Nemirtingumas yra idėja arba būsena, kai individas ar esybė negali mirti arba egzistuoti be pabaigos. Ši sąvoka apima įvairias filosofines, religines ir mitologines tradicijas, kuriose siekiama paaiškinti amžino gyvenimo galimybę ar realybę.
Religiniame kontekste nemirtingumas dažnai siejamas su siela arba dvasia, kuri išlieka gyva po fizinės mirties. Pavyzdžiui, krikščionybėje, islamo ir judaizmo religijose tikima, kad žmogaus siela yra nemirtinga ir, nors kūnas miršta, siela gyvena toliau, galbūt patirdama amžiną gyvenimą rojuje arba kančias pragare, priklausomai nuo žmogaus gyvenimo veiksmų ir tikėjimo. Rytų religijose, tokiose kaip hinduizmas ir budizmas, nemirtingumas gali reikšti sielos reinkarnaciją arba galutinį išsivadavimą iš gimimo ir mirties ciklo (mokša arba nirvana).
Filosofiškai nemirtingumas buvo svarstomas kaip žmogaus siekis peržengti savo mirtingąją prigimtį. Graikų filosofas Platonas teigė, kad siela yra amžina ir nepriklauso nuo kūno, todėl po mirties ji grįžta į savo pradinę būseną. Ši mintis turėjo didelės įtakos Vakarų filosofinei tradicijai ir krikščioniškai teologijai.
Mitologijoje nemirtingumas dažnai yra dievų ar ypatingų herojų savybė. Pavyzdžiui, graikų mitologijoje dievai buvo nemirtingi, turintys amžiną jaunystę ir gyvybingumą. Tačiau nemirtingumas taip pat gali būti pavaizduotas kaip prakeiksmas ar našta. Kai kuriuose mituose ir pasakose nemirtingieji herojai ilgainiui pavargsta nuo amžino gyvenimo ir ieško būdo, kaip jį užbaigti.
Šiuolaikinėje kultūroje nemirtingumas dažnai vaizduojamas fantastikos kūriniuose, kur jis susijęs su technologiniais ar moksliniais pasiekimais, pavyzdžiui, minties perkėlimu į kompiuterį arba kūno užšaldymu su tikslu jį atgaivinti ateityje.
Nemirtingumas, kaip idėja, išreiškia žmonių troškimą peržengti laikinumą, išlikti nepaisant fizinės mirties ir įveikti mirties baimę. Tai universali koncepcija, atspindinti žmogaus siekį atrasti prasmę ir tęstinumą už riboto žemiškojo gyvenimo ribų.
Senovės Mesopotamijos Gilgamešo epe ieškoma nemirtingumo yra didžiausia žmogiška drama. Gilgamešas, nors ir galingas karalius, galiausiai supranta, kad tik jo darbai ir vardas gali tapti amžini, o ne jo fizinis kūnas. Tai perėjimas nuo fizinio prie kultūrinio nemirtingumo.
Kai kuriose mažesnėse krikščioniškose grupėse, pavyzdžiui, kai kuriuose ankstyvuosiuose gnostikų mokymuose, amžinybė buvo suprantama ne kaip bausmė ar atlygis po mirties, bet kaip dabartinė būsena, kurią galima pasiekti per slaptą žinojimą. Tai buvo gyvenimas „čia ir dabar“ be mirties baimės.
Islame, be Rojumi ir Pragaru, yra koncepcija apie Barzacho – tarpinę būseną, kurioje mirusieji laukia Paskutinio Teismo. Tai nėra galutinis nemirtingumas, bet laikotarpis, kai siela jau egzistuoja, bet dar nepasiekė galutinės amžinybės. Šios įžvalgos rodo, kad amžinybės supratimas yra daug spalvingesnis nei vien tik „gyventi amžinai“.