Nors popiežių pastangos kaupti rankraščius siekia ankstyvuosius viduramžius, būtent popiežiaus Siksto IV išleista bulė „Dėl karingosios Bažnyčios šlovės“ (Ad decorem militantis Ecclesiae) oficialiai įkūrė instituciją tokią, kokia ji veikia iki šiol. Šiuo dokumentu popiežius ne tik suteikė knygų rinkiniui teisinį statusą, bet ir oficialų pavadinimą, kuris lotyniškai skamba Biblioteca Apostolica Vaticana (Vatikano apaštališkoji biblioteka).
Žodis „apaštališkoji“ pavadinime nurodo, kad ši įstaiga priklauso tiesiogiai Apaštalų Sostui (Sancta Sedes). Tai nėra muziejinis reliktas – tai viena seniausių nepertraukiamai veikiančių mokslo įstaigų pasaulyje.
Istoriškai bibliotekos įkūrimas siejamas su dviem popiežiais. Mikalojaus V (1447–1455) nuopelnas yra tas, kad jis pirmasis suformavo didelę, sistemingą kolekciją. Tačiau būtent Sikstas IV žengė lemiamą žingsnį – jis pavertė asmeninę popiežiaus kolekciją valstybine institucija.
Iki 1475 m. birželio 15 d. bulės pasirašymo knygos neturėjo nuolatinės vietos, jos buvo kilnojamos, o jų priežiūra priklausė nuo asmeninės popiežiaus valios. Sikstas IV savo potvarkiu:
- Išskyrė konkrečias patalpas Vatikano rūmų pirmame aukšte.
- Paskyrė etatinius darbuotojus (prefektą ir saugotojus).
- Svarbiausia – numatė nuolatinį finansavimą, kuris užtikrino institucijos išlikimą per amžius.
Vatikano apaštališkoji biblioteka šiandien yra viena moderniausių pasaulyje, tačiau ji vis dar remiasi Siksto IV nustatytais principais. Bulėje nurodyta bibliotekininko pareigybė egzistuoja iki šiol, o šiuo metu jai vadovauja archyvaras ir bibliotekininkas, turintis kardinolo laipsnį.
Ši biblioteka išliko gyva per karus, Romos užpuolimus (Sacco di Roma) ir politinius perversmus būtent dėl savo tvirtos struktūros. Šiandien ji saugo apie 1,6 milijono spausdintų knygų ir per 180 tūkstančių rankraščių, o tūkstančiai mokslininkų kasmet naudojasi jos fondais, laikydamiesi taisyklių, kurių užuomazgos matomos būtent šiame 1475 m. dokumente.
Dėl karingosios bažnyčios šlovės (Ad decorem militantis Ecclesiae)
Pastaba: Originali 1475 m. bulė yra ilgas juridinis dokumentas su daugybe pasikartojančių teisinių formuluočių. Čia pateikiamas struktūrinis vertimas – tai reiškia, kad visi dokumento punktai ir sprendimai yra išversti tiksliai, tačiau praleistos perteklinės biurokratinės įžangos bei standartiniai to meto kanceliariniai pagražinimai.
SIKSTAS, DIEVO TARNŲ TARNAS
Amžinam dalyko atminimui
[1. Preambulė: Tikslas]
Karingosios Bažnyčios (Ecclesia Militans) papuošimui, katalikų tikėjimo plėtrai ir mokytų vyrų bei mokslo studijų skatinimui;
Mes svarstome, kokiomis priemonėmis galėtume pasiekti, kad mūsų pirmtakų, Romos popiežių, ir kitų tikinčiųjų uolumu surinkti knygų lobiai bei įvairūs raštai nebegulėtų apleisti ir dulkėse, bet būtų tinkamai sutvarkyti ir prieinami bendram naudojimui. Matome, kad tai teikia didelę naudą tiek Dievo garbei, tiek tikinčiųjų sielų išganymui, nes per knygas išmintis sklinda ir tikėjimas yra apginamas.
