Elchasajaus knyga (Book of Elchasai / Βίβλος Ἐλχασαΐ) buvo žydų–krikščionių apreiškimo tekstas, naudotas elcesaitų bendruomenėse II–III amžiuje. Originalus tekstas neišliko; jo turinys žinomas tik iš Hippolyto, Origeno ir Epifanijaus pateiktų citatų bei santraukų. Ši knyga buvo laikoma sektos autoritetingu raštu ir perduodama kaip slaptas apreiškimas, skirtas tik bendruomenės nariams.
Tekstas atsirado Sirijos ar Mesopotamijos žydų–krikščionių aplinkoje apie 100–120 metus. Apie 220 metus Alcibiadas iš Apamėjos atvyko į Romą ir pristatė knygą kaip Elchasajaus gautą apreiškimą. Vėliau ją naudojo įvairios ebionitų grupės, Ossaei ir Sampsaei bendruomenės, o vėlyvi arabų šaltiniai mini sabėjus, kurie Elchasajų laikė savo mokytoju. Manoma, kad originalas buvo parašytas sirų arba aramėjų kalba, o graikiškos versijos cirkuliavo tarp helenistinių žydų–krikščionių.
Išlikusios citatos leidžia atkurti pagrindines knygos temas. Apreiškimas esą buvo perduotas per milžinišką angelą, vadinamą Dievo Sūnumi, kurį lydėjo tokio pat dydžio Šventoji Dvasia, vadinama Jo Seserimi. Knygoje skelbiamas „naujas nuodėmių atleidimas“, datuojamas Trečiaisiais Trajano metais (100 m.), ir mokoma apie ypatingą krikštą, kurį galima kartoti daug kartų. Šis krikštas buvo skirtas ne tik nuodėmėms, bet ir ligoms, nelaimėms ar demonų apsėdimui. Tekste pabrėžiamas ritualinis apsiplovimas, žydiškų įstatymų laikymasis, sabato ir apipjaustymo svarba. Knygoje kritikuojamas apaštalas Paulius, o Jėzus pristatomas kaip dangiška būtybė, tačiau ne visada kaip centrinė figūra.
Elchasajaus knyga jungė judaizmo, krikščionybės ir apreiškimo literatūros elementus. Jos teologija artima ebionitams: įstatymo laikymasis, ritualinė švara ir atsargus požiūris į Pauliaus mokymą. Kai kurie knygos elementai turėjo įtakos manichėjams, kurie perėmė apsiplovimo ritualus ir angelologijos motyvus. Nors tekstas kartais siejamas su Pseudo-Klementinų literatūra, tiesioginio ryšio nėra – panašumai kyla iš bendros žydų–krikščionių aplinkos.
Knyga neišliko dėl kelių priežasčių: ją naudojo tik mažos sektos, Bažnyčia ją laikė eretiška, o vienuolynai jos neperrašinėjo. Todėl šiandien turime tik fragmentus, išsaugotus oponentų raštuose. Nepaisant to, Elchasajaus knyga yra svarbus šaltinis tyrinėjant žydų–krikščionių judėjimus ir alternatyvias II–III amžiaus krikščionybės formas.
Elchasajaus įtaka ir magiški elementai
Be religinių mokymų, Elchasajaus knygoje būta ir labai neįprastų dalykų, pavyzdžiui, astrologijos bei magijos elementų. Knyga mokė, kad tam tikros dienos yra pavojingos dėl planetų įtakos, todėl bendruomenės nariai turėdavo stebėti žvaigždžių padėtį prieš imdamiesi svarbių darbų ar ritualų. Taip pat tekste minimas įdomus priesaikos būdas – nariai prisiekdavo septyniais liudytojais: dangumi, vandeniu, šventosiomis dvasiomis, maldos angelais, aliejumi, druska ir žeme. Tokie elementai rodo, kad elcesaitai tikėjo glaudžiu ryšiu tarp dvasinio pasaulio ir gamtos jėgų, o pati knyga buvo ne tik pamokslų rinkinys, bet ir praktinis vadovas, kaip apsisaugoti nuo likimo smūgių ar ligų.
Ryšys su Manichėjais ir istoriniai pėdsakai
Vienas įdomiausių faktų apie šią knygą yra jos ryšys su Maniu – galingos Manichėjų (Manichaeism) religijos įkūrėju. Istoriniai šaltiniai, ypač Kelno Manio kodeksas, atskleidžia, kad Manis iki pat 24-erių metų gyveno elcesaitų bendruomenėje, kurioje Elchasajaus knyga buvo itin gerbiama. Nors vėliau Manis sukūrė savo mokymą, jis perėmė daugybę idėjų iš šio teksto, pavyzdžiui, apie milžiniškus angelus ir nuolatinį apvalymąsi. Nors pati Elchasajaus knyga neišliko, jos idėjų atgarsiai pasiekė net viduramžių arabų mąstytojus, kurie Elchasajų vadino „plovėjų“ sektos pradininku. Tai rodo, kad šis slaptas apreiškimas paliko kur kas gilesnį pėdsaką religijos istorijoje, nei būtų galima spręsti iš išlikusių mažų fragmentų.