„Klaidžiojančiųjų vadovas“ (hebr. Moreh Nevukhim, angl. The Guide for the Perplexed) yra fundamentalus viduramžių žydų filosofijos veikalas, kurį dvyliktajame amžiuje parašė vienas iškiliausių visų laikų mąstytojų Mozė Maimonidas (Rambamas). Kūrinys buvo parašytas judeo‑arabų kalba, naudojant hebrajų rašmenis, ir pirmiausia buvo skirtas autoriaus mokiniui Juozapui ben Judai bei kitiems to meto intelektualams, kurie jautė vidinį konfliktą tarp aristoteliškosios logikos ir religinio tikėjimo. Pagrindinis Maimonido tikslas buvo parodyti, kad tikrasis filosofinis pažinimas neprieštarauja Biblijos apreiškimui, o racionalus mąstymas yra būtinas įrankis siekiant giliau suprasti Dievą ir Jo sukurtą pasaulį.
Veikalas susideda iš trijų dalių, kuriose Maimonidas nagrinėja sudėtingiausius metafizikos, etikos ir egzegezės klausimus. Pirmojoje dalyje autorius analizuoja biblinius antropomorfizmus – žodžius, kurie priskiria Dievui žmogiškas savybes (pavyzdžiui, Dievo „ranką“ ar „pyktį“), ir paaiškina, kad tai tėra metaforos, skirtos žmogaus ribotam supratimui. Maimonidas griežtai gina Dievo transcendentiškumą ir vienybę, teigdamas, kad apie Dievą galime kalbėti tik per „neigiamąją teologiją“ – sakydami, kas Jis nėra, o ne kas Jis yra, nes joks žmogaus sukurtas žodis negali apibūdinti begalinės Kūrėjo esmės.
Antroje ir trečioje dalyje Maimonidas gilinasi į aristoteliškąją kosmologiją, nagrinėja pasaulio sukūrimo klausimą, pranašystės prigimtį bei Dievo apvaizdos veikimą. Jis siekia suderinti mokslinį požiūrį į priežastingumą su tikėjimu į stebuklus ir pranašus, teigdamas, kad pranašas yra aukščiausio lygio intelektualas, kurio vaizduotė sugeba priimti dieviškąjį nušvitimą. Šis veikalas tapo tiltu tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, padarydamas milžinišką įtaką ne tik žydų mąstysenai, bet ir krikščionių scholastams, tokiems kaip Albertas Didysis ar Tomas Akvinietis.
Filosofinis konfliktas ir jo sprendimas
Maimonidas savo kūrinyje kreipiasi į „klaidžiojančiuosius“ – tuos, kurie studijavo filosofiją bei gamtos mokslus ir dabar abejoja Šventojo Rašto pažodine prasme. Autorius teigia, kad Tora turi kelis prasmės lygmenis: išorinį (skirtą paprastiems žmonėms) ir vidinį (skirtą išminčiams). Jis moko, kad religiniai tekstai dažnai naudoja alegorijas, kad perteiktų gilias tiesas, kurių neįmanoma suvokti be pasirengimo. Todėl filosofija Maimonidui nėra tikėjimo priešas, o veikiau aukštesnė tikėjimo forma, padedanti apvalyti religiją nuo prietarų ir klaidingų įsivaizdavimų.
Antroji veikalo dalis skirta aristoteliškai fizikai ir metafizikai, kur Maimonidas analizuoja įrodymus apie Dievo egzistavimą. Nors jis pripažįsta Aristotelio autoritetą daugelyje sričių, jis drąsiai ginčijasi su graikų filosofu dėl pasaulio amžinumo. Maimonidas įrodinėja, kad loginiais argumentais neįmanoma galutinai pagrįsti nei pasaulio amžinumo, nei jo sukūrimo laike, todėl žmogus turi pasikliauti apreiškimu, kuris teigia, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko (creatio ex nihilo). Tai rodo Maimonido intelektualinį sąžiningumą – jis neaukoja religijos dogmų vardan filosofijos, jei ši neturi galutinių įrodymų.
Dieviškosios apvaizdos ir blogio problema
Trečiojoje dalyje Maimonidas nagrinėja vieną sunkiausių klausimų – blogio prigimtį ir Dievo apvaizdą (hashgacha). Jis teigia, kad Dievas nėra blogio šaltinis, nes blogis iš tiesų yra gėrio trūkumas arba nebuvimas, panašiai kaip tamsa yra šviesos trūkumas. Autoriaus nuomone, dauguma kančių kyla dėl pačių žmonių klaidų, nežinojimo arba fizinės gamtos dėsnių. Maimonidas siūlo unikalią teoriją, kad Dievo apvaizda yra tiesiogiai susijusi su žmogaus intelektu: kuo labiau žmogus lavina savo protą ir artėja prie Dievo pažinimo, tuo labiau jis tampa „saugu“ ir globiamu dieviškosios tvarkos.
Šioje dalyje taip pat aptariami Toros įsakymai (mitzvot). Maimonidas tvirtina, kad kiekvienas įstatymas, net jei jis atrodo keistas ar nesuprantamas, turi racionalią priežastį – arba auklėti žmogaus charakterį, arba apsaugoti visuomenę nuo stabmeldystės ir žalingų papročių. Jis buvo vienas pirmųjų, pritaikiusių istorinį metodą religiniams įstatymams aiškinti, teigdamas, kad kai kurie įsakymai buvo skirti tam tikram istoriniam kontekstui, kad pamažu išvestų žmones iš barbariškumo į moralesnį gyvenimą.
Dvasinis tobulėjimas ir pažinimo meilė
Kūrinio pabaigoje Maimonidas pateikia garsiąją metaforą apie karaliaus rūmus. Jis aprašo įvairias žmonių grupes: vieni net neieško karaliaus, kiti stovi prie rūmų sienų, o tik patys išmintingiausi patenka į vidines menes. Patekti ten galima tik per intensyvų mokslinį ir filosofinį darbą, kuris leidžia sielai susilieti su dieviškąja išmintimi. Šventasis mąstytojas pabrėžia, kad aukščiausias žmogaus tikslas nėra vien tik ritualų laikymasis, bet intellectus – tiesos pažinimas, kuris veda į tikrąją Dievo meilę (ahavat Hashem).
- „Klaidžiojančiųjų vadovas“ sukėlė didžiules kontroversijas žydų bendruomenėse; kai kur net buvo uždraustas.
- Veikalas iki šiol laikomas pagrindiniu šaltiniu nagrinėjant racionalizmo ir mistikos santykį.
Maimonido palikimas šiame traktate primena mums, kad protas yra Dievo dovana, kuria privalome naudotis. Jo siūlomas modelis skatina nebijoti mokslo laimėjimų, o ieškoti jų dermės su dvasinėmis vertybėmis. „Klaidžiojančiųjų vadovas“ išlieka dvasiniu švyturiu visiems, kurie ieško tiesos, nepaisant jų religinių įsitikinimų, mokydamas, kad kelias į Dievą eina per žinias, nuolankumą ir begalinį norą suprasti visatos dėsnius.
Įtaka Vakarų krikščioniškajai filosofijai
Nors Maimonidas rašė žydų auditorijai, jo idėjos greitai peržengė religines ribas. Tryliktajame amžiuje kūrinys buvo išverstas į lotynų kalbą (Dux neutrorum) ir tapo privalomu skaitiniu didžiuosiuose Europos universitetuose. Krikščionių scholastai jame rado būdą, kaip suderinti Aristotelio filosofiją su Biblija, o tai vėliau leido susiformuoti didžiosioms viduramžių teologinėms sistemoms. Maimonido argumentai apie Dievo egzistavimą ir savybių neigiamąjį apibūdinimą tapo fundamentu vakarų filosofinei minčiai.
„Klaidžiojančiųjų vadovas“ skaitomas ne tik kaip istorinis paminklas, bet ir kaip gyvas tekstas, kviečiantis į dialogą tarp religijos ir sekuliarumo. Jis moko mus kritiškai vertinti savo įsitikinimus ir visada siekti gilesnio supratimo. Maimonidas išlieka pavyzdžiu mąstytojo, kuris sugebėjo sujungti giliausią religinį pamaldumą su bekompromisiu intelektualiniu sąžiningumu.
Citatos
- Kiekvieną kartą, kai Šventojo Rašto žodžiai prieštarauja įrodytai tiesai, žinok, kad tie žodžiai turi būti interpretuojami alegoriškai. Maimonidas pabrėžia, kad tarp mokslo ir religijos negali būti tikro konflikto. Jei mokslinis įrodymas prieštarauja pažodiniam Biblijos tekstui, vadinasi, tekstą reikia suprasti perkeltine prasme, nes Dievas nekuria prieštaravimų tarp gamtos dėsnių ir savo žodžio.
- Visas blogis, kuris ištinka žmones, kyla iš nežinojimo. Autorius teigia, kad blogis nėra savarankiška jėga, o tiesiog gėrio ir žinių trūkumas. Panašiai kaip aklas žmogus užkliūva, nes nemato kelio, taip ir siela daro klaidų ar kenčia dėl to, kad jai trūksta tikrojo pažinimo apie visatos tvarką ir moralę.
- Dievas yra per daug tobulas, kad turėtų savybių, kurios būtų atskirtos nuo Jo esmės. Šia mintimi ginama absoliuti Dievo vienybė. Maimonidas norėjo pasakyti, kad Dievas nėra „išmintingas“ taip, kaip žmogus, kuris turi išmintį kaip savybę. Dievas ir Jo išmintis yra viena ir ta pati nedaloma būtis, todėl mes negalime Jojo skaidyti į dalis ar savybių sąrašus.
- Žmogaus intelektas yra ryšys, jungiantis jį su Dievu. Maimonidas moko, kad žmogus priartėja prie Kūrėjo ne per emocijas ar fizinius veiksmus, o per savo protą. Intelektas yra ta dieviška dalis žmoguje, kuri leidžia jam suvokti amžinąsias tiesas ir pasiekti dvasinę nemirtingumo būseną.
- Išmokyk savo liežuvį sakyti „aš nežinau“, ir tu progresuosi. Tai intelektualinio nuolankumo pamoka. Maimonidas perspėja, kad didžiausia kliūtis pažinimui yra puikybė ir manymas, kad jau viską supranti, ypač kalbant apie metafizinius dalykus. Pripažinimas, kad žmogaus protas turi ribas, yra pirmas žingsnis į tikrąją išmintį.
- Niekada nepasikliauk autoritetu, jei jis prieštarauja tavo protui, nes tavo protas turi akis, o autoritetas dažnai yra aklas. Nors Maimonidas gerbė tradiciją, jis ragino kritiškai vertinti net ir autoritetingų išminčių žodžius. Jei logikos dėsningumai rodo vienaip, o senieji raštai – kitaip, žmogus turi naudotis savo protu, kad rastų tiesą, o ne aklai sekti kitais.
- Dievas yra arti visų, kurie Jį šaukiasi tiesoje, tačiau tiesa pasiekiama tik per protą. Maimonidas teigia, kad nuoširdus maldingumas yra vertingas tik tada, kai jis pagrįstas teisingu Dievo supratimu. „Šauktis tiesoje“ reiškia atsikratyti klaidingų įsivaizdavimų apie Dievą, o tai įmanoma tik per nuoseklų studijavimą ir mąstymą.
- Prigimties dėsnių pakeitimas (stebuklas) nėra Dievo tikslas; Jo tikslas yra gamtos tvarkos pastovumas. Autorius norėjo pasakyti, kad Dievo didybė labiau reiškiasi per tobulą ir nekintančią gamtos dėsnių harmoniją, o ne per jos griovimą stebuklais. Tikrasis išminčius mato dieviškumą kasdienėje saulės patekėjimo tvarkoje, o ne ieško magiškų išimčių.
- Kuo labiau žmogus supranta dalykų prigimtį, tuo labiau jis myli Dievą. Maimonidui mokslas yra meilės Dievui forma. Jis teigė, kad neįmanoma mylėti to, ko nepažįsti, todėl gamtos dėsnių, astronomijos ar biologijos studijos yra tiesiausias kelias į tikrą, racionalią ir gilią Dievo meilę.
- Blogis neegzistuoja pats savaime, jis yra tiesiog gėrio nebuvimas. Ši citata paaiškina teodicėją (Dievo pateisinimą dėl blogio pasaulyje). Maimonidas lygina blogį su tamsa: tamsa nėra sukurta, ji atsiranda ten, kur nėra šviesos. Taip ir Dievas kuria tik gėrį, o tai, ką vadiname blogiu, yra vietos, kurias žmogus dar turi užpildyti savo pažinimu ir dorybėmis.
Klaidžiojančiųjų vadovo (ištraukos)
ĮVADAS
Autoriaus laiškas savo mokiniui R. Juozapui Ibn Akninui.
Dievo, Visatos Valdovo, vardu.
R. Juozapui (tegu Dievas jį saugo!), R. Jehudah sūnui (tegu jo poilsis būna Rojuje!):
„Mano brangus mokinau, nuo pat tos akimirkos, kai nusprendei atvykti pas mane iš tolimos šalies ir studijuoti man vadovaujant, aš labai vertinau tavo žinių troškulį ir polinkį spekuliatyviems ieškojimams, kurie atsispindėjo tavo eilėse. Turiu omenyje tą laiką, kai gavau tavo raštus proza ir eilėmis iš Aleksandrijos. Tuomet dar negalėjau patikrinti tavo suvokimo galių ir maniau, kad tavo noras galbūt viršija tavo gebėjimus. Tačiau kai perėjau su tavimi astronomijos kursą, prieš tai užbaigus elementarias studijas, kurios būtinos šiam mokslui suprasti, mane dar labiau pradžiugino tavo aštrumas ir suvokimo greitis. Pastebėjęs tavo didelį polinkį matematikai, leidau tau ją studijuoti giliau, nes buvau tikras dėl tavo galutinės sėkmės. Vėliau, kai vedžiau tave per logikos kursą, pamačiau, kad mano didieji lūkesčiai tavo atžvilgiu pasitvirtino, ir palaikiau tave tinkamu priimti iš manęs ezoterinių idėjų, esančių pranašų knygose, išdėstymą, kad suprastum jas taip, kaip jas supranta išsilavinę vyrai. Kai pradėjau kalbėti užuominomis, pastebėjau, kad troškai papildomo paaiškinimo, ragindamas mane išdėstyti tam tikras metafizines problemas; išmokyti tave Mutakalamų sistemos; pasakyti, ar jų argumentai pagrįsti loginiu įrodymu, o jei ne – koks buvo jų metodas. Aš supratau, kad tu buvai įgijęs šiek tiek žinių tais klausimais iš kitų, ir kad buvai sutrikęs bei pasimetęs; vis dėlto tu siekei rasti savo sunkumų sprendimą. Aš raginau tave susilaikyti nuo šio siekio ir įpareigojau tęsti studijas sistemingai; nes mano tikslas buvo, kad tiesa atsiskleistų nuoseklia tvarka, o ne kad užtiktum ją atsitiktinai. Kol studijavai su manimi, niekada neatsisakydavau paaiškinti sunkių Biblijos eilučių ar vietų rabinistinėje literatūroje, kurias mums pasitaikydavo sutikti. Kai Dievo valia mes išsiskyrėme ir tu nuėjai savo keliu, mūsų diskusijos pažadino manyje pasiryžimą, kuris ilgai snaudė. Tavo nebuvimas paskatino mane sudaryti šį traktatą tau ir tiems, kurie yra panašūs į tave, kad ir kiek mažai jų bebūtų. Aš suskirsčiau jį į skyrius, kurių kiekvienas bus išsiųstas tau, kai tik bus baigtas. Lik sveikas!“
Įžanginės pastabos.
„Parodyk man kelią, kuriuo turėčiau eiti, nes į Tave keliu savo sielą.“
„Jus, žmonės, aš šaukiu, ir mano balsas skirtas žmonių sūnums.“
„Palenk savo ausį ir klausykis išminčių žodžių, ir atverk savo širdį mano pažinimui.“
Mano pagrindinis tikslas šiame darbe yra paaiškinti tam tikrus žodžius, pasitaikančius pranašų knygose. Kai kurie iš jų yra homonimai, ir iš kelių jų reikšmių neišmanėliai pasirenka klaidingas; kiti terminai, kurie vartojami perkeltine prasme, tokių asmenų klaidingai priimami jų pirminiu reikšmingumu. Taip pat yra hibridinių terminų, žyminčių dalykus, kurie vienu požiūriu priklauso tai pačiai klasei, o kitu – skirtingai. Čia neketinama aiškinti visų šių posakių neišsilavinusiems ar paprastiems naujokams, nes išankstinės logikos ir gamtos filosofijos žinios yra būtinos, nei tiems, kurie savo dėmesį sutelkia vien į mūsų švento Įstatymo studijas, turiu omenyje vien kanoninės teisės studijas; nes tikrasis Toros pažinimas yra ypatingas šio ir panašių darbų tikslas.
Šio traktato tikslas – apšviesti religingą žmogų, kuris buvo išauklėtas tikėti mūsų švento Įstatymo tiesa, kuris sąžiningai vykdo savo moralines ir religines pareigas, ir tuo pačiu metu sėkmingai studijavo filosofiją. Žmogaus protas patraukė jį pasilikti savo sferoje; ir jam sunku priimti kaip teisingą mokymą, pagrįstą pažodiniu Įstatymo aiškinimu, ir ypač tą, kurį jis pats ar kiti išvedė iš tų homoniminių, metaforinių ar hibridinių posakių. Todėl jis yra pasimetęs sutrikime ir nerime. Jei jis vadovautųsi vien protu ir atsisakytų savo ankstesnių pažiūrų, kurios pagrįstos tais posakiais, jis manytų, kad atmetė pagrindinius Įstatymo principus; ir net jei jis išlaikytų nuomones, kurios buvo išvestos iš tų posakių, ir jei, užuot sekęs savo protu, jis visiškai atsisakytų jo vadovavimo, vis tiek atrodytų, kad jo religiniai įsitikinimai patyrė nuostolį ir žalą. Nes jis tada liktų su tomis klaidomis, kurios sukelia baimę ir nerimą, nuolatinį sielvartą ir didelį pasimetimą.
Šis darbas taip pat turi antrą tikslą. Jis siekia paaiškinti tam tikras neaiškias figūras (įvaizdžius), kurios pasitaiko Pranašuose ir nėra aiškiai apibūdintos kaip figūros. Neišmanantys ir paviršutiniški skaitytojai priima jas tiesiogine, o ne perkeltine prasme. Net gerai informuoti asmenys sutrinka, jei supranta šias vietas jų tiesiogine reikšme, bet jie visiškai išlaisvinami nuo savo pasimetimo, kai mes paaiškiname figūrą arba tiesiog pasiūlome, kad terminai yra perkeltiniai. Dėl šios priežasties aš pavadinau šią knygą „Pasimetusiųjų vadovas“.
Aš nedrįstu manyti, kad šis traktatas išsprendžia kiekvieną abejonę tų protuose, kurie jį supranta, bet tvirtinu, kad jis išsprendžia didžiąją dalį jų sunkumų. Joks protingas žmogus nereikalaus ir nesitikės, kad pristatydamas kokį nors dalyką aš jį visiškai išsemsiu; arba kad pradėdamas aiškinti figūrą aš pilnai paaiškinsiu visas jos dalis. Tokios eigos negalėtų laikytis mokytojas žodiniame išdėstyme, o tuo labiau autorius rašydamas knygą, netapdamas taikiniu kiekvienam kvailam pasipūtėliui, kuris laidytų į jį kvailystės strėles. Kai kurie bendrieji principai, susiję su šiuo klausimu, buvo išsamiai aptarti mūsų darbuose apie Talmudą, ir ten mes atkreipėme skaitytojo dėmesį į daugelį tokio pobūdžio temų. Mes taip pat teigėme (Mishneh Torah), kad posakis Ma’aseh Bereshit (Pasakojimas apie Kūrimą) reiškia „Gamtos mokslą“, o Ma’aseh Mercabah („Vežimo aprašymas“) – Metafiziką, ir paaiškinome rabinistinio posakio prasmę: „Ma’aseh Mercabah negali būti pilnai išdėstytas net vieno mokinio akivaizdoje, nebent jis būtų išmintingas ir gebantis samprotauti pats, ir net tada turėtumėte tik supažindinti jį su skirtingų dalyko skyrių antraštėmis.“ Todėl neturite tikėtis iš manęs daugiau nei tokių antraščių. Ir net jos šiame darbe nebuvo metodiškai ir sistemiškai išdėstytos, bet, priešingai, išbarstytos ir įterptos tarp kitų temų, kurias turėsime progos paaiškinti. Mano tikslas pasirenkant tokį išdėstymą yra tas, kad tiesos vienu metu būtų akivaizdžios, o kitu – paslėptos. Taip mes neprieštarausime Dieviškajai Valiai (nuo kurios klysti yra negerai), kuri nuslėpė nuo minios tiesas, reikalingas Dievo pažinimui, pagal žodžius: „Viešpaties paslaptis yra su tais, kurie Jo bijo“.
Žinokite, kad ir Gamtos moksle yra temų, kurios neturi būti pilnai paaiškintos. Mūsų Išminčiai nustatė taisyklę: „Ma’aseh Bereshit neturi būti aiškinamas dviejų akivaizdoje.“ Jei autorius paaiškintų šiuos principus raštu, tai prilygtų jų aiškinimui tūkstančiams žmonių. Dėl šios priežasties pranašai traktuoja šias temas figūromis, ir mūsų Išminčiai, imituodami Rašto metodą, kalba apie jas metaforomis ir alegorijomis; nes yra artimas ryšys tarp šių temų ir metafizikos, ir iš tiesų jos sudaro dalį jos paslapčių. Neįsivaizduokite, kad šios sunkiausios problemos gali būti nuodugniai suprastos bet kurio iš mūsų. Taip nėra. Kartais tiesa šviečia taip ryškiai, kad suvokiame ją aiškiai kaip dieną. Tuomet mūsų prigimtis ir įprotis užtraukia šydą ant mūsų suvokimo, ir mes grįžtame į tamsą, beveik tokią pat tankią kaip anksčiau. Mes esame kaip tie, kurie, nors ir matydami dažnus žaibo blyksnius, vis tiek randa save tirščiausioje nakties tamsoje. Kai kuriems žaibas blyksi greita seka, ir jie atrodo esantys nuolatinėje šviesoje, ir jų naktis yra aiški kaip diena. Tai buvo pranašiško tobulumo laipsnis, pasiektas (Mozės) didžiausio iš pranašų, kuriam Dievas tarė: „Bet tu stovėk čia prie Manęs“, ir apie kurį parašyta „jo veido oda švytėjo“ ir t. t. Kitiems tik vieną kartą per visą naktį sužiba žaibo blyksnis. Taip yra su tais, apie kuriuos esame informuoti: „Jie pranašavo ir daugiau nebepranašavo“. Yra tokių, kuriems žaibo blyksniai pasirodo su įvairiais intervalais; kiti yra tokioje būklėje kaip žmonės, kurių tamsą apšviečia ne žaibas, bet tam tikra krištolo ar panašaus akmens rūšis, ar kitos medžiagos, turinčios savybę švytėti naktį; ir jiems net šis mažas šviesos kiekis nėra nuolatinis, bet dabar jis šviečia, o dabar išnyksta, tarsi tai būtų „besisukančio kardo liepsna“.
Žmonių tobulumo laipsniai skiriasi pagal šiuos skirtumus. Apie tuos, kurie niekada nematė šviesos net vieną dieną, bet vaikšto nuolatinėje tamsoje, parašyta: „Jie nežino, nei jie supras; jie vaikšto tamsoje“. Tiesa, nepaisant visų jos galingų apraiškų, yra visiškai nuo jų nuslėpta, ir jiems gali būti pritaikyti šie Rašto žodžiai: „Ir dabar žmonės nemato šviesos, kuri yra ryški danguje“. Jie yra paprastų žmonių minia; nėra poreikio jų minėti šiame traktate.
Turite žinoti, kad jei asmuo, pasiekęs tam tikrą tobulumo laipsnį, nori perduoti kitiems, žodžiu ar raštu, bet kokią dalį žinių, kurias įgijo šiomis temomis, jis visiškai nepajėgia būti toks sistemingas ir aiškus, koks galėtų būti moksle, kurio metodas yra gerai žinomas. Tie patys sunkumai, su kuriais jis susidūrė tyrinėdamas dalyką pats sau, lydės jį stengiantis mokyti kitus; t. y., vienu metu paaiškinimas atrodys skaidrus, kitu metu – neaiškus; ši dalyko savybė, atrodo, išlieka tokia pati tiek pažengusiam mokslininkui, tiek pradedančiajam. Dėl šios priežasties didieji teologijos mokslininkai teikė mokymą visais tokiais klausimais tik metaforų ir alegorijų pagalba. Jie dažnai naudojo jas formomis, kurios daugiau ar mažiau iš esmės skyrėsi. Daugeliu atvejų jie patalpindavo pamoką, kurią reikėjo iliustruoti, palyginimo pradžioje, viduryje arba pabaigoje. Kai jie negalėdavo rasti jokio palyginimo, kuris nuo pradžios iki galo atitiktų idėją, kurią reikėjo iliustruoti, jie padalindavo pamokos temą, nors savaime ji būtų viena visuma, į skirtingas dalis, ir išreikšdavo kiekvieną atskira figūra. Dar neaiškesni yra tie atvejai, kai vienas palyginimas naudojamas iliustruoti daugelį temų, palyginimo pradžiai atstovaujant vieną dalyką, pabaigai – kitą. Kartais visa metafora gali nurodyti dvi giminingas temas toje pačioje žinių šakoje.
Jei mes mokytume šiose disciplinose be parabolių ir figūrų naudojimo, būtume priversti griebtis posakių, kurie yra ir gilūs, ir transcendentiniai, ir jokiu būdu ne labiau suprantami nei metaforos ir palyginimai; tarsi išmintingieji ir mokytieji būtų įtraukti į šį kursą Dieviškosios Valios, lygiai taip pat, kaip jie yra priversti laikytis gamtos dėsnių dalykuose, susijusiuose su kūnu. Jūs be abejonės žinote, kad Visagalis, norėdamas vesti mus į tobulumą ir pagerinti mūsų visuomenės būklę, apreiškė mums įstatymus, kurie turi reguliuoti mūsų veiksmus. Tačiau šie įstatymai suponuoja pažengusią intelektinės kultūros būklę. Pirmiausia turime susidaryti Kūrėjo Egzistencijos sampratą pagal savo gebėjimus; tai yra, turime turėti Metafizikos žinių. Bet prie šios disciplinos galima priartėti tik po Fizikos studijų; nes Fizikos mokslas ribojasi su Metafizika ir netgi turi eiti prieš ją mūsų studijų eigoje, kaip aišku visiems, kurie yra susipažinę su šiais klausimais. Todėl Visagalis pradėjo Šventąjį Raštą Kūrimo aprašymu, tai yra Fiziniu Mokslu; tema, viena vertus, yra pati svarbiausia ir reikšmingiausia, o kita vertus, mūsų priemonės pilnai suvokti tas didžias problemas yra ribotos. Jis aprašė tas gilias tiesas, kurias Jo Dieviškoji Išmintis rado būtina perduoti mums, alegorine, figūrine ir metaforine kalba. Mūsų Išminčiai sakė: „Neįmanoma žmogui pateikti pilno Kūrimo aprašymo. Todėl Raštas tiesiog sako mums: Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Taip jie pasiūlė, kad ši tema yra gili paslaptis, ir Saliamono žodžiais: „Toli ir be galo gilu, kas gali tai surasti?“ Ji buvo traktuojama metaforomis tam, kad neišsilavinę galėtų ją suvokti pagal savo galių matą ir savo suvokimo silpnumą, tuo tarpu išsilavinę asmenys galėtų priimti ją kita prasme. Savo komentare Mišnai mes išreiškėme ketinimą paaiškinti sunkias problemas Knygoje apie Pranašystę ir Harmonijos Knygoje. Pastarojoje ketinome išnagrinėti visas vietas Midraše, kurios, jei priimamos tiesiogiai, atrodo nesuderinamos su tiesa ir sveiku protu, ir todėl turi būti priimamos perkeltine prasme. Daugelis metų praėjo nuo tada, kai pirmą kartą pradėjau tuos darbus. Buvau nuėjęs tik trumpą kelią, kai tapau nepatenkintas savo pradiniu planu. Nes pastebėjau, kad aiškinant šias vietas alegorinių ir mistinių terminų pagalba, mes nieko nepaaiškiname, o tiesiog pakeičiame vieną dalyką kitu tos pačios prigimties, tuo tarpu aiškinant juos pilnai, mūsų pastangos nepatiktų daugumai žmonių; o mano vienintelis tikslas planuojant rašyti tas knygas buvo padaryti Midrašų turinį ir ezoterines pranašysčių pamokas suprantamas kiekvienam. Mes taip pat pastebėjome, kad kai prastai informuotas teologas skaito šiuos Midrašus, jis neras jokių sunkumų; nes neturėdamas žinių apie daiktų savybes, jis neatmes teiginių, kurie apima negalimybes. Tačiau kai asmuo, kuris yra ir religingas, ir gerai išsilavinęs, skaito juos, jis negali išvengti šios dilemos: arba jis priima juos tiesiogiai ir kvestionuoja autoriaus gebėjimus bei jo proto sveikatumą – tuo nedarydamas nieko, kas prieštarautų mūsų tikėjimo principams, – arba jis sutiks daryti prielaidą, kad aptariamos vietos turi kažkokią slaptą prasmę, ir jis toliau laikys autorių didelėje pagarboje, nesvarbu, ar suprato alegoriją, ar ne. Kalbant apie pranašystę įvairiais jos laipsniais ir skirtingas metaforas, naudojamas pranašų knygose, šiame darbe pateiksime paaiškinimą pagal kitokį metodą. Vadovaudamasis šiais svarstymais, susilaikiau nuo tų dviejų knygų rašymo, kaip buvau anksčiau ketinęs. Savo didesniame darbe, Mishnah Torah, pasitenkinau trumpu mūsų tikėjimo principų ir jo pamatinių tiesų išdėstymu, kartu su tokiomis užuominomis, kurios priartėja prie aiškaus išdėstymo. Tačiau šiame darbe kreipiuosi į tuos, kurie studijavo filosofiją ir įgijo tvirtų žinių, ir kurie, nors ir tvirti religiniuose dalykuose, yra pasimetę ir sutrikę dėl dviprasmiškų ir vaizdingų posakių, vartojamų šventuosiuose raštuose. Šiame darbe gali būti rasta skyrių, kuriuose nėra jokios nuorodos į homonimus. Tokie skyriai pasitarnaus kaip įvadas kitiems; juose bus kokia nors nuoroda į homonimo reikšmę, kurios nenoriu minėti toje vietoje, arba paaiškinta kokia nors figūra; nurodyta, kad tam tikras posakis yra figūra; aptartos sunkios vietos, paprastai neteisingai suprantamos dėl jose esančio homonimiškumo, arba todėl, kad jose esantis palyginimas priimamas vietoje to, ką jis reprezentuoja, ir vice versa.
Kalbėjęs apie palyginimus, pereinu prie šios pastabos: raktas į supratimą ir pilną suvokimą viso to, ką pasakė Pranašai, randamas figūrų, jų bendrųjų idėjų ir kiekvieno jose esančio žodžio reikšmės žinojime. Jūs žinote eilutę:
„Aš taip pat kalbėjau palyginimais per Pranašus“; ir taip pat eilutę: „Užduok mįslę ir pasakyk parabolę“. Ir kadangi Pranašai nuolat naudoja figūras, Ezechielis sakė: „Argi jis nekalba parabolėmis?“. Vėlgi, Saliamonas pradeda savo Patarlių knygą žodžiais: „Suprasti patarlę ir vaizdingą kalbą, išminčių žodžius ir jų tamsius posakius“; ir mes skaitome Midraše: „Su kuo buvo lyginami Įstatymo žodžiai prieš Saliamono laikus? Su šuliniu, kurio vandenys yra dideliame gilyje, ir nors vėsūs bei gaivūs, visgi joks žmogus negalėjo jų atsigerti. Protingas žmogus surišo virvę su virve, ir lyną su lynu, ir pasėmė bei atsigėrė. Taip Saliamonas ėjo nuo figūros prie figūros, ir nuo temos prie temos, kol gavo tikrąją Įstatymo prasmę.“ Tiek sako mūsų Išminčiai. Aš netikiu, kad koks nors protingas žmogus galvoja, jog „Įstatymo žodžiai“, čia paminėti kaip reikalaujantys figūrų taikymo norint būti suprastiems, gali nurodyti į taisykles tabernakulių statymui, lulabo paruošimui ar keturioms patikėtinių rūšims. Kas iš tikrųjų turima omenyje, tai gilių ir sunkių temų suvokimas, apie kurias mūsų Išminčiai sakė: „Jei žmogus pameta savo namuose selą arba perlą, jis gali jį rasti uždegęs žvakę, vertą tik vieno isaro. Taip parabolės pačios savaime nėra didelės vertės, bet per jas švento Įstatymo žodžiai tampa suprantami.“ Tai taip pat yra mūsų Išminčių žodžiai; gerai apsvarstykite jų teiginį, kad gilesnė švento Įstatymo žodžių prasmė yra perlai, o tiesioginis figūros priėmimas pats savaime neturi vertės. Jie lygina paslėptą prasmę, įtrauktą į tiesioginę palyginimo prasmę, su perlu, pamestu tamsiame kambaryje, kuris pilnas baldų. Tikra, kad perlas yra kambaryje, bet žmogus negali nei jo matyti, nei žinoti, kur jis guli. Tai lygiai taip pat, tarsi perlas nebebūtų jo nuosavybėje, nes, kaip buvo teigta, jis nesuteikia jam jokios naudos, kol jis neuždega šviesos. Tas pats yra su suvokimu to, ką reprezentuoja palyginimas. Išmintingasis karalius sakė: „Tinkamai pasakytas žodis yra kaip aukso obuoliai sidabro induose“. Išgirskite paaiškinimą to, ką jis pasakė: žodis maskiyoth, hebrajiškas atitikmuo „indams“, reiškia „filigraninį tinklą“ – t. y. daiktus, kuriuose yra labai mažos angelės, kokius dažnai gamina sidabrakaliai. Hebrajiškai jie vadinami maskiyyoth (pažodžiui „permatomi“, nuo veiksmažodžio sakah, „jis matė“), nes akis prasiskverbia pro juos. Taip Saliamonas norėjo pasakyti: „Kaip aukso obuoliai sidabro filigrane su mažomis angelėmis, taip yra tinkamai pasakytas žodis.“
Pažiūrėkite, kaip gražiai šioje figūroje aprašytos gero palyginimo sąlygos! Ji parodo, kad kiekviename žodyje, kuris turi dvigubą prasmę, tiesioginę ir vaizdingą, paprasta reikšmė turi būti vertinga kaip sidabras, o paslėpta reikšmė dar brangesnė; taip, kad vaizdinga reikšmė turi tokį patį santykį su tiesiogine, kaip auksas su sidabru. Taip pat būtina, kad paprasta frazės prasmė suteiktų tiems, kurie ją svarsto, kokią nors sampratą apie tai, ką figūra reprezentuoja. Lygiai kaip auksinis obuolys, padengtas sidabro tinklu, matomas iš tolo arba žiūrimas paviršutiniškai, yra klaidingai palaikomas sidabriniu obuoliu, bet kai akylas asmuo gerai įsižiūri į objektą, jis ras tai, kas yra viduje, ir pamatys, kad obuolys yra auksinis. Tas pats yra su figūromis, kurias naudoja pranašai. Priimami tiesiogiai, tokie posakiai turi savyje išmintį, naudingą daugeliui tikslų, be kita ko, visuomenės būklės gerinimui; pvz., (Saliamono) Patarlės ir panašūs posakiai jų tiesiogine prasme. Tačiau jų paslėpta prasmė yra gili išmintis, padedanti atpažinti tikrąją tiesą.