[2. Situacijos įvertinimas]
Mes su liūdesiu pastebėjome, kad Apaštališkieji rūmai, nors ir turtingi knygomis, neturėjo tinkamos vietos joms saugoti, ir daugybė vertingų tomų, mūsų pirmtakų (ypač palaimintojo Mikalojaus V) pastangomis surinktų, buvo išsklaidyti arba gulėjo netvarkoje, prieinami tik nedaugeliui, o kartais ir visai neprieinami dėl netinkamų patalpų ar priežiūros stokos.
[3. Sprendimas: Patalpų skyrimas]
Todėl, pasitarę su mūsų broliais kardinolais ir siekdami ištaisyti šią padėtį, savo apaštališkąja valdžia nusprendžiame, įsakome ir paskelbiame:
Tam tikras patalpas, esančias žemutiniame Apaštališkųjų rūmų aukšte, kurios buvo apleistos, mes liepėme atnaujinti, išpuošti ir pritaikyti bibliotekos reikmėms. Šias patalpas mes skiriame ir amžiams atiduodame Bibliotekai, kad jos tarnautų kaip išminties buveinė.
[4. Personalo paskyrimas]
Kad šis mūsų sumanymas būtų tinkamai vykdomas ir kad knygos būtų saugomos bei prižiūrimos su deramu rūpestingumu, mes skiriame savo mylimą sūnų Bartolomeo Platiną (Bartolomeo Sacchi), vyrą, pasižymintį mokytumu ir ištikimybe, šios Bibliotekos valdytoju (Bibliotecarius) ir saugotoju.
Taip pat nustatome, kad jam padėtų trys pavaldiniai (custodes), kuriuos jis pats parinks ir kurie bus atsakingi už knygų išdavimą, priežiūrą ir tvarkos palaikymą.
[5. Finansavimas]
Suprasdami, kad be nuolatinių lėšų jokia institucija negali ilgai gyvuoti, mes nustatome ir paskiriame nuolatinį atlyginimą bibliotekininkui ir jo padėjėjams, taip pat lėšas knygų įrišimui, taisymui ir naujų knygų įsigijimui. Šios lėšos turi būti mokamos iš Apaštališkosios Kamaros (Popiežiaus iždo) pajamų, kaip nustatyta mūsų atskirame potvarkyje.
[6. Naudojimosi taisyklės]
Mes norime, kad ši biblioteka būtų atvira mokytiems vyrams studijuoti, laikantis bibliotekininko nustatytų taisyklių. Niekas negali savintis knygų, išnešti jų be leidimo ar joms kenkti.
[7. Sankcija ir Pabaiga]
Niekam iš žmonių nevalia šio mūsų steigimo rašto, potvarkio ir valios pareiškimo panaikinti ar jam akiplėšiškai priešintis.
O jei kas drįstų tai daryti, težino, kad užsitrauks Visagalio Dievo ir Jo palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, Viešpaties Įsikūnijimo 1475 metais, birželio 15 dieną, ketvirtaisiais mūsų pontifikato metais.
Komentaras
Ši bulė yra nuostabus biurokratinės ironijos pavyzdys. Sikstas IV paskiria Bartolomeo Platiną bibliotekos vadovu. Bartolomeo Platina vos prieš kelerius metus buvo kankinamas Vatikano kalėjime (Sant’Angelo pilyje) to paties popiežiaus pirmtako (Pauliaus II) įsakymu, apkaltintas sąmokslu. Sikstas IV jį „reabilitavo“ ir davė darbą, tačiau Platina visą gyvenimą jautė nuoskaudą. Garsiojoje Melozzo da Forlì freskoje, kurioje įamžintas šis bulės paskelbimas, Platina pavaizduotas klūpantis, bet jo veido išraiška dažnai interpretuojama kaip rūstus, orus susitaikymas su savo likimu tarnauti sistemai, kuri jį kankino.