Buda yra centrinė budizmo religijos figūra, kurios mokymai yra pagrindas šiai dvasinei tradicijai. Buda nėra asmenvardis, o titulas, kuris reiškia „nušvitusysis“ arba „atsibudęs“. Šis titulas yra suteikiamas asmeniui, kuris pasiekė aukščiausią išminties ir supratimo lygį, atskleidęs gyvenimo tiesas ir išsivadavęs iš kančios rato.
Istorinis Buda, kurio tikrasis vardas buvo Siddhartha Gautama, gyveno maždaug VI–V amžiuje pr. Kr. dabartinio Nepalo teritorijoje. Siddhartha buvo kilęs iš karališkos šeimos, tačiau, matydamas pasaulio kančias, jis atsisakė savo prabangaus gyvenimo ir išėjo į pasaulį ieškoti tiesos apie gyvenimą. Po ilgos dvasinės kelionės ir įvairių asketinių praktikų, Siddhartha pasiekė nušvitimą, sėdėdamas po Bodhio medžiu Bodh Gajoje, Indijoje. Nuo tada jis tapo žinomas kaip Buda.
Nušvitimo metu Buda suprato keturias kilnias tiesas, kurios tapo pagrindiniais budizmo mokymo pagrindais:
- Pirmoji tiesa teigia, kad gyvenimas yra pilnas kančios (Dukkha).
- Antroji tiesa atskleidžia, kad kančios priežastis yra troškimas (Tanha) ir prisirišimas.
- Trečioji tiesa nurodo, kad kančią galima įveikti, atsisakant troškimų.
- Ketvirtoji tiesa teigia, kad yra kelias, vedantis į kančios pabaigą – tai aštuoneriopas kelias, kuris apima teisingą supratimą, mintis, kalbą, veiksmus, gyvenimo būdą, pastangas, susitelkimą ir meditaciją.
Buda mokėsi ir skelbė savo mokymus apie 45 metus, keliaudamas po Indiją ir mokydamas įvairias žmonių grupes. Jo mokymai, vadinami Dharma, pabrėžia vidurinio kelio svarbą, vengiant kraštutinumų ir siekiant dvasinės pusiausvyros.
Po Budos mirties jo mokymai buvo išsaugoti ir išplatinti jo pasekėjų, o budizmas išsivystė į vieną iš didžiausių pasaulio religijų. Buda šiandien yra gerbiamas ne tik kaip religijos pradininkas, bet ir kaip išminties, atjautos ir dvasinio išsivadavimo simbolis.
Siddhartha Gautama, prieš tapdamas Buda, išbandė įvairius dvasinius kelius, įskaitant griežtą asketizmą, tačiau suprato, kad tai nėra kelias į nušvitimą. Tik po ilgo apmąstymo ir meditacijos po Bodhi medžiu jis pasiekė nušvitimą, tapdamas Buda – „Atsibudusioju“. Šis įvykis yra centrinis budizmo istorijoje ir švenčiamas kaip Budistų šventė. Budos mokymai, sutelkti į keturių kilmingų tiesų ir aštuonialypio kelio principus, siekia padėti žmonėms išsivaduoti iš samsaros – begalinio gimimo ir mirties ciklo, kupino kančių.Buda nemokė apie dievus ar dieviškąją būtybę, o akcentavo asmeninės atsakomybės ir savęs tobulinimo svarbą. Jo mokymai pabrėžia karmos (veikų pasekmių) principą ir atgimimo ciklą, kuriame mūsų veiksmai lemia mūsų ateitį. Skirtingos budizmo šakos interpretuoja kai kurias Budos idėjas skirtingai, tačiau pagrindiniai principai lieka nepakitę. Įdomu tai, kad pats Buda vengė apibrėžti save kaip dievą ar visagalią būtybę, o veikiau kaip pavyzdį, kaip pasiekti nušvitimą. Jis skatino savo sekėjus patiems atrasti tiesą per meditaciją ir praktiką. Daugelis Budos posakių, tokių kaip „Kančia yra neišvengiama, bet kentėjimas yra pasirinkimas“, tapo plačiai žinomais ir iki šiol įkvepia žmones siekti dvasinės laisvės. Buda mokė, kad išsivadavimas nuo kančios yra įmanomas, ir tai yra pagrindinė jo mokymo žinia. Jo palikimas tęsiasi iki šių dienų, įkvepiant milijonus žmonių visame pasaulyje.