Žinokite, kad pranašų naudojamos figūros yra dviejų rūšių: pirma, kur kiekvienas žodis, pasitaikantis palyginime, reprezentuoja tam tikrą idėją; ir antra, kur palyginimas kaip visuma reprezentuoja bendrą idėją, bet turi daugybę detalių, kurios neturi jokios nuorodos į tą idėją; jos tiesiog reikalingos suteikti palyginimui jo tinkamą formą ir tvarką, arba geriau paslėpti idėją; todėl palyginimas yra tęsiamas tiek, kiek būtina, pagal jo tiesioginę prasmę. Gerai tai apsvarstykite.
Pirmosios pranašiškų figūrų klasės pavyzdys randamas Pradžios knygoje: „Ir štai, kopėčios pastatytos ant žemės, ir jų viršūnė siekė dangų; ir štai, Dievo angelai kyla ir leidžiasi jomis“. Žodis „kopėčios“ nurodo į vieną idėją; „pastatytos ant žemės“ į kitą; „ir jų viršūnė siekė dangų“ į trečią; „Dievo angelai“ į ketvirtą; „kylantys“ į penktą; „besileidžiantys“ į šeštą; „Viešpats stovėjo virš jų“ į septintą. Kiekvienas žodis šioje figūroje įveda naują elementą į idėją, kurią reprezentuoja figūra.
Antrosios pranašiškų figūrų klasės pavyzdys randamas Patarlėse: „Nes pro savo namų langą žiūrėjau pro savo grotas ir pamačiau tarp paprastųjų; įžiūrėjau tarp jaunuolių jaunuolį be supratimo, einantį gatve netoli jos kampo: ir jis ėjo keliu į jos namus, prieblandoje, vakare, juodą ir tamsią naktį: ir štai, jį pasitiko moteris su paleistuvės apdarais ir klastinga širdimi. (Ji triukšminga ir užsispyrusi; jos kojos nesilaiko jos namuose: dabar ji lauke, dabar gatvėse, ir tyko kiekviename kampe.) Taip ji pagavo jį ir pabučiavo jį, ir begėdišku veidu tarė jam: Turiu taikos atnašas su savimi; šiandien aš įvykdžiau savo įžadus. Todėl išėjau pasitikti tavęs, uoliai ieškoti tavo veido, ir radau tave. Aš papuošiau savo lovą gobelenų užtiesalais, dryžuotais audiniais iš Egipto verpalų. Aš iškvėpinau savo lovą mira, alavijais ir cinamonu. Eikš, pasisotinkime meile iki ryto: pasiguoskim meilėmis. Nes šeimininko nėra namie, jis išvyko į tolimą kelionę: jis pasiėmė maišą pinigų su savimi ir grįš namo paskirtą dieną. Savo daugybe gražių kalbų ji privertė jį nusileisti, savo lūpų meilikavimu ji privertė jį. Jis eina paskui ją tiesiai, kaip jautis eina į skerdyklą, arba kaip pančiai kvailio pataisymui: kol strėlė pervers jo kepenis; kaip paukštis skuba į spąstus ir nežino, kad tai dėl jo gyvybės.“
Bendras principas, išdėstytas visose šiose eilutėse, yra susilaikyti nuo perteklinio mėgavimosi kūniškais malonumais. Autorius lygina kūną, kuris yra visų juslinių malonumų šaltinis, su ištekėjusia moterimi, kuri tuo pačiu metu yra paleistuvė. Ir šią figūrą jis paėmė kaip pagrindą visai savo knygai. Vėliau parodysime Saliamono išmintį lyginant juslinius malonumus su svetimaujančia paleistuve. Mes paaiškinsime, kaip taikliai jis užbaigia tą darbą ištikimos žmonos, kuri atsiduoda savo vyro ir savo namų ūkio gerovei, pagyrimais. Visos kliūtys, kurios trukdo žmogui pasiekti jo aukščiausią tikslą gyvenime, visi trūkumai žmogaus charakteryje, visi jo blogi polinkiai turi būti atsekami iki kūno. Tai bus paaiškinta vėliau. Dominuojanti idėja, einanti per visą figūrą, yra ta, kad žmogus neturi būti visiškai valdomas savo gyvuliškos, arba materialios, prigimties; nes materiali žmogaus substancija yra identiška gyvulių kūrinijos substancijai.
Pateikus adekvatų figūros paaiškinimą ir parodžius jos prasmę, neįsivaizduokite, kad jos taikyme rasite atitinkamą elementą kiekvienai figūros daliai; neturite klausti, kas turima omenyje sakant „Turiu taikos atnašas su savimi“; „Aš papuošiau savo lovą gobelenų užtiesalais“; arba kas pridedama prie figūros jėgos pastaba „nes šeimininko nėra namie“, ir taip toliau iki skyriaus pabaigos. Nes visa tai tėra iliustracijos užbaigimas metaforos tiesiogine prasme. Čia aprašytos aplinkybės yra tokios, kokios įprastos svetimautojams. Tokie pokalbiai vyksta tarp visų svetimaujančių asmenų. Turite gerai suprasti, ką pasakiau, nes tai yra ypatingos svarbos principas tų dalykų atžvilgiu, kuriuos ketinu išdėstyti. Jei pastebėsite viename iš skyrių, kad paaiškinau tam tikros figūros prasmę ir nurodžiau jums jos bendrą apimtį, nesivarginkite toliau ieškoti kiekvienos atskiros dalies interpretacijos, nes tai nuvestų jus vienu iš dviejų klaidingų kelių: arba praleisite prasmę, įtrauktą į metaforą, arba būsite paskatinti aiškinti tam tikrus dalykus, kurie nereikalauja jokio paaiškinimo ir kurie nėra įvesti tuo tikslu. Dėl šio nereikalingo vargo galite pakliūti į didžiąją klaidą, kuri kamuoja daugumą šiuolaikinių sektų jų kvailuose raštuose ir diskusijose; jie visi stengiasi rasti kažkokią paslėptą prasmę posakiuose, kurie niekada nebuvo autoriaus ištarti ta prasme. Jūsų tikslas turėtų būti atrasti daugumoje figūrų bendrą idėją, kurią autorius nori išreikšti. Kai kuriais atvejais pakaks, jei suprasite iš mano pastabų, kad tam tikras posakis turi figūrą, nors aš galiu nepateikti jokio tolesnio komentaro. Nes kai žinosite, kad tai neturi būti priimama tiesiogiai, iš karto suprasite, kokiai temai tai skirta. Mano pareiškimas, kad tai yra vaizdingas posakis, tarsi pašalins širmą tarp objekto ir stebėtojo.
Nurodymai šio darbo studijoms.
Jei trokštate suvokti viską, kas yra šioje knygoje, kad niekas nepraslystų pro jūsų akis, nagrinėkite skyrius nuoseklia tvarka. Studijuodami kiekvieną skyrių, nesitenkinkite vien pagrindinės jo temos suvokimu, bet atkreipkite dėmesį į kiekvieną jame paminėtą terminą, nors jis gali atrodyti neturintis ryšio su pagrindine tema. Nes tai, ką parašiau šiame darbe, nebuvo akimirkos sumanymas; tai gilių studijų ir didelio atsidavimo rezultatas. Buvo pasirūpinta, kad niekas, kas atrodė abejotina, neliktų nepaaiškinta. Niekas iš to, kas paminėta, nėra ne vietoje, kiekviena pastaba iliustruoja atitinkamo skyriaus temą. Nesusipažink paviršutiniškai, kad nepadarytum man žalos ir negautum jokios naudos sau. Turi studijuoti nuodugniai ir skaityti nuolat; nes tada rasi sprendimą tų svarbių religijos problemų, kurios kelia nerimą visiems protingiems žmonėms. Aš prisaikdinu bet kurį savo knygos skaitytoją Aukščiausiojo vardu nepridėti jokio paaiškinimo net prie vieno žodžio; ir neaiškinti kitam jokios jos dalies, išskyrus tas vietas, kurios buvo pilnai aptartos ankstesnių teologinių autoritetų; jis neturi mokyti kitų nieko, ką sužinojo vien iš mano darbo ir kas iki šiol nebuvo aptarta jokių mūsų autoritetų. Be to, skaitytojas turi saugotis kelti prieštaravimus bet kuriam mano teiginiui, nes labai tikėtina, kad jis gali suprasti mano žodžius reiškiančius tiksliai priešingai tam, ką ketinau pasakyti. Jis pakenks man, nors aš stengiausi jam padėti. „Jis atlygins man piktu už gera.“ Tegu skaitytojas atlieka kruopščią šio darbo studiją; ir jei jo abejonė bus pašalinta bent vienu klausimu, tegu jis giria savo Kūrėją ir lieka patenkintas įgytomis žiniomis. Bet jei jis negaus iš to jokios naudos, tegu laiko knygą tarsi ji niekada nebūtų buvusi parašyta. Jei jis pastebės kokių nors nuomonių, su kuriomis nesutinka, tegu stengiasi rasti tinkamą paaiškinimą, net jei jis atrodytų tolimas, kad galėtų vertinti mane palankiai. Tokią pareigą mes turime kiekvienam. Mes ją ypač turime savo mokslininkams ir teologams, kurie stengiasi mokyti mus to, kas yra tiesa, pagal geriausius savo gebėjimus. Aš esu tikras, kad tie iš mano skaitytojų, kurie nestudijavo filosofijos, vis tiek gaus naudos iš daugelio skyrių. Bet mąstytojas, kurio studijos atvedė jį į susidūrimą su religija, kaip jau minėjau, gaus daug naudos iš kiekvieno skyriaus. Kaip labai jis džiaugsis! Kaip maloniai mano žodžiai pasieks jo ausis! Tačiau tie, kurių protai yra supainioti klaidingų sąvokų ir ydingų metodų, kurie laiko savo klaidinančias studijas mokslais ir įsivaizduoja save filosofais, nors neturi jokių žinių, kurios galėtų būti teisingai vadinamos mokslu, prieštaraus daugeliui skyrių ir ras juose daug neįveikiamų sunkumų, nes jie nesupranta jų prasmės ir nes aš atidengiu juose jų ydingų sąvokų absurdą, kurios sudaro jų turtus ir ypatingą lobį, „sukauptą jų pražūčiai“. Dievas žino, kad aš labai dvejojau prieš rašydamas apie temas, esančias šiame darbe, nes jos yra gilios paslaptys; tai temos, kurios nuo mūsų nelaisvės laikų nebuvo nagrinėjamos jokių mūsų mokslininkų, kiek mes turime jų raštų; kaipgi tada aš dabar pradėsiu ir aptarsiu jas? Bet aš remiuosi dviem precedentais: pirma, panašiems atvejams mūsų Išminčiai taikė eilutę: „Laikas daryti kažką Viešpaties garbei: nes jie panaikino tavo įstatymą“. Antra, jie sakė: „Tegu visi tavo veiksmai būna vadovaujami tyromis intencijomis“. Šiais dviem principais rėmiausi kurdamas kai kurias šio darbo dalis. Galiausiai, kai turiu prieš save sunkią temą – kai randu kelią siaurą ir nematau jokio kito būdo mokyti gerai įtvirtintą tiesą, kaip tik įtinkant vienam protingam žmogui ir neįtinkant dešimčiai tūkstančių kvailių – aš renkuosi kreiptis į tą vieną žmogų ir nekreipti jokio dėmesio į minios pasmerkimą; aš renkuosi išlaisvinti tą protingą žmogų iš jo keblumo ir parodyti jam jo pasimetimo priežastį, kad jis galėtų pasiekti tobulumą ir būti ramybėje.
Įžanginės pastabos.
Apie Metodą.
Yra septynios nenuoseklumų ir prieštaravimų, sutinkamų literatūriniame darbe, priežastys. Pirmoji priežastis kyla iš to, kad autorius surenka įvairių žmonių nuomones, kurių kiekviena skiriasi nuo kitos, bet pamiršta paminėti bet kurios konkrečios nuomonės autoriaus vardą. Tokiame darbe prieštaravimai ar nenuoseklumai privalo pasitaikyti, nes bet kurie du teiginiai gali priklausyti dviem skirtingiems autoriams. Antroji priežastis: Autorius iš pradžių laikosi vienos nuomonės, kurią vėliau atmeta; tačiau jo darbe išlaikomos tiek jo pradinė, tiek pakeista pažiūra. Trečioji priežastis: Aptariamos vietos ne visos turi būti priimamos tiesiogiai; tik kai kurios turi būti suprantamos jų tiesiogine prasme, tuo tarpu kitose vartojama vaizdinga kalba, kuri apima kitą prasmę šalia tiesioginės: arba, iš pažiūros nenuosekliose vietose, vartojama vaizdinga kalba, kuri, jei priimama tiesiogiai, atrodytų kaip prieštaravimai ar priešingybės. Ketvirtoji priežastis: Prielaidos nėra identiškos abiejuose teiginiuose, bet dėl tam tikrų priežasčių jos nėra pilnai išdėstytos šiose vietose; arba dvi propozicijos su skirtingais subjektais, kurie išreikšti tuo pačiu terminu nenurodant prasmės skirtumo, pasitaiko dviejose vietose. Todėl prieštaravimas yra tik regimas, bet realybėje prieštaravimo nėra. Penktoji priežastis yra atsekama iki tam tikro metodo naudojimo mokant ir aiškinant gilias problemas. Būtent, sunki ir neaiški teorema kartais turi būti paminėta ir priimta kaip žinoma, iliustruojant kokią nors elementarią ir suprantamą temą, kurią reikia išmokyti iš anksto, pradedant visada nuo lengvesnio dalyko. Todėl mokytojas turi palengvinti, bet kokiu būdu, kurį gali sugalvoti, tų teoremų paaiškinimą, kurios turi būti priimtos kaip žinomos, ir jis turi pasitenkinti suteikdamas bendrą, nors ir kiek netikslią, sampratą apie temą. Ji, šiuo metu, paaiškinama pagal studentų gebėjimus, kad jie galėtų ją suvokti tiek, kiek iš jų reikalaujama suprasti tą temą. Vėliau ta pati tema yra nuodugniai nagrinėjama ir pilnai išplėtojama jai skirtoje vietoje. Šeštoji priežastis: Prieštaravimas nėra akivaizdus ir tampa aiškus tik per prielaidų seriją. Kuo didesnis skaičius prielaidų, reikalingų įrodyti prieštaravimą tarp dviejų išvadų, tuo didesnė tikimybė, kad jis liks nepastebėtas ir kad autorius nesuvoks savo paties nenuoseklumo. Tik kai iš kiekvienos išvados, pasitelkus tinkamas prielaidas, padaroma išvestinė, ir iš taip išvesto teiginio, pasitelkus tinkamus argumentus, suformuojamos kitos išvados, ir po to, kai šis procesas pakartojamas daug kartų, tada tampa aišku, kad pradinės išvados yra prieštaravimai ar priešingybės. Net gabūs rašytojai yra linkę nepastebėti tokių nenuoseklumų. Tačiau jei prieštaravimas tarp pradinių teiginių gali būti iš karto aptiktas, ir autorius, rašydamas antrąjį, nepagalvoja apie pirmąjį, jis parodo didesnį trūkumą, ir jo žodžiai nusipelno jokio dėmesio. Septintoji priežastis: Kartais būtina įvesti tokią metafizinę medžiagą, kuri gali būti iš dalies atskleista, bet turi būti iš dalies paslėpta; todėl, nors viena proga tikslas, kurį autorius turi omenyje, gali reikalauti, kad metafizinė problema būtų traktuojama kaip išspręsta vienu būdu, kita proga gali būti patogu traktuoti ją kaip išspręstą priešingu būdu. Autorius turi stengtis, slėpdamas faktą kiek įmanoma labiau, neleisti neišsilavinusiam skaitytojui pastebėti prieštaravimo.
Nenuoseklumai, pasitaikantys Mišnoje ir Baraitot, yra atsekami iki pirmosios priežasties. Gemaroje dažnai sutinkate tokias vietas kaip: „Argi vietos pradžia neprieštarauja pabaigai? Ne; pradžia yra tam tikro Rabino posakis; pabaiga – kito“; arba „Rabinas (Jehudah ha-Nasi) pritarė tam tikro rabino nuomonei vienu atveju ir todėl pateikė ją anonimiškai, o priėmęs kito rabino nuomonę kitu atveju, jis įvedė tą požiūrį neminėdamas autoriteto“; arba „Kas yra šio anoniminio posakio autorius? Rabinas A.“ „Kas yra tos pastraipos Mišnoje autorius? Rabinas B.“ Tokio pobūdžio pavyzdžių yra daugybė.
Regimi prieštaravimai ar skirtumai, pasitaikantys Gemaroje, gali būti atsekami iki pirmosios ir antrosios priežasties, kaip pvz., „Šiuo konkrečiu atveju jis sutinka su šiuo rabinu“; arba „Jis sutinka su juo vienu klausimu, bet skiriasi nuo jo kitu“; arba „Šie du posakiai yra dviejų Amorajų nuomonės, kurie nesutaria dėl teiginio, kurį išsakė tam tikras rabinas.“ Tai yra prieštaravimų, atsekamų iki pirmosios priežasties, pavyzdžiai. Štai pavyzdžiai, kuriuos galima atsekti iki antrosios priežasties: „Rabba pakeitė savo nuomonę tuo klausimu“; tada tampa būtina svarstyti, kuri iš dviejų nuomonių atsirado antra. Vėlgi: „Pirmojoje Talmudo recenzijoje, kurią atliko Rabinas Aši, jis padarė vieną teiginį, o antrojoje – kitokį.“
Nenuoseklumai ir prieštaravimai, sutinkami kai kuriose pranašų knygų vietose, jei priimami tiesiogiai, visi yra atsekami iki trečiosios arba ketvirtosios priežasties, ir būtent dėl šios temos aš parašiau šį Įvadą. Jūs žinote, kad dažnai pasitaiko toks posakis: „Viena eilutė sako viena, kita – kita“, parodant prieštaravimą ir paaiškinant, kad arba trūksta kokios nors prielaidos, arba tema yra pakeista. Plg.: „Saliamonai, negana to, kad tavo žodžiai prieštarauja tavo tėvui; jie patys yra nenuoseklūs ir t. t.“ Daug panašių pavyzdžių pasitaiko mūsų Išminčių raštuose. Vietos pranašų knygose, kurias paaiškino mūsų Išminčiai, dažniausiai nurodo į religinius ar moralinius priesakus. Tačiau mūsų troškimas yra aptarti tokias vietas, kuriose yra regimų prieštaravimų mūsų tikėjimo principų atžvilgiu. Aš paaiškinsiu kai kurias iš jų įvairiuose šio darbo skyriuose; nes ši tema taip pat priklauso Toros paslaptims.
Prieštaravimai, atsekami iki septintosios priežasties, pasitaikantys pranašų darbuose, reikalauja specialaus tyrimo; ir niekas neturėtų reikšti savo nuomonės tuo klausimu samprotaudamas ir ginčydamasis, gerai neapsvarstęs dalyko savo prote.
Nenuoseklumai tikrų filosofų raštuose yra atsekami iki penktosios priežasties. Prieštaravimai, pasitaikantys daugumos autorių ir komentatorių raštuose, kurie neįtraukti į aukščiau minėtus darbus, kyla dėl šeštosios priežasties. Daug šios klasės prieštaravimų pavyzdžių randama Midraše ir Agadoje; iš čia posakis: „Mes neturime kelti klausimų dėl prieštaravimų, sutinkamų Agadoje.“ Juose taip pat galite pastebėti prieštaravimų dėl septintosios priežasties. Bet koks nenuoseklumas, atrastas šiame darbe, bus kilęs dėl penktosios arba septintosios priežasties. Atkreipkite į tai dėmesį, apsvarstykite to teisingumą ir gerai tai įsiminkite, kad neteisingai nesuprastumėte kai kurių šios knygos skyrių.
Užbaigęs šias įžangines pastabas, pereinu prie nagrinėjimo tų posakių, į kurių tikrąją prasmę, kaip matyti iš konteksto, būtina atkreipti jūsų dėmesį. Ši knyga tuomet bus raktas, įleidžiantis į vietas, kurių vartai kitaip būtų uždaryti. Kai vartai atsidarys ir žmonės įeis, jų sielos mėgausis ramybe, jų akys bus patenkintos, ir net jų kūnai, po viso triūso ir vargo, bus atgaivinti.
I Dalis
Pastaba: tai ne visas kūrinys. Pateikiami tik atrinkti skyriai;
LI SKYRIUS
Yra daug dalykų, kurių egzistavimas yra akivaizdus ir aiškus; kai kurie iš jų yra įgimtos sąvokos ar pojūčių objektai, kiti – beveik tokie; tiesą sakant, jiems nereikėtų jokio įrodymo, jei žmogus būtų paliktas savo pirminėje būsenoje. Tokie dalykai yra judėjimo egzistavimas, žmogaus laisva valia, atsiradimo ir išnykimo fazės bei natūralios savybės, suvokiamos pojūčiais, pavyzdžiui, ugnies karštis, vandens šaltumas ir daugybė panašių dalykų. Tačiau klaidingos sąvokos gali plisti arba per klystančius žmones, arba per tuos, kurie turi tam tikrą tikslą ir kuria teorijas, prieštaraujančias tikrajai dalykų prigimčiai, neigdami pojūčiais suvokiamų dalykų egzistavimą arba teigdami egzistavimą to, kas neegzistuoja. Todėl filosofai yra priversti įrodymais pagrįsti dalykus, kurie yra savaime suprantami, ir paneigti egzistavimą dalykų, kurie egzistuoja tik žmogaus vaizduotėje. Taip Aristotelis pateikia judėjimo egzistavimo įrodymą, nes jis buvo neigiamas; jis paneigia atomų realumą, nes tai buvo teigiama.
Tai pačiai klasei priklauso esminių atributų atmetimas kalbant apie Dievą. Nes yra savaime suprantama tiesa, kad atributas nėra būdingas pačiam objektui, kuriam jis priskiriamas, bet yra pridėtas prie jo esmės, ir todėl yra akcidencija (atsitiktinė savybė); jei atributas reikštų objekto esmę, tai būtų arba paprasta tautologija, lyg kas nors sakytų „žmogus yra žmogus“, arba vardo paaiškinimas, pvz., „žmogus yra kalbantis gyvūnas“; nes žodžiai „kalbantis gyvūnas“ apima tikrąją žmogaus esmę, ir žmogaus apibrėžime nėra trečio elemento be gyvybės ir kalbos; todėl, kai jis apibūdinamas gyvybės ir kalbos atributais, tai yra ne kas kita, kaip vardo „žmogus“ paaiškinimas, reiškiantis, kad dalykas, vadinamas žmogumi, susideda iš gyvybės ir kalbos. Dabar bus aišku, kad atributas turi būti vienas iš dviejų dalykų: arba aprašomo objekto esmė – tokiu atveju tai tik vardo paaiškinimas, ir dėl to mes galėtume pripažinti tokį atributą kalbant apie Dievą, bet atmetame jį dėl kitos priežasties, kaip bus parodyta – arba atributas yra kažkas skirtingo nuo aprašomo objekto, koks nors išorinis pridėtinis elementas; tokiu atveju atributas būtų akcidencija. Tas, kuris tiesiog atmeta pavadinimą „akcidencijos“ kalbėdamas apie Dievo atributus, tuo nepakeičia jų prigimties; nes viskas, kas pridėta prie objekto esmės, jungiasi su juo nesudarydama jo esminių savybių dalies, ir tai sudaro akcidenciją. Pridėkite prie to logines daugelio atributų pripažinimo pasekmes, būtent – daugelio amžinų būtybių egzistavimą. Negali būti jokio tikėjimo Dievo vienybe, nepripažįstant, kad Jis yra viena paprasta substancija, be jokios sudėties ar elementų daugybės; vienas, iš kurios pusės bežiūrėtumėte ir kokiu testu beir tirtumėte; nedalomas į dvi dalis jokiu būdu ir dėl jokios priežasties, bei negalintis turėti jokios daugybės formos nei objektyviai, nei subjektyviai, kaip bus įrodyta šiame traktate.
Kai kurie mąstytojai nuėjo taip toli, kad teigia, jog Dievo atributai nėra nei Jo esmė, nei kažkas išorinio Jo esmei. Tai panašu į kai kurių teoretikų teiginį, kad idėjos, t. y. universalijos, nei egzistuoja, nei neegzistuoja, ir į kitų požiūrį, kad atomas neužima konkrečios vietos, bet užima erdvės atomą; kad žmogus visiškai neturi veiksmų laisvės, bet turi įgytį. Tokie dalykai tik sakomi; jie egzistuoja tik žodžiuose, o ne mintyse, ir juo labiau ne realybėje. Bet kaip žinote jūs ir kaip žino visi, kurie savęs neapgaudinėja, šios teorijos palaikomos daugybe žodžių, klaidinančiais palyginimais, paremtais deklamavimu ir invektyvomis, bei daugybe metodų, pasiskolintų tiek iš dialektikos, tiek iš sofistikos. Jei, ištaręs juos ir parėmęs tokiais žodžiais, žmogus pats sau ištirtų savo tikėjimą šiuo klausimu, jis pamatytų tik sumaištį ir kvailumą bandyme įrodyti egzistavimą dalykų, kurie neegzistuoja, arba rasti vidurį tarp dviejų priešingybių, kurios neturi vidurio. Arba ar yra vidurys tarp egzistavimo ir neegzistavimo, ar tarp dviejų dalykų tapatumo ir netapatumo? Bet, kaip sakėme, prie tokių absurdų žmones privertė didelė vaizduotei suteikta laisvė ir faktas, kad kiekvienas egzistuojantis materialus daiktas būtinai įsivaizduojamas kaip tam tikra substancija, turinti keletą atributų; nes niekada nebuvo rasta nieko, kas susidėtų iš vienos paprastos substancijos be jokio atributo. Vadovaudamiesi tokia vaizduote, žmonės manė, kad Dievas taip pat sudarytas iš daugelio skirtingų elementų, t. y. iš Jo esmės ir atributų, pridėtų prie Jo esmės. Sekdami šiuo palyginimu, kai kurie tikėjo, kad Dievas yra kūniškas ir kad Jis turi atributus; kiti, atsisakę šios teorijos, paneigė kūniškumą, bet pasiliko atributus. Prisirišimas prie pažodinės Šventojo Rašto teksto prasmės yra visos šios klaidos šaltinis, kaip parodysiu kaičiuose skyriuose, skirtuose šiai temai.
LII SKYRIUS
Kiekvienas objekto aprašymas teigiamu atributu, kuris apima tvirtinimą, kad objektas yra tam tikros rūšies, turi būti atliekamas vienu iš šių penkių būdų:
Pirma. Objektas aprašomas jo apibrėžimu, kaip, pvz., žmogus aprašomas kaip būtybė, kuri gyvena ir turi protą; toks aprašymas, turintis savyje tikrąją objekto esmę, yra, kaip jau parodėme, ne kas kita, kaip vardo paaiškinimas. Visi sutinka, kad tokio pobūdžio aprašymas negali būti taikomas Dievui; nes nėra jokių ankstesnių Jo egzistavimo priežasčių, kuriomis Jis galėtų būti apibrėžtas: ir dėl to yra gerai žinomas principas, pripažįstamas visų filosofų, kurie yra tikslūs savo teiginiuose, kad Dievui negalima duoti jokio apibrėžimo.
Antra. Objektas aprašomas jo apibrėžimo dalimi, kaip, pvz., kai žmogus aprašomas kaip gyva būtybė arba kaip protinga būtybė. Šis aprašymo būdas apima būtiną ryšį tarp dviejų idėjų; nes kai sakome, kad kiekvienas žmogus yra protingas, turime omenyje, kad kiekvienas padaras, turintis žmogaus savybes, taip pat turi turėti protą. Visi sutinka, kad šis aprašymo būdas netinka Dievui; nes jei kalbėtume apie Jo esmės dalį, laikytume Jo esmę sudėtine. Šio aprašymo būdo netinkamumas kalbant apie Dievą yra toks pat, kaip ir ankstesniojo.
Trečia. Objektas aprašomas kažkuo, kas skiriasi nuo jo tikrosios esmės, kažkuo, kas nepapildo ir nesudaro objekto esmės. Todėl aprašymas susijęs su kokybe; bet kokybė, bendriausia prasme, yra akcidencija. Jei Dievas galėtų būti aprašytas tokiu būdu, Jis būtų akcidencijų pagrindas: tai pakankama priežastis atmesti idėją, kad Jis turi kokybę, nes tai nukrypsta nuo tikrojo Jo esmės suvokimo. Keista, kaip tie, kurie pripažįsta atributų taikymą Dievui, gali atmesti lyginimą ir kvalifikavimą Jo atžvilgiu. Nes kai jie sako „Jis negali būti kvalifikuojamas“, jie gali turėti omenyje tik tai, kad Jis neturi jokios kokybės; ir vis dėlto kiekvienas teigiamas esminis objekto atributas arba sudaro jo esmę – ir tokiu atveju jis yra tapatus esmei – arba jis talpina objekto kokybę.
Yra, kaip žinote, keturios kokybės rūšys; pateiksiu kiekvienos rūšies atributų pavyzdžius, kad parodyčiau jums, jog ši atributų klasė negali būti taikoma Dievui. (a) Žmogus aprašomas bet kuria iš jo intelektinių ar moralinių savybių, arba bet kuriuo polinkiu, būdingu jam kaip gyvai būtybei, kai, pvz., kalbame apie asmenį, kuris yra stalius, arba kuris vengia nuodėmės, arba kuris serga. Nėra skirtumo, ar sakome stalius, ar išminčius, ar gydytojas; visais šiais atvejais mes nurodome tam tikrus fizinius polinkius; taip pat nėra skirtumo, ar sakome „bijantis nuodėmės“, ar „gailestingas“. Kiekvienas amatas, kiekviena profesija ir kiekvienas nusistovėjęs žmogaus įprotis yra tam tikri fiziniai polinkiai. Visa tai aišku tiems, kurie užsiėmė logikos studijomis. (b) Daiktas aprašomas kokia nors fizine savybe, kurią jis turi, arba jos nebuvimu, pvz., kaip minkštas ar kietas. Nėra skirtumo, ar sakome „minkštas ar kietas“, ar „stiprus ar silpnas“; abiem atvejais kalbame apie fizines sąlygas. (c) Žmogus aprašomas jo pasyviosiomis savybėmis arba emocijomis; mes kalbame, pvz., apie asmenį, kuris yra aistringas, irzlus, baikštus, gailestingas, nereiškadami, kad šios būsenos tapo nuolatinės. Daikto aprašymas pagal jo spalvą, skonį, karštį, šaltį, sausumą ir drėgmę taip pat priklauso šiai atributų klasei. (d) Daiktas aprašomas bet kuria iš jo savybių, kylančių iš kiekio kaip tokio; mes kalbame, pvz., apie daiktą, kuris yra ilgas, trumpas, lenktas, tiesus ir t. t.
Apsvarstykite visus šiuos ir panašius atributus, ir pamatysite, kad jie negali būti naudojami kalbant apie Dievą. Jis nėra dydis, kad kokia nors savybė, kylanti iš kiekio kaip tokio, galėtų jam priklausyti; Jis nėra veikiamas išorinių įtakų, todėl neturi jokios savybės, kylančios iš emocijos. Jis nėra pavaldus fizinėms sąlygoms, todėl neturi jėgos ar panašių savybių; Jis nėra gyva būtybė ta prasme, kad turėtų tam tikrą sielos polinkį arba įgytų tam tikras savybes, tokias kaip romumas, kuklumas ir pan., arba būtų būsenoje, kuriai gyvos būtybės kaip tokios yra pavaldžios, pvz., sveikatos ar ligos. Iš to seka, kad joks atributas, patenkantis į kokybės sąvoką plačiausia prasme, negali būti priskirtas Dievui. Vadinasi, šios trys atributų klasės, aprašančios daikto esmę, esmės dalį arba jo kokybę, yra aiškiai nepriimtinos kalbant apie Dievą, nes jos implikuoja sudėtinumą, kuris, kaip įrodysime, yra negalimas Kūrėjo atžvilgiu. Šiuo pastaruoju klausimu mes sakome, kad Jis yra absoliučiai Vienas.
