtarti, kad kūnai turi ir kitų nežinomų savybių, tokių kaip gebėjimas jausti, kuris, nors ir pasireiškia tik organizuotuose gyvūnų kūnuose, vis dėlto galėtų būti bendras visiems individams. Klausimą apribojus iki šio taško, tuomet būtų buvę pajusta, kad nors griežtai kalbant neįmanoma įrodyti, jog visi kūnai yra visiškai nejautrūs, kiekvienas žmogus, kuris šiuo klausimu nėra apšviestas apreiškimo, gali išspręsti šį klausimą tik apskaičiuodamas ir palygindamas šios nuomonės tikimybę su priešingos nuomonės tikimybe.
Todėl norint užbaigti šį ginčą, visiškai nebuvo būtina kurti skirtingų pasaulio sistemų, pasiklysti galimybių kombinacijose ir dėti tas milžiniškas proto pastangas, kurios atvedė ir iš tiesų tegalėjo atvesti tik prie daugiau ar mažiau išradingų klaidų. Iš tikrųjų (leiskite man čia pastebėti), jei reikia išnaudoti visą įmanomą stebėjimo naudą, privaloma žengti tik kartu su juo, sustoti tą akimirką, kai jis mus apleidžia, ir turėti drąsos nežinoti to, ko dar negalima žinoti.
Pamokyti didžiųjų vyrų, kurie buvo prieš mus, klaidų, turime suprasti, kad mūsų daugybės surinktų stebėjimų vos pakanka suformuoti keletui iš tų dalinių sistemų, kurios įeina į bendrąją sistemą; kad būtent iš vaizduotės gelmių iki šiol buvo ištraukta Visatos sistema; ir kad, lygiai taip pat, kaip iš tolimų šalių visada gauname tik nuotrupas naujienų, taip ir filosofai turi tik nuotrupas naujienų apie pasaulio sistemą. Turėdami daug proto ir kombinacijų, jie niekada neskleis nieko kito, išskyrus pasakėčias, kol laikas ir atsitiktinumas nesuteiks jiems vieno bendro fakto, su kuriuo visi kiti galėtų sietis.
Ką pasakiau apie žodį materija, tą patį sakau ir apie žodį erdvė; dauguma filosofų pavertė ją būtybe, o šio žodžio prasmės nežinojimas sukėlė ilgus ginčus. Jie būtų juos sutrumpinę, jei su šiuo žodžiu būtų susieję aiškią idėją: tuomet jie būtų sutarę, kad erdvė, vertinama abstrakčiai, yra grynas niekis; kad erdvė, vertinama kūnuose, yra tai, kas vadinama tįsumu; kad tuštumos idėją, kuri iš dalies sudaro erdvės idėją, mes skolingi tarpui, matomam tarp dviejų aukštų kalnų; tarpui, kuris, būdamas užpildytas tik oru, tai yra kūnu, kuris iš tam tikro atstumo nepalieka mums jokio apčiuopiamo įspūdžio, turėjo suteikti mums tuštumos idėją, o tai nėra niekas kita, kaip tik galimybė įsivaizduoti kalnus toli vienas nuo kito, nesant jokio kūno, užpildančio juos skiriantį atstumą.
Kalbant apie begalybės idėją, kuri taip pat slypi erdvės idėjoje, sakau, kad šią begalybės idėją mes skolingi tik galiai, kurią turi lygumoje stovintis žmogus nuolat tolinti jos ribas, ir šiuo atžvilgiu neįmanoma nustatyti ribos, kurioje jo vaizduotė turėtų sustoti: taigi ribų nebuvimas bet kokioje srityje yra vienintelė idėja, kurią galime turėti apie begalybę. Jei filosofai, prieš formuodami kokią nors nuomonę šia tema, būtų nustatę šio žodžio „begalybė“ reikšmę, manau, kad, priversti priimti aukščiau pateiktą apibrėžimą, jie nebūtų gaišę laiko lengvabūdiškiems ginčams. Būtent klaidingai ankstesnių amžių filosofijai mes daugiausia turime priskirti tą grubų nežinojimą, kuriame skendime nesuvokdami tikrosios žodžių reikšmės: toji filosofija beveik vien susidėjo iš meno jais piktnaudžiauti. Šis menas, kuris sudarė visą scholastų mokslą, painiojo visas idėjas; o tamsa, kurią jis užleido ant visų posakių, paprastai pasklisdavo ant visų mokslų ir ypač ant moralės.
