Šventoji Katerina Sienietė (it. Caterina da Siena, lot. Catharina Senensis), gyvenusi XIV amžiuje (1347–1380), yra viena įtakingiausių moterų krikščionybės istorijoje, Bažnyčios mokytoja ir Europos globėja. Gimusi gausioje Sienos dažytojo šeimoje (buvo 25-as vaikas), ji nuo pat mažens demonstravo neįtikėtiną dvasios stiprybę ir mistinį polinkį. Katerina atsisakė tekėti ir pasirinko gyvenimą pasaulietinėje Šv. Dominyko tretininkių bendruomenėje (Mantellate), tačiau užuot užsidariusi vienuolyne, ji tapo aktyvia visuomenės ir Bažnyčios reformatore, kurios balsas pasiekė galingiausius to meto monarchus ir patį popiežių.
Katerina Sienietė pasižymėjo radikalia askeze ir giliais mistiniais potyriais, kuriuos ji aprašė savo pagrindiniame veikale „Dieviškojo mokymo dialogas“ (Il Dialogo della Divina Provvidenza). Ji nevaldė jokių materialinių turtų, tačiau turėjo milžinišką intelektualinę ir dvasinę įtaką, kurią naudojo siekdama užbaigti popiežių tremtį Avinjone. Jos asmenybė sujungė karštą meilę Dievui su bekompromisiu teisingumo jausmu, o jos mirtis būnant vos 33-ejų metų tapo galutiniu pasiaukojimo už Bažnyčios vienybę ženklu.
Šiandien ji gerbiama kaip Italijos ir Europos dangiškoji globėja, o jos relikvijos saugomos Romos Santa Maria sopra Minerva bazilikoje (Basilica di Santa Maria sopra Minerva) bei Sienos San Domenico bazilikoje (Basilica di San Domenico). Jos atminimo diena, balandžio 29-oji, krikščioniškajame pasaulyje minima kaip intelektualinės narsos ir dvasinio uolumo šventė.
Politinė diplomatija ir kova už popiežiaus sugrįžimą
Vienas didžiausių Katerinos istorių pasiekimų buvo jos tiesioginis įsikišimas į „Avinjono nelaisvės“ (lot. Captivitas Avinionensis) dramą. XIV a. popiežiai rezidavo Prancūzijoje, o tai silpnino Bažnyčios autoritetą ir kėlė chaosą Italijoje. Katerina, būdama beraštė (rašyti išmoko tik gyvenimo pabaigoje, todėl laiškus diktavo), siuntė aštrius ir drąsius laiškus popiežiui Grigaliui XI, kuriuose vadino jį „tėveliu“ (Babbo), tačiau kartu ragino elgtis kaip vyrą ir grįžti į Romą.
Jos diplomatinės pastangos davė vaisių – 1377 metais Grigalius XI sugrįžo į Šventąjį Sostą. Katerina suprato, kad Bažnyčios galia yra ne turtuose, o jos dvasinėje vienybėje ir nepriklausomybėje nuo pasaulietinių valdovų. Ji tapo neoficialia Vatikano patarėja, padėjusia laviruoti tarp Italijos miestų-valstybių konfliktų, ir įrodė, kad moters dvasinis autoritetas gali būti stipresnis už armijas.
Stigmos ir „Mistinės sužadėtuvės“
Katerinos gyvenimas buvo kupinas antgamtinių ženklų, kurie mene tapo jos skiriamaisiais simboliais. 1375 metais Pizoje jai pasirodė Kristus ir apdovanojo ją stigmomis – penkiomis žaizdomis ant rankų, kojų ir šono. Tačiau, pasak tradicijos, Katerina iš nuolankumo prašė Dievo, kad šios žaizdos būtų matomos tik jai vienai, todėl išoriškai jos pasirodė tik po jos mirties.
Kitas esminis jos biografijos elementas – „Mistinės sužadėtuvės“ su Kristumi. Vizijos metu Kristus jai užmovė auksinį žiedą, kuris simbolizavo jos visišką atsidavimą dieviškajai valiai. Ši dvasinė sąjunga suteikė jai jėgų dirbti su maru sergančiais ligoniais ir lydėti nuteistuosius mirti, suteikiant jiems viltį paskutinėmis akimirkomis. Jos ryšys su nukankintaisiais ir kenčiančiaisiais padarė ją gailestingumo simboliu.
Institucinis palikimas ir „Dialogas“
Katerinos Sienietės kūrybinis palikimas yra stebėtinai gausus: apie 380 laiškų ir garsusis „Dialogas“. Šis veikalas, parašytas kaip pokalbis tarp sielos ir Dievo Tėvo, laikomas vienu gražiausių mistinės literatūros pavyzdžių. Jame ji išdėstė savo „Tilto teologiją“, kurioje Kristus vaizduojamas kaip tiltas, jungiantis dangų ir žemę, leidžiantis sielai pereiti per aistrų upę į amžinąją ramybę.
Bažnyčia pripažino jos indėlį tik 1970 metais, kai popiežius Paulius VI suteikė jai Bažnyčios mokytojos (Doctor Ecclesiae) titulą – ji tapo viena iš pirmųjų moterų, gavusių šį aukščiausią intelektualinį pripažinimą. Jos institucinis turtas yra ne piniginis, o idėjinis – ji suformavo dominykoniškąjį dvasingumą, pabrėžiantį tiesos pažinimą per meilę.
Sąrašas: Šv. Katerinos atributai mene
- Lelija – skaistybės ir tyrumo simbolis.
- Knyga – jos kaip Bažnyčios mokytojos ir rašytojos ženklas.
- Erškėčių vainikas – kančios sutapatinimas su Kristumi.
- Žaizdos (stigmos) – mistinio ryšio su Išganytoju patvirtinimas.
Šventoji Katerina Sienietė išlieka nepalaužiamos valios pavyzdžiu. Ji parodė, kad net ir paprasta moteris, neturinti titulų, gali keisti pasaulio politikos ir religijos eigą, jei jos širdis dega tiesa.