Ketvirta. Daiktas aprašomas jo santykiu su kitu daiktu, pvz., su laiku, erdve ar kitu individu; taip mes sakome: Zaidas, A tėvas, arba B partneris, arba kuris gyvena tam tikroje vietoje, arba kuris gyveno nurodytu laiku. Šio tipo atributas nebūtinai implikuoja aprašomo objekto esmės daugybę ar pokytį; nes tas pats Zaidas, apie kurį kalbama, yra Amru partneris, Bekro tėvas, Khalido šeimininkas, Zaido draugas, gyvena tam tikrame name ir gimė tam tikrais metais. Tokie santykiai nėra daikto esmė ir nėra taip glaudžiai su juo susiję kaip savybės. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jie gali būti naudojami kalbant apie Dievą, bet po kruopštaus ir nuodugnaus svarstymo esame įsitikinę jų nepriimtinumu. Visiškai aišku, kad nėra jokio santykio tarp Dievo ir laiko ar erdvės. Nes laikas yra akcidencija, susijusi su judėjimu, tiek, kiek pastarasis apima pirmumo ir vėlesniškumo santykį ir yra išreiškiamas skaičiumi, kaip paaiškinta knygose, skirtose šiai temai; o kadangi judėjimas yra viena iš sąlygų, kurioms pavaldūs tik materialūs kūnai, ir Dievas yra nematerialus, negali būti jokio santykio tarp Jo ir laiko. Panašiai nėra jokio santykio tarp Jo ir erdvės. Bet tai, ką turime ištirti ir išnagrinėti, yra štai kas: ar egzistuoja koks nors realus santykis tarp Dievo ir kurios nors Jo sukurtos substancijos, kuriuo Jis galėtų būti aprašytas? Kad nėra jokio tarpusavio ryšio tarp Jo ir kurio nors Jo kūrinio, lengva pamatyti; nes dviejų objektų, koreliuojančių vienas su kitu, savybė yra jų abipusio santykio lygybė. Kadangi Dievas turi absoliučią egzistenciją, o visos kitos būtybės turi tik galimą egzistenciją, kaip mes parodysime, vadinasi, negali būti jokios koreliacijos tarp Dievo ir Jo kūrinių. Kai kurie laiko įmanomu, kad tam tikros rūšies santykis tarp jų egzistuoja, bet klysta. Neįmanoma įsivaizduoti santykio tarp intelekto ir regėjimo, nors, kaip mes tikime, ta pati egzistencijos rūšis yra bendra abiem; kaip tada būtų galima įsivaizduoti santykį tarp bet kurio kūrinio ir Dievo, kuris neturi nieko bendro su jokia kita būtybe; nes net terminas „egzistencija“ Jam ir kitiems dalykams taikomas, mūsų nuomone, tik gryno homonimiškumo (bendravardiškumo) būdu. Vadinasi, nėra jokio santykio tarp Jo ir bet kurios kitos būtybės. Nes kai kalbame apie santykį tarp dviejų dalykų, jie priklauso tai pačiai rūšiai; bet kai du dalykai priklauso skirtingoms rūšims, nors ir tai pačiai klasei, tarp jų nėra santykio. Todėl mes nesakome: šita raudona, palyginti su ana žalia, yra daugiau, mažiau ar vienodai intensyvi, nors abi priklauso tai pačiai klasei – spalvai; kai jie priklauso dviem skirtingoms klasėms, neatrodo, kad tarp jų egzistuotų koks nors santykis, net ir paprasto intelekto žmogui, nors abu dalykai priklauso tai pačiai kategorijai; pvz., tarp šimto uolekčių ir pipiro karščio nėra jokio santykio, vienas yra kokybė, kitas – kiekybė; arba tarp išminties ir saldumo, tarp romumo ir kartumo, nors visi šie dalykai patenka į kokybės sąvoką jos bendresne reikšme. Kaip tada galėtų būti koks nors santykis tarp Dievo ir Jo kūrinių, atsižvelgiant į svarbų skirtumą tarp jų tikrosios egzistencijos atžvilgiu – didžiausią iš visų skirtumų. Be to, jei tarp jų egzistuotų koks nors santykis, Dievas būtų pavaldus santykio akcidencijai; ir nors tai nebūtų akcidencija Dievo esmei, tai vis tiek būtų, tam tikru mastu, savotiška akcidencija. Todėl klystumėte, jei taikytumėte teigiamus atributus jų tiesiogine prasme Dievui, net jei jie apimtų tik santykius; vis dėlto šie yra patys tinkamiausi iš visų atributų naudoti ne tokia griežta prasme kalbant apie Dievą, nes jie neimplikuoja, kad egzistuoja amžinų dalykų daugybė, arba kad įvyksta koks nors pokytis Dievo esmėje, kai keičiasi tie dalykai, su kuriais Dievas yra santykyje.
Penkta. Daiktas aprašomas jo veiksmais; sakydamas „jo veiksmai“ neturiu omenyje įgimto gebėjimo atlikti tam tikrą darbą, kaip išreikšta žodžiais „stalius“, „tapytojas“ ar „kalvis“ – nes šie priklauso anksčiau minėtai kokybių klasei – bet turiu omenyje veiksmą, kurį pastarasis atliko; mes kalbame, pvz., apie Zaidą, kuris padarė šias duris, pastatė aną sieną, išaudė tą drabužį. Šio tipo atributai yra atskiri nuo aprašomo daikto esmės ir todėl tinka naudoti aprašant Kūrėją, ypač kadangi žinome, jog šie skirtingi veiksmai nereiškia, kad veikėjo substancijoje turi būti skirtingi elementai, kuriais sukuriami skirtingi veiksmai, kaip bus paaiškinta. Priešingai, visi Dievo veiksmai kyla iš Jo esmės, o ne iš kokio nors išorinio dalyko, pridėto prie Jo esmės, kaip parodėme.
Ką paaiškinome šiame skyriuje, yra tai: kad Dievas yra vienas visais atžvilgiais, neturintis jokios daugybės ar jokio elemento, pridėto prie Jo esmės; ir kad daugybė skirtingų reikšmių atributų, taikomų Šventajame Rašte Dievui, kyla iš Jo veiksmų gausos, o ne iš daugybės, egzistuojančios Jo esmėje, ir yra iš dalies naudojami siekiant perteikti mums tam tikrą supratimą apie Jo tobulumą, pagal tai, ką mes laikome tobulumu, kaip jau paaiškinome. Vienos paprastos substancijos galimybė, atmetant daugybę, nors ir atliekant skirtingus veiksmus, bus iliustruota pavyzdžiais kitame skyriuje.
LIII SKYRIUS
Aplinkybė, privertusi žmones tikėti dieviškųjų atributų egzistavimu, yra panaši į tą, kuri privertė kitus tikėti Dievo kūniškumu. Pastarieji nepasiekė šio tikėjimo spekuliuodami, bet sekdami pažodine tam tikrų Biblijos vietų prasme. Tas pats pasakytina ir apie atributus; kai Pranašų ir Įstatymo knygose Dievas aprašomas atributais, tokios vietos suprantamos tiesiogine prasme, ir tada tikima, kad Dievas turi atributus; tarytum Jis būtų išaukštintas virš kūniškumo, bet ne virš dalykų, susijusių su kūniškumu, t. y. akcidencijų, turiu omenyje psichinius polinkius, kurie visi yra kokybės ir susiję su kūniškumu. Kiekvienas atributas, kurį šios doktrinos sekėjai laiko esminiu Kūrėjui, pamatysite, išreiškia (nors jie to aiškiai nesako) kokybę, panašią į tas, kurias jie įpratę pastebėti visų gyvų būtybių kūnuose. Mes taikome visoms tokioms vietoms principą: „Tora kalba žmogaus kalba“, ir sakome, kad visų šių terminų tikslas yra apibūdinti Dievą kaip tobuliausią būtybę, o ne kaip turinčią tas savybes, kurios yra tobulumai tik sukurtų gyvų būtybių atžvilgiu. Daugelis atributų išreiškia skirtingus Dievo aktus, bet tas skirtumas nereiškia jokio skirtumo Jame, iš kurio aktai kyla. Šį faktą, būtent, kad iš vieno veiksnio gali kilti skirtingi padariniai, nors tas veiksnys neturi laisvos valios, ir juo labiau, jei jis turi laisvą valią, iliustruosiu pavyzdžiu iš mūsų pačių sferos. Ugnis lydo tam tikrus daiktus ir kietina kitus, ji verda ir degina, ji balina ir juodina. Jei aprašytume ugnį kaip balinančią, juodinančią, deginančią, verdančią, kietinančią ir lydančią, būtume teisūs, ir vis dėlto tas, kuris nežino ugnies prigimties, manytų, kad ji apima šešis skirtingus elementus: vieną, kuriuo ji juodina, kitą, kuriuo ji balina, trečią, kuriuo ji verda, ketvirtą, kuriuo ji sunaudoja, penktą, kuriuo ji lydo, šeštą, kuriuo ji kietina daiktus – veiksmus, kurie yra priešingi vienas kitam, ir kurių kiekvienas turi savo ypatingą savybę. Tačiau tas, kuris žino ugnies prigimtį, žinos, kad viena veikiančia savybe, būtent karščiu, ji sukelia visus šiuos efektus. Jei taip yra su tuo, kas daroma gamtos, kiek labiau tai tinka būtybėms, kurios veikia laisva valia, ir dar labiau Dievui, kuris yra aukščiau bet kokio aprašymo. Todėl, jei mes suvokiame Dieve tam tikrus įvairių rūšių santykius – nes išmintis mumyse skiriasi nuo galios, o galia nuo valios – tai jokiu būdu nereiškia, kad Jame iš tikrųjų yra skirtingi elementai, kad Jis turi vieną elementą, kuriuo žino, kitą, kuriuo nori, ir kitą, kuriuo vykdo galią, kaip, tiesą sakant, yra Dievo atributų reikšmė pagal atributistus. Kai kurie iš jų tai išreiškia aiškiai ir išvardija atributus kaip elementus, pridėtus prie esmės. Kiti, tačiau, yra santūresni šiuo klausimu, bet nurodo savo nuomonę, nors ir neišreiškia jos aiškiais ir suprantamais žodžiais. Taip, pvz., kai kurie iš jų sako: „Dievas yra visagalis savo esme, išmintingas savo esme, gyvas savo esme ir apdovanotas valia savo esme“. (Paminėsiu jums kaip pavyzdį žmogaus protą, kuris, būdamas vienas gebėjimas ir neimplikuojantis jokios daugybės, įgalina jį žinoti daug menų ir mokslų; tuo pačiu gebėjimu žmogus gali sėti, dirbti staliaus darbus, austi, statyti, studijuoti, įgyti geometrijos žinių ir valdyti valstybę. Šie įvairūs aktai, kylantys iš vieno paprasto gebėjimo, kuris neapima jokios daugybės, yra labai gausūs; jų skaičius, tai yra, veiksmų, kylančių iš žmogaus proto, skaičius yra beveik begalinis. Todėl suprantama, kaip kalbant apie Dievą, tuos skirtingus veiksmus gali sukelti viena paprasta substancija, kuri neapima jokios daugybės ar jokio papildomo elemento. Šventajame Rašte randami atributai yra arba Jo veiksmų kvalifikacijos be jokios nuorodos į Jo esmę, arba nurodo absoliutį tobulumą, bet neimplikuoja, kad Dievo esmė yra įvairių elementų junginys.) Nepripažindami termino „junginys“, jie neatmeta junginio idėjos, kai pripažįsta substanciją su atributais.
Vis dar lieka vienas sunkumas, atvedęs juos į tą klaidą, kurį dabar paminėsiu. Tie, kurie teigia atributų egzistavimą, negrindžia savo nuomonės Dievo veiksmų įvairove; jie sako, kad tiesa, jog viena substancija gali būti įvairių padarinių šaltinis, bet Jo esminiai atributai negali būti Jo veiksmų kvalifikacijos, nes neįmanoma įsivaizduoti, kad Kūrėjas sukūrė Save. Jie skiriasi dėl vadinamųjų esminių atributų – turiu omenyje jų skaičių – priklausomai nuo Šventojo Rašto teksto, kuriuo kiekvienas iš jų vadovaujasi. Išvardysiu tuos, dėl kurių visi sutaria, ir kurių žinojimą jie tiki gavę samprotaudami, o ne iš kokių nors Pranašų žodžių, būtent šiuos keturis: gyvybė, galia, išmintis ir valia. Jie tiki, kad tai yra keturi skirtingi dalykai ir tokie tobulumai, kurių Kūrėjui negali trūkti, ir kad jie negali būti Jo veiksmų kvalifikacijos. Tokia jų nuomonė. Bet jūs turite žinoti, kad išmintis ir gyvybė kalbant apie Dievą nesiskiria viena nuo kitos; nes kiekvienoje būtybėje, kuri suvokia save, gyvybė ir išmintis yra tas pats dalykas, t. y. jei išmintimi suprantame savimonę. Be to, to suvokimo subjektas ir objektas neabejotinai yra tapatūs; nes mūsų nuomone, Jis nėra sudarytas iš elemento, kuris suvokia, ir kito, kuris nesuvokia; Jis nėra kaip žmogus, kuris yra sąmoningos sielos ir nesąmoningo kūno derinys. Todėl, jei „išmintimi“ vadiname savimonės gebėjimą, išmintis ir gyvybė yra vienas ir tas pats dalykas. Tačiau jie nekalba apie išmintį šia prasme, bet apie Jo galią suvokti savo kūrinius. Taip pat nėra abejonės, kad galia ir valia neegzistuoja Dieve Jo paties atžvilgiu; nes Jis negali turėti galios ar valios Sau pačiam; mes negalime to įsivaizduoti. Jie priima šiuos atributus kaip skirtingus santykius tarp Dievo ir Jo kūrinių, reiškiančius, kad Jis turi galią kurti dalykus, valią suteikti dalykams egzistenciją, kaip Jis trokšta, ir išmintį žinoti tai, ką sukūrė. Vadinasi, šie atributai nenurodo Dievo esmės, bet išreiškia santykius tarp Jo ir Jo kūrinių.
Todėl mes, kurie tikrai tikime Dievo Vienybe, pareiškiame, kad kaip mes netikime, jog Jo esmėje yra koks nors elementas, kuriuo Jis sukūrė dangus, kitas, kuriuo sukūrė elementus, trečias, kuriuo sukūrė idėjas, lygiai taip pat mes atmetame idėją, kad Jo esmė talpina elementą, kuriuo Jis turi galią, kitą elementą, kuriuo turi valią, ir trečią, kuriuo turi žinias apie savo kūrinius. Priešingai, Jis yra paprasta esmė be jokio papildomo elemento; Jis sukūrė visatą ir ją pažįsta, bet ne kokia nors išorine jėga. Nėra skirtumo, ar šie įvairūs atributai nurodo Jo veiksmus, ar santykius tarp Jo ir Jo darbų; tiesą sakant, šie santykiai, kaip mes taip pat parodėme, egzistuoja tik žmonių mintyse. Štai ką privalome tikėti dėl atributų, pasitaikančių Pranašų knygose; kai kurie taip pat gali būti suprantami kaip išreiškiantys Dievo tobulumą palyginimo būdu su tuo, ką mes laikome tobulumu savyje, kaip paaiškinsime.
LIV SKYRIUS
Išmintingiausias žmogus, mūsų Mokytojas Mozė, paprašė Dievo dviejų dalykų ir gavo atsakymą dėl abiejų. Vienas dalykas, kurio jis prašė, buvo, kad Dievas leistų jam pažinti Jo tikrąją esmę; kitas, kurio jis iš tikrųjų paprašė pirmiau, – kad Dievas leistų jam pažinti Jo atributus. Atsakydamas į abu šiuos prašymus, Dievas pažadėjo, kad leis jam pažinti visus Savo atributus ir kad jie yra ne kas kita, kaip Jo veiksmai. Jis taip pat pasakė jam, kad Jo tikroji esmė negali būti suvokta, ir nurodė metodą, kuriuo jis galėtų gauti didžiausią įmanomą žmogui žinojimą apie Dievą. Žinojimo, kurį gavo Mozė, neturėjo joks žmogus nei prieš jį, nei po jo. Jo prašymas pažinti Dievo atributus yra šiuose žodžiuose: „Parodyk man dabar savo kelią, kad tave pažinčiau ir rasčiau malonę tavo akyse“. Apsvarstykite, kiek daug puikių idėjų išreikšta žodžiais: „Parodyk man savo kelią, kad tave pažinčiau“. Iš jų sužinome, kad Dievas pažįstamas per Savo atributus, nes Mozė tikėjo, kad pažins Jį, kai jam bus parodytas Dievo kelias. Žodžiai „Kad rasčiau malonę tavo akyse“ reiškia, kad tas, kuris pažįsta Dievą, randa malonę Jo akyse. Ne tik tas yra priimtinas ir laukiamas Dievui, kuris pasninkauja ir meldžiasi, bet kiekvienas, kuris Jį pažįsta. Tas, kuris neturi žinių apie Dievą, yra Jo rūstybės ir nepasitenkinimo objektas. Dievo malonumas ir nemalonė, priartėjimas prie Jo ir pasitraukimas nuo Jo yra proporcingi žmogaus žinių ar nežinojimo apie Kūrėją kiekiui. Mes jau per daug nutolome nuo savo temos, grįžkime prie jos.
Mozė meldė Dievą suteikti jam žinių apie Jo atributus, o taip pat atleidimą jo tautai; kai pastarasis buvo suteiktas, jis toliau meldė žinių apie Dievo esmę žodžiais: „Parodyk man savo šlovę“, ir tada gavo dėl savo pirmojo prašymo „Parodyk man savo kelią“ šį palankų atsakymą: „Aš leisiu visam savo gerumui praeiti prieš tave“; tačiau dėl antrojo prašymo jam buvo pasakyta: „Tu negali pamatyti mano veido“. Žodžiai „visas mano gerumas“ reiškia, kad Dievas pažadėjo parodyti jam visą kūriniją, apie kurią buvo pasakyta: „Ir Dievas matė viską, ką padarė, ir štai, tai buvo labai gera“; kai sakau „parodyti jam visą kūriniją“, turiu omenyje, kad Dievas pažadėjo leisti jam suvokti visų dalykų prigimtį, jų tarpusavio ryšį ir būdą, kaip jie valdomi Dievo tiek visatos kaip visumos, tiek kiekvieno kūrinio atskirai atžvilgiu. Šis žinojimas minimas, kai mums sakoma apie Mozę: „jis yra tvirtai įsitvirtinęs visuose mano namuose“; tai yra, „jo žinios apie visus kūrinius Mano visatoje yra teisingos ir tvirtai įsitvirtinusios“; nes klaidingos nuomonės nėra tvirtai įsitvirtinusios. Vadinasi, Dievo darbų pažinimas yra Jo atributų, kuriais Jis gali būti pažintas, pažinimas. Faktą, kad Dievas pažadėjo Mozei suteikti žinių apie Savo darbus, galima numanyti iš aplinkybės, kad Dievas išmokė jį tokių atributų, kurie nurodo išskirtinai Jo darbus, būtent: „gailestingas ir maloningas, lėtas pykti ir kupinas gerumo“ ir t. t. Todėl aišku, kad keliai, kuriuos Mozė norėjo pažinti ir kurių Dievas jį išmokė, yra veiksmai, kylantys iš Dievo. Mūsų Išminčiai vadina juos middot (savybės) ir kalba apie trylika Dievo middot; jie naudojo šį terminą ir kalbėdami apie žmogų; plg. „yra keturi skirtingi middot (charakteriai) tarp tų, kurie eina į mokymosi namus“; „Yra keturi skirtingi middot (charakteriai) tarp tų, kurie duoda labdarą“. Jie nenori pasakyti, kad Dievas iš tikrųjų turi middot (savybes), bet kad Jis atlieka veiksmus, panašius į tuos mūsų veiksmus, kurie kyla iš tam tikrų savybių, t. y. iš tam tikrų psichinių polinkių; ne tai, kad Dievas iš tikrųjų turi tokius polinkius. Nors Mozei buvo parodytas „visas Jo gerumas“, t. y. visi Jo darbai, minimos tik trylika middot, nes jos apima tuos Dievo aktus, kurie susiję su žmonijos sukūrimu ir valdymu, o žinoti šiuos aktus buvo pagrindinis Mozės maldos tikslas. Tai rodo jo maldos pabaiga: „kad tave pažinčiau, kad rasčiau malonę tavo akyse, ir apsvarstyk, kad ši tauta yra tavo žmonės“, tai yra, žmonės, kuriuos turiu valdyti tam tikrais aktais, kuriuos atlikdamas turiu vadovautis Tavo paties aktais juos valdant. Taip parodėme, kad „keliai“, naudojami Biblijoje, ir „middot“, naudojami Mišnoje, yra tapatūs, reiškiantys aktus, kylančius iš Dievo visatos atžvilgiu.
Kaskart, kai suvokiame bet kurį iš Jo veiksmų, priskiriame Dievui tą emociją, kuri yra veiksmo šaltinis, kai jį atliekame patys, ir vadiname Jį epitėtu, sudarytu iš veiksmažodžio, išreiškiančio tą emociją. Matome, pvz., kaip gerai Jis pasirūpina gyvų būtybių embriono gyvybe; kaip Jis apdovanoja tam tikrais gebėjimais tiek patį embrioną, tiek tuos, kurie turi jį auginti po gimimo, kad jis būtų apsaugotas nuo mirties ir sunaikinimo, saugomas nuo visos žalos ir remiamas atliekant viską, kas reikalinga jo vystymuisi. Panašūs aktai, kai atliekami mūsų, kyla iš tam tikros emocijos ir švelnumo, vadinamo gailestingumu ir užuojauta. Todėl sakoma, kad Dievas yra gailestingas; pvz., „Kaip tėvas yra gailestingas savo vaikams, taip Viešpats yra gailestingas tiems, kurie Jo bijo“; „Ir aš pasigailėsiu jų, kaip žmogus pasigaili (yachamol) savo paties sūnaus, kuris jam tarnauja“. Tokie pavyzdžiai nereiškia, kad Dievas veikiamas gailestingumo jausmo, bet kad aktai, panašūs į tuos, kuriuos tėvas atlieka savo sūnui iš užuojautos, gailestingumo ir tikros meilės, kyla iš Dievo vien tik Jo dievotų žmonių labui ir jokiu būdu nėra kokio nors įspūdžio ar pokyčio (įvykusio Dieve) rezultatas. Kai duodame kažką asmeniui, kuris neturi į mus jokių pretenzijų, atliekame malonės aktą. (Tas pats terminas naudojamas kalbant apie Dievą). Tokių pavyzdžių gausu. Dievas kuria ir veda būtybes, kurios neturi pretenzijų būti Jo sukurtos ir vedamos; todėl Jis vadinamas maloningčiu (channun). Jo veiksmai žmonijos atžvilgiu taip pat apima dideles nelaimes, kurios ištinka individus ir atneša jiems mirtį, arba paliečia ištisas šeimas ir net ištisus regionus, skleidžia mirtį, naikina kartą po kartos ir nieko nepasigaili. Todėl kyla potvyniai, žemės drebėjimai, naikinančios audros, vienos tautos ekspedicijos prieš kitą, siekiant sunaikinti ją kardu ir ištrinti jos atminimą, ir daug kitų tos pačios rūšies blogybių. Kaskart, kai tokias blogybes sukeliame mes kokiam nors asmeniui, jos kyla iš didelio pykčio, stipraus pavydo ar keršto troškimo. Todėl Dievas dėl šių aktų vadinamas „pavydu“, „kerštingu“, „rūstaujančiu“ ir „laikančiu pyktį“; tai reiškia, kad Jis atlieka aktus, panašius į tuos, kurie, kai atliekami mūsų, kyla iš tam tikrų psichinių polinkių, iš pavydo, atpildo troškimo, keršto ar pykčio; jie atitinka kaltę tų, kurie turi būti nubausti, ir nėra jokios emocijos rezultatas; nes Jis aukščiau visų trūkumų! Tas pats pasakytina apie visus dieviškus aktus; nors jie primena tuos aktus, kurie kyla iš mūsų aistrų ir psichinių polinkių, jie nėra nulemti nieko, kas pridėta prie Jo esmės. Šalies valdytojas, jei jis yra pranašas, turėtų laikytis šių atributų. Bausmės aktus jis turi atlikti saikingai ir pagal teisingumą, ne tik kaip savo aistros išliejimą. Jis neturi išlieti savo pykčio, nei leisti aistrai jį užvaldyti; nes visos aistros yra blogos, ir jų reikia saugotis tiek, kiek tai yra žmogaus galioje. Kartais ir kai kurių asmenų atžvilgiu jis turi būti gailestingas ir maloningas, ne tik iš gailestingumo ir užuojautos motyvų, bet pagal jų nuopelnus; kitais laikais ir kitų asmenų atžvilgiu jis turi rodyti pyktį, kerštą ir rūstybę proporcingai jų kaltei, bet ne iš aistros motyvų. Jis turi gebėti pasmerkti asmenį mirčiai ugnimi be pykčio, aistros ar pasibjaurėjimo jam, ir turi vadovautis tik tuo, ką suvokia apie asmens kaltę, ir jausmu apie didelę naudą, kurią didelė daugybė gaus iš tokio nuosprendžio. Jūs, be abejo, pastebėjote Toroje, kaip įsakymas sunaikinti septynias tautas ir „nepalikti gyvo nieko, kas kvėpuoja“, iškart sekamas žodžiais: „Kad jie neišmokytų jūsų daryti pagal visas savo bjaurystes, kurias jie darė savo dievams; taip nusidėtumėte Viešpačiui, savo Dievui“; tai reiškia, kad neturėtumėte manyti, jog šis įsakymas reiškia žiaurumo ar atpildo aktą; tai aktas, reikalaujamas dėl žmogaus polinkio pašalinti viską, kas galėtų nukreipti jį nuo teisingo kelio, ir pašalinti visas kliūtis kelyje į tobulumą, tai yra, į Dievo pažinimą. Nepaisant to, gailestingumo, atleidimo, užuojautos ir malonės aktai šalies valdytojo turėtų būti atliekami dažniau nei bausmės aktai; matant, kad visos trylika Dievo middot yra gailestingumo atributai, tik su viena išimtimi, būtent „baudžiantis tėvų kaltę vaikams“; nes ankstesnio atributo prasmė yra „ir jis visiškai nesunaikins“ (o ne „Jis jokiu būdu neišteisins kaltojo“). Kai sakoma, kad Dievas baudžia tėvų kaltę vaikams, tai taikoma tik stabmeldystės nuodėmei ir jokiai kitai. Kad taip yra, galima spręsti iš to, kas sakoma dešimtyje įsakymų: „trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie manęs nekenčia“, niekas, išskyrus stabmeldžius, nevadinamas „priešu“. Tačiau buvo laikoma pakankama išplėsti bausmę iki ketvirtos kartos, nes ketvirta karta yra daugiausia, ką žmogus gali pamatyti iš savo palikuonių; ir todėl, kai stabmeldžiai vietoje sunaikinami, nužudomas senis, garbinantis stabus, jo sūnus, jo anūkas ir jo proanūkis, tai yra, ketvirta karta. Minint šį atributą mums tarsi sakoma, kad Jo įsakymai, neabejotinai harmoningi su Jo aktais, apima net mažų stabmeldžių vaikų mirtį dėl jų tėvų ir senelių nuodėmės. Šį principą dažnai randame taikomą Įstatyme, kaip, pvz., skaitome apie miestą, kuris buvo suklaidintas į stabmeldystę: „sunaikink jį visiškai ir viską, kas jame yra“. Visa tai buvo nurodyta tam, kad kiekvienas pėdsakas to, kas galėtų sukelti didelę žalą, būtų ištrintas, kaip paaiškinome.
Mes per daug nutolome nuo šio skyriaus temos, bet parodėme, kodėl buvo laikoma pakankama paminėti tik šiuos (trylika) iš visų Jo aktų; būtent todėl, kad jie reikalingi geram šalies valdymui; nes pagrindinis žmogaus tikslas turėtų būti padaryti save, kiek įmanoma, panašų į Dievą: tai yra, padaryti savo veiksmus panašius į Dievo veiksmus, arba kaip mūsų Išminčiai išreiškė aiškindami eilutę „Būkite šventi“: „Jis yra maloningas, tad būkite ir jūs maloningi; Jis yra gailestingas, tad būkite ir jūs gailestingi“.
Pagrindinis šio skyriaus tikslas buvo parodyti, kad visi Dievui priskiriami atributai yra Jo veiksmų atributai ir neimplikuoja, kad Dievas turi kokių nors savybių.
LV SKYRIUS
Mes jau keletą kartų šiame traktate parodėme, kad viskas, kas implikuoja kūniškumą ar pasyvumą, turi būti paneigta kalbant apie Dievą, nes bet koks pasyvumas reiškia pokytį; ir veiksnys, sukeliantis tą būseną, neabejotinai skiriasi nuo objekto, kurį ji veikia; ir jei Dievas galėtų būti paveiktas bet kokiu būdu, kita būtybė šalia Jo veiktų Jį ir sukeltų Jame pokytį. Visų rūšių nebuvimas taip pat turi būti paneigtas kalbant apie Jį; todėl negalima įsivaizduoti jokio tobulumo, kurio vienu metu Jam trūktų, o kitu metu Jame būtų: nes jei taip būtų, Jis (tam tikru metu) būtų tobulas tik potencialiai. Potencialumas visada reiškia nebuvimą, ir kai kas nors turi pereiti iš potencialumo į realybę, reikalingas kitas dalykas, egzistuojantis realybėje, kad įvykdytų tą perėjimą. Iš to seka, kad visi tobulumai Dieve turi egzistuoti realiai, ir nė vienas iš jų jokiu būdu negali būti tik potencialumas. Kitas dalykas, kurį taip pat reikia paneigti kalbant apie Dievą, yra panašumas į bet kurią egzistuojančią būtybę. Tai buvo visuotinai priimta ir taip pat minima Pranašų knygose; pvz., „Su kuo tad mane lyginsite?“; „Su kuo tad lyginsite Dievą?“; „Nėra tokio kaip Tu“. Tokio pobūdžio pavyzdžių gausu. Trumpai tariant, būtina įrodyti, kad apie Dievą negalima teigti nieko, kas implikuoja bet kurį iš šių keturių dalykų: kūniškumą, emociją ar pokytį, nebuvimą – pvz., kad kažkas būtų potencialu vienu metu ir realu kitu – ir panašumą su bet kuriuo Jo kūriniu. Šiuo atžvilgiu mūsų žinioms apie Dievą padeda Gamtos mokslo studijos. Nes tas, kuris nežino pastarojo, negali suprasti trūkumo, kurį implikuoja emocijos, skirtumo tarp potencialumo ir realybės, nebuvimo, kurį implikuoja visas potencialumas, menkumo dalyko, kuris egzistuoja in potentia, palyginti su tuo, kas juda, kad sukeltų jo perėjimą iš potencialumo į realybę, ir to, kas juda šiuo tikslu, menkumo palyginti su jo būkle, kai perėjimas įvykdytas. Tas, kuris žino šiuos dalykus, bet be jų įrodymų, nežino detalių, kurios logiškai išplaukia iš šių bendrųjų teiginių; ir todėl jis negali įrodyti, kad Dievas egzistuoja, arba kad (keturi) aukščiau minėti dalykai yra nepriimtini kalbant apie Dievą.
Pateikęs šias pastabas, kitame skyriuje paaiškinsiu klaidą tų, kurie tiki, kad Dievas turi esminius atributus; tie, kurie turi šiek tiek logikos ir gamtos mokslo žinių, tai supras.
LVI SKYRIUS
Panašumas remiasi tam tikru santykiu tarp dviejų dalykų; jei tarp dviejų dalykų negalima rasti jokio santykio, tarp jų negali būti jokio panašumo, ir nėra jokio santykio tarp dviejų dalykų, kurie neturi panašumo vienas į kitą; pvz., mes nesakome, kad šis karštis panašus į tą spalvą, arba šis balsas panašus į tą saldumą. Tai savaime suprantama. Kadangi santykio egzistavimas tarp Dievo ir žmogaus, arba tarp Jo ir kitų būtybių buvo paneigtas, panašumas taip pat turi būti paneigtas. Jūs turite žinoti, kad du tos pačios rūšies dalykai – t. y. kurių esminės savybės yra tos pačios ir kurie skiriasi vienas nuo kito dydžiu ir mažumu, stiprumu ir silpnumu ir t. t. – yra būtinai panašūs, nors ir skiriasi šiuo vienu būdu; pvz., garstyčios grūdas ir fiksuotų žvaigždžių sfera yra panašūs trijų matmenų atžvilgiu, nors vienas yra be galo didelis, kitas be galo mažas, savybė turėti (tris) matmenis yra ta pati abiejuose; arba vaško, ištirpinto saulėje, karštis ir ugnies elemento karštis yra panašūs karščio atžvilgiu; nors karštis vienu atveju yra be galo didelis, o kitu be galo mažas, tos kokybės (karščio) egzistavimas yra tas pats abiejuose. Taigi tie, kurie tiki esminių atributų buvimu Dieve, būtent Egzistencijos, Gyvybės, Galios, Išminties ir Valios, turėtų žinoti, kad šie atributai, kai taikomi Dievui, neturi tos pačios reikšmės, kaip taikomi mums, ir kad skirtumas nėra tik dydyje, arba tobulumo, stabilumo ir patvarumo laipsnyje. Negalima sakyti, kaip jie praktiškai tiki, kad Jo egzistencija yra tik stabilesnė, Jo gyvybė pastovesnė, Jo galia didesnė, Jo išmintis tobulesnė ir Jo valia bendresnė nei mūsų, ir kad tas pats apibrėžimas tinka abiem. Tai jokiu būdu nepriimtina, nes posakis „daugiau nei“ naudojamas lyginant du dalykus tam tikro atributo atžvilgiu, kuris priskiriamas jiems abiem lygiai ta pačia prasme, ir vadinasi, implikuoja panašumą (tarp Dievo ir Jo kūrinių). Kai jie priskiria Dievui esminius atributus, šie vadinamieji esminiai atributai neturėtų turėti jokio panašumo į kitų dalykų atributus ir, pagal jų pačių nuomonę, neturėtų būti įtraukti į tą patį apibrėžimą, lygiai kaip nėra panašumo tarp Dievo esmės ir kitų būtybių esmės. Jie nesilaiko šio principo, nes laikosi nuomonės, kad vienas apibrėžimas gali juos apimti, ir kad vis dėlto tarp jų nėra panašumo. Tie, kurie susipažinę su panašumo prasme, tikrai supras, kad terminas „egzistencija“, kai taikomas Dievui ir kitoms būtybėms, yra visiškai homonimiškas (bendravardiškas). Lygiai taip pat terminai Išmintis, Galia, Valia ir Gyvybė taikomi Dievui ir kitoms būtybėms visiško homonimiškumo būdu, nepriimant jokio palyginimo. Taip pat neturite manyti, kad šie atributai naudojami kaip hibridiniai terminai; nes hibridiniai terminai yra tokie, kurie taikomi dviem dalykams, turintiems panašumą vienas į kitą tam tikros savybės atžvilgiu, kuri abiejuose yra akcidencija, o ne esminis, sudėtinis elementas. Tačiau Dievo atributai jokio protingo asmens nėra laikomi atsitiktiniais (akcidencijomis), tuo tarpu visi atributai, taikomi žmogui, yra akcidencijos, pagal Mutakallemim. Todėl aš nesuprantu, kaip jie gali rasti kokį nors panašumą (tarp Dievo atributų ir žmogaus atributų); kaip jų apibrėžimai gali būti tapatūs, o jų reikšmės tos pačios! Tai yra lemiamas įrodymas, kad jokiu būdu ir jokia prasme nėra nieko bendro tarp atributų, priskiriamų Dievui, ir tų, kurie naudojami kalbant apie mus; jie turi tik tuos pačius vardus ir nieko daugiau bendro. Kadangi taip yra, netinka tikėti, kad dėl tų pačių atributų naudojimo Dieve yra kažkas papildomo Jo esmei, lygiai kaip atributai jungiami prie mūsų esmės. Tai labai svarbu tiems, kurie tai supranta. Įsiminkite tai ir kruopščiai išstudijuokite, kad būtumėte gerai pasiruošę tam, ką ketinu jums paaiškinti.