Kai garsusis ponas de La Rošfuko pasakė, kad savimeilė yra visų mūsų veiksmų principas, kiek žmonių nežinojimas tikrosios šio žodžio „savimeilė“ reikšmės nuteikė prieš šį iškilų autorių? Savimeilė buvo palaikyta puikybe ir tuštybe; atitinkamai buvo įsivaizduota, kad ponas de La Rošfuko ydoje mato visų dorybių šaltinį. Tačiau buvo lengva pastebėti, kad savimeilė, arba meilė sau, tėra jausmas, kurį mumyse įrašė gamta; kad šis jausmas kiekviename žmoguje virsta yda arba dorybe priklausomai nuo jį valdančių skonių bei aistrų, ir kad savimeilė, skirtingai modifikuota, vienodai gamina ir puikybę, ir kuklumą.
Šių idėjų žinojimas būtų apsaugojęs poną de La Rošfuko nuo taip dažnai kartojamo priekaišto, esą jis žmoniją matė pernelyg juodomis spalvomis; jis ją pažino tokią, kokia ji yra. Sutinku, kad aiškus beveik visų žmonių abejingumo mūsų atžvilgiu reginys yra skaudi patirtis mūsų tuštybei; bet galų gale reikia priimti žmones tokius, kokie jie yra: piktintis jų savimeilės padariniais – tai tas pat, kas skųstis pavasario šlapdribomis, vasaros karščiais, rudens liūtimis ir žiemos šalčiais.
Kad mylėtume žmones, iš jų reikia mažai ko tikėtis: kad be pykčio matytume jų trūkumus, reikia įprasti jiems atleisti, jausti, kad atlaidumas yra teisingumas, kurio silpnoji žmonija turi teisę reikalauti iš išminties. O niekas taip neskatina mūsų atlaidumo, niekas taip neuždaro mūsų širdžių neapykantai ir neatveria jų žmogiškos bei švelnios moralės principams, kaip gilus žmogaus širdies pažinimas, kokį turėjo ponas de La Rošfuko: todėl patys apsišvietę žmonės beveik visada būdavo patys atlaidžiausi. Kiek daug žmogiškumo maksimų išsibarsčiusių jų kūriniuose! Gyvenkite, sakydavo Platonas, su savo pavaldiniais ir tarnais kaip su nelaimingais draugais.
„Ar aš visada girdėsiu, – sakė vienas indų filosofas, – kaip turtuoliai šaukia: Viešpatie, bausk kiekvieną, kuris pavagia bent mažiausią mūsų gėrybių dalelę; tuo tarpu, kai skundžiančiu balsu ir į dangų ištiestomis rankomis vargšas sako: Viešpatie, suteik man dalį tų gėrybių, kurias tu dosniai dalini turtuoliui; o jei dar labiau nelaimingi iš manęs jų atims dalį, aš neprašysiu tavo keršto, ir į šias vagystes žiūrėsiu tokiomis pat akimis, kokiomis sėjos metu žiūrima į balandžius, kurie pasklinda laukuose ieškodami sau maisto.“
Beje, jei žodis savimeilė, neteisingai suprastas, nuteikė tiek daug smulkių protų prieš poną de La Rošfuko, kokius dar rimtesnius ginčus sukėlė žodis laisvė? Ginčus, kurie būtų lengvai užbaigti, jei visi žmonės, tokie pat tiesos draugai kaip tėvas Malbranšas, būtų sutarę, kaip tas gabus teologas savo „Fiziniame postūmyje“, kad laisvė yra paslaptis. Kai mane spaudžia šiuo klausimu, sakydavo jis, esu priverstas staiga sustoti.
