Santuokos sutikimas (consensus matrimonialis) – tai pati sakramento šerdis, akimirka, kai du žmonės Dievo ir Bažnyčios akivaizdoje dovanoja save vienas kitam. Būtent šis laisva valia ištartas pasižadėjimas sukuria šventą bei neišardomą santuokinį ryšį (vinculum matrimonii), kurio nebegali panaikinti jokia žmogiška jėga. Lietuvoje naudojami priesaikos žodžiai nėra tik gražios eilės; tai gilus, dvasinis įsipareigojimas, kuriame persipina nuoširdus sutuoktinių pasižadėjimas ir gyvas jų santykis su Dievu, laiminančiu šią naują kelionę dviese.
Pasirengimas ir įvadiniai klausimai
Santuokos apeigos prasideda Himnu į Šventąją Dvasią, po kurio seka Dievo žodžio liturgija. Po homilijos kunigas kviečia sužadėtinius patvirtinti savo ketinimus. Prieš pačią priesaiką dvasininkas užduoda tris privalomus klausimus, į kuriuos kiekvienas atsako atskirai:
- Dėl laisvo apsisprendimo: „[Vardas], ar esi rimtai apsigalvojęs (-jusi), niekieno neverčiamas (-a) ir tikrai pasiryžęs (-usi) vesti šią savo sužadėtinę (tekėti už šio savo sužadėtinio)?“ (Atsakymas: „Esu“).
- Dėl pasiryžimo mylėti: „Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?“ (Atsakymas: „Pasižadu“).
- Dėl atvirumo gyvybei: „Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?“ (Atsakymas: „Sutinkame“).
Kunigas taria oficialų kvietimą: „Kadangi tikrai ryžtatės sudaryti šventą vyro ir moters sąjungą, paduokite vienas kitam dešinę ranką ir Dievo bei jo Bažnyčios akivaizdoje vienas kitam prisiekite.“
Santuokos priesaikos formulė
Vyras taria: „Aš, [Vardas], imu tave, [Vardas], savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!“
Žmona taria: „Aš, [Vardas], imu tave, [Vardas], savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!“
Bažnyčia skatina šiuos lemtingus pasižadėjimo žodžius tarti mintinai, taip dar labiau pabrėžiant sprendimo tvirtumą ir asmeninį atsidavimą.
Sutuoktuvių patvirtinimas ir žiedų mainai
Iškart po priesaikos kunigas patvirtina sudarytą ryšį sakydamas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Quod Deus coniunxit, homo non separet; Mt 19, 6). Jis peržegnoja sutuoktinius ir kreipiasi į susirinkusius: „Jūs, kurie čia esate, būsite liudytojai, kad ši santuoka sudaryta Dievo akivaizdoje ir palaiminta Bažnyčios.“ Tuomet visi kartu pagarbina Dievą malda: „Garbė Dievui: Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados ir per amžius! Amen.“
Prieš apsikeičiant žiedais – nesibaigiančios meilės pasirinkimo simboliais – kunigas ištaria laiminimo maldą: „Tepalaimina Viešpats šiuos žiedus…“ ir pašlaksto juos šventintu vandeniu. Tik tada sutuoktiniai, užmaudami žiedus vienas kitam ant piršto, taria:
„[Vardas], imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą – vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Iškilmingas jaunavedžių palaiminimas (Benedictio nuptialis)
Apeigų pabaigoje dvasininkas ištiesia rankas virš sutuoktinių ir taria iškilmingą palaiminimą, į kurį bendruomenė atsako giedru „Amen“:
Kunigas: „Dievas Amžinasis Tėvas teišlaiko jus vienos minties ir vienos širdies, tepadeda mylėti vienam kitą.“
Visi: „Amen.“Kunigas: „Tebūna jūsų vaikai jums paguoda, o draugai — tikra parama, visiems tebus pavyzdys jūsų meilė.“
Visi: „Amen.“Kunigas: „Tebūna jūsų namai ramybės pastogė, tegu randa juose paguodą vargdienis ir keleivis. Dievas telaimina jus šiame pasaulyje ir teapdovanoja amžinybėje.“
Visi: „Amen.“
Himnas į Šventąją Dvasią
(Veni, Creator Spiritus)
O Dvasia, Viešpatie, nuženk,
savųjų sielose gyvenk,
pripilk malonių iš dangaus
krūtinę tikinčio žmogaus.
Šventos ramybės sklidina,
Aukščiausio Dievo dovana,
šaltinis meilės Tu esi
ir žygiams dvasią įkvepi.
Septyniomis dovanomis
sujungi Tėvą su mumis.
Sūnaus žadėta atėjai,
kalbų daugybe prabilai.
Galingai protą mūs apšviesk
ir širdis meile Tu paliesk.
Kad nepalūžtų mūs valia,
ją stiprink amžina galia.
Tu blogį sielose naikink,
vienybę, taiką vis gaivink,
vesk mus tvirtai tiesos keliu,
padėk išvengt skaudžių klaidų.
Mums Dievą Tėvą leisk pažint,
jo Sūnų amžiną pamilt.
Dvasia Tu meilės jų bendros, –
Tave tikėsim visados.
Mes Dievą Tėvą šlovinsim
ir Sūnų prisikėlusį,
ir Dvasiai Šventajai garbė
per amžių amžius vis skambės.
Amen.
Šios gilios liturginės detalės liudija, kad bažnytinė santuoka nėra tik trumpa akimirka, o viso gyvenimo pasišventimas. Kad šis dvasinis virsmas būtų sąmoningas, pagrindiniu vadovu sužadėtiniams tampa santuokos apeigynas, kuriame atskleidžiama kiekvieno veiksmo prasmė. Prie altoriaus nuoširdžiai tariami santuokos įžadai sujungia porą neišardomu ryšiu, o pati santuokos priesaika Dievo akivaizdoje įtvirtina jų meilės pažadą. Apeigų pabaigoje dvasininko ištartas vestuvinis palaiminimas tarsi apgaubia naują šeimą dvasine apsauga visai jų būsimai kelionei. Jei sakramentas teikiamas per šventąsias Mišias, ši iškilminga šventė įgauna giliausią (Nuptial Mass) prasmę, suvienijančią sutuoktinius per Eucharistiją. Svarbu, kad apeigų metu būtų naudojama Oficiali priesaikos formulė, nes tai užtikrina sakramento galiojimą, o patys vestuvių priesaikos žodžiai išlieka atmintyje kaip brangiausias ir tvirčiausias ištikimybės liudijimas.
Čia galite atsisiųsti Santuokos sakramento apeigų vadovą su paaiškinimais: