Kas yra Hare Krišna?

Hare Krišna dažnai klaidingai vadinamas „Hari Krišna“, tačiau sanskrito kalboje teisinga forma yra „Hare“. Tai kreipinys į dieviškąją energiją, kviečiantis artumą su Krišna – Aukščiausiuoju Dievu, laikomu meilės, džiaugsmo ir grožio įsikūnijimu. Vaišnavizmo tradicijoje Krišna laikomas aštuntuoju Viešpaties Višnu avataru, bet daugelis tikinčiųjų jį garbina kaip patį aukščiausią Dievą. Jo mokymai perteikti tokiuose raštuose kaip „Bhagavad-gita“ ar „Šrimad-Bhagavatam“, kurie daro didelę įtaką hinduizmo filosofijai ir religinei praktikai.

Žodis „Hare Krišna“ glaudžiai susijęs su Tarptautine Krišnos sąmonės draugija (ISKCON), kurią 1966 m. Niujorke įkūrė A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Jis siekė, kad senovinė bhakti joga būtų suprantama ir priimtina Vakarų pasauliui. ISKCON pasekėjai, liaudiškai vadinami Hare Krišnomis, garsėja savo gatvės giedojimais, spalvingomis procesijomis, vaišinimo programomis ir misionieriška veikla. Vienas labiausiai atpažįstamų jų renginių – Ratha Yatra festivalis, kai didžiuliais vežimais tempiami Krišnos atvaizdai, pritraukiantys minias tiek Indijoje, tiek kituose žemynuose.

Judėjimo esmė yra garsioji maha-mantra: „Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare“. Šioje mantroje minimi Krišna – meilės ir džiaugsmo įsikūnijimas – ir Rama, dar viena Višnu inkarnacija, simbolizuojanti dorybę ir dieviškąją galią. Kartojant mantrą tikima, kad protas apsivalo, širdis pripildoma ramybės, o žmogus artėja prie dvasinio sąmoningumo.

Hare Krišna bendruomenės laikosi dvasinių principų, kurie apima vegetarišką mitybą, atsisakymą alkoholio, tabako bei narkotikų, celibatą už santuokos ribų ir kasdienį mantros kartojimą naudojant japa-mala karolius. Jų šventyklos visame pasaulyje kviečia į pamaldas, paskaitas, meditacijas ir bendras vaišes, kuriose svečiai gali patirti bendruomeniškumo ir dvasinės ramybės atmosferą.

Dainavimas „Hare Krišna“ nėra vien ritualas. Tai bhakti joga – atsidavimo kelias, kurio esmė yra meilė Dievui. Per garsą, vibraciją ir širdies šauksmą žmogus prisimena Krišną, o šventraščiai teigia, kad vien tik giedant jo vardus galima pasiekti išsivadavimą iš materialių kančių. Net psichologai pastebi, jog mantrų kartojimas veikia kaip meditacija – ramina nervus, mažina stresą ir ugdo vidinę darną.

Hare Krišna judėjimas yra gyva kultūrinė ir dvasinė tradicija, jungianti Rytus ir Vakarus. Jo esmė paprasta: kartojant Dievo vardus žmogaus širdis keičiasi, o kartu keičiasi ir jo santykis su pasauliu.

Hare Krišna judėjimas per gana trumpą laiką tapo globaliu reiškiniu. Septintajame dešimtmetyje jis sulaukė ypatingo susidomėjimo JAV, kur jaunimas, pavargęs nuo karo Vietname, materializmo ir vartotojiškos kultūros, ieškojo alternatyvių gyvenimo būdų. Hare Krišnos procesijos su būgnais, cimbolais ir šokiais tapo neatsiejama Niujorko ir San Francisko kontrkultūros dalimi. Įdomu, kad pirmąją Ratha Yatra šventę už Indijos ribų 1967 metais surengė vos keli entuziastai, o šiandien tokie festivaliai vyksta daugiau nei šimte pasaulio miestų – nuo Londono iki Sidnėjaus.