Nėra taip, kad negalima susidaryti aiškios idėjos apie žodį laisvė, imant jį bendrąja prasme; laisvas žmogus yra tas, kuris nėra sukaustytas grandinėmis, nelaikomas kalėjimuose, nėra, kaip vergas, įbaugintas bausmių baimės; šia prasme žmogaus laisvė susideda iš laisvo jo galios naudojimo: sakau jo galios, nes būtų juokinga nelaivė atsižvelgti į mūsų bejėgiškumą perskrosti debesis kaip ereliui, gyventi po vandeniu kaip banginiui ir tapti Karaliumi, Popiežiumi ar Imperatoriumi.
Taigi mes turime aiškią šio žodžio laisvė, paimto bendrąja prasme, idėją. Taip nėra, kai šį žodį „laisvė“ pritaikome valiai. Kas tuomet būtų ta laisvė? Po šiuo žodžiu negalima būtų suprasti nieko kito, kaip tik laisvą galią norėti arba nenorėti kokio nors dalyko; tačiau ši galia suponuotų, kad gali būti norų be motyvų, ir atitinkamai pasekmių be priežasties. Todėl turėtų būti taip, kad mes vienodai galėtume norėti sau gero arba blogo; o ši prielaida yra visiškai neįmanoma. Iš tikrųjų, jei malonumo troškimas yra visų mūsų minčių ir visų mūsų veiksmų principas, jei visi žmonės nuolat siekia savo tikros ar tariamos laimės, vadinasi, visi mūsų norai tėra šio siekio pasekmė. Šia prasme su žodžiu „laisvė“ negalima susieti jokios aiškios idėjos. Bet, pasakysite jūs, jei esame priversti siekti laimės visur, kur tik ją pastebime, bent jau esame laisvi pasirinkti priemones, kurias naudojame norėdami tapti laimingi? Taip, atsakysiu aš: bet „laisvas“ tuomet tėra žodžio „apsišvietęs“ sinonimas, ir šios dvi sąvokos paprasčiausiai painiojamos: priklausomai nuo to, ar žmogus daugiau ar mažiau išmanys procedūras ir teismų praktiką, ar jo bylose jam atstovaus labiau ar mažiau sumanus advokatas, jis pasirinks geresnį arba prastesnį sprendimą; tačiau kokį sprendimą jis bepasirinktų, jo laimės troškimas visada privers jį pasirinkti tą sprendimą, kuris jam atrodys labiausiai atitinkantis jo interesus, skonius, aistras, ir galiausiai tai, ką jis laiko savo laime.
Kaip būtų galima filosofiškai paaiškinti laisvės problemą? Jei, kaip įrodė ponas Lokas, mes esame savo draugų, giminaičių, skaitinių ir galiausiai visų mus supančių objektų mokiniai; mūsų mintys ir norai privalo būti tiesioginės tų įspūdžių, kuriuos patyrėme, pasekmės arba būtini padariniai.
Vadinasi, neįmanoma susidaryti jokios idėjos apie žodį laisvė, taikomą valiai: jį reikia laikyti paslaptimi; sušukti kartu su šv. Pauliumi: O altitudo!; sutikti, kad vien tik Teologija gali diskutuoti apie tokią materiją, o filosofinis traktatas apie laisvę tebūtų traktatas apie pasekmes be priežasties.
Matome, kokią amžiną ginčų ir nelaimių užuomazgą dažnai savyje slepia tikrosios žodžių reikšmės nežinojimas. Jau nekalbant apie kraują, pralietą dėl teologinės neapykantos ir teologinių ginčų, ginčų, beveik visų pagrįstų piktnaudžiavimu žodžiais, kokių dar kitų nelaimių nesukėlė šis nežinojimas, ir į kokias klaidas jis neįstūmė tautų?
