Šventasis Steponas iš Permės (rus. Стефан Пермский, kom. Перымса Степан), gyvenęs XIV amžiuje (apie 1340–1396), buvo vienas iškiliausių to meto misionierių, apšvietėjų ir Bažnyčios veikėjų. Jis išgarsėjo ne tik kaip krikštytojas, bet ir kaip unikalios kultūros kūrėjas, sukūręs raštą komių (zyrių) tautai. Steponas gimė Didžiajame Ustiuge, dvasininko šeimoje, ir nuo mažens pasižymėjo neįtikėtinu imlumu kalboms bei mokslams. Įstojęs į Rostovo vienuolyną, jis ne tik gilinosi į teologiją, bet ir parengė dirvą vienai sėkmingiausių misijų krikščionybės istorijoje, kurios pagrindas buvo pagarba vietinei kalbai ir kultūrai.
Stepono veikla pasižymėjo tuo, kad jis atsisakė naudoti rusų ar graikų kalbas kaip privalomas krikštijant šiaurės tautas. Jis suprato, kad tikrasis tikėjimas žmogų pasiekia tik per jo gimtąją kalbą. Tam tikslui jis sukūrė senąjį permės raštą (Abur), panaudodamas graikų abėcėlės principus, bet pritaikydamas juos prie vietinių runų ir ženklų. Tai leido jam išversti pagrindinius liturginius tekstus į komių kalbą. Jo asmenybė sujungė asketo nuolankumą su politiniu įžvalgumu, leidusiu jam tapti pirmuoju Permės vyskupu ir apginti savo ganomuosius nuo mokesčių rinkėjų savivalės.
Šiandien jis gerbiamas kaip Permės krašto ir komių tautos dangiškasis globėjas. Jo relikvijos saugomos Maskvos Kremliaus Viešpaties Apreiškimo katedroje, o jo sukurtas raštas laikomas unikaliu finougrų kultūros paminklu. Jo atminimo diena minima balandžio 26-ąją, prisimenant žmogų, kuris tikėjimą skleidė ne prievarta, o mokslų ir rašto šviesa.
Misionieriška veikla ir kova su stabmeldyste
1379 metais Steponas gavo leidimą vykti į Permės žemes skleisti krikščionybės. Jo misija buvo pavojinga, nes komių gentys tuo metu garbino gamtos jėgas ir turėjo įtakingus žynius (pamovus). Steponas pasirinko drąsią strategiją: jis nesislapstė, o viešai demonstravo krikščionybės viršenybę. Garsiausias epizodas susijęs su „šventąja beržo giraitė“ – vietos gyventojų garbinamu stabu. Steponas pats nukirto pagrindinį stabą ir jo vietoje pastatė pirmąją bažnyčią.
Tačiau jis neapsiribojo vien griovimu. Steponas statė mokyklas prie bažnyčių, kuriose vaikai buvo mokomi jo sukurto rašto. Institucinė Permės Bažnyčios galia pradėjo augti būtent dėl to, kad ji tapo raštingumo centru. Steponas suprato, kad Bažnyčia turi būti ne tik dvasinė, bet ir socialinė užuovėja, todėl badmečių metu jis organizuodavo grūdų tiekimą iš Rusijos gilumos, taip pelnydamas žmonių pasitikėjimą ir meilę.
Dvikova su žyniu Pamu
Vienas dramatiškiausių Stepono biografijos momentų yra jo dvasinė dvikova su vyriausiuoju komių žyniu Pamu. Norėdamas galutinai įrodyti savo Dievo galybę, Pamas pasiūlė Steponui išbandymą ugnimi ir vandeniu: abu jie turėjo pereiti per degančią trobelę ir nerti į po ledu tekančią upę. Steponas sutiko, tačiau Pamas paskutinę akimirką išsigando ir atsisakė burtų.
Ši pergalė be kraujo praliejimo galutinai palaužė pagonių pasipriešinimą. Steponas neleido miniai nužudyti Pamo, o tiesiog jį išvijo, taip pademonstruodamas krikščionišką gailestingumą. Šis įvykis sutvirtino jo kaip autoritetingo lyderio pozicijas. Jis tapo Permės vyskupu (lot. Episcopus Permiensis) ir gavo teisę tiesiogiai kreiptis į didįjį kunigaikštį ginant savo krašto interesus, taip užtikrindamas Permės žemės stabilumą.
Institucinis palikimas ir senasis Permės raštas
Stepono sukurtas raštas Abur (pavadinimas kilo nuo pirmųjų raidžių „An“ ir „Bur“) buvo naudojamas iki pat XVII a., kol jį išstūmė kirilica. Tai buvo milžiniškas intelektualinis turtas, leidęs komių tautai turėti savo rašytinę istoriją ir liturgiją. Steponas pasirūpino, kad bažnyčiose pamaldos vyktų vietine kalba, kas buvo itin reta praktika to meto Bizantijos įtakos sferoje.
Šventasis Steponas iš Permės mirė Maskvoje 1396 metais, kur buvo nuvykęs spręsti savo vyskupijos reikalų. Jo gyvenimas išlieka pavyzdžiu, kaip viena asmenybė gali pakeisti visos tautos likimą per mokslo, kalbos ir tikėjimo sintezę.