LVII SKYRIUS
Apie atributus; pastabos sudėtingesnės nei ankstesnės. Žinoma, kad egzistencija yra akcidencija, priklausanti visiems dalykams, ir todėl elementas, pridėtas prie jų esmės. Tai akivaizdžiai turi galioti viskam, kieno egzistavimą lemia kokia nors priežastis; jo egzistavimas yra elementas, pridėtas prie jo esmės. Bet kalbant apie būtybę, kurios egzistavimas nėra nulemtas jokios priežasties – tik Dievas yra ta būtybė, nes Jo egzistavimas, kaip sakėme, yra absoliutus – egzistencija ir esmė yra visiškai tapatūs; Jis nėra substancija, prie kurios egzistencija prijungta kaip akcidencija, kaip papildomas elementas. Jo egzistencija visada yra absoliuti ir niekada nebuvo naujas elementas ar akcidencija Jame. Vadinasi, Dievas egzistuoja neturėdamas egzistencijos atributo. Panašiai Jis gyvena, neturėdamas gyvybės atributo; žino, neturėdamas žinojimo atributo; yra visagalis, neturėdamas visagalybės atributo; yra išmintingas, neturėdamas išminties atributo; visa tai susiveda į vieną ir tą patį esinį; Jame nėra daugybės, kaip bus parodyta. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad vienybė ir daugybė yra akcidencijos, atsirandančios objekte priklausomai nuo to, ar jis susideda iš daugelio elementų, ar iš vieno. Tai išsamiai paaiškinta knygoje, vadinamoje Metafizika. Lygiai kaip skaičius nėra skaičiuojamų dalykų substancija, taip ir vienybė nėra substancija dalyko, kuris turi vienybės atributą, nes vienybė ir daugybė yra akcidencijos, priklausančios diskretaus kiekio kategorijai ir atsirandančios tokiuose objektuose, kurie gali jas priimti.
Tačiau tai būtybei, kuri turi tikrai paprastą, absoliučią egzistenciją ir kurioje sudėtis yra neįsivaizduojama, vienybės akcidencija yra tiek pat nepriimtina, kiek ir daugybės akcidencija; tai yra, Dievo vienybė nėra pridėtas elementas, bet Jis yra Vienas, neturėdamas vienybės atributo. Šio dalyko tyrimas, kuris yra beveik per subtilus mūsų supratimui, neturi būti grindžiamas dabartiniais posakiais, naudojamais jam apibūdinti, nes jie yra didelis klaidų šaltinis. Mums būtų nepaprastai sunku rasti bet kurioje kalboje žodžius, adekvačius šiai temai, ir mes galime naudoti tik netikslią kalbą. Bandydami parodyti, kad Dievas neapima daugybės, galime tik sakyti „Jis yra vienas“, nors „vienas“ ir „daug“ yra terminai, kurie tarnauja kiekiui atskirti. Todėl mes padarome temą aiškesnę ir parodome supratimui tiesos kelią sakydami: Jis yra vienas, bet neturi vienybės atributo.
Tas pats yra, kai sakome, kad Dievas yra Pirmasis (Kadmon), norėdami išreikšti, kad Jis nebuvo sukurtas; terminas „Pirmasis“ yra neabejotinai netikslus, nes tikrąja prasme jis gali būti taikomas tik būtybei, kuri yra pavaldi laiko santykiui; pastarasis, tačiau, yra judėjimo akcidencija, kuris savo ruožtu yra susijęs su kūnu. Be to, atributas „pirmas“ yra santykinis terminas, laiko atžvilgiu esantis toks pat, kaip terminai „ilgas“ ir „trumpas“ linijos atžvilgiu. Abu posakiai, „pirmas“ ir „sukurtas“, yra vienodai nepriimtini kalbant apie bet kurią būtybę, kuriai laiko atributas netaikytinas, lygiai kaip mes nesakome „kreivas“ ar „tiesus“ kalbėdami apie skonį, „sūrus“ ar „beskonis“ kalbėdami apie balsą. Šios temos nėra nežinomos tiems, kurie priprato ieškoti tikrojo dalykų supratimo ir nustatyti jų savybes pagal abstrakčias sąvokas, kurias protas apie juos suformavo, ir kurie nėra klaidinami naudojamų žodžių netikslumo. Visi atributai, tokie kaip „Pirmasis“, „Paskutinysis“, pasitaikantys Raštuose kalbant apie Dievą, yra tiek pat metaforiški, kiek posakiai „ausis“ ir „akis“. Jie tiesiog reiškia, kad Dievas nėra pavaldus jokiam pokyčiui ar naujovei; jie neimplikuoja, kad Dievas gali būti aprašytas laiku, arba kad yra koks nors palyginimas tarp Jo ir bet kurios kitos būtybės laiko atžvilgiu, ir kad Jis dėl to vadinamas „pirmuoju“ ir „paskutiniuoju“. Trumpai tariant, visi panašūs posakiai pasiskolinti iš kalbos, paprastai naudojamos tarp žmonių. Lygiai taip pat mes naudojame „Vienas“ kalbėdami apie Dievą, norėdami išreikšti, kad nėra nieko panašaus į Jį, bet nenorime pasakyti, kad vienybės atributas yra pridėtas prie Jo esmės.
II Dalis
Pastaba: tai ne visas kūrinys. Pateikiami tik atrinkti skyriai;
XIII SKYRIUS
Tarp tų, kurie tiki Dievo egzistavimu, yra trys skirtingos teorijos klausimu, ar Visata yra amžina, ar ne.
Pirmoji teorija. Tie, kurie laikosi mūsų Mokytojo Mozės Įstatymo, teigia, kad visa Visata, t. y. viskas, išskyrus Dievą, buvo Jo pašaukta į būties būseną iš nebūties. Pradžioje egzistavo tik Dievas ir niekas daugiau; neegzistavo nei angelai, nei sferos, nei tai, kas yra sferose. Tuomet Jis savo valia ir troškimu iš nieko sukūrė visus egzistuojančius dalykus tokius, kokie jie yra. Net pats laikas yra tarp sukurtų dalykų; nes laikas priklauso nuo judėjimo, t. y. nuo judančių daiktų akcidencijos (atsitiktinės savybės), o daiktai, nuo kurių judėjimo priklauso laikas, patys yra sukurtos būtybės, kurios perėjo iš nebūties į būtį. Mes sakome, kad Dievas egzistavo prieš Visatos sukūrimą, nors veiksmažodis „egzistavo“ atrodo implikuojantis laiko sąvoką; mes taip pat tikime, kad Jis egzistavo begalinį laiko tarpą prieš sukuriant Visatą; tačiau šiais atvejais mes neturime omenyje laiko tikrąja jo prasme. Mes naudojame šį terminą tik norėdami pažymėti kažką analogiško ar panašaus į laiką. Nes laikas neabejotinai yra akcidencija, ir, mūsų nuomone, viena iš sukurtų akcidencijų, kaip juodumas ir baltumas; tai nėra kokybė, bet akcidencija, susijusi su judėjimu. Tai turi būti aišku visiems, kurie supranta, ką Aristotelis sakė apie laiką ir jo realų egzistavimą.
Ši pastaba nėra esminė mūsų dabartinio tyrimo dalis; vis dėlto ji bus naudinga šioje diskusijoje. Daugelis mokslininkų nežino, kas iš tikrųjų yra laikas, o tokie vyrai kaip Galenas buvo taip dėl to sutrikę, kad klausė, ar laikas egzistuoja realiai, ar ne; šio neaiškumo priežastis slypi aplinkybėje, kad laikas yra akcidencijos akcidencija. Akcidencijos, tiesiogiai susijusios su materialiais kūnais, pvz., spalva ir skonis, yra lengvai suprantamos, ir apie jas susidaromos teisingos sąvokos. Tačiau yra akcidencijų, kurios susijusios su kitomis akcidencijomis, pvz., spalvos spindesys arba linijos polinkis ir kreivumas; apie jas labai sunku susidaryti teisingą sąvoką, ypač kai akcidencija, sudaranti pagrindą kitai akcidencijai, nėra pastovi, bet kintanti. Abu sunkumai yra laiko sąvokoje: tai yra judėjimo akcidencija, o pats judėjimas yra judančio objekto akcidencija; be to, tai nėra fiksuota savybė; priešingai, tikroji ir esminė jo sąlyga yra neišlikti toje pačioje būsenoje dviem nuosekliems momentams. Tai yra nežinojimo apie laiko prigimtį šaltinis.
Mes laikome laiką sukurtu dalyku; jis atsiranda taip pat, kaip ir kitos akcidencijos bei substancijos, kurios sudaro pagrindą akcidencijoms. Dėl šios priežasties, būtent todėl, kad laikas priklauso sukurtems dalykams, negalima sakyti, kad Dievas sukūrė Visatą pradžioje (laiko prasme). Gerai tai apsvarstykite; nes tas, kuris to nesupranta, negali paneigti svarių prieštaravimų, keliamų prieš Creatio ex nihilo (sukūrimo iš nieko) teoriją. Jei pripažinsite laiko egzistavimą prieš Sukūrimą, būsite priversti priimti Visatos amžinumo teoriją. Nes laikas yra akcidencija ir reikalauja pagrindo (substrakto). Todėl turėtumėte daryti prielaidą, kad kažkas (be Dievo) egzistavo prieš sukuriant šią Visatą, o šiai prielaidai mes privalome priešintis.
Tai yra pirmoji teorija, ir ji neabejotinai yra pagrindinis mūsų mokytojo Mozės Įstatymo principas; svarba jis nusileidžia tik Dievo vienybės principui. Nesekite jokia kita teorija. Abraomas, mūsų tėvas, buvo pirmasis, kuris to mokė, po to, kai pagrindė tai filosofiniais tyrimais. Todėl jis skelbė „Viešpaties, Visatos Dievo, vardą“ (Pr 21, 33); ir jis anksčiau buvo išreiškęs šią teoriją žodžiais: „Dangaus ir žemės Savininkas“ (ten pat, 14, 22).
Antroji teorija. Visų filosofų, kurių nuomonės ir darbai mums žinomi, teorija yra tokia: neįmanoma manyti, kad Dievas sukūrė ką nors iš nieko arba kad Jis paverčia ką nors niekuo; tai yra, neįmanoma, kad objektas, susidedantis iš materijos ir formos, būtų sukurtas, kai ta materija visiškai neegzistuoja, arba kad jis būtų sunaikintas taip, jog ta materija visiškai nustotų egzistavusi. Sakyti apie Dievą, kad Jis gali sukurti daiktą iš nieko arba paversti daiktą niekuo, pasak šių filosofų nuomonės, yra tas pats, kas sakyti, kad Jis galėtų priversti vieną substanciją tuo pačiu metu turėti dvi priešingas savybes, arba sukurti kitą būtybę, panašią į Save, arba paversti Save kūnu, arba sukurti kvadratą, kurio įstrižainė būtų lygi jo kraštinei, ar panašias negalimybes. Taigi filosofai tiki, kad tai nėra Aukščiausiosios Būtybės trūkumas, jog Ji nekuria negalimybių, nes to, kas neįmanoma, prigimtis yra pastovi – ji nepriklauso nuo veikėjo veiksmo, ir dėl šios priežasties negali būti pakeista. Panašiai, pasak jų, nėra jokio trūkumo Dievo didybėje, kai Jis negali sukurti daikto iš nieko, nes jie tai laiko viena iš negalimybių. Todėl jie daro prielaidą, kad tam tikra substancija egzistavo kartu su Dievu nuo amžinybės taip, kad nei Dievas neegzistavo be tos substancijos, nei pastaroji be Dievo. Tačiau jie nelaiko, kad tos substancijos egzistavimas prilygsta Dievo egzistavimui savo rangu; nes Dievas yra to egzistavimo priežastis, o substancija yra tokiame pačiame santykyje su Dievu kaip molis su puodžiumi arba geležis su kalviu; Dievas gali daryti su ja ką nori; vienu metu Jis suformuoja iš jos dangų ir žemę, kitu metu suformuoja ką nors kitą. Tie, kurie laikosi šio požiūrio, taip pat daro prielaidą, kad dangūs yra laikini, kad jie atsirado, nors ir ne iš nieko, ir gali nustoti egzistuoti, nors negali būti paversti niekuo. Jie yra laikini taip pat, kaip gyvų būtybių individai, kurie yra sukuriami iš kokios nors egzistuojančios substancijos ir vėl paverčiami kokia nors substancija, kuri lieka egzistuoti. Atsiradimo ir sunaikinimo procesas dangaus atveju yra toks pat kaip ir žemiškųjų būtybių atveju.
Šios teorijos sekėjai yra susiskirstę į skirtingas mokyklas, kurių nuomonių ir principų čia neverta aptarinėti; bet tai, ką paminėjau, yra bendra jiems visiems. Platonas laikosi tos pačios nuomonės. Aristotelis savo „Fizikoje“ sako, kad pasak Platono, dangūs yra laikini. Šis požiūris taip pat išdėstytas Platono „Timajuje“. Tačiau jo nuomonė nesutampa su mūsų tikėjimu; tik paviršutiniški ir neatidūs asmenys klaidingai mano, kad Platonas turi tokį patį tikėjimą kaip mes. Nes kol mes teigiame, kad dangūs buvo sukurti iš absoliutaus nieko, Platonas tiki, kad jie buvo suformuoti iš kažko. Tai yra antroji teorija.
Trečioji teorija. Būtent Aristotelio, jo sekėjų ir komentatorių. Aristotelis, kaip ir antrosios teorijos šalininkai, teigia, kad kūniškas objektas negali būti sukurtas be kūniškos substancijos. Tačiau jis eina toliau ir tvirtina, kad dangūs yra nesunaikinami. Nes jis laikosi nuomonės, kad Visata savo visumoje niekada nebuvo kitokia ir niekada nepasikeis: dangūs, kurie sudaro pastovų elementą Visatoje ir nėra pavaldūs atsiradimui bei sunaikinimui, visada buvo tokie; laikas ir judėjimas yra amžini, pastovūs ir neturi nei pradžios, nei pabaigos; pasaulis žemiau Mėnulio, kuris apima laikinus elementus, visada buvo toks pat, nes materia prima (pirminė materija) pati yra amžina ir tik paeiliui jungiasi su skirtingomis formomis; kai viena forma pašalinama, priimama kita. Todėl visa ši tvarka, tiek aukštai, tiek čia apačioje, niekada nėra sutrikdoma ar pertraukiama, ir niekas nesukuriama priešingai Gamtos dėsniams ar įprastai eigai. Jis toliau sako – nors ir ne tais pačiais terminais – kad laiko neįmanomu, jog Dievas pakeistų savo valią ar sumanytų naują troškimą; kad Dievas sukūrė šią Visatą jos visumoje savo valia, bet ne iš nieko. Aristoteliui atrodo taip pat neįmanoma manyti, kad Dievas keičia savo valią ar sugalvoja naują troškimą, kaip ir tikėti, kad Jis neegzistuoja arba kad Jo esmė yra kintanti. Iš to seka, kad ši Visata visada buvo tokia pati praeityje ir bus tokia pati amžinai.
Tai yra pilnas aprašymas nuomonių tų, kurie mano, kad Dievo, Pirmosios Visatos Priežasties, egzistavimas buvo pagrįstas įrodymais. Tačiau būtų visiškai beprasmiška minėti nuomones tų, kurie nepripažįsta Dievo egzistavimo, bet tiki, kad esama dalykų būklė yra atsitiktinio elementų susijungimo ir išsiskyrimo rezultatas, ir kad Visata neturi Valdovo ar Vadovo. Tokia yra Epikūro ir jo mokyklos bei panašių filosofų teorija, kaip teigia Aleksandras [Afrodizietis]; būtų perteklinė kartoti jų pažiūras, kadangi Dievo egzistavimas buvo įrodytas, tuo tarpu jų teorija pastatyta ant pagrindo, kuris įrodytas esąs nepagrįstas. Taip pat beprasmiška įrodinėti antrosios teorijos sekėjų teisumą teigiant, kad dangūs yra laikini, nes jie tuo pačiu tiki Visatos amžinumu, ir kol ši teorija priimama, mums nėra skirtumo, ar tikima, kad dangūs yra laikini ir tik jų substancija yra amžina, ar dangūs laikomi nesunaikinamais, pagal Aristotelio požiūrį. Visi, kurie laikosi mūsų Mokytojo Mozės Įstatymo ir mūsų Tėvo Abraomo [mokymo], ir visi, kurie priima panašias teorijas, daro prielaidą, kad niekas nėra amžinas, išskyrus Dievą, ir kad Creatio ex nihilo teorija neapima nieko, kas yra neįmanoma, o kai kurie mąstytojai netgi laiko tai nustatyta tiesa.
Aprašęs skirtingas teorijas, dabar pereisiu prie parodymo, kaip Aristotelis įrodė savo teoriją ir kas paskatino jį ją priimti.
XIV SKYRIUS
Nereikia kiekviename skyriuje kartoti, kad rašau šį traktatą žinodamas, ką jūs studijavote; todėl man nereikia cituoti tikslių filosofų žodžių; pakaks pateikti jų pažiūrų santrauką. Tačiau aš nurodysiu metodus, kuriuos jie taiko, taip pat, kaip dariau aptardamas Mutakallemim teorijas. Neatsižvelgsiu į jokio kito filosofo nuomonę, išskyrus Aristotelio; tik jo nuomonės nusipelno kritikos, ir jei mūsų prieštaravimai ar abejonės dėl kurios nors iš jų yra pagrįsti, tai dar labiau galios visiems kitiems mūsų pagrindinių principų oponentams.
Dabar pereinu prie filosofų metodų aprašymo.
Pirmasis metodas. Pasak Aristotelio, judėjimas, tai yra judėjimas par excellence (aukščiausia prasme), yra amžinas. Nes jei judėjimas turėtų pradžią, jau turėjo būti koks nors judėjimas, kai jis atsirado, nes perėjimas iš potencialumo į aktualumą ir iš nebūties į būtį visada implikuoja judėjimą; tada tas ankstesnis judėjimas, sekančio judėjimo priežastis, turi būti amžinas, arba serija turėtų tęstis ad infinitum (iki begalybės). Tuo pačiu principu jis teigia, kad laikas yra amžinas, nes laikas yra susijęs su judėjimu ir nuo jo priklauso: nėra judėjimo be laiko, o laikas gali būti suvokiamas tik per judėjimą, kaip buvo įrodyta. Šiuo argumentu Aristotelis įrodinėja Visatos amžinumą.
Antrasis metodas. Pirmoji Substancija, bendra keturiems elementams, yra amžina. Nes jei ji turėtų pradžią, ji būtų atsiradusi iš kitos substancijos; be to, ji būtų apdovanota forma, nes atsiradimas yra ne kas kita, kaip Formos priėmimas. Bet mes „Pirmąja Substancija“ vadiname beformę substanciją; todėl ji negalėjo atsirasti iš kitos substancijos ir turi būti be pradžios ir be pabaigos; iš to daroma išvada, kad Visata yra amžina.
Trečiasis metodas. Sferų substancija neturi priešingų elementų; nes judėjimas ratu neapima tokių priešingų krypčių, kokios randamos tiesiaeigiame judėjime. Viskas, kas sunaikinama, savo sunaikinimą patiria dėl savyje turimų priešingų elementų. Sferos neturi priešingų elementų; todėl jos yra nesunaikinamos, o kadangi jos yra nesunaikinamos, jos taip pat yra be pradžios. Taip Aristotelis priima aksiomą, kad viskas, kas turėjo pradžią, yra sunaikinama, ir kad viskas, kas sunaikinama, turėjo pradžią; kad dalykai be pradžios yra nesunaikinami, o nesunaikinami dalykai yra be pradžios. Iš to seka Visatos amžinumas.
Ketvirtasis metodas. Faktiškam daikto sukūrimui laiko atžvilgiu pirmauja jo galimybė. Faktiškam daikto pokyčiui laiko atžvilgiu taip pat pirmauja jo galimybė. Iš šio teiginio Aristotelis išveda sferų judėjimo ratu amžinumą. Aristotelininkai vėlesniais laikais naudoja šį teiginį demonstruodami Visatos amžinumą. Jie argumentuoja taip: kai Visata dar neegzistavo, jos egzistavimas buvo arba galimas, arba būtinas, arba neįmanomas. Jei būtinas, Visata niekada negalėjo neegzistuoti; jei neįmanomas, Visata niekada negalėjo egzistuoti; jei galimas, kyla klausimas: Koks buvo tos galimybės pagrindas (substraktas)? Nes turi egzistuoti kažkas, kam ta galimybė gali būti priskirta. Tai svarus argumentas Visatos amžinumo naudai. Kai kurios vėlesnės Mutakallemim mokyklos įsivaizdavo, kad gali paneigti šį argumentą prieštaraudamos, jog galimybė priklauso veikėjui, o ne kūriniui. Bet šis prieštaravimas visiškai neturi galios; nes yra dvi skirtingos galimybės, būtent: sukurtas daiktas turėjo galimybę būti sukurtas prieš tai faktiškai įvykstant; ir veikėjas turėjo galimybę jį sukurti prieš tai faktiškai padarydamas. Todėl neabejotinai yra dvi galimybės – substancijos galimybė priimti tam tikrą formą ir veikėjo galimybė atlikti tam tikrą veiksmą.
Tai yra pagrindiniai metodai, pagrįsti Visatos savybėmis, kuriais Aristotelis įrodinėja Visatos amžinumą. Tačiau yra ir kitų metodų Visatos amžinumui įrodyti. Jie pagrįsti sąvokomis, sudarytomis apie Dievą, ir filosofai po Aristotelio kildino juos iš jo filosofijos. Kai kurie iš jų naudojo šį argumentą:
Penktasis metodas. Jei Dievas sukūrė Visatą iš nieko, Jis turėjo būti potencialus veikėjas prieš tapdamas aktualiu, ir turėjo pereiti iš potencialumo būsenos į aktualumo būseną – procesas, kuris yra tik galimas ir reikalauja veikėjo jam įgyvendinti. Šis argumentas taip pat yra didelių abejonių šaltinis, ir kiekvienas protingas asmuo turi jį ištirti, kad paneigtų ir atskleistų jo pobūdį.
Šeštasis metodas. Veikėjas yra veiklus vienu metu ir neveiklus kitu, priklausomai nuo to, ar kyla palankios ar nepalankios aplinkybės. Nepalankios aplinkybės priverčia atsisakyti numatyto veiksmo. Palankios, kita vertus, netgi sukelia troškimą veiksmui, kuriam anksčiau nebuvo troškimo. Tačiau kadangi Dievas nėra pavaldus akcidencijoms, kurios galėtų sukelti pokytį Jo valioje, ir nėra veikiamas kliūčių bei trukdžių, kurie galėtų atsirasti ar išnykti, jie argumentuoja, kad neįmanoma įsivaizduoti, jog Dievas yra veiklus vienu metu ir neveiklus kitu. Priešingai, Jis visada yra veiklus tokiu pat būdu, kaip visada yra aktualioje egzistencijoje.
Septintasis metodas. Dievo veiksmai yra tobuli; jie jokiu būdu nėra defektuoti, taip pat juose nėra nieko nenaudingo ar perteklinio. Panašiais terminais Aristotelis dažnai Jį giria, kai sako, kad Gamta yra išmintinga ir nieko nedaro veltui, bet viską padaro kuo tobuliau. Todėl filosofai teigia, kad ši egzistuojanti Visata yra tokia tobula, jog negali būti pagerinta, ir turi būti pastovi; nes ji yra Dievo išminties rezultatas, o ši išmintis ne tik visada yra Jo esmėje, bet ir tapati jai.
Visi argumentai Visatos amžinumo naudai yra pagrįsti aukščiau minėtais metodais ir gali būti atsekti iki vieno ar kito iš jų. Prieš Creatio ex nihilo taip pat keliamas šis prieštaravimas: kaip Dievas galėjo kada nors būti neveiklus, negamindamas ir nekurdamas nieko begalinėje praeityje? Kaip Jis galėjo praleisti ilgą begalinį periodą prieš Sukūrimą nieko negamindamas, kad pradėtų, tarsi, tik vakar Visatos kūrimą? Nes net jei sakytumėte, pvz., kad Dievas anksčiau sukūrė tiek vienas po kito einančių pasaulių, kiek išorinė sfera galėtų sutalpinti garstyčios grūdų, ir kad kiekvienas iš šių pasaulių egzistavo tiek pat metų: atsižvelgiant į begalinį Dievo egzistavimą, tai būtų tas pats, lyg Jis būtų tik vakar pradėjęs Kūrimą. Nes kai kartą pripažįstame daiktų egzistavimo pradžią po jų nebuvimo, nėra skirtumo, ar praėjo tūkstančiai amžių nuo pradžios, ar tik trumpas laikas. Tie, kurie gina Visatos amžinumą, laiko abi prielaidas vienodai neįtikėtinomis.
Aštuntasis metodas. Šis metodas pagrįstas aplinkybe, kad teorija implikuoja tikėjimą, kuris yra toks bendras visoms tautoms ir amžiams, ir toks visuotinis, kad atrodo reiškiantis realų faktą, o ne tik hipotezę. Aristotelis sako, kad visi žmonės akivaizdžiai tikėjo dangaus pastovumu ir stabilumu; ir manydami, kad jie yra amžini, jie paskelbė juos Dievo ir dvasinių būtybių arba angelų buveine. Taip priskirdami dangų Dievui, jie išreiškė savo tikėjimą, kad dangūs yra nesunaikinami. Keletą kitų tokio pobūdžio argumentų Aristotelis naudoja nagrinėdamas šią temą, siekdamas savo filosofinių spekuliacijų rezultatus paremti sveiku protu.
XV SKYRIUS
Šiame skyriuje ketinu parodyti, kad Aristotelis puikiai žinojo, jog neįrodė Visatos amžinumo. Jis šiuo atžvilgiu neklydo. Jis žinojo, kad negali įrodyti savo teorijos, ir kad jo argumentai bei įrodymai buvo tik tikėtini ir įtikinami. Pasak Aleksandro, jie kelia mažiausiai prieštaravimų; bet, pasak to paties autoriteto, Aristotelis negalėjo laikyti jų galutiniais, pats mus išmokęs logikos taisyklių ir priemonių, kuriomis argumentai gali būti paneigti arba patvirtinti.
Priežastis, kodėl įvedžiau šią temą, yra ta: vėlesni filosofai, Aristotelio mokiniai, daro prielaidą, kad jis įrodė Visatos amžinumą, ir dauguma tų, kurie laiko save filosofais, aklai seka juo šiuo klausimu ir priima visus jo argumentus kaip galutinius ir absoliučius įrodymus. Jie laiko klaida nesutikti su Aristoteliu arba manyti, kad jis ko nors nežinojo ar klydo. Dėl šios priežasties, užimdamas jų poziciją, aš parodau, kad pats Aristotelis nepretendavo įrodęs Visatos amžinumą. Jis savo knygoje „Fizika“ (VIII, 1 sk.) sako taip: „Visi fizikai prieš mus tikėjo, kad judėjimas yra amžinas, išskyrus Platoną, kuris teigia, kad judėjimas yra laikinas; pasak jo nuomonės, dangūs taip pat yra laikini.“ Taigi, jei Aristotelis būtų turėjęs galutinius įrodymus savo teorijai, jis nebūtų laikęs būtinu ją paremti cituojant ankstesnių fizikų nuomones, ir jam nebūtų reikėję nurodyti savo oponentų kvailumo ir absurdiškumo. Nes tiesa, kartą nustatyta įrodymu, nei įgyja jėgos ar tikrumo dėl visų mokslininkų pritarimo, nei praranda dėl visuotinio nepritarimo. Mes taip pat randame, kad Aristotelis knygoje „Apie dangų ir pasaulį“ pristato savo Visatos amžinumo teoriją tokiu būdu: „Ištirkime dangaus prigimtį ir pažiūrėkime, ar jis yra ko nors produktas, ar ne, sunaikinamas, ar ne.“ Po šio problemos iškėlimo jis pereina prie tų, kurie teigia, kad dangūs turėjo pradžią, požiūrių citavimo ir tęsia taip: „Tai darant, mūsų teorija bus labiausiai įtikinama ir priimtina gilių mąstytojų nuomone; ir ji bus tokia dar labiau, kai, kaip siūlome, pirmiausia bus išklausyti mūsų oponentų argumentai. Nes jei mes išdėstytume savo nuomonę ir argumentus nepaminėdami oponentų, mūsų žodžiai būtų priimti mažiau palankiai. Tas, kuris trokšta būti teisingas, neturi rodytis priešiškas savo oponentui; jis turi jausti jam simpatiją ir noriai pripažinti bet kokią tiesą, esančią jo žodžiuose; jis turi pripažinti teisingumą tų oponento argumentų, kuriuos pripažintų, jei jie būtų jo paties naudai.“ Toks yra Aristotelio žodžių turinys. Dabar aš klausiu jūsų, protingi žmonės, ar galime turėti kokių nors priekaištų jam po šio atviro pareiškimo? Ar gali kas nors dabar įsivaizduoti, kad buvo pateiktas tikras Visatos amžinumo įrodymas? Arba ar gali Aristotelis, ar kas nors kitas, tikėti, kad teorema, nors ir visiškai įrodyta, nebūtų priimtina, nebent oponentų argumentai būtų visiškai paneigti? Mes taip pat turime atsižvelgti į tai, kad Aristotelis apibūdina šią teoriją kaip savo nuomonę, o savo įrodymus – kaip argumentus. Ar Aristotelis nežino skirtumo tarp argumento ir įrodymo? Tarp nuomonių, kurios gali būti priimtos daugiau ar mažiau palankiai, ir tiesų, kurias galima pademonstruoti? Arba ar retorinis apeliavimas į oponentų nešališkumą būtų buvęs reikalingas jo teorijos parėmimui, jei būtų buvęs pateiktas tikras įrodymas? Tikrai ne. Aristotelis tik trokšta parodyti, kad jo teorija yra geresnė nei jo oponentų, kurie teigia, kad filosofinė spekuliacija veda prie įsitikinimo, jog dangūs yra laikini, bet niekada nebuvo visiškai be egzistencijos; arba kad dangūs turėjo pradžią, bet yra nesunaikinami; ar ginti bet kurį kitą iš jo paminėtų požiūrių. Šiuo atžvilgiu jis neabejotinai teisus; nes jo nuomonė yra arčiau tiesos nei jų, kiek įrodymą galima paimti iš egzistuojančių dalykų prigimties; mes skiriamės nuo jo, kaip bus paaiškinta. Aistra, kuri daro didelę įtaką daugumoje skirtingų sektų, turėjo paveikti net filosofus, kurie norėjo tvirtinti, kad Aristotelis pademonstravo savo teoriją įrodymu. Galbūt jie tikrai tuo tiki ir daro prielaidą, kad pats Aristotelis to nesuvokė, nes tai buvo atrasta tik po jo mirties! Mano įsitikinimas yra tas, kad tai, ką Aristotelis sako apie Visatos amžinumą, sferų judėjimo įvairovės priežastį ir Intelektų tvarką, negali būti įrodyta, ir kad Aristotelis niekada neketino šių dalykų įrodyti. Aš sutinku su juo, kad keliai šiai teorijai įrodyti turi uždarytus vartus prieš mus, nes nėra pamato, ant kurio būtų galima pastatyti įrodymą. Jo žodžiai šia tema yra gerai žinomi. Jis sako: „Yra dalykų, apie kuriuos mes negalime samprotauti, arba kurie mums atrodo per aukšti; pasakyti, kodėl šie dalykai turi tam tikrą savybę, yra taip pat sunku, kaip nuspręsti, ar Visata yra amžina, ar ne.“ Tiek Aristotelis. Interpretacija, kurią Abu Nasras siūlo šiai paralelei, yra gerai žinoma. Jis neigia, kad Aristotelis turėjo kokių nors abejonių dėl Visatos amžinumo, ir yra labai griežtas Galenui, kuris teigia, kad ši teorija vis dar abejotina ir kad joks įrodymas nebuvo pasiūlytas. Pasak Abu Nasro, yra aišku ir demonstruojama įrodymu, kad dangūs yra amžini, bet viskas, kas yra dangaus ribose, yra laikina. Mes laikomės nuomonės, kad jokiu iš šiame skyriuje paminėtų metodų teorija negali būti nustatyta, paneigta ar sukrėsta.
Paminėjome šiuos dalykus tik todėl, kad žinome, jog dauguma tų, kurie laiko save išmintingais, nors nieko neišmano apie mokslą, priima Visatos amžinumo teoriją remdamiesi garsių mokslininkų autoritetu. Jie atmeta pranašų žodžius, nes pastarieji nenaudoja jokio mokslinio metodo, kuriuo būtų instruktuojami tik keli intelektualiai gerai pasiruošę asmenys, bet tiesiog perduoda tiesą, gautą per Dieviškąjį įkvėpimą.
Sekančiuose skyriuose mes išdėstysime Sukūrimo teoriją pagal Šventojo Rašto mokymą.