Šių klaidų yra daugiau, nei manoma. Yra pasakojama tokia istorija apie šveicarą sargybinį: jam buvo patikėta viena Tiuilri parko durų sargyba, uždraudžiant pro jas ką nors įleisti. Prie durų pasirodo miestietis: „Įeiti draudžiama“, – sako jam šveicaras. „Bet juk aš ir nenoriu įeiti, – atsako miestietis, – aš tik noriu išeiti iš Karališkojo tilto pusės.“ „…Ak, jei kalbama apie išėjimą, – atsako šveicaras, – tuomet, ponas, galite praeiti.“
Kas galėtų patikėti? Šis pasakojimas yra Romos tautos istorija. Cezaris pasirodo viešoje aikštėje, jis nori būti ten karūnuotas; o romėnai, nesugebėdami susieti tikslių idėjų su žodžiu „Karalystė“, jam suteikia tą galią po „Imperatoriaus“ vardu, kurią jie atsisako jam suteikti po „Karaliaus“ vardu.
Tai, ką sakau apie romėnus, iš esmės gali būti pritaikyta visiems Divanams ir visoms Kunigaikščių taryboms. Tarp tautų, kaip ir tarp valdovų, nėra nė vieno, kurio piktnaudžiavimas žodžiais nebūtų pastūmėjęs į kokią nors grubią klaidą. Norint išvengti šių spąstų, reikėtų, sekant Leibnico patarimu, sukurti filosofinę kalbą, kurioje būtų nustatyta tiksli kiekvieno žodžio reikšmė. Tuomet žmonės galėtų suprasti vienas kitą, tiksliai perduoti savo idėjas; baigtųsi ginčai, kuriuos įamžina piktnaudžiavimas žodžiais; ir visuose moksluose žmonės netrukus būtų priversti priimti tuos pačius principus.
Tačiau tokio naudingo ir pageidautino projekto įgyvendinimas galbūt yra neįmanomas. Kalbų išradimą mes skolingi ne filosofams, bet poreikiui; o poreikį šioje srityje nėra sunku patenkinti. Dėl to iš pradžių su tam tikrais žodžiais buvo susietos klaidingos idėjos; vėliau šios idėjos ir šie žodžiai buvo kombinuojami ir lyginami tarpusavyje; kiekviena nauja kombinacija gimdė naują klaidą; šios klaidos dauginosi, o besidaugindamos taip susipainiojo, kad dabar būtų neįmanoma be begalinio vargo ir darbo atsekti ir atrasti jų šaltinio. Su kalbomis yra kaip ir su algebriniu skaičiavimu: iš pradžių įsivelia kelios klaidos; tos klaidos lieka nepastebėtos; toliau skaičiuojama remiantis šiais pirmaisiais skaičiavimais; nuo teiginio prie teiginio prieinama prie visiškai absurdiškų išvadų. Jų absurdiškumas juntamas: bet kaip atrasti tą vietą, kur įsivėlė pirmoji klaida? Tam reikėtų perdaryti ir iš naujo patikrinti didelį skaičių skaičiavimų; deja, maža žmonių, kurie galėtų to imtis, dar mažiau tų, kurie to norėtų, ypač kai galingų žmonių interesai prieštarauja tokiam patikrinimui.
Aš parodžiau tikrąsias mūsų klaidingų sprendimų priežastis; aš atskleidžiau, kad visos proto klaidos kyla arba iš aistrų, arba iš nežinojimo – ar tai būtų tam tikrų faktų, ar tikrosios tam tikrų žodžių reikšmės nežinojimas. Vadinasi, klaida nėra iš esmės susijusi su žmogaus proto prigimtimi; todėl mūsų klaidingi sprendimai yra atsitiktinių priežasčių pasekmė, kuri nesuponuoja mumyse sprendimo gebėjimo, atskirto nuo jautimo gebėjimo; klaida tėra tik nelaimingas atsitikimas, iš ko seka, kad iš esmės visi žmonės turi teisingą protą.
Pripažinus šiuos principus, dabar niekas netrukdo man teigti, kad spręsti, kaip aš jau įrodžiau, iš esmės tėra tik jausti.
Bendra šio diskurso išvada yra ta, kad protas gali būti vertinamas arba kaip mūsų minčių kūrimo gebėjimas; ir šia prasme protas tėra jautrumas bei atmintis; arba į protą gali būti žiūrima kaip į šių pačių gebėjimų pasekmę; ir antraja prasme protas tėra minčių visuma, kurią kiekviename žmoguje galima padalyti į tiek dalių, kiek tas žmogus turi idėjų.
Štai du aspektai, kuriais pasirodo protas, nagrinėjamas pats savaime: dabar išnagrinėkime, kas yra protas visuomenės atžvilgiu.
II DISKURSAS
APIE PROTĄ VISUOMENĖS ATŽVILGIU
I SKYRIUS
Mokslas tėra tik svetimų faktų arba svetimų idėjų prisiminimas: vadinasi, Protas, atskirtas nuo Mokslo, yra bet kokių naujų idėjų visuma.
Šis proto apibrėžimas yra teisingas; jis netgi labai pamokantis filosofui: bet jis negali būti visuotinai priimtas; Visuomenei reikia apibrėžimo, kuris leistų jai palyginti skirtingus protus tarpusavyje ir spręsti apie jų stiprumą bei apimtį. O jeigu būtų priimtas apibrėžimas, kurį aš ką tik pateikiau, kaip gi Visuomenė pamatuotų žmogaus proto apimtį? Kas gi pateiktų Visuomenei tikslų to žmogaus idėjų sąrašą? Ir kaip jame atskirti mokslą nuo proto?
Tarkime, aš pretenduoju atradęs jau žinomą idėją; tam, kad Visuomenė žinotų, ar aš tikrai šiuo atžvilgiu nusipelniau antrojo Išradėjo titulo, ji iš anksto turėtų žinoti, ką aš perskaičiau, pamačiau ir išgirdau: žinojimas, kurio ji nei nori, nei gali įgyti. Be to, darant neįmanomą prielaidą, kad Visuomenė galėtų turėti tikslų žmogaus idėjų kiekio ir rūšies sąrašą, sakau, jog remdamasi tokiu sąrašu, Visuomenė dažnai būtų priversta priskirti prie genijų tuos žmones, kuriems ji net neįtaria galinti suteikti protingo žmogaus titulo: tokie paprastai yra visi Menininkai.
Nors ir koks paviršutiniškas atrodytų vienas ar kitas Menas, vis dėlto tas Menas gali turėti begalę kombinacijų. Kai Marselis, atrėmęs ranką į kaktą, įsmeigęs žvilgsnį, sustingusiu kūnu ir gilios meditacijos pozoje, pamatęs šokančią savo mokinę staiga sušunka: Kiek daug telpa viename menuete!, neabejotina, kad šis Šokėjas tuomet, tame, kaip ji sulenkė kelius, pasikėlė ir sujungė savo žingsnius, įžvelgė judesių grakštumą, nematomą paprastoms akims, ir kad jo šūksnis juokingas tik dėl per didelės reikšmės, teikiamos mažiems dalykams. Taigi, jeigu šokio menas savyje talpina daugybę idėjų ir kombinacijų, kas žino, ar deklamavimo menas iš tobulai jį įvaldžiusios Aktorės nereikalauja tiek pat idėjų, kiek jų pasitelkia Politikas, norėdamas sukurti Valdymo sistemą? Kas galėtų užtikrinti, atidžiai skaitant mūsų gerus romanus, kad į tobulos Koketės gestus, jos puošmenas ir išmoktas kalbas neįeina tiek pat kombinacijų ir idėjų, kiek jų reikalauja kokios nors pasaulio sistemos atradimas; ir kad, būdamos tokių skirtingų sričių atstovės, Lekuvrėr ir Ninona de Lanklo neturėjo tiek pat proto kiek Aristotelis ir Solonas?
Nepretenduoju griežtai įrodyti šio teiginio tiesos; noriu tik leisti pajausti, kad ir koks juokingas jis atrodytų, vis dėlto nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų jį tiksliai išspręsti.
