Katalikų Bažnyčios Santuokos sakramento (Sacramentum matrimonii) priesaikos ir su ja susijusių liturginių formulių žodžiai yra vienas jautriausių bei svarbiausių momentų porai žengiant prie altoriaus. Tai tekstai, naudojami per santuokos apeigas Lietuvoje, apimantys kunigo klausimus, jaunavedžių ištariamą priesaiką (consensus matrimonialis) bei vestuvinių žiedų palaiminimą. Visi šie liturginiai žodžiai yra nustatyti.
Ką kunigas sako prieš vestuvių priesaiką
Prieš prasidedant pačiai priesaikos ceremonijai, vestuvių dalyviai išgirsta tris esminius įvadinius klausimus. Jie yra privalomi kiekvienai porai:
- Kunigas (klausia jaunąjį): „[Vardas], ar esi rimtai apgalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti [vardas]?“
Jaunasis: „Taip“ (arba „Esu“) - Kunigas (klausia jaunąją): „[Vardas], ar esi rimtai apgalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už [vardas]?“
Jaunoji: „Taip“ (arba „Esu“) - Kunigas (klausia abiejų): „Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?“
Abu: „Taip“ (arba „Pasižadame“) - (Pasirenkamas klausimas): „Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?“
Abu: „Sutinkame“
Ką kunigas sako per pačią priesaiką
Kunigas taria oficialų kvietimą: „Kadangi tikrai ryžtatės sudaryti šventą vyro ir moters sąjungą, paduokite vienas kitam dešinę ranką ir Dievo bei jo Bažnyčios akivaizdoje vienas kitam prisiekite.“ Tuomet jaunavedžiai taria lemtingus vestuvių pažadus.
Pastaba: Lietuvoje naudojama oficiali santuokos priesaikos forma pateikta liturginiame leidinyje Ordo celebrandi matrimonium („Santuokos apeigos“).
Santuokos priesaikos forma
Vyras sako: „Aš, [vardas], imu tave, [vardas], savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!“
Žmona sako: „Aš, [vardas], imu tave, [vardas], savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!“
Apeigyne pabrėžiama, kad santuokos priesaikos žodžius ir formulę uždedant žiedus jauniesiems pageidautina ištarti mintinai, taip pabrėžiant asmeninio pasižadėjimo tvirtumą.
Ką kunigas sako po priesaikos
Kai vestuvių priesaika jau ištarta, kunigas patvirtina dvasinį ryšį: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria. Todėl jūsų santuoką aš, Katalikų Bažnyčios įgaliotas, tvirtinu ir laiminu vardan Dievo: Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Visi: „Amen.“
Tuomet kunigas kreipiasi į visus dalyvius, primindamas jų, kaip liudytojų, vaidmenį: „Jūs, kurie čia esate, būsite liudytojai, kad ši santuoka sudaryta Dievo akivaizdoje ir palaiminta Bažnyčios.“ Po šių žodžių visi susirinkusieji pagarbina Dievą giedodami arba sakydami: „Garbė Dievui: Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados ir per amžius! Amen.“
Ką kunigas sako per žiedų palaiminimą
Ištaręs laiminimo maldą „Tepalaimina Viešpats šiuos žiedus, kuriuos vienas kitam įteiksite kaip savo meilės ir ištikimybės ženklą“, kunigas žiedus pašlaksto šventintu vandeniu. Tik tada jie įteikiami jaunavedžiams.
Žiedų uždėjimo formulė
Po to, kai įvyksta žiedų palaiminimas, jaunavedžiai apsikeičia jais sakydami: „[Vardas], imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą – vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Pasibaigus žiedų mainams, vestuvių ceremonija bažnyčioje tęsiasi toliau. Apeigų pabaigoje teikiamas iškilmingas palaiminimas jaunavedžiams. Iškilmingas jaunavedžių palaiminimas susideda iš trijų dalių. Kunigas meldžia, kad Dievas išlaikytų sutuoktinius vienos minties ir širdies, linki, kad vaikai būtų paguoda, o draugai – parama, taip pat prašo, kad jų namai būtų ramybės pastogė vargdieniams.
Katalikų Bažnyčioje nėra naudojama frazė „skelbiu jus vyru ir žmona“, nes pora laikoma susituokusia nuo tos akimirkos, kai ištaria priesaiką. Nors jaunavedžių bučinys nėra įtrauktas į oficialią apeigų dalį, jis yra gražus paprotys, natūraliai įsiliejantis į šventę. Jei jungtuvės vyksta šv. Mišių metu, toliau seka aukos liturgija, kurios metu suteikiamas ir minėtas iškilmingas palaiminimas; jei tuokiamasi be Mišių – kalbama bendra malda ir suteikiamas baigiamasis palaiminimas.“
Čia galite atsisiųsti Santuokos sakramento apeigų vadovą su paaiškinimais:
Vestuvių priesaikos dvasinė reikšmė
Vestuvių priesaika (consensus matrimonialis) yra šventas ir itin iškilmingas krikščioniškos santuokos pamatas. Tai momentas, kai jaunavedžiai viešai pasižada ištikimybę vienas kitam ir kūrėjui visam gyvenimui. Šis pažadas, Bažnyčioje įtvirtintas kaip sakramentinis aktas, rodo žmogišką meilę ir gilų dvasinį įsipareigojimą, kuris yra pašventintas Dievo akivaizdoje. Vestuvių priesaikos tradicija savo šaknimis siekia ankstyvuosius krikščionybės laikus, kai vestuvės imtos laikyti ne tik teisine sutartimi, bet ir Viešpaties palaimintu sakramentu.