XVI SKYRIUS
Šiame skyriuje pirmiausia išdėstysiu savo požiūrį šiuo klausimu, o tada paremsiu jį argumentais – ne tokiais argumentais kaip Mutakallemim, kurie tiki įrodę Creatio ex nihilo. Aš savęs neapgaudinėsiu ir nelaikysiu dialektinių metodų įrodymais; ir faktas, kad tam tikras teiginys buvo įrodytas dialektiniu argumentu, niekada nepaskatins manęs priimti tą teiginį, bet, priešingai, susilpnins mano tikėjimą juo ir privers mane juo abejoti. Nes kai suprantame įrodymo klaidingumą, mūsų tikėjimas pačiu teiginiu yra sukrečiamas. Todėl geriau, kad teiginys, kurio negalima pademonstruoti, būtų priimtas kaip aksioma, arba kad vienas iš dviejų priešingų problemos sprendimų būtų priimtas remiantis autoritetu. Metodus, kuriais Mutakallemim įrodė Creatio ex nihilo, aš jau aprašiau ir atskleidžiau jų silpnąsias vietas. Kalbant apie Aristotelio ir jo sekėjų įrodymus dėl Visatos amžinumo, jie, mano nuomone, nėra galutiniai; jie atviri stipriems prieštaravimams, kaip bus paaiškinta. Ketinu parodyti, kad Sukūrimo teorija, kaip mokoma Rašte, neturi nieko, kas būtų neįmanoma; ir kad visi tie filosofiniai argumentai, kurie atrodo paneigiantys mūsų požiūrį, turi silpnų vietų, dėl kurių jie tampa neįtikinami ir padaro atakas prieš mūsų požiūrį nepagrįstas. Kadangi esu įsitikinęs savo metodo teisingumu ir laikau bet kurią iš dviejų teorijų – būtent Visatos amžinumo ir Sukūrimo – priimtina, aš priimu pastarąją remdamasis Pranašystės autoritetu, kuri gali mokyti dalykų, nepasiekiamų filosofinei spekuliacijai. Nes tikėjimas pranašyste yra, kaip bus parodyta šiame traktate, suderinamas net su tikėjimu Visatos amžinumu. Kai nustatysiu mūsų teorijos priimtinumą, filosofiniu samprotavimu parodysiu, kad mūsų Sukūrimo teorija yra labiau priimtina nei Visatos amžinumo teorija; ir nors mūsų teorija apima punktus, atvirus kritikai, parodysiu, kad yra daug stipresnių priežasčių atmesti mūsų oponentų teoriją.
Dabar pereisiu prie metodo, kuriuo galima paneigti įrodymus, pateiktus už Visatos amžinumą, išdėstymo.
XVII SKYRIUS
Viskas, kas sukuriama, atsiranda iš nebūties; net kai daikto substancija egzistavo ir tik pakeitė savo formą, pats daiktas, perėjęs atsiradimo ir vystymosi procesą ir pasiekęs savo galutinę būseną, dabar turi kitokias savybes nei tos, kurias turėjo perėjimo iš potencialumo į realybę pradžioje arba prieš tą laiką. Paimkite, pvz., žmogaus kiaušialąstę, esančią moters kraujyje, kai ji vis dar savo induose; jos prigimtis skiriasi nuo tos, kuri buvo pradėjimo momentu, kai ji susitiko su vyro sėkla ir pradėjo vystytis; sėklos savybės tą akimirką skiriasi nuo gyvos būtybės savybių po jos gimimo, kai ji visiškai išsivysčiusi. Todėl visiškai neįmanoma iš prigimties, kurią daiktas turi perėjęs visus savo vystymosi etapus, spręsti, kokia buvo daikto būklė tą akimirką, kai šis procesas prasidėjo; taip pat daikto būklė šią akimirką nerodo, kokia buvo jo ankstesnė būklė. Jei padarysite šią klaidą ir bandysite įrodyti daikto prigimtį potencialioje egzistencijoje pagal jo savybes jam realiai egzistuojant, pateksite į didelę painiavą; atmesite akivaizdžias tiesas ir priimsite klaidingas nuomones. Tarkime, mūsų aukščiau minėtu atveju, kad žmogus, gimęs be defektų, po gimimo buvo maitinamas motinos tik kelis mėnesius; tada motina mirė, ir tėvas vienas jį užaugino vienišoje saloje, kol jis subrendo, tapo išmintingas ir įgijo žinių. Tarkime, šis žmogus niekada nematė moters ar jokios moteriškos lyties būtybės; jis klausia kokio nors asmens, kaip žmogus atsirado ir kaip jis išsivystė, ir gauna tokį atsakymą: „Žmogus pradeda savo egzistavimą savo klasės individo įsčiose, būtent moters įsčiose, kuri turi tam tikrą formą. Būdamas įsčiose jis yra labai mažas; visgi jis turi gyvybę, juda, gauna maitinimą ir palaipsniui auga, kol pasiekia tam tikrą vystymosi stadiją. Tada jis palieka įsčias ir toliau auga, kol pasiekia būklę, kurioje jį matai.“ Našlaitis natūraliai paklaus: „Ar šis asmuo, kai gyveno, judėjo ir augo įsčiose, valgė ir gėrė, ir kvėpavo burna bei šnervėmis? Ar jis šalino kokias nors medžiagas?“ Atsakymas bus: „Ne.“ Neabejotinai jis tada bandys paneigti to asmens teiginius ir įrodyti jų negalimumą, remdamasis visiškai išsivysčiusio asmens savybėmis, tokiu būdu: „Kai bet kuriam iš mūsų trumpam atimamas kvėpavimas, jis miršta ir nebegali judėti: kaip tada galime įsivaizduoti, kad bet kuris iš mūsų buvo uždarytas maiše kūno viduryje kelis mėnesius ir liko gyvas, galintis judėti? Jei bet kuris iš mūsų prarytų gyvą paukštį, paukštis nedelsiant mirtų pasiekęs skrandį, ir juo labiau pasiekęs apatinę pilvo dalį; jei mes nepriimtume maisto ar gėrimo per burną, per kelias dienas neabejotinai mirtume: kaip tada žmogus gali likti gyvas mėnesius be maisto? Jei koks nors asmuo priimtų maistą ir negalėtų jo pašalinti, per trumpą laiką kiltų dideli skausmai ir mirtis, ir visgi aš turiu tikėti, kad žmogus gyveno mėnesius be šios funkcijos! Tarkime, netyčia asmens pilve atsirastų skylė, tai būtų mirtina, ir visgi mes turime tikėti, kad vaisiaus bamba buvo atvira! Kodėl vaisius neatmerkia akių, neištiesia rankų ir kojų, jei, kaip manote, galūnės yra visos sveikos ir tobulos.“ Šis samprotavimo būdas vestų prie išvados, kad žmogus negali atsirasti ir vystytis aprašytu būdu.
Jei filosofai gerai apsvarstytų šį pavyzdį ir jį apmąstytų, jie pamatytų, kad jis tiksliai reprezentuoja ginčą tarp Aristotelio ir mūsų. Mes, Mozės, mūsų Mokytojo, ir Abraomo, mūsų Tėvo, sekėjai, tikime, kad Visata buvo sukurta ir išsivystė tam tikru būdu, ir kad ji buvo sukurta tam tikra tvarka. Aristotelininkai mums prieštarauja ir grindžia savo prieštaravimus savybėmis, kurias daiktai Visatoje turi realiai egzistuodami ir būdami visiškai išsivystę. Mes pripažįstame šių savybių egzistavimą, bet teigiame, kad jos jokiu būdu nėra tos pačios, kurias daiktai turėjo jų sukūrimo momentu; ir mes teigiame, kad šios savybės pačios atsirado iš absoliučios nebūties. Todėl jų argumentai nėra joks prieštaravimas mūsų teorijai; jie turi demonstracinę galią tik prieš tuos, kurie teigia, kad daiktų prigimtis, kokia ji yra dabar, įrodo Sukūrimą. Bet tai nėra mano nuomonė.
Dabar grįšiu prie mūsų temos, būtent prie pagrindinių Aristotelio įrodymų aprašymo, ir parodysiu, kad jie nieko neįrodo prieš mus, kadangi mes teigiame, jog Dievas pašaukė visą Visatą į būtį iš absoliučios nebūties ir kad Jis privertė ją išsivystyti į dabartinę būseną. Aristotelis sako, kad materia prima yra amžina, ir remdamasis laikinų būtybių savybėmis bando įrodyti šį teiginį bei parodyti, kad materia prima negalėjo būti sukurta. Jis teisus; mes neteigiame, kad materia prima buvo sukurta taip pat, kaip žmogus sukuriamas iš kiaušialąstės, ir kad ji gali būti sunaikinta taip pat, kaip žmogus paverčiamas dulkėmis. Bet mes tikime, kad Dievas sukūrė ją iš nieko, ir kad nuo sukūrimo ji turi savo savybes, būtent, kad visi daiktai iš jos sukuriami ir vėl į ją paverčiami, kai nustoja egzistuoti; kad ji neegzistuoja be Formos; ir kad ji yra viso atsiradimo ir sunaikinimo šaltinis. Jos atsiradimas nėra toks kaip daiktų, sukurtų iš jos, nei jos sunaikinimas kaip jų; nes ji buvo sukurta iš nieko, ir jei Kūrėjas panorėtų, Jis galėtų ją paversti absoliučiu nieku. Tas pats galioja judėjimui. Aristotelis grindžia kai kuriuos savo įrodymus faktu, kad judėjimas nėra pavaldus atsiradimui ar sunaikinimui. Tai teisinga; jei vertiname judėjimą tokį, koks jis egzistuoja dabar, negalime įsivaizduoti, kad jo visuma būtų pavaldi, kaip individualūs judesiai, atsiradimui ir sunaikinimui. Panašiai Aristotelis yra teisus sakydamas, kad judėjimas ratu yra be pradžios, tiek, kiek matydami besisukantį sferinį kūną realioje egzistencijoje, negalime suvokti idėjos, kad tas sukimasis kada nors neegzistavo. Tą patį argumentą naudojame dėsnio atžvilgiu, kad potencialumo būsena pirmauja visam aktualiam atsiradimui. Šis dėsnis galioja Visatai, kokia ji egzistuoja dabar, kai viskas, kas sukuriama, kyla iš kito daikto; bet niekas, suvokiama mūsų pojūčiais ar protu, negali įrodyti, kad daiktas, sukurtas iš nieko, turėjo anksčiau būti potencialumo būsenoje. Vėlgi, kalbant apie teoriją, kad dangūs neturi priešingybių (ir todėl yra nesunaikinami), mes pripažįstame jos teisingumą; bet mes neteigiame, kad dangaus sukūrimas įvyko tokiu pat būdu kaip arklio ar asilo, ir nesakome, kad jie yra kaip augalai ir gyvūnai, kurie yra sunaikinami dėl juose esančių priešingų elementų. Trumpai tariant, daiktų savybės, kai jie visiškai išsivystę, neturi jokios užuominos apie tai, kokios buvo daiktų savybės prieš jų tobulumą. Todėl mes neatmetame kaip neįmanomos nuomonės tų, kurie sako, kad dangūs buvo sukurti prieš žemę, arba atvirkščiai, arba kad dangūs egzistavo be žvaigždžių, arba kad tam tikros gyvūnų rūšys egzistavo, o kitos ne. Nes visos Visatos būklę, kai ji atsirado, galima palyginti su gyvūnų būkle, kai prasideda jų egzistavimas; širdis akivaizdžiai pirmauja prieš sėklides, venos egzistuoja prieš kaulus; nors, kai gyvūnas visiškai išsivystęs, netrūksta nė vienos dalies, kuri esminė jo egzistavimui. Ši pastaba nėra perteklinė, jei Šventojo Rašto pasakojimas apie Sukūrimą priimamas tiesiogiai; realybėje jo negalima priimti tiesiogiai, kaip bus parodyta, kai nagrinėsime šią temą.
Principas, išdėstytas aukščiau, turi būti gerai suprastas; tai aukštas pylimas, pastatytas aplink Įstatymą, ir galintis atlaikyti visas į jį nukreiptas raketas. Aristotelis, arba greičiau jo sekėjai, galbūt paklaus mūsų, kaip mes žinome, kad Visata buvo sukurta; ir kad kitokios jėgos nei tos, kurias ji turi dabar, veikė jos Sukūrime, kadangi teigiame, jog Visatos savybės, kokia ji egzistuoja dabar, nieko neįrodo apie jos sukūrimą? Mes atsakome: pagal mūsų planą tam nėra būtinybės; nes mes nenorime įrodyti Sukūrimo, bet tik jo galimybę; ir šios galimybės nepaneigia argumentai, pagrįsti dabartinės Visatos prigimtimi, kurios mes neginčijame. Kai nustatysime mūsų teorijos priimtinumą, tada parodysime jos pranašumą. Bandydami įrodyti Creatio ex nihilo nepriimtinumą, aristotelininkai todėl negali gauti jokios paramos iš Visatos prigimties; jie turi griebtis sąvokos, kurią mūsų protas suformavo apie Dievą. Jų įrodymai apima tris metodus, kuriuos paminėjau aukščiau ir kurie pagrįsti apie Dievą turima sąvoka. Kitame skyriuje atskleisiu silpnąsias šių argumentų vietas ir parodysiu, kad jie iš tikrųjų nieko neįrodo.
XVIII SKYRIUS
Pirmasis metodas, kurį naudoja filosofai, yra toks: jie daro prielaidą, kad perėjimas iš potencialumo į aktualumą įvyktų pačioje Dievybėje, jei Jis sukurtų daiktą tik tam tikru fiksuotu laiku. Šio argumento paneigimas yra labai lengvas. Argumentas galioja tik kūnams, sudarytiems iš substancijos – elemento, turinčio (pokyčio) galimybę – ir formos; nes kai toks kūnas kurį laiką neveikia, o tada veikia dėl savo formos, jis neabejotinai turėjo turėti kažką in potentia, kas dabar tapo aktualu, ir perėjimas galėjo būti įvykdytas tik kokio nors išorinio veikėjo. Kiek tai susiję su kūniškais kūnais, tai buvo visiškai įrodyta. Bet tai, kas yra nekūniška ir be substancijos, neapima nieko, kas tik galima; viskas, ką tai talpina, visada egzistuoja. Aukščiau minėtas argumentas tam negalioja, ir nėra neįmanoma, kad tokia būtybė veiktų vienu metu ir neveiktų kitu. Tai neimplikuoja pokyčio pačioje nekūniškoje būtybėje, nei perėjimo iš potencialumo į aktualumą. Veiklusis Protas gali būti paimtas kaip iliustracija. Pasak Aristotelio ir jo mokyklos, Veiklusis Protas, nekūniška būtybė, veikia vienu metu ir neveikia kitu, kaip parodė Abu Nasras savo traktate apie Protą. Ten jis visiškai teisingai sako: „Akivaizdus faktas, kad Veiklusis Protas veikia ne nuolat, bet tik kartais.“ Ir visgi jis nesako, kad Veiklusis Protas yra kintantis arba pereina iš potencialumo būsenos į aktualumo būseną, nors jis vienu metu sukuria kažką, ko nebuvo sukūręs anksčiau. Nes nėra jokio ryšio ar palyginimo tarp kūniškų ir nekūniškų būtybių, nei veiksmo momentu, nei neveikimo. Tik homonimiškai (bendravardiškai) terminas „veiksmas“ naudojamas kalbant apie formas, esančias kūnuose, ir taip pat kalbant apie absoliučiai dvasines būtybes. Aplinkybė, kad grynai dvasinė būtybė vienu metu neįgyvendina to, ką įgyvendina kitu, nereikalauja perėjimo iš potencialumo į aktualumą; toks perėjimas būtinas jėgų, susijusių su kūnais, atveju. Galbūt būtų galima prieštarauti, kad mūsų argumentas tam tikru mastu yra klaidingas; kadangi ne dėl ko nors, esančio pačiame Veikliajame Prote, bet dėl substancijų, pakankamai paruoštų jo veikimui, nebuvimo jis kartais neveikia; jis veikia visada, kai yra pakankamai paruoštų substancijų, ir kai veiksmas netęsiamas, tai vyksta dėl pakankamai paruoštos substancijos nebuvimo, o ne dėl kokio nors pokyčio Prote. Aš atsakau, kad ne mūsų tikslas nurodyti priežastį, kodėl Dievas kūrė vienu metu, o ne kitu; ir nurodydami Veiklųjį Protą kaip paralelę, mes nenorime tvirtinti, kad Dievas veikia vienu metu, o kitu ne taip pat, kaip Veiklusis Protas, absoliučiai dvasinė būtybė, veikia su pertraukomis. Mes nedarome šio tvirtinimo, ir jei darytume, išvada būtų klaidinga. Ką mes darome išvadą, ir ką esame teisūs darydami, yra tai: Veiklusis Protas nėra nei kūniškas objektas, nei jėga, esanti kūne; jis veikia su pertraukomis, ir visgi, kokia bebūtų priežastis, kodėl jis ne visada veikia, mes nesakome, kad Veiklusis Protas perėjo iš potencialumo būsenos į aktualumo būseną; arba kad tai implikuoja (pokyčio) galimybę, arba kad turi egzistuoti veikėjas, sukeliantis perėjimą iš potencialumo į aktualumą. Taip mes paneigėme stiprų prieštaravimą, kurį kėlė tie, kurie tiki Visatos amžinumu; kadangi mes tikime, jog Dievas nėra nei kūniškas kūnas, nei jėga, esanti kūne, mums nereikia daryti prielaidos, kad Sukūrimas, po neveikimo periodo, yra nulemtas pokyčio pačiame Kūrėjuje.
Antrasis metodas, naudojamas įrodant Visatos amžinumą, pagrįstas teorija, kad visi trūkumai, pokyčiai ir kliūtys yra svetimi Dievo Esmei. Mūsų šio įrodymo paneigimas, kuris yra ir sunkus, ir gilus, yra toks. Kiekviena būtybė, kuri apdovanota laisva valia ir atlieka tam tikrus veiksmus kitos būtybės atžvilgiu, būtinai nutraukia tuos veiksmus vienu ar kitu metu dėl kokių nors kliūčių ar pokyčių. Pvz., asmuo trokšta turėti namą, bet jo nestato, nes susiduria su kliūtimis: jis neturi medžiagų, arba turi medžiagų, bet jos neparuoštos tikslui dėl tinkamų įrankių nebuvimo; arba jis turi medžiagų ir įrankių, ir visgi nestato namo, nes netrokšta jo statyti; kadangi nejaučia prieglobsčio poreikio. Kai pasikeitusios aplinkybės, tokios kaip karštis ar šaltis, priverčia jį ieškoti prieglobsčio, tada jis trokšta statyti namą. Taigi pasikeitusios aplinkybės pakeičia jo valią, ir valia, kai susiduria su kliūtimis, nėra įgyvendinama. Tačiau tai galioja tik tada, kai veiksmų priežastys yra išorinės; bet kai veiksmas neturi jokio kito tikslo, kaip tik įvykdyti valią, tada valia nepriklauso nuo palankių aplinkybių egzistavimo. Būtybei, apdovanotai šia valia, nereikia veikti nuolat net ir nesant jokių kliūčių, nes neegzistuoja niekas, dėl ko ji veiktų, ir kas, nesant jokių kliūčių, reikalautų veiksmo: veiksmas tiesiog seka valią. Bet, kas nors gali paklausti, net jei pripažįstame viso to teisingumą, ar pokytis nėra priskiriamas faktui, kad būtybės valia egzistuoja vienu metu, o ne kitu? Aš atsakau taip: Tikroji valios esmė yra tiesiog gebėjimas sugalvoti troškimą vienu metu ir nesugalvoti jo kitu. Kūniškų būtybių atveju valia, kuri siekia tam tikro išorinio objekto, keičiasi priklausomai nuo kliūčių ir aplinkybių. Bet absoliučiai dvasinės būtybės valia, kuri nepriklauso nuo išorinių priežasčių, yra nekintanti, ir faktas, kad būtybė trokšta vieno dalyko vieną dieną ir kito dalyko kitą dieną, neimplikuoja pokyčio tos būtybės esmėje, ir nereikalauja išorinės priežasties egzistavimo (šiam troškimo pokyčiui). Panašiai mes parodėme, kad jei būtybė veikė vienu metu ir neveikė kitu, tai nereikštų pokyčio pačioje būtybėje. Dabar aišku, kad terminas „valia“ homonimiškai naudojamas žmogaus valiai ir Dievo valiai, nes nėra jokio palyginimo tarp Dievo valios ir žmogaus valios. Prieštaravimas paneigtas, ir mūsų teorija juo nesukrėsta. Tai viskas, ką trokštame nustatyti.
Trečiasis metodas, naudojamas įrodant Visatos amžinumą, yra toks: viskas, ką Dievo išmintis randa reikalinga sukurti, yra sukuriama eo ipso (tuo pačiu); bet ši išmintis, būdama Jo Esmė, yra amžina, ir tai, kas kyla iš Jo išminties, turi būti amžina. Tai labai silpnas argumentas. Kaip mes nesuprantame, kodėl Dievo išmintis sukūrė devynias sferas, nei daugiau, nei mažiau, arba kodėl Jis nustatė žvaigždžių skaičių ir dydį tiksliai tokius, kokie jie yra; taip mes negalime suprasti, kodėl Jo išmintis tam tikru laiku privertė Visatą egzistuoti, kai trumpą laiką prieš tai ji nebuvo egzistavusi. Visi dalykai už savo egzistavimą dėkingi Jo amžinai ir pastoviai išminčiai, bet mes visiškai nežinome tos išminties būdų ir metodų, kadangi, pagal mūsų nuomonę (kad Dievas neturi atributų), Jo valia yra tapati Jo išminčiai, ir visi Jo atributai yra vienas ir tas pats dalykas, būtent Jo Esmė arba Išmintis. Daugiau apie šį klausimą bus pasakyta skyriuje apie Apvaizdą. Taigi šis prieštaravimas mūsų teorijai taip pat žlunga.
Nėra jokių įrodymų Visatos amžinumo teorijai nei Aristotelio cituojamame fakte apie visuotinį senųjų tautų sutarimą, kai jos apibūdina dangų kaip angelų ir Dievo buveinę, nei tariamame Šventojo Rašto tekstų sutapime su šiuo tikėjimu. Šie faktai tik įrodo, kad dangūs veda mus į tikėjimą Intelektų, t. y. idėjų ir angelų, egzistavimu, ir kad šie veda mus į tikėjimą Dievo egzistavimu; nes Jis išjudina juos ir valdo. Mes paaiškinsime ir parodysime, kad nėra geresnio įrodymo Kūrėjo egzistavimui, kaip mes tikime, nei tas, kurį pateikia dangūs; bet taip pat pagal filosofų nuomonę, kaip minėjome, jie liudija, kad egzistuoja būtybė, kuri juos išjudina, ir kad ši būtybė nėra nei kūniškas kūnas, nei jėga, esanti kūne.
Įrodęs, kad mūsų teorija yra priimtina, o ne neįmanoma, kaip teigia tie, kurie gina Visatos amžinumą, sekančiuose skyriuose parodysiu, kad mūsų teorija yra pranašesnė filosofiniu požiūriu, ir atskleisiu Aristotelio teorijoje slypinčius absurdus.
XIX SKYRIUS
Buvo parodyta, kad pasak Aristotelio ir pasak visų, kurie gina jo teoriją, Visata yra neatskiriama nuo Dievo; Jis yra priežastis, o Visata – pasekmė; ir ši pasekmė yra būtina; ir kadangi negalima paaiškinti, kodėl ar kaip Dievas egzistuoja būtent tokiu būdu, būtent būdamas Vienas ir nekūniškas, taip negalima klausti apie visą Visatą, kodėl ar kaip ji egzistuoja būtent tokiu būdu. Nes būtina, kad visuma, tiek priežastis, tiek pasekmė, egzistuotų šiuo konkrečiu būdu, neįmanoma, kad jie neegzistuotų arba būtų kitokie, nei faktiškai yra. Tai veda prie išvados, kad visko prigimtis išlieka pastovi, kad niekas niekaip nekeičia savo prigimties, ir kad toks pokytis yra neįmanomas jokiam egzistuojančiam daiktui. Taip pat iš to sektų, kad Visata nėra sumanymo (tikslo), pasirinkimo ir troškimo rezultatas; nes jei taip būtų, jie būtų neegzistavę prieš sumanymui gimstant.
Mes, tačiau, teigiame, kad visi dalykai Visatoje yra sumanymo, o ne tik būtinybės rezultatas; Tas, kuris juos sumanė, gali juos pakeisti, kai pakeičia Savo sumanymą. Bet ne kiekvienas sumanymas yra pavaldus pokyčiui; nes yra dalykų, kurie yra neįmanomi, ir jų prigimtis negali būti pakeista, kaip bus paaiškinta. Čia, šiame skyriuje, aš tiesiog noriu parodyti argumentais, beveik tokiais pat svariais kaip tikri įrodymai, kad Visata liudija apie sumanymą; bet aš nekrisiu į tą klaidą, kuria taip pasižymėjo Mutakallemim, būtent, ignoruodami egzistuojančią daiktų prigimtį arba darydami prielaidą apie atomų egzistavimą, arba nuoseklų akcidencijų kūrimą, ar bet kurį iš jų teiginių, kuriuos bandžiau paaiškinti ir kurie skirti nustatyti Dieviškosios atrankos principą. Jūs, tačiau, neturite manyti, kad jie suprato principą ta pačia prasme kaip mes, nors jie neabejotinai siekė to paties ir minėjo tuos pačius dalykus, kuriuos minėsime ir mes, kai kalbėjo apie Dieviškąją Atranką. Nes jie neskiria atrankos augalo atveju, kad jis būtų raudonas, o ne baltas, arba saldus, o ne kartus, ir nulėmimo (determinacijos) dangaus atveju, kuris suteikė jiems jų ypatingą geometrinę formą ir nesuteikė trikampio ar keturkampio pavidalo. Mutakallemim nustatė nulėmimo principą pasitelkę savo teiginius, kurie buvo išvardyti aukščiau (I dalis, LXXIII sk.). Aš nustatysiu šį principą tik tiek, kiek būtina, ir tik filosofiniais teiginiais, pagrįstais daiktų prigimtimi. Bet prieš pradėdamas savo argumentą, išdėstysiu šiuos faktus: Materija yra bendra dalykams, kurie skiriasi vienas nuo kito; turi būti arba viena išorinė priežastis, kuri apdovanoja šią materiją iš dalies viena savybe, iš dalies kita, arba turi būti tiek skirtingų priežasčių, kiek yra skirtingų materijos, bendros visiems daiktams, formų. Tai pripažįsta tie, kurie daro prielaidą apie Visatos amžinumą. Pateikęs šį teiginį, tęsiu diskusiją apie mūsų temą iš aristoteliško požiūrio taško, dialogo forma.
Mes. – Jūs įrodėte, kad visi dalykai pasaulyje žemiau Mėnulio turi vieną bendrą substanciją; kodėl tada daiktų rūšys skiriasi? Kodėl individai kiekvienoje rūšyje skiriasi vienas nuo kito?
Aristotelininkas. – Todėl, kad daiktų, suformuotų iš tos substancijos, sudėtis kinta. Nes bendra substancija iš pradžių priėmė keturias skirtingas formas, ir kiekviena forma buvo apdovanota dviem savybėmis, ir per šias keturias savybes substancija buvo paversta elementais, iš kurių suformuoti visi daiktai. Elementų sudėtis vyksta tokiu būdu: pirmiausia jie sumaišomi dėl sferų judėjimo, ir tada jie susijungia; variacijos priežastis kyla tuomet iš elementų, kurie sudaro daiktų sudedamąsias dalis, karščio, šalčio, drėgmės ir sausumo laipsnio variacijos. Dėl šių skirtingų kombinacijų daiktai yra įvairiai predisponuoti priimti skirtingas formas; ir šios savo ruožtu vėl paruošiamos priimti kitas formas, ir taip toliau. Kiekviena bendrinė forma randa plačią sferą savo substancijoje tiek kokybės, tiek kiekybės atžvilgiu; ir klasių individai atitinkamai skiriasi. Tai išsamiai paaiškinta Gamtos moksle. Tai visiškai teisinga ir aišku kiekvienam, kuris noriai pripažįsta tiesą ir nenori savęs apgaudinėti.
Mes. – Kadangi elementų kombinacija paruošia substancijas ir įgalina jas priimti skirtingas formas, kas paruošė pirmąją substanciją ir privertė vieną jos dalį priimti ugnies formą, kitą dalį žemės formą, o dalis tarp šių dviejų – vandens ir oro formas, kadangi viena substancija yra bendra visoms? Dėl ko žemės substancija tapo tinkamesnė žemės formai, o ugnies substancija tinkamesnė ugnies formai?
Ar. – Elementų skirtumą lėmė jų skirtinga padėtis; nes skirtingos vietos paruošė tą pačią substanciją skirtingai, tokiu būdu: dalis, esanti arčiausiai gaubiančios sferos, tapo retesnė ir greitesnė judėjime, ir taip priartėdama prie tos sferos prigimties, ji per šį paruošimą gavo ugnies formą. Kuo toliau substancija yra nuo gaubiančios sferos link centro, tuo ji tankesnė, kietesnė ir mažiau švytinti; ji tampa žeme; ta pati yra vandens ir oro susidarymo priežastis. Tai būtinai taip yra; nes būtų absurdiška neigti, kad kiekviena substancijos dalis yra tam tikroje vietoje; arba daryti prielaidą, kad paviršius yra tapatus centrui, arba centras – paviršiui. Šis vietos skirtumas nulėmė skirtingas formas, t. y. predisponavo substanciją priimti skirtingas formas.
Mes. – Ar gaubiančios sferos, t. y. dangaus, substancija yra tokia pati kaip elementų?
Ar. – Ne; substancija yra skirtinga, ir formos yra skirtingos. Terminas „kūnas“ yra homonimiškai naudojamas šiems kūnams apačioje ir dangui, kaip parodė šiuolaikiniai filosofai. Visa tai buvo pademonstruota įrodymu.
Bet tegul dabar šio traktato skaitytojas išgirsta, ką aš turiu pasakyti. Aristotelis įrodė, kad formų skirtumas tampa akivaizdus dėl veiksmų skirtumo. Todėl, kadangi elementų judėjimas yra tiesiaeigis, o sferų – apskritiminis, darome išvadą, kad substancijos yra skirtingos. Šią išvadą remia Gamtos mokslas. Kai toliau pastebime, kad substancijos su tiesiaeigiu judėjimu skiriasi savo kryptimis, kad kai kurios juda aukštyn, kai kurios žemyn, ir kad substancijos, kurios juda ta pačia kryptimi, turi skirtingus greičius, mes darome išvadą, kad jų formos turi būti skirtingos. Taip sužinome, kad yra keturi elementai. Tuo pačiu būdu prieiname prie išvados, kad visų sferų substancija yra ta pati, kadangi jos visos turi apskritiminį judėjimą. Tačiau jų formos yra skirtingos, nes viena sfera juda iš rytų į vakarus, o kita iš vakarų į rytus; ir jų judesiai taip pat turi skirtingus greičius. Dabar galime užduoti Aristoteliui tokį klausimą: Yra viena substancija, bendra visoms sferoms; kiekviena turi savo ypatingą formą. Kas taip nulėmė ir predisponavo šias sferas priimti skirtingas formas? Ar virš sferų yra kokia nors būtybė, galinti tai nulemti, išskyrus Dievą? Aš parodysiu gilumą ir nepaprastą aštrumą, kurį Aristotelis pademonstravo, kai šis klausimas jį kankino. Jis labai sunkiai stengėsi pasitikti šį prieštaravimą su argumentais, kurie, tačiau, nebuvo patvirtinti faktų. Nors jis nemini šio prieštaravimo, iš jo žodžių aišku, kad jis stengiasi parodyti sferų prigimtį taip, kaip parodė daiktų prigimtį pasaulyje žemiau Mėnulio. Viskas, pasak jo, yra Gamtos dėsnio rezultatas, o ne būtybės, kuri suplanuoja kaip nori, sumanymas, arba būtybės, kuri nulemia kaip jai patinka, sprendimas. Jis nerealizavo šios idėjos nuosekliai, ir tai niekada nebus padaryta. Jis iš tiesų bando rasti priežastį, kodėl sfera juda iš rytų, o ne iš vakarų; kodėl kai kurios sferos juda didesniu greičiu, kitos mažesniu, ir jis randa šių skirtumų priežastį jų skirtingoje padėtyje aukščiausiosios sferos atžvilgiu. Jis toliau bando parodyti, kodėl kiekvienai iš septynių planetų yra kelios sferos, o dideliam fiksuotų žvaigždžių skaičiui yra tik viena sfera. Visam tam jis stengiasi nurodyti priežastį, kad parodytų, jog visa tvarka yra būtinas Gamtos dėsnių rezultatas. Jis nepasiekė savo tikslo. Nes kalbant apie daiktus pasaulyje žemiau Mėnulio, jo paaiškinimai atitinka faktus, ir ryšys tarp priežasties ir pasekmės yra aiškiai parodytas. Todėl galima daryti prielaidą, kad viskas yra būtinas sferų judėjimo ir įtakos rezultatas. Bet kai jis nagrinėja sferų savybes, jis aiškiai neparodo priežastinio ryšio, taip pat nepaaiškina reiškinių tuo sistemingu būdu, kurio reikalautų gamtos dėsnių hipotezė. Nes apsvarstykime sferas: vienu atveju sfera su didesniu greičiu yra virš sferos su mažesniu greičiu, kitu atveju pastebime atvirkštinį variantą; trečiu atveju yra dvi sferos su vienodais greičiais, viena virš kitos. Be to, yra kitų reiškinių, kurie stipriai kalba prieš hipotezę, kad viskas reguliuojama Gamtos dėsnių, ir aš skirsiu specialų skyrių šių reiškinių aptarimui. Trumpai tariant, nėra abejonės, kad Aristotelis žinojo savo argumentų silpnumą atsekant ir aprašant visų šių dalykų priežastį, ir todėl jis pradeda savo tyrimus apie šiuos dalykus taip: „Dabar mes nuodugniai ištirsime dvi problemas, kurias tirti ir aptarti pagal savo gebėjimus, išmintį ir nuomonę yra mūsų pareiga. Šis mūsų bandymas neturi būti priskirtas pasipūtimui ir išdidumui, bet mūsų nepaprastam uolumui filosofijos studijose; kai bandome spręsti aukščiausias ir didingiausias problemas bei stengiamės pasiūlyti kokį nors tinkamą sprendimą, kiekvienas, kuris tai girdi, turėtų džiaugtis ir būti patenkintas.“ Tiek Aristotelis. Tai rodo, kad jis neabejotinai žinojo savo teorijos silpnumą. Kiek silpnesnė ji turi atrodyti, kai turime omenyje, kad Astronomijos mokslas dar nebuvo visiškai išvystytas, ir kad Aristotelio dienomis sferų judesiai nebuvo žinomi taip gerai, kaip dabar. Aš manau, kad Aristotelio tikslas, priskiriant savo Metafizikoje po vieną Intelektą kiekvienai sferai, buvo prielaida apie kažko egzistavimą, kas galėtų nulemti kiekvienos sferos ypatingą kursą. Vėliau aš parodysiu, kad jis tuo nieko nelaimėjo; bet dabar paaiškinsiu žodžius „pagal mūsų gebėjimus, išmintį ir nuomonę“, esančius mūsų cituotoje ištraukoje. Nepastebėjau, kad kas nors iš komentatorių juos aiškintų. Terminas „mūsų nuomonė“ nurodo principą, kad viskas yra gamtos dėsnių rezultatas, arba Visatos amžinumo teoriją. Sakydamas „mūsų išmintis“, jis turėjo omenyje žinojimą to, kas aišku ir visuotinai priimta, būtent, kad kiekvieno iš šių dalykų egzistavimas nulemtas tam tikros priežasties, o ne atsitiktinumo. Sakydamas „mūsų gebėjimai“, jis turėjo omenyje mūsų intelekto nepakankamumą rasti visų šių dalykų priežastis. Jis tik ketino atsekti priežastis keletui iš jų; ir taip jis padarė. Nes jis pateikia puikią priežastį, kodėl fiksuotų žvaigždžių sfera juda lėtai, o kitos sferos juda didesniu greičiu, būtent todėl, kad jos judėjimas yra kita kryptimi [nei aukščiausioji sfera]. Jis toliau sako, kad kuo labiau nutolusi sfera nuo aštuntosios sferos, tuo didesnis jos greitis. Bet ši taisyklė negalioja visais atvejais, kaip jau paaiškinau (p. 174). Dar svaresnis yra šis prieštaravimas: Yra sferų žemiau aštuntosios, kurios juda iš rytų į vakarus. Iš jų kiekviena aukštesnė, pagal šią taisyklę, turėtų didesnį greitį nei žemesnė; ir šių sferų greitis beveik prilygtų devintosios sferos greičiui. Bet Astronomija Aristotelio dienomis dar nebuvo pasiekusi aukštumų, kurias pasiekė dabar.