Pernelyg dažnai tampame savo nežinojimo aukomis, meną ribodami tomis ribomis, kurias jam uždeda tas pats mūsų nežinojimas: bet tarkime, kad šiuo atžvilgiu būtų galima atverti Visuomenei akis; teigiu, kad jos apšvietimas nieko nepakeistų jos vertinimo būde. Ji niekada nematuos savo pagarbos menui vien tik pagal tai, kokio didesnio ar mažesnio kombinacijų skaičiaus reikia norint jame pasiekti sėkmę; 1. Todėl, kad neįmanoma jų suskaičiuoti; 2. Todėl, kad į protą ji turi žiūrėti tik iš to požiūrio taško, iš kurio svarbu jį pažinti, tai yra visuomenės atžvilgiu. Šiuo aspektu aš teigiu, kad protas tėra daugiau ar mažiau gausus rinkinys idėjų – ne tik naujų, bet kartu ir įdomių Visuomenei; ir kad ne tiek idėjų skaičius ir subtilumas, kiek sėkmingas mūsų idėjų pasirinkimas pelnė mums protingo žmogaus reputaciją.
Iš tiesų, jeigu šachmatų žaidimo kombinacijos yra begalinės, jeigu jame neįmanoma tobulėti neatliekant didelio jų skaičiaus; kodėl Visuomenė nesuteikia didiesiems šachmatų žaidėjams didžiųjų Protų titulo? Todėl, kad jų idėjos jai nėra naudingos – nei kaip malonios, nei kaip pamokančios, ir kad atitinkamai ji neturi jokio intereso jas vertinti: o juk interesas vadovauja visiems mūsų sprendimams. Jei Visuomenė visada mažai vertino tas klaidas, kurių išradimas kartais reikalauja daugiau kombinacijų ir proto nei tiesos atradimas, ir jei ji labiau vertina Loką nei Malbranšą, tai taip yra todėl, kad savo pagarbą ji visada matuoja pagal savo interesą. Kokiomis kitomis svarstyklėmis ji svertų žmonių idėjų nuopelnus? Kiekvienas asmuo sprendžia apie daiktus ir žmones pagal tai, kokį – malonų ar nemalonų – įspūdį iš jų patiria: o Visuomenė tėra visų tų asmenų visuma; tad jos sprendimų taisyklė niekada negali būti niekas kitas, kaip tik jos pačios nauda.
Šis požiūrio kampas, kuriuo aš nagrinėju protą, yra, manau, vienintelis, kuriuo jis turėtų būti vertinamas. Tai yra vienintelis būdas įvertinti kiekvienos idėjos nuopelnus, šiuo klausimu pašalinti mūsų sprendimų netikrumą ir galiausiai atrasti stulbinančios žmonių nuomonių apie protą įvairovės priežastį; įvairovės, kuri visiškai priklauso nuo jų aistrų, idėjų, išankstinių nuostatų, jausmų, o atitinkamai ir jų interesų skirtumų.
Būtų išties labai keista, jei bendras interesas būtų nustatęs skirtingų žmonių veiksmų vertę; būtų suteikęs jiems dorybingų, ydingų ar leistinų veiksmų pavadinimus, priklausomai nuo to, ar jie buvo naudingi, žalingi, ar abejingi Visuomenei; ir jei tas pats interesas nebūtų buvęs vienintelis pagarbos arba paniekos, siejamos su žmonių idėjomis, dalintojas.
Idėjas, lygiai kaip ir veiksmus, galima suskirstyti į tris skirtingas klases.
Naudingos idėjos: ir imdamas šį posakį pačia plačiausia prasme, po šiuo žodžiu suprantu kiekvieną idėją, tinkamą mus pamokyti arba pralinksminti.
Žalingos idėjos: tai tos idėjos, kurios palieka mums priešingą įspūdį.
Abejingos idėjos: turiu omenyje visas tas idėjas, kurios, būdamos savaime mažai malonios arba tapusios pernelyg įprastos, nepalieka mums beveik jokio įspūdžio. Tačiau tokios idėjos beveik neegzistuoja, ir, galima sakyti, gali nešioti abejingų vardą tik akimirką; jų trukmė ir seka, daranti jas nuobodžiomis, greitai jas priverčia sugrįžti į žalingų idėjų klasę.