Vienas iš netikėtų judėjimo populiarumo momentų buvo muzikos pasaulis. Legendinė grupė „The Beatles“ parodė susidomėjimą Indijos filosofija, o George’as Harrisonas tapo vienu žinomiausių Hare Krišna rėmėjų Vakaruose. Jo daina „My Sweet Lord“ buvo įkvėpta būtent Hare Krišna mantrų, ir tai padėjo plačiajai visuomenei išgirsti šiuos šventus vardus. Harrisonas ne tik pats rėmė dvasinį judėjimą, bet ir dovanojo žemę Londone, kur buvo įkurta pirmoji šventykla Didžiojoje Britanijoje.

Lietuvoje Hare Krišna bendruomenė pradėjo kurtis dar sovietmečiu, nors tuo metu tokia veikla buvo draudžiama ir laikyta sekta. Vis dėlto nedidelės grupelės žmonių slapta rinkdavosi giedoti mantras, dalintis dvasine literatūra ir palaikyti vieni kitus. Po nepriklausomybės atkūrimo bendruomenė išėjo į viešumą, buvo atidarytos šventyklos Vilniuje ir Kaune, pradėti organizuoti kultūriniai renginiai, maisto dalinimo programos. Šiandien Lietuvoje Hare Krišna judėjimas turi savo vietą dvasiniame žemėlapyje, o jų vaišinimo programos „Food for Life“ sulaukia daug palaikymo.

Įdomu ir tai, kad Hare Krišna bendruomenės pasižymi ypatingu svetingumu. Atėjęs į šventyklą žmogus beveik visada gaus šilto maisto, vadinamo „prasadam“, kuris laikomas ne tik fizine, bet ir dvasine mityba, nes prieš tai yra paaukojamas Dievui. Šis paprotys atkartoja senovės Indijos tradicijas, kai maistas buvo suvokiamas kaip šventa energija, galinti nešti ne tik sotumą, bet ir ramybę bei dvasinį pakylėjimą.

Dar vienas įdomus aspektas – pačių mantrų giedojimas dažnai palieka įspūdį net tiems, kurie nesidomi religija. Daugelis žmonių teigia, kad šių giesmių garsas yra užburiantis, pakylėjantis ir suteikia nepaaiškinamą vidinę ramybę. Indijoje sakoma, kad vien tik išgirdus Hare Krišna mantrą širdyje paliekamas dvasinis pėdsakas, kuris anksčiau ar vėliau privers žmogų susimąstyti apie gyvenimo prasmę.

Kai gatvėje sutinki Hare Krišna judėjimo pasekėjus, pirmas įspūdis gali būti netikėtas: spalvingi rūbai, būgnai, cimbolai, dainos ir šokiai iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg nedidelis karnavalas. Jie gieda garsiai kartojamą mantrą:

„Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare“.

Tai vadinama harinama sankirtana – viešas dievo vardų giedojimas. Pagal jų tikėjimą, pats garsas yra šventas, todėl net ir praeiviui, kuris sąmoningai nedalyvauja, šis dainavimas palieka dvasinį pėdsaką.

Gatvėje jie dalina šypsenas, kartais knygeles apie Krišnos mokymus ar saldumynus, vadinamus „prasadam“ – maistu, kuris, jų įsitikinimu, jau yra paaukotas Dievui. Dažnai praeivis nustemba, kad šie žmonės nesiūlo pinigais grįstos paslaugos, bet tiesiog dalinasi tuo, kas jiems atrodo svarbiausia – giesme, maistu, knyga ar pokalbiu.

Nors iš šono jie gali atrodyti keistai ar priminti klajoklius, daugeliui jų tokia praktika – ne pramoga, o tarnystė. Jie tiki, kad kiekvienas garsiai ištartas Krišnos vardas yra tarsi sėkla, pasėjama kitų žmonių širdyse. Todėl išeiti į gatvę ir giedoti jiems prilygsta maldai, tik ne tyliai už uždarų durų, o viešai, kad kiekvienas turėtų galimybę bent trumpam prisiliesti prie kito pasaulio nuotaikos.

Įdomu tai, kad šios procesijos egzistuoja jau šimtus metų Indijoje, kur miestų gatvės nuo seno skambėdavo nuo bhaktų giesmių. Vakarų pasaulyje tai tapo ne tik dvasine praktika, bet ir savotišku kultūriniu reiškiniu – žmonės fotografuoja, filmuoja, o kai kurie net prisijungia trumpam pašokti, nors apie pačią religiją beveik nieko nežino.