Pagal mūsų Sukūrimo teoriją visa tai galima lengvai paaiškinti; nes mes sakome, kad yra būtybė, kuri nulemia kiekvienos sferos judėjimo kryptį ir greitį; bet mes nežinome priežasties, kodėl tos būtybės išmintis suteikė kiekvienai sferai jos ypatingą savybę. Jei Aristotelis būtų galėjęs nurodyti sferų judėjimo skirtumo priežastį ir parodyti, kad ji atitinka, kaip jis manė, jų santykines padėtis, tai būtų buvę puiku, ir jų judesių įvairovė būtų paaiškinta taip pat, kaip elementų įvairovė – jų santykine padėtimi tarp centro ir paviršiaus; bet taip nėra, kaip sakiau anksčiau.
Sferose yra reiškinys, kuris aiškiau rodo savanoriško nulėmimo egzistavimą; jo negalima paaiškinti kitaip, kaip tik darant prielaidą, kad kažkokia būtybė tai suplanavo: šis reiškinys yra žvaigždžių egzistavimas. Faktas, kad sfera nuolat juda, o žvaigždės lieka stacionarios (sferoje), rodo, kad žvaigždžių substancija skiriasi nuo sferų. Abu Nasras jau minėjo šį faktą savo prieduose prie Aristotelio Fizikos. Jis sako: „Yra skirtumas tarp žvaigždžių ir sferų; nes sferos yra skaidrios, žvaigždės yra nepermatomos; ir to priežastis yra ta, kad yra skirtumas, koks mažas jis bebūtų, tarp jų substancijų ir formų.“ Tiek Abu Nasras. Bet aš nesakau, kad yra mažas skirtumas, o labai didelis skirtumas; nes aš to neišvedu iš sferų skaidrumo, bet iš jų judesių. Aš esu įsitikinęs, kad yra trys skirtingos substancijos rūšys su trimis skirtingomis formomis, būtent: (1) Kūnai, kurie niekada nejuda savo noru; tokie yra žvaigždžių kūnai; (2) kūnai, kurie visada juda, tokie yra sferų kūnai; (3) kūnai, kurie ir juda, ir ilsisi, tokie yra elementai. Dabar aš klausiu, kas sujungė šiuos du kūnus, kurie, mano nuomone, labai skiriasi vienas nuo kito, nors, pasak Abu Nasro, tik šiek tiek? Kas paruošė kūnus šiai sąjungai? Trumpai tariant, būtų keista, kad, nesant sumanymo, vienas iš dviejų skirtingų kūnų būtų prijungtas prie kito tokiu būdu, kad yra pritvirtintas prie jo tam tikroje vietoje, bet nesusijungia su juo. Dar sunkiau paaiškinti daugybės žvaigždžių egzistavimą aštuntojoje sferoje; jos visos yra sferinės; kai kurios iš jų didelės, kai kurios mažos; čia pastebime dvi žvaigždes, atrodytų, nutolusias viena nuo kitos per uolektį; ten grupę dešimties arti viena kitos; tuo tarpu kitoje vietoje yra didelė erdvė be jokios žvaigždės. Kas nulėmė, kad viena maža dalis turėtų dešimt žvaigždžių, o kita dalis būtų be jokios žvaigždės? Ir visam sferos kūnui esant vienodam, kodėl konkreti žvaigždė turėtų užimti vieną vietą, o ne kitą? Atsakymas į šiuos ir panašius klausimus yra labai sunkus ir beveik neįmanomas, jei darome prielaidą, kad viskas kyla iš Dievo kaip būtinas tam tikrų pastovių dėsnių rezultatas, kaip teigia Aristotelis. Bet jei darome prielaidą, kad visa tai yra sumanymo rezultatas, nėra nieko keisto ar neįtikėtino; ir vienintelis klausimas, kurį reikia užduoti, yra šis: Kokia yra šio sumanymo priežastis? Atsakymas į šį klausimą yra tas, kad visa tai buvo padaryta tam tikram tikslui, nors mes jo nežinome; nėra nieko, kas daroma veltui ar atsitiktinai. Gerai žinoma, kad šuns ar asilo individo venos ir nervai nėra atsitiktinumo rezultatas; jų dydis nėra nulemtas atsitiktinumo; taip pat ne atsitiktinai, bet tam tikram tikslui viena vena yra stora, kita plona; kad vienas nervas turi daug atšakų, kitas neturi nė vienos; kad vienas eina tiesiai žemyn, o kitas yra lenktas; gerai žinoma, kad visa tai turi būti būtent taip, kaip yra. Kaip tada bet kuris protingas asmuo gali įsivaizduoti, kad žvaigždžių padėtis, dydis ir skaičius, arba įvairūs jų sferų kursai yra be tikslo arba atsitiktinumo rezultatas? Nėra abejonės, kad kiekvienas iš šių dalykų yra būtinas ir atitinka tam tikrą sumanymą; ir yra nepaprastai neįtikėtina, kad šie dalykai būtų būtinas gamtos dėsnių, o ne sumanymo rezultatas.
Geriausią įrodymą apie sumanymą Visatoje randu skirtinguose sferų judesiuose ir fiksuotoje žvaigždžių padėtyje sferose. Dėl šios priežasties matote, kad visi pranašai nurodo į sferas ir žvaigždes, kai nori įrodyti, kad turi egzistuoti Dieviškoji Būtybė. Taip Abraomas mąstė apie žvaigždes, kaip gerai žinoma; Izaijas (40, 26) ragina mokytis iš jų apie Dievo egzistavimą ir sako: „Pakelkite akis aukštyn ir pažiūrėkite, kas tai sukūrė?“ Jeremijas [vadina Dievą] „Dangaus Kūrėju“; Abraomas vadina Jį „Dangaus Dievu“ (Pr 24, 7); [Mozė], Pranašų vadas, naudoja frazę, kurią paaiškinome (I dalis, LXX sk.): „Tas, kuris važiuoja dangumi“ (Įst 33, 26). Įrodymas, paimtas iš dangaus, yra įtikinamas; nes daiktų įvairovė pasaulyje žemiau Mėnulio, nors jų substancija yra viena ir ta pati, gali būti paaiškinta kaip sferų įtakos darbas arba substancijos padėties įvairovės sferų atžvilgiu rezultatas, kaip parodė Aristotelis. Bet kas nulėmė įvairovę sferose ir žvaigždėse, jei ne Dievo Valia? Sakyti, kad Intelektai tai nulėmė, visiškai nenaudinga; nes Intelektai nėra kūniški ir neturi vietinio santykio su sferomis. Kodėl tada viena sfera, trokšdama priartėti prie Intelekto, juda į rytus, o kita į vakarus? Ar vienas Intelektas yra rytuose, o kitas vakaruose? Arba kodėl viena juda dideliu greičiu, kita lėtai? Šis skirtumas neatitinka jų atstumų viena nuo kitos, kaip gerai žinoma. Tada turime sakyti, kad kiekvienos sferos prigimtis ir esmė reikalavo jos judėjimo tam tikra kryptimi ir tam tikru būdu, kaip pasekmę jos troškimo priartėti prie savo Intelekto. Aristotelis aiškiai išreiškia šią nuomonę. Taigi mes grįžome prie tos dalies, nuo kurios pradėjome; ir klausiame: Kadangi visų dalykų substancija yra ta pati, kas padarė vienos dalies prigimtį skirtingą nuo kitos? Kodėl ši sfera turi troškimą, kuris sukelia judėjimą, skirtingą nuo to, kurį sukelia kitos sferos troškimas? Tai turėjo padaryti veikėjas, galintis nulemti. Taigi buvome atvesti ištirti du klausimus: (1) Ar būtina daryti prielaidą, kad daiktų įvairovė Visatoje yra Sumanymo, o ne fiksuotų Gamtos dėsnių rezultatas, ar tai nebūtina? (2) Darant prielaidą, kad visa tai yra Sumanymo rezultatas, ar iš to seka, kad tai buvo sukurta po neegzistavimo, ar Creatio ex nihilo iš to neseka, ir Būtybė, kuri visą tai nulėmė, darė tai visada? Kai kurie iš tų, kurie tiki Visatos amžinumu, laikosi pastarosios nuomonės. Dabar pradėsiu šių dviejų klausimų nagrinėjimą ir paaiškinsiu juos tiek, kiek būtina, sekančiuose skyriuose.
XX SKYRIUS
Pasak Aristotelio, joks Gamtos produktas nėra atsitiktinumo rezultatas. Jo įrodymas yra toks: tai, kas kyla iš atsitiktinumo, nesikartoja nei nuolat, nei dažnai, tuo tarpu visi Gamtos produktai pasirodo arba nuolat, arba bent jau dažnai. Dangūs su visu tuo, kas juose yra, yra pastovūs; jie niekada nesikeičia, kaip buvo paaiškinta, nei savo esme, nei vieta. Tačiau pasaulyje žemiau Mėnulio randame ir dalykų, kurie yra pastovūs, ir dalykų, kurie kartojasi dažnai [nors ir ne nuolat]. Pavyzdžiui, ugnies karštis ir akmens polinkis kristi žemyn yra pastovios savybės, o kiekvienos rūšies individų forma ir gyvybė daugeliu atvejų yra tokios pat. Visa tai aišku. Jei Visatos dalys nėra atsitiktinės, kaipgi visa Visata gali būti laikoma atsitiktinumo rezultatu? Todėl Visatos egzistavimas nėra atsitiktinis. Tai yra, trumpai tariant, prieštaravimas, kurį Aristotelis iškelia vienam iš ankstesniųjų filosofų, dariusiam prielaidą, kad Visata yra atsitiktinumo rezultatas ir kad ji atsirado savaime, be jokios priežasties. Kai kurie manė, kad dangūs ir visa Visata atsirado spontaniškai, taip pat ir sukimasis bei judėjimas [sferų], kuris sukūrė daiktų įvairovę ir nustatė dabartinę jų tvarką. Ši nuomonė implikuoja didelį absurdą. Jie pripažįsta, kad gyvūnai ir augalai savo egzistavimu ar atsiradimu nėra skolingi atsitiktinumui, bet tam tikrai priežasčiai, ar ta priežastis būtų Gamta, ar protas, ar kas panašaus; pvz., jie nemano, kad viskas gali susiformuoti atsitiktinai iš bet kokios sėklos ar sėklos skysčio, bet kad iš tam tikros sėklos išauga tik alyvmedis, o iš tam tikros sėklos išsivysto tik žmogus. Ir vis dėlto jie mano, kad dangūs ir tie kūnai, kurie atrodo dieviški tarp kitų kūnų, atsirado spontaniškai, be jokio veikimo tokios priežasties, kuri sukuria augalus ir gyvūnus. Išnagrinėjęs šią teoriją, Aristotelis pereina prie jos paneigimo išsamiau. Todėl aišku, kad Aristotelis tiki ir įrodinėja, jog realiai egzistuojantys dalykai nėra atsitiktiniai; jie negali būti atsitiktiniai, nes jie yra esminiai, t. y. yra priežastis, kuri nulemia, kad jie turi būti savo esamoje būklėje, ir dėl tos priežasties jie yra būtent tokie, kokie yra tikrovėje. Tai buvo įrodyta, ir tokia yra Aristotelio nuomonė. Tačiau aš nemanau, kad, pasak Aristotelio, spontaniškos daiktų kilmės atmetimas reiškia Sumanymo ir Valios pripažinimą. Nes kaip neįmanoma suderinti dviejų priešingybių, taip neįmanoma suderinti dviejų teorijų: būtino egzistavimo per priežastingumą ir Sukūrimo per Kūrėjo troškimą ir valią. Nes būtinas egzistavimas, kurį priima Aristotelis, turi būti suprantamas ta prasme, kad viskam, kas nėra darbo produktas, turi būti tam tikra priežastis, kuri sukuria tai su jo savybėmis; šiai priežasčiai yra kita priežastis, antrajai – trečia ir t. t. Priežasčių grandinė baigiasi Pirminėje Priežastyje, iš kurios viskas gauna egzistavimą, nes neįmanoma, kad grandinė tęstųsi ad infinitum (iki begalybės). Vis dėlto jis nenori pasakyti, kad Visatos egzistavimas yra būtinas Kūrėjo, t. y. Pirminės Priežasties, produktas tokiu pat būdu, kaip šešėlį sukelia kūnas, karštį – ugnis, o šviesą – saulė. Tik tie, kurie nesupranta jo žodžių, priskiria jam tokias idėjas. Jis čia vartoja terminą būtinas ta pačia prasme, kaip mes vartojame šį terminą sakydami, kad intellectus (protaujančiojo) egzistavimas būtinai implikuoja intellectum (suvokiamojo) egzistavimą, nes pirmasis yra veiksmingoji antrojo priežastis tiek, kiek tai yra intellectum. Net Aristotelis teigia, kad Pirminė Priežastis yra aukščiausias ir tobuliausias Intelektas; todėl jis sako, kad Pirminė Priežastis yra patenkinta, pasitenkinusi ir džiaugiasi tuo, kas būtinai gauna egzistavimą iš Jos, ir neįmanoma, kad Ji norėtų, jog būtų kitaip. Bet mes to nevadiname „sumanymu“, ir tai neturi nieko bendra su sumanymu. Pvz., žmogus yra patenkintas, pasitenkinęs ir džiaugiasi, kad yra apdovanotas akimis ir rankomis, ir neįmanoma, kad jis trokštų, jog būtų kitaip, ir vis dėlto akys ir rankos, kurias žmogus turi, nėra jo sumanymo rezultatas, ir ne jo paties sprendimu jis turi tam tikras savybes ir gali atlikti tam tikrus veiksmus. Sumanymo ir nulėmimo sąvoka taikoma tik dalykams, kurie dar neegzistuoja, kai vis dar yra galimybė jiems atitikti sumanymą arba ne. Aš nežinau, ar modernieji aristotelininkai suprato jo žodžius kaip reiškiančius, kad Visatos egzistavimas suponuoja tam tikrą priežastį sumanymo ir nulėmimo prasme, ar, priešingai jam, jie darė prielaidą apie sumanymą ir nulėmimą tikėdami, kad tai neprieštarauja Visatos amžinumo teorijai.
Tai paaiškinęs, dabar pereisiu prie moderniųjų filosofų nuomonių nagrinėjimo.
XXI SKYRIUS
Kai kurie vėlesnieji filosofai, kurie laikosi Visatos amžinumo teorijos, teigia, kad Dievas sukuria Visatą, kad Jis savo valia suplanuoja ir nulemia jos egzistavimą bei formą; tačiau jie atmeta teoriją, kad šis veiksmas įvyko vienu tam tikru laiku, ir daro prielaidą, kad taip buvo visada ir visada bus. Aplinkybę, kad mes negalime įsivaizduoti veikėjo kitaip, kaip tik einančio prieš savo veiksmo rezultatą, jie aiškina tuo, kad taip visada yra visame tame, ką mes gaminame; nes tokios rūšies veikėjams kaip mes yra momentų, kai jie nėra aktyvūs ir yra veikėjai tik in potentia; jie tampa veikėjais, kai veikia. Bet kalbant apie Dievą, nėra jokių neveikimo ar potencialumo momentų jokiu atžvilgiu; Jis nėra prieš savo darbą, Jis visada yra aktualus veikėjas. Ir kadangi yra didelis skirtumas tarp Jo esmės ir mūsų, taip pat yra didelis skirtumas tarp Jo darbo santykio su Juo ir mūsų darbo santykio su mumis. Tą patį argumentą jie taiko valiai ir nulėmimui; nes šiuo atžvilgiu nėra skirtumo, ar sakome, kad Jis veikia, nori, planuoja ar nulemia. Jie toliau daro prielaidą, kad Jo veiksmo ar valios pokytis yra neleistinas. Todėl aišku, kad šie filosofai atsisakė termino „būtinas rezultatas“, bet išlaikė jo teoriją; jie galbūt siekė naudoti geresnį posakį arba pašalinti nepageidaujamą terminą. Nes yra tas pats, ar sakome, pagal Aristotelio požiūrį, kad Visata yra Pirminės Priežasties rezultatas ir turi būti amžina, kaip ta Priežastis yra amžina, ar pagal šių filosofų požiūrį, kad Visata yra Dievo veiksmo, sumanymo, valios, atrankos ir nulėmimo rezultatas, bet taip buvo visada ir visada bus; tokiu pat būdu, kaip saulės patekėjimas neabejotinai sukuria dieną, ir vis dėlto jai nepirmauja. Tačiau kai mes kalbame apie sumanymą, mes neturime omenyje šios prasmės; mes norime tuo išreikšti, kad Visata nėra „būtinas rezultatas“ Dievo egzistavimo, kaip pasekmė yra būtinas veikiančiosios priežasties rezultatas; pastaruoju atveju pasekmė negali būti atskirta nuo priežasties; ji negali pasikeisti, nebent priežastis visiškai pasikeistų, arba bent jau tam tikru atžvilgiu. Jei priimame šį paaiškinimą, lengvai matome, kaip absurdiška sakyti, kad Visata yra tokiame pat santykyje su Dievu, kaip pasekmė su veikiančiąja priežastimi, ir tuo pat metu daryti prielaidą, kad Visata yra Dievo veiksmo ir nulėmimo rezultatas.
Išsamiai paaiškinę šią temą, prieiname prie klausimo, ar priežastis, kurią turime priimti dėl dangaus būtybių savybių įvairovės, yra tik veikiančioji priežastis, kuri būtinai turi sukurti tą įvairovę kaip savo pasekmę, ar ta įvairovė yra nulemiančio veikėjo rezultatas, kaip mes tikime pagal Mozės, mūsų Mokytojo, teoriją. Prieš aptardamas šį klausimą, pirmiausia išsamiai paaiškinsiu, ką Aristotelis turi omenyje sakydamas „būtinas rezultatas“; po to tokiais filosofiniais argumentais, kurie laisvi nuo bet kokio klaidingumo, parodysiu, kodėl aš teikiu pirmenybę Creatio ex nihilo (sukūrimo iš nieko) teorijai. Aišku, kad kai jis sako, jog pirmasis Intelektas yra būtinas Dievo egzistavimo rezultatas, antrasis Intelektas – pirmojo egzistavimo rezultatas, trečiasis – antrojo [ir t. t.], ir kad sferos yra Intelektų egzistavimo būtinas rezultatas, ir taip toliau, ta gerai žinoma tvarka, kurią sužinojote iš tai nagrinėjančių tekstų ir kurios santrauką pateikėme šioje dalyje (IV skyrius) – jis neturi omenyje, kad vienas dalykas egzistavo pirmas, o tada antrasis atsirado kaip būtinas pirmojo rezultatas; jis neigia, kad bet kuri iš šių būtybių turėjo pradžią. Sakydamas „būtinas rezultatas“, jis tiesiog nurodo priežastinį ryšį; jis nori pasakyti, kad pirmasis Intelektas yra antrojo egzistavimo priežastis; antrasis – trečiojo, ir taip toliau iki paskutiniojo iš Intelektų; ir tas pats pasakytina apie sferas ir materia prima; nė vienas iš jų nepirmavo prieš kitą ir neegzistavo be kito egzistavimo. Mes sakome, pvz., kad būtinas pirminių savybių rezultatas yra šiurkštumas [ir] lygumas, kietumas [ir] minkštumas, porėtumas ir tankumas; ir niekas neabejoja, kad karštis, šaltis, drėgmė ir sausumas yra lygumo ir šiurkštumo, kietumo ir minkštumo, porėtumo ir tankumo bei panašių savybių priežastys, ir kad pastarosios yra būtinas tų keturių pirminių savybių rezultatas. Ir vis dėlto neįmanoma, kad kūnas egzistuotų su pirminėmis savybėmis be antrinių; nes santykis tarp dviejų savybių rinkinių yra priežastingumo santykis, o ne veikėjo ir jo produkto santykis. Lygiai taip pat terminą „būtinas rezultatas“ Aristotelis vartoja kalbėdamas apie visą Visatą, kai sako, kad viena dalis yra kitos rezultatas, ir tęsia grandinę iki Pirminės Priežasties, kaip jis ją vadina, arba pirmojo Intelekto, jei jums labiau patinka šis terminas. Nes mes visi turime omenyje tą patį, tik su tuo skirtumu, kad pagal Aristotelį viskas, be tos Būtybės, yra būtinas pastarosios rezultatas, kaip jau minėjau; tuo tarpu, pagal mūsų nuomonę, ta Būtybė sukūrė visą Visatą su sumanymu ir valia, todėl Visata, kurios anksčiau nebuvo, atsirado Jo valia. Dabar kituose skyriuose pradėsiu dėstyti savo įrodymus apie mūsų teorijos – Creatio ex nihilo – pranašumą.
XXII SKYRIUS
Aristotelis ir visi filosofai priima kaip aksiomą, kad paprastas elementas gali sukurti tik vieną paprastą dalyką, tuo tarpu sudėtinis dalykas gali sukurti tiek dalykų, kiek jame yra paprastų elementų; pvz., ugnis savyje jungia dvi savybes – karštį ir sausumą; ji suteikia karštį viena savybe ir sukelia sausumą kita: objektas, sudarytas iš materijos ir formos, sukuria tam tikrus dalykus dėl savo materijos, o kitus – dėl savo formos, jei [tiek materija, tiek forma] susideda iš keleto elementų. Pagal šią aksiomą Aristotelis teigia, kad tiesioginė emanacija iš Dievo turi būti vienas paprastas Intelektas ir niekas daugiau.
Antra jo priimama aksioma yra ši: Daiktai nėra sukuriami kitų daiktų atsitiktinai; tarp priežasties ir pasekmės turi būti tam tikras ryšys. Taigi akcidencijos nėra sukuriamos akcidencijų bet kaip; kokybė negali būti kiekybės kilmė, nei kiekybė – kokybės; forma negali kilti iš materijos, nei materija iš formos.
Trečia aksioma yra ši: Vienas veikėjas, kuris veikia su sumanymu ir valia, o ne tik veikiamas Gamtos dėsnių jėgos, gali sukurti skirtingus objektus.
Ketvirta aksioma yra tokia: Objektas, kurio keli elementai yra sujungti tik būdami šalia vienas kito (sugretinti), labiau tinka būti vadinamas sudėtiniu nei objektas, kurio skirtingi elementai yra visiškai susijungę; pvz., kaulas, raumuo, venos ar nervai yra paprastesni nei ranka ar koja, kurios yra kaulo, raumens, venų ir nervų derinys. Tai labai aišku ir nereikalauja tolesnio paaiškinimo.
Pateikęs šias aksiomas, užduodu tokį klausimą: Aristotelis teigia, kad pirmasis Intelektas yra antrojo priežastis, antrasis – trečiojo ir t. t. iki tūkstantojo, jei darytume prielaidą apie tokio skaičiaus seriją. Pirmasis Intelektas neabejotinai yra paprastas. Kaipgi tada sudėtinė egzistuojančių dalykų forma gali kilti iš tokio Intelekto pagal fiksuotus Gamtos dėsnius, kaip daro prielaidą Aristotelis? Mes pripažįstame viską, ką jis sakė apie Intelektus, kad kuo toliau jie yra nuo pirmojo, tuo didesnė jų junginių įvairovė dėl didesnio skaičiaus objektų, kuriuos Intelektai gali suvokti; bet net ir tai pripažinus, lieka klausimas: pagal kokį Gamtos dėsnį sferos emanavo iš Intelektų? Koks yra ryšys tarp materialių ir nematerialių būtybių? Tarkime, pripažįstame, kad kiekviena sfera kyla iš minėtos formos Intelekto; kad Intelektas, turėdamas, tarsi, du elementus – tiek, kiek jis suvokia save, ir tiek, kiek suvokia kitą dalyką – vienu elementu sukuria kitą Intelektą, o kitu elementu – sferą; bet tada kiltų klausimas, kaip vienas paprastas elementas galėjo sukurti sferą, kuri turi dvi substancijas ir dvi formas, būtent sferos substanciją ir formą, ir taip pat toje sferoje esančios žvaigždės substanciją ir formą. Nes, pagal Gamtos dėsnius, sudėtinis dalykas gali kilti tik iš sudėtinio. Todėl turi būti vienas elementas, iš kurio kyla sferos kūnas, ir kitas elementas, iš kurio kyla žvaigždės kūnas. Tai būtų būtina net jei visų žvaigždžių substancija būtų ta pati; bet yra įmanoma, kad švytinčios žvaigždės neturi tos pačios substancijos kaip nešvytinčios žvaigždės; be to, gerai žinoma, kad kiekvienas kūnas turi savo materiją ir savo formą. Dabar turi būti aišku, kad ši emanacija negalėjo įvykti dėl Gamtos dėsnių jėgos, kaip tvirtina Aristotelis. Taip pat sferų judesių skirtumas neseka jų padėčių tvarka; todėl negalima sakyti, kad šis skirtumas yra tam tikrų Gamtos dėsnių rezultatas. Mes tai jau minėjome (XIX skyrius).
Sferų savybėse yra dar viena aplinkybė, kuri prieštarauja priimtiems Gamtos dėsniams; būtent, jei visų sferų substancija yra ta pati, kodėl neatsitinka taip, kad vienos sferos forma susijungtų su kitos sferos substancija, kaip yra su dalykais žemėje, tiesiog todėl, kad jų substancija yra tinkama [tokiems pokyčiams]? Jei visų sferų substancija yra ta pati, jei nedaroma prielaida, kad kiekviena iš jų turi ypatingą substanciją, ir jei, priešingai visiems principams, ypatingas kiekvienos sferos judėjimas nėra jos substancijos specialaus pobūdžio įrodymas, kodėl tada tam tikra forma nuolat lieka susijungusi su tam tikra substancija? Vėlgi, jei visos žvaigždės turi vieną substanciją, kuo jos skiriasi viena nuo kitos? Formomis? Ar akcidencijomis? Kad ir kaip bebūtų, formos ar akcidencijos turėtų keistis vietomis, kad jos paeiliui susijungtų su kiekviena iš žvaigždžių, kol jų substancija [būdama ta pati] leidžia kombinacijas [su kiekviena iš formų ar akcidencijų]. Tai rodo, kad terminas substancija, kai vartojamas kalbant apie sferas ar žvaigždes, nereiškia to paties, ką jis reiškia vartojamas kalbant apie žemiškų dalykų substanciją, bet yra taikomas abiem sinonimiškai. Tai taip pat rodo, kad kiekvienas sferos kūnas turi savo ypatingą egzistavimo formą, skirtingą nuo visų kitų būtybių. Kodėl tada judėjimas ratu yra bendras visoms sferoms, ir kodėl fiksuota žvaigždžių padėtis atitinkamose sferose yra bendra visoms žvaigždėms? Tačiau jei darome prielaidą apie Kūrėjo sumanymą ir nulėmimą, pagal Jo nesuvokiamą išmintį, visi šie sunkumai išnyksta. Jie turi kilti, kai vertiname visą Visatą ne kaip laisvos valios rezultatą, bet kaip fiksuotų Gamtos dėsnių rezultatą: teorija, kuri, viena vertus, nedera su egzistuojančia daiktų tvarka ir nepateikia jai pakankamos priežasties ar argumento; ir, kita vertus, implikuoja daug ir didelių neįtikėtinumų. Nes pagal šią teoriją Dievas, kurio tobulumą visais atžvilgiais pripažįsta visi mąstantys asmenys, yra tokiame santykyje su Visata, kad Jis negali nieko pakeisti; jei Jis norėtų padaryti musės sparną ilgesnį arba sumažinti kirmino kojų skaičių viena, Jis negalėtų to įvykdyti. Pasak Aristotelio, Jis nebando tokio dalyko, ir Jam visiškai neįmanoma trokšti jokio pokyčio esamoje daiktų tvarkoje; jei Jis galėtų, tai nepadidintų Jo tobulumo; tai galėtų, priešingai, tam tikru požiūriu jį sumažinti.
Nors žinau, kad daugelis šališkų kritikų priskirs mano nuomonę apie Aristotelio teoriją nepakankamam supratimui arba tyčiniam prieštaravimui, aš nesusilaikysiu trumpai išdėstęs savo tyrimų rezultatus, kad ir kokie menki būtų mano gebėjimai. Aš laikausi nuomonės, kad Aristotelio teorija neabejotinai teisinga tiek, kiek tai liečia dalykus, egzistuojančius tarp Mėnulio sferos ir žemės centro. Tik neišmanėlis ją atmeta, arba asmuo, turintis išankstinių nuomonių, kurias nori išlaikyti ir ginti, ir kurios verčia jį ignoruoti aiškius faktus. Tačiau tai, ką Aristotelis sako apie dalykus, esančius aukščiau Mėnulio sferos, yra, su nedidelėmis išimtimis, tik vaizduotė ir nuomonė; dar didesniu mastu tai galioja jo Intelektų sistemai ir kai kurioms jo metafizinėms pažiūroms; jos apima didelius neįtikėtinumus, [skatina] idėjas, kurias visos tautos laiko akivaizdžiai sugedusiomis, ir sukelia pažiūrų, kurių negalima įrodyti, plitimą.
Galbūt bus paklausta, kodėl išvardijau abejones, kurias galima iškelti prieš Aristotelio teoriją; ar vien abejonėmis galima sugriauti teoriją arba įtvirtinti jos priešingybę? Tai tikrai ne tas atvejis. Bet mes elgiamės su šiuo filosofu tiksliai taip, kaip jo sekėjai mums liepia daryti. Nes Aleksandras teigė, kad kai teorija negali būti nustatyta įrodymu, du labiausiai priešingi požiūriai turėtų būti palyginti pagal abejones, kylančias dėl kiekvieno iš jų, ir turėtų būti priimtas tas požiūris, kuris leidžia mažiau abejonių. Aleksandras toliau sako, kad ši taisyklė galioja visoms toms Aristotelio nuomonėms metafizikoje, kurioms jis nepateikė įrodymo. Nes tie, kurie sekė Aristoteliu, tikėjo, kad jo nuomonės yra daug mažiau abejotinos nei bet kuri kita nuomonė. Mes laikomės tos pačios taisyklės. Būdami įsitikinę, kad klausimas, ar dangūs yra amžini, ar ne, negali būti nuspręstas įrodymu – nei teigiamai, nei neigiamai – mes išvardijome prieštaravimus, keliamus abiem požiūriams, ir parodėme, kaip Visatos amžinumo teorija susiduria su stipresniais prieštaravimais ir yra labiau linkusi iškreipti sąvokas apie Dievą [nei kita]. Kitą argumentą galima išvesti iš fakto, kad Sukūrimo teorijos laikėsi mūsų Tėvas Abraomas ir mūsų Mokytojas Mozė.
Paminėjęs dviejų teorijų tikrinimo metodą pagal joms keliamus prieštaravimus, manau, būtina pateikti dar šiek tiek paaiškinimų šia tema.
XXIII SKYRIUS
Lygindami prieštaravimus, iškeltus vienai teorijai, su tais, kurie iškelti priešingai teorijai, siekdami nuspręsti mažiausiai abejotinos naudai, turime atsižvelgti ne į prieštaravimų skaičių, bet į neįtikėtinumo ir nukrypimo nuo realių faktų laipsnį [kurį nurodo prieštaravimai]; nes vienas prieštaravimas kartais gali turėti daugiau svorio nei tūkstantis kitų. Tačiau palyginimas negali būti patikimas, nebent abi teorijos būtų vertinamos su tuo pačiu suinteresuotumu, ir jei esate iš anksto nusiteikę vienos iš jų naudai, ar dėl savo auklėjimo, ar dėl kokios nors naudos, esate per daug aklas, kad matytumėte tiesą. Nes to, ką galima pademonstruoti, jūs negalite atmesti, kad ir kiek būtumėte linkę prieš tai; bet tokiuose klausimuose, kokie dabar svarstomi, jūs esate linkę ginčytis [dėl savo polinkio]. Tačiau galėsite nuspręsti klausimą, kiek tai būtina, jei išsilaisvinsite nuo aistrų, ignoruosite papročius ir vadovausitės tik savo protu. Tačiau yra daug sąlygų, kurios turi būti įvykdytos. Pirma, turite žinoti savo protinius gebėjimus ir prigimtinius talentus; tai sužinosite, kai studijuosite visus matematinius mokslus ir būsite gerai susipažinę su logika. Antra, turite turėti išsamias Gamtos mokslo žinias, kad galėtumėte suprasti prieštaravimų prigimtį. Trečia, turite būti moraliai geri. Nes jei asmuo yra geidulingas ar aistringas ir, atleidęs vadžias, leidžia savo pykčiui peržengti teisingas ribas, nėra skirtumo, ar jis toks iš prigimties, ar iš įpročio, jis klys ir klups savo kelyje, jis ieškos teorijos, kuri atitinka jo polinkius. Minėsiu tai tam, kad nebūtumėte apgauti; nes koks nors asmuo vieną dieną, iškėlęs kokį nors prieštaravimą, gali sukrėsti jūsų tikėjimą Sukūrimo teorija ir tada lengvai jus suklaidinti; tada jūs priimtumėte teoriją [apie Visatos amžinumą], kuri prieštarauja pagrindiniams mūsų religijos principams ir veda prie „kalbėjimo žodžių, kurie nukreipia nuo Dievo“. Verčiau turėtumėte įtarti savo paties protą ir priimti teoriją, kurios mokė du pranašai, padėję pamatą esamai tvarkai religiniuose ir socialiniuose žmonijos santykiuose. Tik demonstracinis įrodymas turėtų priversti jus atsisakyti Sukūrimo teorijos; bet tokio įrodymo Gamtoje nėra.