Norėdamas leisti pajausti, koks gausus tiesų yra šis požiūris į protą, aš paeiliui pritaikysiu nustatytus Principus žmonių veiksmams bei protui; ir aš įrodysiu, kad visais laikais, visose vietose, tiek moralės, tiek proto srityse, būtent asmeninis interesas diktuoja Atskirų asmenų sprendimą, o bendras interesas diktuoja Tautų sprendimą: ir kad iš Visuomenės, kaip ir iš Atskirų asmenų, pusės, visuomet giria meilė ar dėkingumas, o niekina neapykanta ar troškimas atkeršyti.
Kad įrodyčiau šią tiesą ir parodyčiau tikslų bei amžiną mūsų vertinimo būdų – ar tai būtų veiksmai, ar žmonių idėjos – panašumą, aš nagrinėsiu sąžiningumą ir protą įvairiais atžvilgiais, tai yra: 1. Atskiro asmens atžvilgiu, 2. Nedidelės bendruomenės atžvilgiu, 3. Tautos atžvilgiu, 4. Skirtingų amžių ir skirtingų šalių atžvilgiu, 5. Visos Visatos atžvilgiu; ir, savo tyrimuose visada vadovaudamasis patirtimi, aš parodysiu, kad kiekvienu iš šių požiūrių interesas yra vienintelis sąžiningumo bei proto teisėjas.
II SKYRIUS
Apie sąžiningumą Atskiro asmens atžvilgiu
Šiame skyriuje kalbama visiškai ne apie tikrąjį sąžiningumą, tai yra sąžiningumą Visuomenės atžvilgiu, bet tiesiog apie sąžiningumą vertinamą kiekvieno atskiro asmens atžvilgiu.
Žvelgdamas iš šio taško aš teigiu, kad kiekvienas Atskiras asmuo kito žmogaus sąžiningumu vadina tik jam naudingų veiksmų įprotį: sakau įprotį, nes ne vienas sąžiningas veiksmas ir ne viena išradinga idėja pelno mums dorybingo ar protingo žmogaus titulą; žinoma, kad nėra tokio šykštuolio, kuris kartą nebūtų pasirodęs dosnus, nėra tokio dosnaus, kuris kartą nebūtų buvęs šykštus, nenaudėlio, kuris nebūtų padaręs gero darbo, kvailio, kuris nebūtų pasakęs gero žodžio, ir, galiausiai, žmogaus, kuris, jei sugretinsime tam tikrus jo gyvenimo veiksmus, neatrodytų apdovanotas visomis dorybėmis ir visomis priešingomis ydomis. Didesnis nuoseklumas žmonių elgesyje suponuotų juose dėmesio tęstinumą, kuriam jie nėra pajėgūs; jie skiriasi vienas nuo kito tik daugiau ar mažiau. Visiškai nuoseklus žmogus dar neegzistuoja; ir štai kodėl žemėje nėra nieko tobulo nei ydose, nei dorybėse.
Taigi, būtent tiems veiksmų įpročiams, kurie jam yra naudingi, Atskiras asmuo suteikia sąžiningumo vardą; sakau veiksmų, nes mes neteisiame ketinimų. Kaip mes juos teisime? Veiksmas beveik niekada nebūna vieno jausmo padarinys; mes dažnai patys nežinome motyvų, kurie mus nulemia. Turtingas žmogus apdovanoja turtais gerbtiną, bet neturtingą žmogų; jis, be abejo, atlieka gerą darbą; bet ar šis darbas yra vien tik troškimo padaryti kitą laimingu pasekmė? Gaila, dėkingumo viltis, netgi pati tuštybė; ar visi šie įvairūs motyvai – atskirai ar kartu – negalėjo be jo paties žinios paskatinti jo atlikti šį pagirtiną veiksmą? Taigi, jei dažniausiai žmogus pats nežino savo geradarystės motyvų, kaip gi Visuomenė galėtų juos pastebėti? Todėl Visuomenė gali spręsti apie žmonių sąžiningumą tik iš jų veiksmų.