Krikščioniškame mokyme vestuvių priesaika yra daugiau nei paprastas pažadas – tai šventas įsipareigojimas Dievui. Pagal krikščioniškas tiesas, santuoka yra dangiškas sakramentas, kuris simbolizuoja Kristaus ir Bažnyčios vienybę: „Vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25–32). Ši ištariama priesaika pabrėžia abipusį pasiaukojimą bei bendrą atsakomybę.
Pats vestuvių priesaikos tekstas akcentuoja pasiryžimą mylėti bei gerbti sutuoktinį tiek gerovėje, tiek sunkumuose, sveikatos ar ligos metu, kol mirtis išskirs. Šie žodžiai liudija ne tik romantišką jausmą, bet ir tvirtą žmogaus valią kartu įveikti visus likimo išbandymus. Tai remiasi šv. Pauliaus mintimis: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta“ (1 Kor 13, 4). Ši biblinė išmintis yra daugelio bažnytinių priesaikų pamatas.
Istorinės vestuvių apeigų šaknys
Vestuvių priesaikos ištakos siekia pačią ankstyvąją krikščionybę, kai pradėjo formuotis santuokos kaip sakramento samprata. Jau IV–V a. krikščioniškuose apeigynuose, pavyzdžiui, Sacramentarium Veronense, aptinkami pirmieji santuokos palaiminimai bei pažadų tekstai, kuriuose akcentuojama ištikimybė. Nors tie senieji tekstai nebuvo standartizuoti, jie visada rėmėsi Pradžios knygos žodžiais: „Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24).
Viduramžiais vestuvių priesaika tapo neatsiejama visos liturgijos dalimi. XII a. popiežius Aleksandras III oficialiai patvirtino, kad santuoka laikoma galiojančia tik tuomet, kai yra abipusis sutikimas, išreikštas priesaika. Vėliau Tridento Susirinkimas (1545–1563 m.) šią praktiką Katalikų Bažnyčioje įtvirtino dar tvirčiau, nustatydamas, kad vestuvės privalo vykti viešai, dalyvaujant kunigui ir liudininkams (Kanono teisės kodeksas, Kan. 1055–1165).
XVI a. Reformacijos laikotarpiu protestantų bendruomenės, tokios kaip anglikonai ar liuteronai, susikūrė savo vestuvių priesaikos formules. Jos dažnai būdavo paprastesnės, labiau pabrėžė asmeninį jaunavedžių pasirinkimą bei dangišką malonę. Pavyzdžiui, 1549 m. anglikonų Book of Common Prayer įtvirtintas tekstas tapo pagrindu daugeliui vėlesnių protestantiškų tradicijų.
Kaip vyksta vestuvių priesaikos ceremonija
Krikščioniškose tradicijose vestuvių priesaikos ceremonija vyksta bažnyčioje, dalyvaujant dvasininkui, liudininkams bei visai bendruomenei. Nors eiga priklauso nuo konfesijos, galima išskirti bendrus elementus:
Katalikų Bažnyčia
Čia vestuvių apeigos paprastai vyksta per „Nuptial Mass“ (Santuokos Mišias). Pati priesaika yra centrinė dalis, vykstanti po homilijos:
- Klausimai: Kunigas teiraujasi, ar vestuvės sudaromos laisva valia, ar pora pasirengusi mylėti vienas kitą bei priimti vaikus.
- Priesaikos žodžiai: Jaunavedžiai, laikydami vienas kito rankas prieš altorių, taria: „Aš, [vardas], imu tave… prisiekiu būti tau ištikimas… sveikatos ir ligos metu. Mylėsiu tave ir gerbsiu visas savo gyvenimo dienas.“
- Žiedai: Po to, kai ištariama vestuvių priesaika, kunigas laimina žiedus, kurie tampa amžinos ištikimybės simboliu. Jaunavedžiai užmauna juos vienas kitam tardami: „Priimk šį žiedą kaip mano meilės ir ištikimybės ženklą…“
- Palaiminimas: Pabaigoje kunigas meldžia Dievo stiprybės šiai naujai santuokai.Pagal Kanonų teisę, vestuvių priesaika privalo būti išsakyta viešai ir laisva valia, dalyvaujant bent dviem liudininkams.