Jums nepasirodys keista, kad į šią diskusiją įtraukiu istorinę medžiagą Sukūrimo teorijai paremti, matant, kad Aristotelis, didžiausias filosofas, savo pagrindiniuose veikaluose įtraukia istorijas Visatos amžinumo teorijai paremti. Šiuo atžvilgiu galime teisingai cituoti posakį: „Argi mūsų tobulas Įstatymas neturėtų būti toks geras kaip jų plepalai?“ (B. T. Baba batra, 115 b). Kai jis remia savo požiūrį cituodamas sabėjų istorijas, kodėl mes neturėtume remti savo požiūrio tuo, ką sakė Mozė ir Abraomas, ir tuo, kas seka iš jų žodžių?
Anksčiau žadėjau atskirame skyriuje aprašyti stiprius prieštaravimus, kurie turi kilti tam, kuris mano, kad žmogaus išmintis visiškai suvokia sferų prigimtį ir jų judesius; kad jie pavaldūs fiksuotiems dėsniams ir gali būti suvokti tvarkos bei santykio atžvilgiu. Dabar tai paaiškinsiu.
XXIV SKYRIUS
Apie astronomiją žinote tiek, kiek studijavote su manimi ir sužinojote iš knygos „Almagestas“; mes neturėjome pakankamai laiko eiti toliau. Teorija, kad [sferos] juda reguliariai ir kad numanomi žvaigždžių kursai dera su stebėjimais, priklauso, kaip žinote, nuo dviejų hipotezių: turime daryti prielaidą arba apie epiciklus, arba apie ekscentrines sferas, arba apie abiejų derinį. Dabar parodysiu, kad kiekviena iš šių dviejų hipotezių yra nereguliari ir visiškai prieštarauja Gamtos mokslo rezultatams. Pirmiausia panagrinėkime epiciklą, koks buvo numatytas Mėnulio ir penkių planetų sferose, besisukantį ant sferos, bet ne aplink sferos, kuri jį neša, centrą. Šis išdėstymas būtinai sukeltų riedėjimo judesį; epiciklas tada riedėtų ir visiškai pakeistų savo vietą; bet tai, kad kažkas sferose pakeistų savo vietą, yra būtent tai, ką Aristotelis laiko neįmanomu. Dėl šios priežasties Abu Bekras ibn al-Zaigas astronominiame traktate, kurį parašė, atmeta epiciklų egzistavimą. Be šios negalimybės, jis mini kitas, rodydamas, kad epiciklų teorija implikuoja kitas absurdiškas sąvokas. Aš čia jas paaiškinsiu: (1) Absurdiška manyti, kad ciklo sukimasis neturi Visatos centro kaip savo centro; nes tai yra pagrindinis Visatos tvarkos principas, kad yra tik trys judėjimo rūšys – nuo centro, link centro ir aplink centrą; bet epiciklas nejuda nei nuo centro, nei link jo, nei aplink jį. (2) Vėlgi, pagal tai, ką Aristotelis aiškina Gamtos moksle, turi būti kažkas fiksuota, aplink ką vyksta judėjimas; tai yra priežastis, kodėl žemė lieka stacionari. Bet epiciklas judėtų aplink centrą, kuris nėra stacionarus. Girdėjau, kad Abu Bekras atrado sistemą, kurioje nėra epiciklų; bet ekscentrinės sferos jo nėra atmestos. Negirdėjau to iš jo mokinių; ir net jei tiesa, kad jis atrado tokią sistemą, jis tuo daug nelaimėjo; nes ekscentriškumas lygiai taip pat prieštarauja Aristotelio nustatytiems principams. Nes man atrodo, kad ekscentrinė sfera juda ne aplink Visatos centrą, bet aplink įsivaizduojamą tašką, nutolusį nuo centro, ir todėl aplink tašką, kuris nėra fiksuotas. Asmuo, neišmanantis astronomijos, gali manyti, kad ekscentrinių sferų judėjimas vis tiek gali būti laikomas vykstančiu aplink kažką fiksuota, kadangi jų centras, atrodytų, yra Mėnulio sferos viduje. Aš tai pripažinčiau, jei centras būtų ugnies ar oro regione, nors sferos nejudėtų aplink stabilų tašką. Bet aš parodysiu, kad ekscentriškumo dydis tam tikru būdu buvo aprašytas „Almageste“; ir vėlesni mokslininkai apskaičiavo tikslų ekscentriškumo dydį žemės spinduliais ir įrodė rezultatą. Tas pats matas buvo naudojamas astronomijoje aprašant visus atstumus ir dydžius. Taip buvo parodyta, kad taškas, aplink kurį juda saulė, neabejotinai yra už Mėnulio sferos ir žemiau Merkurijaus sferos paviršiaus. Marso orbitos centras, tai yra Marso ekscentrinės sferos centras, yra už Merkurijaus sferos ir žemiau Veneros sferos. Jupiterio centras turi tą patį atstumą; jis yra tarp Veneros ir Merkurijaus sferų, tuo tarpu Saturno centras yra tarp Marso ir Jupiterio sferų. Dabar apsvarstykite, kaip neįtikėtinai visa tai atrodo pagal Gamtos mokslo dėsnius. Jūs tai sužinosite, kai apsvarstysite žinomus kiekvienos sferos ir kiekvienos žvaigždės atstumus bei dydžius, visus išreikštus žemės spinduliais. Yra vienodas matas viskam, ir kiekvienos sferos ekscentriškumas nėra nustatomas vienetais, proporcingais jos pačios dydžiui.
Dar labiau neįtikėtina ir labiau nepriimtina daryti prielaidą, kad yra dvi sferos, viena kitos viduje; kad jos glaudžiai susijungusios iš visų pusių, ir vis dėlto turi skirtingus centrus. Nes tokiu atveju mažesnė sfera galėtų judėti, kai didesnė ilsisi; bet mažesnė negali ilsėtis, kai didesnė juda, ir turi judėti su didesne, kai pastaroji sukasi aplink bet kokią kitą ašį nei ta, kuri eina per abu centrus. Dabar mes turime šį teiginį, kurį galima įrodyti; ir, be to, nustatytą teoriją, kad nėra vakuumo, taip pat numanomą sferų ekscentriškumą; iš viso to seka, kad kiekvienoje dviejų sferų poroje viršutinės judėjimas turėtų priversti apatinę sferą judėti tuo pačiu būdu ir aplink tą patį centrą. Bet taip nėra; išorinė ir vidinė sferos nejuda tuo pačiu būdu, ir ne aplink tą patį centrą ar tą pačią ašį; kiekviena iš jų turi savo ypatingą judėjimą. Dėl šios priežasties buvo daroma prielaida, kad tarp kiekvienų dviejų sferų yra substancijos, skirtingos nuo sferų. Galima labai abejoti, ar taip yra; nes kur turėtų būti šių tarpinių substancijų centrai? Ar šios substancijos taip pat turi savo ypatingą judėjimą? Tabitas paaiškino minėtą teoriją viename iš savo traktatų ir įrodė, kad turime daryti prielaidą apie sferinės formos substanciją, esančią tarp vienos sferos ir kitos. Visa tai yra dalis to, ko aš jums nepaaiškinau, kai studijavote su manimi, nes bijojau, kad galite susipainioti ir nesuprasite net tų dalykų, kuriuos norėjau jums parodyti. Tačiau dėl polinkio ir nuokrypio, numanomo Veneros ir Merkurijaus takų platumos atžvilgiu, aš jau aiškiai parodžiau jums vivâ voce (žodžiu), kad neįmanoma įsivaizduoti materialių būtybių tokiomis sąlygomis. Jūs matėte, kad Ptolemėjas jau nurodė šį sunkumą. Jis sako taip: „Tenemano niekas, kad šie ir panašūs principai yra neįtikėtini. Jei kas nors vertina tai, ką mes čia išdėstėme, toje pačioje šviesoje, kaip vertina dalykus, sukurtus įgūdžių ir subtilaus darbo, jis ras tai neįtikėtina; bet neteisinga lyginti žmogiškus dalykus su dieviškais.“ Tai yra, kaip žinote, ką sako Ptolemėjas, ir aš jau nurodžiau jums vietas, kuriomis galite patikrinti viską, ką sakiau, išskyrus tai, ką teigiau apie ekscentrinių sferų centrų padėtį; nes negirdėjau, kad kas nors būtų atkreipęs dėmesį į šį klausimą. Bet jūs tai suprasite, kai žinosite kiekvienos sferos skersmens ilgį ir jos ekscentriškumo mastą žemės spinduliais, pagal faktus, kuriuos Kabici nustatė savo traktate apie atstumus. Kai pastebėsite šiuos atstumus, patvirtinsite mano žodžius.
Todėl apsvarstykite, kiek sunkumų kyla, jei priimame teoriją, kurią Aristotelis dėsto Fizikoje. Nes pagal tą teoriją nėra epiciklų ir nėra ekscentrinių sferų, bet visos sferos sukasi aplink žemės centrą! Kaip tada galima paaiškinti skirtingus žvaigždžių kursus? Kaip įmanoma daryti prielaidą apie vienodą tobulą sukimąsi su reiškiniais, kuriuos suvokiame, nepriimant vienos iš dviejų hipotezių arba abiejų? Sunkumas dar labiau akivaizdus, kai randame, kad pripažinus tai, ką Ptolemėjas sakė apie Mėnulio epiciklą ir jo polinkį link taško, skirtingo tiek nuo Visatos centro, tiek nuo jo paties centro, skaičiavimai pagal šias hipotezes yra visiškai tikslūs, vienos minutės tikslumu; kad jų tikslumą patvirtina tiksliausi užtemimų laiko, trukmės ir masto skaičiavimai, kurie visada grindžiami šiomis hipotezėmis. Be to, kaip galime suderinti, nedarydami prielaidos apie epiciklų egzistavimą, akivaizdų žvaigždės judėjimą atgal su kitais jos judesiais? Kaip sukimasis ar judėjimas gali vykti aplink tašką, kuris nėra fiksuotas? Tai yra tikri sunkumai.
Aš jau paaiškinau jums vivâ voce, kad šie sunkumai nerūpi astronomui; nes jis nepretenduoja pasakyti mums esamų sferų savybių, bet pasiūlyti, teisingai ar ne, teoriją, kurioje žvaigždžių judėjimas būtų apskritiminis ir vienodas, ir vis dėlto atitiktų mūsų stebėjimus. Jūs žinote, kad Abu Bekras al-Zaigas savo traktate apie fiziką išreiškia abejonę, ar Aristotelis žinojo apie saulės ekscentriškumą, bet jį ignoravo ir aptarė tik polinkio efektą, nes matė, kad ekscentriškumo efektas yra tapatus polinkio efektui; ar jis to nepastebėjo. Tiesa ta, kad jis to nepastebėjo ir apie tai negirdėjo; mokslas jo amžiuje nebuvo tobulas. Jei jis būtų apie tai girdėjęs, būtų stipriai tam prieštaravęs; jei būtų buvęs įtikintas jo teisingumu, būtų buvęs labai sutrikęs dėl visko, ką sakė šiuo klausimu. Ką sakiau anksčiau (XXII sk.), pakartosiu dabar, būtent, kad Aristotelio teorija, aiškinant reiškinius pasaulyje žemiau Mėnulio, atitinka loginę išvadą; čia mes žinome priežastinį ryšį tarp vieno reiškinio ir kito; matome, kiek toli mokslas gali juos ištirti, ir gamtos valdymas yra aiškus bei suprantamas. Bet apie dalykus danguje žmogus nežino nieko, išskyrus kelis matematinius skaičiavimus, ir jūs matote, kiek toli jie siekia. Aš sakau poeto žodžiais: „Dangūs priklauso Viešpačiui, bet žemę Jis davė žmonių sūnums“ (Ps 115, 16); tai reiškia, kad tik Dievas turi tobulą ir tikrą žinojimą apie dangų, jo prigimtį, esmę, formą, judesius ir priežastis; bet Jis davė žmogui galią pažinti dalykus, kurie yra po dangumi; čia yra žmogaus pasaulis, čia yra jo namai, į kuriuos jis buvo patalpintas, ir kurių dalis jis pats yra. Tai tikrovėje yra tiesa. Nes faktai, kurių mums reikia įrodant dangaus būtybių egzistavimą, nuo mūsų nuslėpti; dangūs yra per toli nuo mūsų ir per daug išaukštinti vieta bei rangu. Žmogaus gebėjimai per menki, kad suvoktų net bendrą įrodymą, kurį dangūs turi apie egzistavimą To, kuris juos išjudina. Iš tiesų tai yra nežinojimas ar savotiška beprotybė varginti mūsų protus bandant išsiaiškinti dalykus, kurie yra už mūsų pasiekiamumo ribų, neturint priemonių prie jų priartėti. Turime tenkintis tuo, kas yra mūsų pasiekiamumo ribose, o tai, prie ko negalima priartėti logine išvada, palikime tam, kuris buvo apdovanotas ta didele ir dieviška įtaka, išreikšta žodžiais: „Lūposna lūpomis Aš kalbu su Juo“ (Sk 12, 8).
Tai viskas, ką galiu pasakyti šiuo klausimu; kitas asmuo galbūt sugebės įrodymu nustatyti tai, kas man atrodo abejotina. Būtent dėl savo didelės meilės tiesai aš parodžiau savo sutrikimą šiuose dalykuose, ir aš negirdėjau, nei žinau, kad kuri nors iš šių teorijų būtų buvusi nustatyta įrodymu.
III Dalis
Pastaba: tai ne visas kūrinys. Pateikiami tik atrinkti skyriai;
VIII SKYRIUS
Laikini kūnai yra pavaldūs sunaikinimui tik per savo substanciją, o ne per savo formą; taip pat negali būti sunaikinta jų formos esmė; šiuo atžvilgiu jie yra pastovūs. Gimininės formos, kaip žinote, visos yra pastovios ir stabilios. Forma gali būti sunaikinta tik atsitiktinai, t. y. dėl jos ryšio su substancija, kurios tikroji prigimtis slypi savybėje niekada nebūti be polinkio priimti formą. Tai yra priežastis, kodėl jokia forma neišlieka substancijoje nuolat; vyksta nuolatinis pokytis, viena forma nusimetama, o kita užsidedama. Koks nuostabiai išmintingas yra karaliaus Saliamono palyginimas, kuriame jis lygina materiją su neištikima žmona; mat materija niekada nerandama be formos ir todėl visada yra tarsi tokia žmona, kuri niekada nebūna be vyro, niekada nebūna viena; ir vis dėlto, nors ir ištekėjusi, nuolat ieško kito vyro į savo sutuoktinio vietą; ji vilioja ir traukia jį visais įmanomais būdais, kol gauna iš jo tai, ką gavo jos vyras. Tas pats yra ir su materija. Kokią formą ji be turėtų, ji yra linkusi priimti kitą formą; ji niekada nenustoja judėti ir nusimesti turimos formos, kad priimtų kitą. Tas pats vyksta, kai priimama ši antroji forma. Todėl aišku, kad visas gedimas, sunaikinimas ar trūkumas kyla iš materijos. Paimkite, pavyzdžiui, žmogų; jo deformacijos ir nenatūrali galūnių forma, visas silpnumas, veiksmų pertrūkiai ar sutrikimai, ar jie būtų įgimti, ar ne, kyla iš laikinos substancijos, o ne iš formos. Visos kitos gyvos būtybės taip pat miršta arba suserga dėl kūno substancijos, o ne dėl jo formos. Žmogaus trūkumai ir nuodėmės kyla tik iš kūno substancijos, o ne iš jo formos; tuo tarpu visi jo nuopelnai priklauso tik jo formai. Taigi Dievo pažinimas, idėjų formavimas, troškimų ir aistrų valdymas, atskyrimas to, kas pasirinktina, nuo to, kas atmestina – visa tai žmogus turi dėkoti savo formai; tačiau valgymas, gėrimas, lytiniai santykiai, per didelis geismas, aistra ir visos ydos kyla iš jo kūno substancijos. Kadangi buvo aišku, jog taip yra, – pagal Dievo išmintį buvo neįmanoma, kad substancija egzistuotų be formos arba kuri nors iš kūnų formų be substancijos, ir buvo būtina, kad pati kilniausia žmogaus forma, kuri yra Dievo paveikslas ir panašumas, kaip mes parodėme, būtų sujungta su dulkių ir tamsos substancija, visų trūkumų ir praradimų šaltiniu. Dėl šių priežasčių Kūrėjas suteikė žmogaus formai galią, valdymą ir viešpatavimą virš substancijos; forma gali pavergti substanciją, atsisakyti tenkinti jos troškimus ir sumažinti juos, kiek įmanoma, iki teisingo ir tinkamo saiko. Žmogaus padėtis kinta priklausomai nuo naudojimosi šia galia. Kai kurie asmenys nuolat stengiasi rinktis tai, kas kilnu, ir siekti įamžinimo pagal savo kilnesniosios dalies – savo formos – nurodymus; jų mintys užimtos idėjų formavimu, tikrojo pažinimo apie viską įgijimu ir susijungimu su dieviškuoju intelektu, kuris liejasi ant jų ir kuris yra žmogaus formos šaltinis. Kaskart, kai kūno poreikiai juos nuveda prie to, kas žema ir atvirai gėdinga, jie sielvartauja dėl savo padėties, jaučiasi susigėdę ir sutrikę dėl savo situacijos. Jie visomis išgalėmis stengiasi sumažinti šią gėdą ir saugotis jos visais įmanomais būdais. Jie jaučiasi kaip asmuo, kuriam karalius supykęs įsakė pernešti atliekas iš vienos vietos į kitą, kad jį sugėdintų; tas asmuo stengiasi kiek įmanoma pasislėpti savo gėdos metu; jis galbūt perneša mažą kiekį trumpą atstumą taip, kad jo rankos ir drabužiai liktų švarūs, o jis pats liktų nepastebėtas savo artimo. Toks būtų laisvo žmogaus elgesys, tuo tarpu vergas rastų malonumą tokiame darbe; jis nelaikytų to didele našta, bet pultų į atliekas, išsiteptų veidą ir rankas, neštų atliekas atvirai, juokdamasis ir dainuodamas. Būtent toks yra skirtumas tarp skirtingų žmonių elgesio. Kai kurie, kaip ką tik sakėme, visus kūno poreikius laiko gėda, negarbe ir trūkumu, kuriais jie yra priversti rūpintis; tai ypač pasakytina apie lytėjimo pojūtį, kuris, pasak Aristotelio, yra mums gėda ir kuris yra mūsų troškimo valgyti, gerti ir juslumo priežastis. Protingi asmenys privalo, kiek įmanoma, sumažinti šiuos poreikius, saugotis jų, jausti sielvartą juos tenkindami, susilaikyti nuo kalbėjimo apie juos, jų aptarinėjimo ir užsiėmimo jais esant draugijoje su kitais. Žmogus privalo kontroliuoti visus šiuos troškimus, sumažinti juos kiek įmanoma ir pasilikti iš jų tik tiek, kiek yra būtina. Jo tikslas turi būti žmogaus kaip žmogaus tikslas, būtent – idėjų formavimas, ir niekas kitas. Geriausia ir didingiausia tarp jų yra idėja, kurią žmogus susidaro apie Dievą, angelus ir likusią kūriniją pagal savo gebėjimus. Tokie žmonės visada yra su Dievu, ir apie juos sakoma: „Jūs esate dievai ir visi esate Aukščiausiojo vaikai“ (Ps 82, 6). Tai yra žmogaus užduotis ir tikslas. Tačiau kiti, kurie yra atskirti nuo Dievo, sudaro kvailių minias ir daro visai priešingai. Jie apleidžia visas mintis ir visus apmąstymus apie idėjas ir laiko savo užduotimi lytėjimo pojūčio – to pojūčio, kuris yra didžiausia gėda – lavinimą; jie galvoja ir samprotauja tik apie valgymą ir meilės malonumus. Taip sakoma apie nedorėlius, kurie paskendę valgymuose, gėrimuose ir meilėje: „Jie taip pat klysta dėl vyno ir dėl stipraus gėrimo išklysta iš kelio“ ir t.t. (Iz 28, 7), „nes visi stalai pilni vėmalo ir nešvaros, taip, kad nėra švarios vietos“ (eil. 8); vėlgi: „Ir moterys viešpatauja jiems“ (ten pat, 3, 12), – priešingybė tam, kas žmogui buvo pasakyta kūrimo pradžioje: „Ir tavo aistra bus tavo vyrui, ir jis viešpataus tau“ (Pr 3, 16). Jų geismo intensyvumas aprašomas taip: „Kiekvienas žvengė paskui savo artimo žmoną“ ir t.t. (Jer 5, 8); „jie visi svetimautojai, klastingų žmonių susirinkimas“ (ten pat, 9, 2). Visa Saliamono Patarlių knyga kalba apie šią temą ir ragina susilaikyti nuo geismo ir nesesaikingumo. Šios dvi ydos pražudo tuos, kurie nekenčia Dievo ir laikosi toli nuo Jo; jiems gali būti pritaikytos šios eilutės: „Jie nėra Viešpaties“ (ten pat, 5, 10); „Išmesk juos iš mano akivaizdos ir tegul jie išeina“ (ten pat, 15, 1). Kalbant apie dalį, prasidedančią „Kas gali rasti dorybingą moterį?“, aišku, kas turima omenyje perkeltine išraiška „dorybinga moteris“. Kai žmogus turi gerą sveiką kūną, kuris jo neužgožia ir nesutrikdo pusiausvyros jame, jis turi dievišką dovaną. Trumpai tariant, gera konstitucija palengvina sielos viešpatavimą kūnui, bet nėra neįmanoma įveikti blogą konstituciją lavinimuisi. Dėl šios priežasties karalius Saliamonas ir kiti parašė moralinius pamokymus; taip pat visi įsakymai ir raginimai Penkiaknygėje siekia įveikti kūno troškimus. Tie, kurie trokšta būti žmonėmis iš tiesų, o ne gyvuliais, turinčiais tik žmogaus išvaizdą ir pavidalą, privalo nuolat stengtis sumažinti kūno poreikius, tokius kaip valgymas, meilės malonumai, gėrimas, pyktis ir visos ydos, kylančios iš geismo ir aistros; jie turi jų gėdytis ir patys sau nusistatyti ribas. Kas liečia valgymą ir gėrimą tiek, kiek tai būtina, jie valgys ir gers tik tiek, kiek naudinga ir reikalinga kaip maistas, o ne malonumo tikslais. Jie taip pat mažai kalbės apie šiuos dalykus ir retai rinksis tokiais tikslais. Taip mūsų Išminčiai, kaip gerai žinoma, vengė pokylių, kurie nebuvo religinio akto dalis, o dievobaimingi žmonės sekė R. Phineho, Jairo sūnaus, pavyzdžiu, kuris niekada nepietavo su kitais asmenimis ir net atsisakė priimti R. Jehudah Šventojo kvietimą. Vynas gali būti traktuojamas kaip maistas, jei vartojamas kaip toks, bet burti kompanijas tikslu kartu gerti vyną turi būti laikoma gėdingesniu dalyku nei nesuvaržytas elgesys asmenų, kurie dienos šviesoje susitinka tuose pačiuose namuose neapsirengę ir nuogi. Mat natūralus virškinimo organų veikimas žmogui yra būtinas, jis negali be to apsieiti; tuo tarpu girtuokliavimas priklauso nuo piktos žmogaus laisvos valios. Pasirodyti nuogam kitų žmonių akivaizdoje yra netinkamas elgesys tik pagal viešąją nuomonę, o ne pagal proto diktatą, tuo tarpu girtuokliavimą, kuris žlugdo žmogaus protą ir kūną, protas įvardija kaip ydą. Todėl jūs, kurie trokštate elgtis kaip žmogiškos būtybės, privalote laikytis atokiau nuo to ir net nekalbėti apie tai. Apie lytinius santykius man nereikia nieko pridurti po to, kai komentare apie Abot (I, 17) nurodžiau, kaip tai traktuoja mūsų Įstatymas, kuris yra tyros išminties mokymas – joks pasiteisinimas neturėtų mūsų paskatinti tai minėti ar apie tai kalbėti. Taip mūsų Išminčiai sakė, kad pranašas Eliziejus vadinamas šventu, nes jis apie tai negalvojo ir todėl niekada nebuvo susiteršęs sėkla. Panašiai jie sako, kad Jokūbas turėjo pirmąjį sėklos išsiliejimą Rubeno pradėjimui. Visos šios tradicinės istorijos turi tikslą mokyti tautą žmogiško elgesio. Yra gerai žinomas mūsų Išminčių posakis: „Mintys apie nuodėmę yra pavojingesnės už pačią nuodėmę.“ Aš galiu pasiūlyti gerą šio posakio paaiškinimą: kai asmuo yra nepaklusnus, tai lemia tam tikri atsitiktinumai, susiję su kūniškuoju elementu jo konstitucijoje; nes žmogus nusideda tik per savo gyvuliškąją prigimtį, tuo tarpu mąstymas yra žmogaus gebėjimas, susijęs su jo forma, – todėl asmuo, kuris nuodėmingai mąsto, nusideda pasitelkdamas kilnesniąją savo „aš” dalį; ir tas, kuris neteisingai verčia dirbti kvailą vergą, nenusideda tiek, kiek tas, kuris neteisingai verčia kilnų ir laisvą žmogų dirbti vergo darbą. Nes šis specifiškai žmogiškas elementas su visomis savo savybėmis ir galiomis turėtų būti naudojamas tik tinkamam darbui, bandymams prisijungti prie aukštesniųjų būtybių, o ne bandymams nusileisti ir pasiekti žemesniuosius kūrinius. Jūs žinote, kaip mes smerkiame kalbos žemumą, ir teisingai, nes kalba taip pat būdinga žmogui ir yra dovana, kurią Dievas jam suteikė, kad jis išsiskirtų iš kitų gyvų būtybių. Taip Dievas sako: „Kas davė žmogui burną?“ (Iš 4, 11); ir pranašas skelbia: „Viešpats Dievas davė man mokytą liežuvį“ (Iz 50, 4). Todėl ši dovana, kurią Dievas mums davė, kad įgalintų mus tobulintis, mokytis ir mokyti, neturi būti naudojama darant tai, kas mums labiausiai žemina ir visiškai gėdinga; mes neturime imituoti neišmanėlių ir gašlių žmonių dainų bei pasakojimų. Tai gali tikti jiems, bet netinka tiems, kuriems pasakyta: „Ir jūs būsite man kunigų karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 6). Tie, kurie naudoja mąstymo ir kalbėjimo gebėjimą tarnauti tam pojūčiui, kuris mums nedaro garbės, kurie galvoja daugiau nei būtina apie gėrimą ir meilę, ar net dainuoja apie šiuos dalykus; jie įdarbina ir naudoja dievišką dovaną maišto prieš Davėją aktuose ir Jo įsakymų laužyme. Jiems gali būti pritaikyti šie žodžiai: „Ir aš padauginau jos sidabrą ir auksą, kurį jie paruošė Baalui“ (Oz 2, 8). Aš taip pat turiu priežastį vadinti mūsų kalbą šventa kalba – nemanykite, kad tai mano perdėjimas ar klaida, tai visiškai teisinga – hebrajų kalba neturi specialaus pavadinimo moterų ar vyrų dauginimosi organui, nei pačiam dauginimosi aktui, nei sėklai, nei išskyroms. Hebrajų kalba neturi originalių posakių šiems dalykams ir apibūdina juos tik perkeltine kalba bei užuominomis, tarsi tuo norėtų parodyti, kad šie dalykai neturėtų būti minimi ir todėl neturėtų turėti pavadinimų; mes turėtume apie juos tylėti, o kai esame priversti juos paminėti, turime pasitelkti tam tikslui kokius nors tinkamus posakius, nors jie paprastai naudojami kita prasme. Taip vyrų dauginimosi organas hebrajiškai vadinamas gid, kas yra vaizdingas terminas, primenantis žodžius: „Ir tavo sprandas yra geležinė gysla (gid)“ (Iz 48, 4). Jis taip pat vadinamas šupka, „išliejimas“ (Įst 23, 2), dėl savo funkcijos. Moteriškas organas vadinamas kobah (Sk 25, 8), nuo kebah (Įst 18, 3), kas reiškia „skrandis“; rechem, „įsčios“, yra vidinis organas, kuriame vystosi vaisius; coah (Iz 28, 8), „išmatos“ / „nešvara“, yra kilęs iš veiksmažodžio yaca, „jis išėjo“; „šlapimui“ vartojama frazė meme raglajim, „kojų vanduo“ (2 Kar 18, 27); sėkla išreiškiama šikbat zera, „sėklos sluoksnis“. Dauginimosi aktui hebrajų kalboje nėra jokio posakio; jis apibūdinamas tik šiais žodžiais: baal, „jis buvo šeimininkas“; šakab, „jis gulėjo“; lakach, „jis paėmė“; gillah ervah, „jis atidengė nuogumą“. Neapsigaukite dėl žodžio jišgalennah (Įst 28, 30), laikydami jį reiškiančiu tą aktą; taip nėra, nes šegal reiškia patelę, pasiruošusią sueičiai. Plg. „Tavo dešinėje stovi mergelė (šegal) Ofyro aukse“ (Ps 45, 10). Jišgalennah, pagal Ketib (rašytinę tradiciją), todėl reiškia „jis paims moterį sueities tikslu“.
Didžiojoje šio skyriaus dalyje mes nukrypome nuo šio traktato temos ir įtraukėme tam tikrą moralinę bei religinę medžiagą, nors ji ne visiškai priklauso šio traktato objektui, tačiau diskusijos eiga prie to atvedė.
IX SKYRIUS
Kūniškasis elementas žmoguje yra didelė uždanga ir pertvara, kuri trukdo jam tobulai suvokti abstrakčias idėjas; tai galiotų net jei kūniškasis elementas būtų toks tyras ir pranašus kaip sferų substancija; kiek labiau tai turi galioti mūsų tamsiam ir neskaidriam kūnui. Kad ir kokios didelės būtų mūsų proto pastangos suvokti Dieviškąją Būtybę ar bet kurią iš idėjų, mes randame uždangą ir pertvarą tarp Jo ir savęs. Todėl pranašai dažnai užsimena apie pertvaros tarp Dievo ir mūsų egzistavimą. Jie sako, kad Jis paslėptas nuo mūsų garuose, tamsoje, migloje ar storame debesyje; arba naudoja panašius vaizdinius išreikšti, kad dėl savo kūnų mes nepajėgūs suvokti Jo esmės. Tokia yra žodžių prasmė: „Debesys ir tamsa yra aplink Jį“ (Ps 97, 2). Pranašai mums sako, kad sunkumas slypi mūsų substancijos grubume; jie neteigia, kaip būtų galima suprasti iš tiesioginės jų žodžių prasmės, kad Dievas yra kūniškas ir nematomas todėl, kad Jį supa stori debesys, garai, tamsa ar migla. Šis vaizdinys taip pat išreikštas eilutėje: „Jis padarė tamsą savo slapta vieta“ (Ps 18, 11). Dievo apsireiškimo storuose debesyse, tamsoje, garuose ir migloje tikslas buvo išmokyti šios pamokos; nes kiekvienoje pranašiškoje vizijoje yra kokia nors pamoka, perteikiama alegorija; todėl ta galinga vizija, nors ir pati didžiausia iš visų vizijų ir viršijanti bet kokį palyginimą, būtent – Jo apsireiškimas storame debesyje, neįvyko be tikslo, ji buvo skirta parodyti, kad mes negalime Jo suvokti dėl tamsaus kūno, kuris mus supa. Jis nesupa Dievo, nes Jis yra nekūniškas. Tarp mūsų žmonių sklando tradicija, kad apsireiškimo ant Sinajaus kalno diena buvo miglota, debesuota ir šiek tiek lietinga. Plg. „Viešpatie, kai Tu išėjai iš Seiro, kai žygiavai iš Edomo laukų, žemė drebėjo ir dangūs lašnojo vandenį“ (Ts 5, 4). Ta pati idėja išreikšta žodžiais „tamsa, debesys ir tiršta tamsa“ (Įst 4, 11). Ši frazė nereiškia, kad tamsa supa Dievą, nes su Juo nėra tamsos, bet didelė, stipri ir nuolatinė šviesa, kuri, sklisdama iš Jo, apšviečia visą tamsą, kaip išreikšta pranašišku palyginimu: „Ir žemė švytėjo Jo šlove“ (Ez 43, 2).