Iš tiesų jų tikslas nėra atrodyti egzotiškai ar šokiruoti. Jie siekia parodyti, kad tikėjimas gali būti džiaugsmingas – ne niūrus, ne griežtas, o šviesus ir muzikalus. Todėl Hare Krišna gatvėse skamba kaip dainuojama malda, skirta ne vien sau, bet ir visiems aplinkui.

Indijoje Hare Krišna tradicija, kurią dažnai vadina bhakti joga arba harinama sankirtana, turi labai gilias šaknis ir jokiu būdu nėra Vakarų išradimas. Iš tiesų viešas dievo vardų giedojimas gatvėse prasidėjo dar XVI amžiuje Bengalijoje, kai šventasis Čaitanja Mahaprabhu pradėjo masines procesijas. Jo sekėjai tikėjo, kad giedant šventus vardus ne šventykloje, o viešumoje, kiekvienas žmogus – net atsitiktinis praeivis ar netikintis – gali patirti dvasinį pakylėjimą.

Iki šiol Indijoje, ypač Vrindavano ir Majapuro miestuose, giedojimas gatvėse yra įprasta kasdienybės dalis. Ten anksti ryte gatvės prisipildo būgnų (mrdanga), cimbolų (kartalos) ir dainuojamų mantrų. Tik ten tai atrodo natūraliai – žmonės gieda eidami į turgų, keliaudami į šventyklą ar tiesiog susirinkę aikštėje. Procesijos neatsiejamos ir nuo didelių festivalių, tokių kaip Ratha Yatra Džagannatho mieste, kur šimtai tūkstančių žmonių kartu traukia vežimus su dievybių atvaizdais ir gieda „Hare Krišna“.

Skirtumas tarp Indijos ir Vakarų daugiausia estetinis. Indijoje tai kasdienis, tradicinis reiškinys – kaip mums įprasta girdėti varpų skambėjimą ar bažnytines giesmes. Vakarų miestams, kuriuose religinės procesijos retai vyksta gatvėse, Hare Krišna giedotojai atrodė neįprastai, todėl kartais žmonės juos laikė sektantais ar gatvės artistais. Tačiau esmė yra ta pati – viešas garbinimas, skirtas ne vien sau, bet visai bendruomenei.

Dar vienas skirtumas tas, kad Indijoje žmonės dažniausiai jau nuo vaikystės žino mantras, jų prasmę ir tradiciją. Vakaruose Hare Krišna judėjimas buvo naujovė, todėl kartais giedojimas buvo interpretuojamas labiau kaip kontrkultūros elementas, ypač septintajame dešimtmetyje. Tačiau dvasinis pagrindas išliko nepakitęs – tai giesmė, skirta Krišnai, tęsianti Čaitanjos pradėtą kelią.

Hare Krišna judėjimas, nors gimė Indijoje, šiandien yra išplitęs visame pasaulyje. Daugiausia pasekėjų yra šiose šalyse:

Indija – čia jų širdis ir centras. Didžiausios šventyklos yra Vrindavane, Majapure ir Puri mieste, kur kasmet vyksta milžiniški festivaliai. Tūkstančiai vienuolių ir milijonai piligrimų gieda Hare Krišna mantrą.

Jungtinės Amerikos Valstijos – tai pirmoji šalis, kurioje judėjimas įsitvirtino Vakaruose. Niujorke 1966 m. įkurtas pirmasis ISKCON centras, vėliau atsirado Los Andžele, San Franciske, Čikagoje. JAV yra daug bendruomenių, kultūros centrų, o Los Andželo šventykla laikoma viena didžiausių už Indijos ribų.

Didžioji Britanija – garsiausia šventykla Londono Watforde (vadinama Bhaktivedantos dvaru), kurią iš dalies finansavo George’as Harrisonas iš „The Beatles“. Ten iki šiol veikia vienas svarbiausių ISKCON centrų Europoje.

Rusija – čia judėjimas išsiplėtė dar sovietmečiu, nors ilgą laiką buvo draudžiamas. Po nepriklausomybės ISKCON tapo viena matomiausių religinių bendruomenių, šiandien šventyklos veikia Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose didžiuosiuose miestuose.