Ortodoksų Bažnyčia
Ortodoksų vestuvės, vadinamos Karūnavimo sakramentu (Sacrament of Crowning), yra labai simboliškos. Nors pati priesaika čia nėra toks griežtas akcentas kaip pas katalikus, jaunavedžiai savo sutikimą išreiškia žodžiu, atsakydami į kunigo klausimus: „Ar tu, [vardas], imi [vardą] savo žmona/vyru, pažadėdamas mylėti ir gerbti ją/jį?“. Pagrindinis akcentas – karūnų uždėjimas, simbolizuojantis karališką vienybę. Jaunavedžiai, prisiekdami vestuvių ceremonijoje, viešai įsipareigoja kurti šeimą siekiant šventumo.
Protestantų tradicijos
Liuteronų, baptistų ar anglikonų vestuvių priesaika gali būti tiek tradicinė, tiek labiau suasmeninta. Anglikonų tradicijoje (Book of Common Prayer) naudojama formulė: „Aš, [vardas], imu tave, [vardas], savo teisėta žmona/vyru… gerovėje ir nelaimėje, turte ir skurde, sveikatoje ir ligoje… kol mirtis mus išskirs“. Šiose apeigose vestuvės gali vykti ne tik bažnyčioje, bet ir kitose porai svarbiose vietose.
Svarbios vestuvių priesaikos detalės
- Pasiruošimas: Prieš vestuves katalikų Bažnyčioje poros lanko sužadėtinių kursus, kur gilinasi į sakramento bei priesaikos reikšmę.
- Gestai: Priesaikos metu jaunavedžiai dažnai stovi prieš altorių susikabinę rankomis arba žiūrėdami vienas kitam į akis, o tai simbolizuoja jų dvasinę vienybę.
- Bendruomenė: Kadangi vestuvės yra viešas aktas, liudininkai ir susirinkusi bendruomenė simbolizuoja paramą naujai šeimai.
- Liturgija: Katalikų ir ortodoksų apeigose vestuvių priesaika yra įterpta į gilią liturgiją su Šventojo Rašto skaitiniais (pavyzdžiui, 1 Kor 13).
Priesaikos sulaužymas ir krikščioniškas požiūris
Jei vestuvių priesaika sulaužoma (neištikimybė, smurtas ar sąmoningas įsipareigojimų vengimas), krikščionybėje tai laikoma sunkiu moraliniu nusižengimu. Pasekmės skiriasi:
- Katalikai: Santuoka laikoma neišardoma (Mk 10, 9). Skyrybų Bažnyčia nepripažįsta, tačiau vestuvės gali būti paskelbtos negaliojančiomis (annulment), jei įrodoma, kad jos nebuvo sudarytos tinkamai.
- Ortodoksai: Nors pabrėžia šventumą, tam tikrais atvejais leidžia skyrybas ir antrąsias vestuves (pavyzdžiui, dėl neištikimybės), taikydami „ekonomijos“ principą.
- Protestantai: Dauguma leidžia skyrybas dėl rimtų priežasčių, tačiau visada skatina siekti susitaikymo bei šeimos išsaugojimo.
Įkvepiančios citatos ir vestuvių istorijos
Biblinė mintis: Saliamono Giesmių giesmė sako: „Uždėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip ženklą ant savo rankos, nes meilė stipri kaip mirtis“ (Gg 8, 6). Šie žodžiai itin dažnai skamba per vestuves.
Šv. Augustino žodžiai: „Santuoka yra Dievo dovana, kurioje du tampa vienu, kad kartu siektų šventumo.“
Akvilas ir Priscila: Šie šventieji iš Apaštalų darbų knygos (Apd 18, 2–3) yra laikomi pavyzdine krikščioniška pora, kurios vestuvės ir bendras gyvenimas buvo skirtas ne tik vienas kitam, bet ir Evangelijos sklaidai.
Vestuvių tradicijos Lietuvoje
Lietuvoje vestuvių priesaika dažniausiai vyksta pagal katalikų apeigas tokiose didingose vietose kaip Vilniaus arkikatedra ar Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Mūsų tradicijoje vestuvės dažnai derina bažnytinę liturgiją su liaudiškais papročiais (pavyzdžiui, jaunųjų sutikimu su duona ir druska).
Sovietmečiu, kai tikėjimas buvo varžomas, daugybė porų pasirinko slaptai ištarti vestuvių priesaiką kunigo akivaizdoje, kas rodo, kokia svarbi lietuviams buvo dvasinė santuokos palaima. Šiuolaikinėje Lietuvoje poros vis dažniau domisi dvasiniu pasiruošimu ir sužadėtinių kursais, kad vestuvių priesaika būtų ištarta sąmoningai ir užtikrintai.
Vestuvių priesaika krikščionybėje yra nepajudinamas įsipareigojimas, kuriame vyras ir moteris pasižada ištikimybę Dievo akivaizdoje. Jos struktūra ir žodžiai buvo gryninti per amžius, kad šiandien kiekviena pora galėtų pajusti šio dvasinio ryšio svorį. Kaip sako popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Amoris Laetitia: „Vestuvių priesaika yra pažadas, kuris išbandomas per gyvenimą, bet stiprinamas Dievo malone.