Brazilija – viena iš Lotynų Amerikos šalių, kur judėjimas itin stipriai paplitęs. Čia veikia daug šventyklų ir fermų, kuriose gyvenama pagal vaišnavų principus.

Bangladešas – nors šalis musulmoniška, čia gyvena daug hinduistų, o Hare Krišna bendruomenės itin aktyvios, ypač festivaliais ir procesijomis.

Nigerija ir Pietų Afrika – Afrikoje Hare Krišna taip pat išplito. Pietų Afrikos Durbane veikia viena didžiausių šventyklų žemyne, o festivaliai pritraukia dešimtis tūkstančių dalyvių.

Lietuvoje judėjimas mažesnis, bet taip pat matomas – šventyklos yra Vilniuje ir Kaune, rengiami festivaliai, o jų garsiausia veikla – nemokamo maisto dalinimo programa „Food for Life“.

Hare Krišna judėjimas, nors ir plačiai paplitęs, susiduria su nemažai iššūkių. Iš pirmo žvilgsnio jų spalvingos procesijos ir dainavimai atrodo linksmi ir paprasti, tačiau už šypsenų slypi sudėtinga realybė.

Vienas iš sunkiausių dalykų – visuomenės požiūris. Vakaruose dalis žmonių Hare Krišna pasekėjus laiko sektantais ar net keistuoliais, kurie lyg valkatos gieda gatvėse. Nors iš tikrųjų jų praktika yra sena kaip Indijos kultūra, daugelis nemato gilios filosofijos, o mato tik egzotišką išorę. Tai dažnai kelia izoliacijos jausmą bendruomenės nariams, ypač tiems, kurie bando gyventi pagal griežtas dvasines taisykles šiuolaikiniame vartotojiškame pasaulyje.

Kitas iššūkis – griežtas gyvenimo būdas. Atsisakyti mėsos, alkoholio, tabako, narkotikų, o kartu laikytis celibato už santuokos ribų – daugeliui tai atrodo sunkiai įgyvendinama. Net ir patys nariai kartais pripažįsta, kad šie įsipareigojimai reikalauja daug valios. Todėl kai kurie žmonės įstoja į judėjimą su entuziazmu, bet po kelių metų pasitraukia, nes negali išlaikyti tokios disciplinos.

Finansiniai sunkumai taip pat yra realybė. ISKCON bendruomenės dažnai išsilaiko iš aukų, knygų platinimo ar restoranų, kuriuose gaminamas vegetariškas maistas. Tačiau ne visur tai sekasi vienodai. Kai kuriose šalyse šventyklos sunkiai išsilaiko, nes trūksta tiek narių, tiek lėšų.

Negalima nutylėti ir vidinių krizių. Per kelis dešimtmečius ISKCON judėjime pasitaikė skandalų – kai kurie lyderiai buvo apkaltinti valdžios piktnaudžiavimu ar net moraliniais nusižengimais. Tokie įvykiai stipriai paveikė judėjimo reputaciją, ypač Vakaruose, ir sukėlė klausimų apie tai, kaip užtikrinti skaidrumą bei pasitikėjimą bendruomenėje.

Kita problema – santykis su kitomis religijomis. Nors Hare Krišna siekia skleisti taiką ir meilę, kai kuriose šalyse jie susiduria su nepasitikėjimu ar net atviru priešiškumu iš dominuojančių religijų atstovų. Pavyzdžiui, musulmoniškuose kraštuose ar konservatyviai krikščioniškuose regionuose jų praktika vertinama kaip pavojinga „svetima įtaka“.

Vis dėlto gal didžiausias jų iššūkis yra modernus gyvenimo tempas. Judėjimas skelbia paprastą gyvenimą ir gilų dvasingumą, bet šiandienos žmogus gyvena greitai, su daug pramogų, technologijų, socialinių tinklų. Hare Krišna nariai bando suderinti senąsias dvasines tradicijas su XXI amžiaus kasdienybe – ir tai ne visada lengva.

Tačiau būtent šie sunkumai parodo, kad judėjimas nėra tik gražios giesmės ir festivaliai. Tai bendruomenė, bandanti išlikti ištikima savo idealams pasaulyje, kuris dažnai jų nesupranta.