X SKYRIUS
Mutakalamai (teologai), kaip aš jums jau sakiau, terminą „nebūtis“ taiko tik absoliučiai nebūčiai, o ne savybių nebuvimui. Savybę ir tos savybės nebuvimą jie laiko dviem priešingybėmis; jie traktuoja, pvz., aklumą ir regėjimą, mirtį ir gyvenimą taip pat, kaip karštį ir šaltį. Todėl jie be jokių išlygų sako, kad nebūtis nereikalauja jokio veikėjo, veikėjas reikalingas, kai kas nors sukuriama. Tam tikru požiūriu tai teisinga. Nors jie teigia, kad nebūtis nereikalauja veikėjo, jie sako, laikydamiesi savo principo, kad Dievas sukelia aklumą ir kurtumą bei suteikia ramybę viskam, kas juda, nes jie laiko šias negatyvias būsenas pozityviomis savybėmis. Mes dabar privalome išdėstyti savo nuomonę pagal filosofinių tyrimų rezultatus. Jūs žinote, kad tas, kuris pašalina kliūtį judėjimui, tam tikru mastu yra judėjimo priežastis, pvz., jei kas nors pašalina stulpą, kuris remia siją, jis priverčia siją judėti, kaip Aristotelis teigė savo „Fizikoje“ (VIII, 4 sk.); šia prasme mes sakome apie tą, kuris pašalino tam tikrą savybę, kad jis sukūrė tos savybės nebuvimą, nors savybės nebuvimas nėra nieko pozityvaus. Lygiai kaip sakome apie tą, kuris naktį užgesina šviesą, kad jis sukūrė tamsą, taip sakome apie tą, kuris sunaikino kokios nors būtybės regėjimą, kad jis sukūrė aklumą, nors tamsa ir aklumas yra negatyvios savybės ir nereikalauja jokio veikėjo. Remdamiesi šiuo požiūriu, mes aiškiname šią Izaijo eilutę: „Aš suformuoju šviesą ir sukuriu (bore) tamsą; Aš padarau taiką ir sukuriu (bore) blogį“ (Iz 45, 7), nes tamsa ir blogis yra neegzistuojantys dalykai. Atkreipkite dėmesį, kad pranašas nesako: Aš padarau (oseh) tamsą, Aš padarau (oseh) blogį, nes tamsa ir blogis nėra pozityviai egzistuojantys dalykai, kuriems tiktų veiksmažodis „padaryti“; vartojamas veiksmažodis bara „jis sukūrė“, nes hebrajų kalboje šis veiksmažodis taikomas neegzistuojantiems dalykams, pvz., „Pradžioje Dievas sukūrė“ (bara) ir t.t.; čia kūrimas įvyko iš nieko. Tik šia prasme galima sakyti, kad nebūtis yra sukuriama tam tikru veikėjo veiksmu. Tuo pačiu būdu turime aiškinti šią eilutę: „Kas padarė žmogaus burną? Arba kas padaro nebylį, ar kurčią, ar regintį“ ir t.t. (Iš 4, 11). Eilutę taip pat galima aiškinti taip: Kas padarė žmogų gebantį kalbėti? Arba gali sukurti jį be gebėjimo kalbėti, t. y. sukurti substanciją, kuri nepajėgi įgyti šios savybės? Nes tas, kuris sukuria substanciją, negalinčią įgyti tam tikros savybės, gali būti vadinamas to trūkumo kūrėju. Taip mes sakome, jei kas nors susilaiko nuo artimo išgelbėjimo nuo mirties, nors gali tai padaryti, kad jis jį nužudė. Dabar aišku, kad pagal visus šiuos skirtingus požiūrius veikėjo veiksmas negali būti tiesiogiai susijęs su dalyku, kuris neegzistuoja; tik netiesiogiai nebūtis apibūdinama kaip veikėjo veiksmo rezultatas, tuo tarpu tiesioginiu būdu veiksmas gali paveikti tik realiai egzistuojantį dalyką; atitinkamai, kas bebūtų veikėjas, jis gali veikti tik egzistuojantį dalyką.
Po šio paaiškinimo turite prisiminti, kad, kaip buvo įrodyta, [vadinamosios] blogybės yra blogybės tik tam tikro dalyko atžvilgiu, ir tai, kas yra blogis tam tikro egzistuojančio dalyko atžvilgiu, apima arba to dalyko neegzistavimą, arba kai kurių jo gerų sąlygų neegzistavimą. Todėl buvo iškeltas bendriausias teiginys: „Visos blogybės yra neiginiai.“ Taip žmogui mirtis yra blogis; mirtis yra jo neegzistavimas. Liga, skurdas ir nežinojimas yra blogybės žmogui; visa tai yra savybių trūkumas. Jei išnagrinėsite visus pavienius atvejus, kuriems tinka šis bendras teiginys, nerasite nė vieno atvejo, kuriame teiginys būtų klaidingas, nebent tų nuomone, kurie nedaro jokio skirtumo tarp negatyvių ir pozityvių savybių arba tarp dviejų priešingybių, arba nežino dalykų prigimties, – kurie, pvz., nežino, kad sveikata apskritai reiškia tam tikrą pusiausvyrą ir yra santykinis terminas. To santykio nebuvimas yra liga apskritai, o mirtis yra gyvybės nebuvimas bet kurio gyvūno atveju. Kitų dalykų sunaikinimas lygiai taip pat yra ne kas kita, kaip jų formos nebuvimas.
Po šių teiginių turi būti pripažinta kaip faktas, kad negalima sakyti apie Dievą, jog Jis tiesiogiai kuria blogį, arba kad Jis turi tiesioginę intenciją sukurti blogį; tai neįmanoma. Visi Jo darbai yra tobulai geri. Jis sukuria tik egzistavimą, ir visa egzistencija yra gera; tuo tarpu blogybės yra negatyvaus pobūdžio ir negali būti veikiamos. Blogis Jam gali būti priskirtas tik tuo būdu, kurį minėjome. Jis sukuria blogį tik tiek, kiek sukuria kūniškąjį elementą tokį, koks jis iš tikrųjų yra; jis visada susijęs su neigimais ir dėl to yra viso sunaikinimo ir viso blogio šaltinis. Tos būtybės, kurios neturi šio kūniškojo elemento, nėra pavaldžios sunaikinimui ar blogiui; vadinasi, tikrasis Dievo darbas yra vien gėris, nes tai yra egzistavimas. Knyga, kuri apšvietė pasaulio tamsą, todėl sako: „Ir Dievas matė viską, ką buvo padaręs, ir štai, tai buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Net šio kūniškojo elemento egzistavimas, koks žemas jis iš tikrųjų bebūtų, nes yra mirties ir visų blogybių šaltinis, taip pat yra geras Visatos pastovumui ir dalykų tvarkos tęstinumui, kad vienam dalykui pasitraukus, kitas jį pakeistų. Todėl Rabis Meiras aiškina žodžius „ir štai tai buvo labai gera“ (tob me’od); kad net mirtis buvo gera, sutinkamai su tuo, ką pastebėjome šiame skyriuje. Prisiminkite, ką sakiau šiame skyriuje, apsvarstykite tai, ir suprasite viską, ką pranašai ir mūsų Išminčiai pažymėjo apie tobulą visų tiesioginių Dievo darbų gerumą. „Bereshit Rabba“ (I sk.) ta pati idėja išreikšta taip: „Joks blogis nenusileidžia iš aukštybių.“
XI SKYRIUS
Visos didžiosios blogybės, kurias žmonės sukelia vieni kitiems dėl tam tikrų ketinimų, troškimų, nuomonių ar religinių principų, lygiai taip pat kyla iš nebūties, nes jos kyla iš nežinojimo, kuris yra išminties nebuvimas. Pavyzdžiui, aklas žmogus, neturintis vedlio, nuolat suklumpa, nes nemato, ir sukelia sužalojimą bei žalą sau ir kitiems. Tuo pačiu būdu įvairios žmonių klasės, kiekvienas žmogus proporcingai savo nežinojimui, užtraukia dideles blogybes sau ir kitiems rūšies individams. Jei žmonės turėtų išmintį, kuri yra tokiame pat santykyje su žmogaus forma, kaip regėjimas su akimi, jie nesukeltų jokios žalos sau ar kitiems; nes tiesos pažinimas pašalina neapykantą ir ginčus bei užkerta kelią abipusiams sužalojimams. Tokia visuomenės būsena mums pažadėta pranašo žodžiais: „Ir vilkas gyvens su ėriuku“ ir t.t.; „ir karvė bei lokys ganysis kartu“ ir t.t.; ir „žindomas vaikas žais prie angies urvo“ ir t.t. (Iz 11, 6 ir t.t.). Pranašas taip pat nurodo, kas bus šio pokyčio priežastis; nes jis sako, kad neapykanta, ginčai ir kovos pasibaigs, nes žmonės tada turės tikrą Dievo pažinimą. „Jie nekenks ir nenaikins visame mano šventajame kalne, nes žemė bus pilna Viešpaties pažinimo, kaip vandenys dengia jūrą“ (ten pat, eil. 9). Įsidėmėkite tai.
XII SKYRIUS
Žmonės dažnai mano, kad blogybių pasaulyje yra daugiau nei gėrio; daugybė tautų posakių ir dainų remiasi šia idėja. Jie sako, kad geras dalykas randamas tik išimtinai, tuo tarpu blogi dalykai yra gausūs ir ilgalaikiai. Ne tik paprasti žmonės daro šią klaidą, bet net ir daugelis tų, kurie laiko save išmintingais. Al-Razi parašė žinomą knygą „Apie metafiziką“ [arba Teologiją]. Tarp kitų beprotiškų ir kvailų dalykų, joje taip pat yra jo atrasta idėja, kad blogio egzistuoja daugiau nei gėrio. Nes jei žmogaus laimė ir jo malonumas klestėjimo laikais būtų palyginti su nelaimėmis, kurios jį ištinka, – tokiomis kaip sielvartas, ūmus skausmas, defektai, galūnių paralyžius, baimės, nerimas ir rūpesčiai, – atrodytų, tarsi žmogaus egzistavimas yra bausmė ir didelis blogis jam. Šis autorius pradėjo tikrinti savo nuomonę skaičiuodamas visas blogybes vieną po kitos; tokiu būdu jis prieštaravo tiems, kurie laikosi teisingo požiūrio į Dievo teikiamas gėrybes ir Jo akivaizdų gerumą, būtent, kad Dievas yra tobulas gėris ir kad viskas, kas kyla iš Jo, yra absoliučiai gera. Klaidos ištakos slypi aplinkybėje, kad šis neišmanėlis ir jo šalininkai tarp paprastų žmonių sprendžia apie visą visatą nagrinėdami vieną vienintelį asmenį. Nes neišmanėlis tiki, kad visa visata egzistuoja tik jam; tarytum niekas kitas nereikalautų jokio dėmesio. Todėl, jei jam nutinka kas nors priešingo jo lūkesčiams, jis iškart nusprendžia, kad visa visata yra blogis. Tačiau jei jis atsižvelgtų į visą visatą, susidarytų apie ją vaizdą ir suvoktų, kokia maža Visatos dalis jis yra, jis rastų tiesą. Nes aišku, kad asmenys, kurie pateko į šią plačiai paplitusią klaidą dėl blogybių gausos pasaulyje, neranda blogybių tarp angelų, sferų ir žvaigždžių, elementų ir to, kas iš jų suformuota, būtent mineralų ir augalų, ar įvairiose gyvų būtybių rūšyse, bet tik kai kuriuose atskiruose žmonijos pavyzdžiuose. Jie stebisi, kad asmuo, kuris tapo raupsuotas dėl blogo maisto, turėtų sirgti tokia sunkia liga ir kentėti tokią nelaimę; arba kad tas, kuris tiek daug tenkina savo geismus, jog susilpnina savo regėjimą, turėtų būti ištiktas aklumo! Ir panašiai. Ką mes iš tikrųjų turime apsvarstyti, yra tai: visa šiuo metu egzistuojanti žmonija ir, tuo labiau, kiekviena kita gyvūnų rūšis sudaro nykstamai mažą nuolatinės visatos dalį. Plg. „Žmogus yra panašus į tuštybę“ (Ps 144, 4); „Kiek mažiau žmogus, kuris yra kirminas; ir žmogaus sūnus, kuris yra kirmėlė“ (Job 25, 6); „Kiek mažiau tuose, kurie gyvena molio namuose“ (ten pat, 4, 19); „Štai, tautos yra kaip lašas kibire“ (Iz 40, 15). Yra daug kitų eilučių pranašų knygose, išreiškiančių tą pačią idėją. Žmogui labai naudinga žinoti savo padėtį ir klaidingai neįsivaizduoti, kad visa visata egzistuoja tik jam. Mes laikomės nuomonės, kad visata egzistuoja, nes Kūrėjas taip nori; kad žmonija yra žemo rango, palyginti su aukščiausiąja visatos dalimi, būtent su sferomis ir žvaigždėmis; o kas liečia angelus, negali būti jokio tikro palyginimo tarp žmogaus ir angelų, nors žmogus yra aukščiausia iš visų būtybių žemėje; t. y. iš visų būtybių, suformuotų iš keturių elementų. Vis dėlto žmogaus egzistavimas jam yra didelė malonė, o jo išskirtinumas ir tobulumas yra dieviška dovana. Daugybė blogybių, kurioms pavieniai asmenys yra veikiami, kyla iš defektų, esančių pačiuose asmenyse. Mes skundžiamės ir ieškome palengvėjimo nuo savo pačių klaidų; kenčiame nuo blogybių, kurias savo laisva valia užsitraukiame patys, ir priskiriame jas Dievui, kuris toli gražu nėra su jomis susijęs! Plg. „Ar sunaikinimas yra jo [darbas]? Ne. Jūs [kurie vadinate save] klaidingai jo sūnumis, jūs, kurie esate iškrypusi ir kreiva karta“ (Įst 32, 5). Tai paaiškina Saliamonas, kuris sako: „Žmogaus kvailumas iškraipo jo kelią, ir jo širdis niršta ant Viešpaties“ (Pat 19, 3).
Aš aiškinu šią teoriją tokiu būdu. Blogybės, kurios ištinka žmogų, yra trijų rūšių:
(1) Pirmoji blogio rūšis yra ta, kuri tenka žmogui dėl aplinkybės, kad jis yra pavaldus atsiradimui ir sunaikinimui, arba kad jis turi kūną. Dėl kūno kai kuriems asmenims nutinka turėti didelių deformacijų arba organų paralyžių. Šis blogis gali būti dalis natūralios šių asmenų konstitucijos arba gali išsivystyti vėliau dėl elementų pokyčių, pvz., dėl blogo oro, audrų ar nuošliaužų. Mes jau parodėme, kad pagal dieviškąją išmintį atsiradimas gali vykti tik per sunaikinimą, ir be atskirų rūšies narių sunaikinimo pačios rūšys neegzistuotų nuolat. Taigi tikrasis Dievo maloningumas, geradarystė ir gerumas yra aiškūs. Tas, kuris mano, kad gali turėti kūną ir kaulus, nebūdamas veikiamas jokios išorinės įtakos ar materijos atsitiktinumų, nesąmoningai nori suderinti dvi priešingybes, būtent būti tuo pačiu metu pavaldžiam ir nepavaldžiam pokyčiams. Jei žmogus niekada nebūtų pavaldus pokyčiams, negalėtų būti jokio atsiradimo; būtų viena vienintelė būtybė, bet ne individai, sudarantys rūšį. Galenas trečioje savo knygos „Galūnių nauda“ dalyje teisingai sako, kad būtų tuščia tikėtis pamatyti gyvas būtybes, suformuotas iš mėnesinių kraujo ir vyro sėklos, kurios nemirtų, niekada nejaustų skausmo, judėtų amžinai arba švytėtų kaip saulė. Šis Galeno posakis yra dalis bendresnio teiginio: viskas, kas suformuota iš bet kokios materijos, gauna tobuliausią įmanomą formą toje materijos rūšyje; kiekvienu individualiu atveju trūkumai atitinka tos individualios materijos trūkumus. Geriausia ir tobuliausia būtybė, kuri gali būti suformuota iš kraujo ir sėklos, yra žmogaus rūšis, nes kiek žinoma žmogaus prigimtis, jis yra gyvas, protingas ir mirtingas. Todėl neįmanoma, kad žmogus būtų laisvas nuo šios rūšies blogio. Vis dėlto rasite, kad aukščiau minėtos rūšies blogybės, kurios ištinka žmogų, yra labai retos ir negausios; nes rasite šalių, kurios nebuvo užtvindytos ar sudegintos tūkstančius metų; yra tūkstančiai puikios sveikatos žmonių, deformuoti individai yra keistas ir išimtinis reiškinys, arba sakykime, retas skaičiumi, jei prieštaraujate terminui „išimtinis“, – jie nesudaro nė šimtosios, nė tūkstantosios dalies tų, kurie yra visiškai normalūs.
(2) Antroji blogybių klasė apima tokias blogybes, kurias žmonės sukelia vieni kitiems, kai, pvz., vieni iš jų naudoja savo jėgą prieš kitus. Šios blogybės yra gausesnės nei pirmosios rūšies; jų priežastys yra gausios ir žinomos; jos taip pat kyla iš mūsų pačių, nors pats kenčiantysis negali jų išvengti. Vis dėlto šios rūšies blogis nėra plačiai paplitęs jokioje viso pasaulio šalyje. Retai pasitaiko, kad žmogus planuotų nužudyti savo artimą ar apiplėšti jo turtą naktį. Tačiau daugelis asmenų kenčia nuo šios rūšies blogio dideliuose karuose; bet jie nėra dažni, jei atsižvelgiama į visą apgyvendintą žemės dalį.
(3) Trečioji blogybių klasė apima tas, kurias kiekvienas sukelia pats sau savo veiksmais. Tai didžiausia klasė, ir ji yra daug gausesnė už antrąją klasę. Būtent dėl šių blogybių skundžiasi visi žmonės, – randama tik nedaug žmonių, kurie nenusideda patys prieš save šios rūšies blogiu. Todėl tie, kurie nuo jo kenčia, yra teisingai kaltinami pranašo žodžiais: „Tai įvyko jūsų priemonėmis“ (Mal 1, 9); tas pats išreikšta šioje eilutėje: „Kas tai daro, pražudo savo sielą“ (Pat 6, 32). Kalbėdamas apie šios rūšies blogį, Saliamonas sako: „Žmogaus kvailumas iškraipo jo kelią“ (ten pat, 19, 3). Kitoje vietoje jis taip pat paaiškina, kad šios rūšies blogis yra paties žmogaus darbas: „Štai, radau tik tai, kad Dievas sukūrė žmogų dorą, bet jie prisigalvojo daug išradimų“ (Mok 7, 29), ir šie išradimai užtraukia jam blogybes. Ta pati tema minima Jobe (5, 6): „
XVII SKYRIUS
Yra keturios skirtingos teorijos, susijusios su Dieviškąja Apvaizda; jos visos yra senos, žinomos nuo Pranašų laikų, kai buvo apreikštas tikrasis Įstatymas, kad apšviestų šias tamsias sritis.
Pirmoji teorija. Visatoje apskritai nėra jokios Apvaizdos jokiam dalykui; visos Visatos dalys, dangūs ir tai, kas juose yra, už savo kilmę yra dėkingi atsitiktinumui ir laimei; neegzistuoja jokia būtybė, kuri juos valdytų ir tvarkytų ar jais rūpintųsi. Tai yra Epikūro teorija, kuris taip pat daro prielaidą, kad Visata susideda iš atomų, kad šie susijungė atsitiktinai ir gavo savo įvairias formas grynai atsitiktinai. Tarp izraelitų buvo ateistų, kurie išreiškė tą patį požiūrį; apie juos pranešama: „Jie išsižadėjo Viešpaties ir sakė: Jo nėra“ (Jer 5, 12). Aristotelis įrodė absurdiškumą teorijos, kad visa Visata galėjo atsirasti atsitiktinai; jis parodė, kad, priešingai, yra būtybė, kuri valdo ir tvarko Visatą. Mes jau palietėme šią temą šiame traktate.
Antroji teorija. Nors viena Visatos dalis savo egzistavimą skolinga Apvaizdai ir yra kontroliuojama valdovo bei valdytojo, kita dalis yra apleista ir palikta atsitiktinumui. Tai yra Aristotelio požiūris į Apvaizdą, ir dabar paaiškinsiu jums jo teoriją. Jis teigia, kad Dievas kontroliuoja sferas ir tai, kas jose yra: todėl individualios būtybės sferose nuolat išlieka tos pačios formos. Aleksandras taip pat savo raštuose išreiškė mintį, kad Dieviškoji Apvaizda nusileidžia žemyn iki Mėnulio sferos ir ties ja baigiasi. Šis požiūris kyla iš jo Visatos amžinumo teorijos; jis tiki, kad Apvaizda atitinka Visatos prigimtį: todėl sferų ir jų turinio atveju, kur kiekviena individuali būtybė turi nuolatinį egzistavimą, Apvaizda suteikia pastovumą ir nekintamumą. Iš sferų egzistavimo kyla kitos būtybės, kurios yra pastovios savo rūšimis, bet ne individais: tuo pačiu būdu sakoma, kad Apvaizda siunčia [iš sferų į žemę] pakankamą įtaką, kad užtikrintų rūšių nemirtingumą ir pastovumą, neužtikrindama tuo pačiu metu pastovumo individualioms rūšies būtybėms. Tačiau individualios būtybės kiekvienoje rūšyje nebuvo visiškai apleistos; ta materia prima dalis, kuri buvo išgryninta ir patobulinta, ir gavo augimo gebėjimą, yra apdovanota savybėmis, leidžiančiomis jai egzistuoti tam tikrą laiką, pritraukti tai, kas naudinga, ir atstumti tai, kas nenaudinga. Ta materia prima dalis, kuri patyrė tolesnį vystymąsi ir gavo jutimo gebėjimą, yra apdovanota kitomis savybėmis savo apsaugai ir išsaugojimui; ji turi naują gebėjimą laisvai judėti link to, kas palanku, ir tolyn nuo to, kas priešinga jos gerovei. Be to, kiekviena individuali būtybė gavo tokias savybes, kurios reikalingos rūšies, kuriai ji priklauso, išsaugojimui. Materia prima dalis, kuri yra dar labiau išgryninta ir apdovanota intelektiniu gebėjimu, turi ypatingą savybę, kurios dėka kiekvienas individas, pagal savo tobulumo laipsnį, gali tvarkytis, apskaičiuoti ir atrasti tai, kas palanku tiek laikinam individo egzistavimui, tiek rūšies išsaugojimui. Tačiau visi kiti judesiai, kuriuos atlieka kiekvienos rūšies individualūs nariai, yra atsitiktinumo pasekmė; pasak Aristotelio, jie nėra valdymo ir tvarkymo rezultatas; pvz., kai pučia audra ar viesulas, jis neabejotinai priverčia nukristi kai kuriuos medžio lapus, nulaužia kai kurias kito medžio šakas, atplėšia akmenį nuo akmenų krūvos, pakelia dulkes ant žolių ir jas sugadina, bei sujudina jūrą taip, kad laivas nuskęsta su visu ar dalimi savo turinio. Aristotelis nemato skirtumo tarp lapo ar akmens kritimo ir gerų bei kilnių žmonių mirties laive; jis taip pat neskiria daugybės skruzdėlių sunaikinimo, kurį sukelia jautis, palikdamas ant jų savo išmatas, ir maldininkų mirties, kai sugriūva namas dėl pamatų griūties; jis taip pat nediskriminuoja atvejo, kai katė nužudo pelę, kuri pasitaiko jos kelyje, arba voras pagauna musę, ir atvejo, kai alkanas liūtas sutinka pranašą ir jį sudrasko. Trumpai tariant, Aristotelio nuomonė yra tokia: viskas yra valdymo rezultatas, kuris yra pastovus, kuris nesibaigia ir nekeičia jokių savo savybių, kaip, pvz., dangiškosios būtybės, ir viskas, kas tęsiasi pagal tam tikrą taisyklę ir nukrypsta nuo jos tik retai ir išimtinai, kaip yra Gamtos objektų atveju. Visa tai yra valdymo rezultatas, t. y. glaudžiai susiję su Dieviškąja Apvaizda. Tačiau tai, kas nėra pastovu ir nesilaiko tam tikros taisyklės, kaip, pvz., incidentai individualių būtybių egzistavime kiekvienoje augalų ar gyvūnų rūšyje, ar tai būtų protingos, ar neprotingos būtybės, kyla iš atsitiktinumo, o ne iš valdymo; tai neturi jokio ryšio su Dieviškąja Apvaizda. Aristotelis teigia, kad net neįmanoma priskirti Apvaizdai šių dalykų valdymo. Šis požiūris glaudžiai susijęs su jo Visatos amžinumo teorija ir su jo nuomone, kad viskas, kas skiriasi nuo esamos daiktų tvarkos Gamtoje, yra neįmanoma. Tai yra tikėjimas tų, kurie nusigręžė nuo mūsų Įstatymo ir sakė: „Dievas apleido žemę“ (Ez 9, 9).
Trečioji teorija. Ši teorija yra priešinga antrajai. Pagal šią teoriją visoje Visatoje nėra nieko, nei klasės, nei individualios būtybės, kas būtų atsitiktinumo pasekmė; viskas yra valios, ketinimo ir valdymo rezultatas. Savaime suprantama, kad tas, kuris valdo, turi žinoti [tai, kas yra jo kontrolėje]. Mahometonai ašaritai laikosi šios teorijos, nepaisant akivaizdžių absurdų, kuriuos ji implikuoja; nes jie pripažįsta, kad Aristotelis yra teisus darydamas prielaidą apie vieną ir tą pačią priežastį [t. y. vėją] lapų kritimui [nuo medžio] ir žmogaus mirti [nuskendus jūroje]. Tačiau jie tuo pačiu metu teigia, kad vėjas nepūtė atsitiktinai; tai Dievas privertė jį judėti; todėl ne vėjas privertė lapus nukristi; kiekvienas lapas krenta pagal Dieviškąjį sprendimą; tai Dievas privertė jį nukristi tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje; jis negalėjo nukristi prieš ar po to laiko arba kitoje vietoje, nes tai buvo iš anksto nulemta. Todėl ašaritai buvo priversti daryti prielaidą, kad gyvų būtybių judėjimas ir ramybė yra predestinuoti (iš anksto nulemti), ir kad ne žmogaus valioje padaryti tam tikrą dalyką arba palikti jį nepadarytą. Teorija taip pat implikuoja galimybės neigimą šiuose dalykuose; jie gali būti tik arba būtini, arba neįmanomi. Šios teorijos sekėjai priėmė ir paskutinįjį minėtą teiginį, ir sako, kad mes vadiname tam tikrus dalykus galimais, kaip, pvz., faktus, kad Zeidas stovi ir kad Amras ateina; bet jie yra galimi tik mums, tuo tarpu jų santykyje su Dievu jie negali būti vadinami galimais; jie yra arba būtini, arba neįmanomi. Iš šios teorijos taip pat seka, kad įsakymai yra visiškai nenaudingi, kadangi žmonės, kuriems duodamas bet koks įstatymas, nepajėgūs nieko daryti: jie negali nei daryti to, kas jiems įsakyta, nei susilaikyti nuo to, kas jiems uždrausta. Šios teorijos šalininkai teigia, kad tai buvo Dievo valia siųsti pranašus, įsakyti, drausti, žadėti ir grasinti, nors mes neturime jokios galios [savo veiksmams]. Taip mums būtų uždėta pareiga, kurios mums neįmanoma įvykdyti, ir netgi įmanoma, kad mes galime patirti bausmę paklusdami įsakymui ir gauti atlygį nepaklusdami jam. Pagal šią teoriją taip pat turi būti daroma prielaida, kad Dievo veiksmai neturi galutinės priežasties (tikslo). Visus šiuos absurdus ašaritai pripažįsta, siekdami išgelbėti šią teoriją. Kai matome asmenį, gimusį aklą ar raupsuotą, kuris negalėjo nusipelnyti bausmės už ankstesnes nuodėmes, jie sako: Tai yra Dievo valia; kai dievobaimingas maldininkas yra kankinamas ir nužudomas, tai lygiai taip pat yra Dievo valia; ir negalima Jam dėl to priskirti neteisybės, nes, pasak jų nuomonės, tinkama, kad Dievas kankintų nekaltąjį ir darytų gera nusidėjėliui. Jų požiūris į šiuos dalykus yra gerai žinomas.
Ketvirtoji teorija. Žmogus turi laisvą valią; todėl suprantama, kad Įstatymas apima įsakymus ir draudimus su pranešimais apie atlygį ir bausmę. Visi Dievo veiksmai kyla iš išminties; Jame nerandama neteisybės, ir Jis nekankina gerųjų. Mutazilitai išpažįsta šią teoriją, nors jie netiki absoliučia žmogaus laisva valia. Jie taip pat laikosi nuomonės, kad Dievas pastebi lapo kritimą ir skruzdėlės žūtį, ir kad Jo Apvaizda apima visus dalykus. Ši teorija taip pat implikuoja prieštaravimus ir absurdus. Absurdai yra šie: faktas, kad kai kurie asmenys gimsta su defektais, nors anksčiau nėra nusidėję, priskiriamas Dievo išminčiai, esą tiems asmenims geriau būti tokios būklės nei normalios, nors mes nematome, kodėl tai geriau; ir jie dėl to nepatiria jokios bausmės, bet, priešingai, mėgaujasi Dievo gerumu. Panašiu būdu dievobaimingųjų žudynės aiškinamos kaip šaltinis jų atlygio padidėjimui būsimame gyvenime. Jie eina dar toliau savo absurduose. Mes klausiame jų, kodėl Dievas yra teisingas tik žmogui, bet ne kitoms būtybėms, ir kuo nusidėjo neprotingas gyvūnas, kad jis pasmerktas būti papjautas? Ir jie atsako, kad tai gera gyvūnui, nes jis gaus už tai atlygį ateinančiame pasaulyje; taip pat blusa ir utėlė ten gaus kompensaciją už savo priešlaikinę mirtį: tą patį samprotavimą jie taiko pelei, kurią sudraskė katė ar maitvanagis; Dievo išmintis nulėmė tai pelei, kad atlygintų jai po mirties už nelaimę. Nelaikau tinkamu kaltinti kurios nors iš [paskutiniųjų trijų] teorijų apie Apvaizdą sekėjų, nes juos priimti šias teorijas privertė svarūs sumetimai. Aristotelis vadovavosi tuo, kas atrodo esanti daiktų prigimtis. Ašaritai atsisakė priskirti Dievui nežinojimą apie bet ką ir sakyti, kad Dievas, žinodamas vieną individualią būtybę ar vieną Visatos dalį, nežino kitos dalies; jie pasirinko pripažinti aukščiau minėtus absurdus. Mutazilitai atsisakė daryti prielaidą, kad Dievas daro tai, kas neteisinga ir neteisėta; kita vertus, jie nenorėjo prieštarauti sveikam protui ir sakyti, kad nebuvo neteisinga sukelti skausmą nekaltajam, arba kad Pranašų misija ir Įstatymo davimas neturėjo protingos priežasties. Jie lygiai taip pat pasirinko pripažinti aukščiau minėtus absurdus. Bet jie netgi prieštaravo patys sau, nes, viena vertus, tiki, kad Dievas viską žino, ir, kita vertus, kad žmogus turi laisvą valią. Truputį pasvarstę, atrandame prieštaravimą.
Penktoji teorija. Tai yra mūsų teorija, arba mūsų Įstatymo teorija. Aš [pirmiausia] parodysiu jums požiūrį, išreikštą šia tema mūsų pranašų knygose ir visuotinai priimtą mūsų Išminčių. Tada pateiksiu kai kurių vėlesnių mūsų autorių nuomonę ir galiausiai paaiškinsiu savo paties tikėjimą. Žmogaus tobulai laisvos valios teorija yra vienas iš pagrindinių mūsų Mokytojo Mozės Įstatymo ir tų, kurie laikosi Įstatymo, principų. Pagal šį principą žmogus daro tai, kas yra jo galioje, pagal savo prigimtį, savo pasirinkimą ir savo valią; ir jo veiksmas nėra nulemtas jokio tam tikslui sukurto gebėjimo. Visos neprotingų gyvūnų rūšys taip pat juda savo laisva valia. Tai yra Dievo Valia; tai yra, amžinoji dieviška valia lėmė, kad visos gyvos būtybės judėtų laisvai, ir kad žmogus turėtų galią veikti pagal savo valią ar pasirinkimą savo gebėjimų ribose. Prieš šį principą negirdime, ačiū Dievui, jokio prieštaravimo iš mūsų tautos pusės. Kitas pagrindinis principas, kurio moko Mozės Įstatymas, yra šis: Neteisybė negali būti priskirta Dievui jokiu būdu; visos blogybės ir kančios, taip pat visų rūšių žmogaus laimė, ar jos liestų vieną individualų asmenį, ar bendruomenę, yra paskirstomos pagal teisingumą; jos yra griežto teismo, kuris nepripažįsta jokios neteisybės, rezultatas. Net kai asmuo kenčia skausmą dėl į ranką įsmigusio dyglio, nors jis iškart ištraukiamas, tai yra bausmė, kuri jam buvo paskirta [už nuodėmę], ir menkiausias malonumas, kuriuo jis mėgaujasi, yra atlygis [už kokį nors gerą veiksmą]; visa tai atseikėjama griežtu teisingumu; kaip sakoma Rašte: „visi jo keliai yra teisingumas“ (Įst 32, 4); mes tik nežinome to teismo veikimo.
Skirtingos teorijos dabar jums išsamiai paaiškintos; viskas kintančiuose žmonių reikaluose priklauso nuo atsitiktinumo, pasak Aristotelio; nuo vienos Dievo Valios, pasak ašaritų; nuo Dieviškosios Išminties, pasak mutazilitų; nuo žmogaus nuopelnų, pasak mūsų nuomonės. Todėl, pasak ašaritų, įmanoma, kad Dievas sukelia skausmą geram ir dievobaimingam žmogui šiame pasaulyje ir laiko jį amžinai ugnyje, kuri, manoma, siaučia būsimame pasaulyje; jie tiesiog sako, kad tai Dievo Valia. Mutazilitai laikytų tai neteisybe ir todėl daro prielaidą, kad kiekviena būtybė, net skruzdėlė, kurią ištinka skausmas [šiame pasaulyje], gauna už tai kompensaciją, kaip minėta aukščiau; ir tai kyla iš Dievo Išminties, kad būtybė yra mušama ir kankinama tam, kad gautų kompensaciją. Mes, tačiau, tikime, kad visi šie žmonių reikalai tvarkomi teisingai; toli gražu ne Dievui daryti neteisybę, bausti ką nors, nebent bausmė yra būtina ir pelnyta. Įstatyme aiškiai pasakyta, kad viskas daroma pagal teisingumą; ir mūsų Išminčių žodžiai paprastai išreiškia tą pačią idėją. Jie aiškiai sako: „Nėra mirties be nuodėmės, nėra kančių be nusižengimo.“ (Babilono Talmudas, Šabatas, 55a.) Vėlgi: „Žmogaus nuopelnai jam atseikėjami tuo pačiu saiku, kurį jis pats naudoja.“ (Mišna, Sota, I, 7.) Tai yra Mišnos žodžiai. Mūsų Išminčiai skelbia visur, kur tik pasitaiko proga, kad Dievo idėja būtinai implikuoja teisingumą; kad Jis atlygins patiems dievobaimingiausiems už visus jų tyrius ir teisingus veiksmus, nors joks tiesioginis įsakymas jiems nebuvo duotas per pranašą; ir kad Jis nubaus visus blogus žmonių darbus, nors jie nebuvo uždrausti pranašo, jei sveikas protas įspėja prieš juos, kaip, pvz., neteisybė ir smurtas. Taip mūsų Išminčiai sako: „Dievas neatima iš jokios būtybės pilno atlygio [už jos gerą darbą]“ (B. T. Pesachim 118a); vėlgi: „Tas, kuris sako, kad Dievas atleidžia dalį bausmės, bus griežtai nubaustas; Jis kantrus, bet tikrai išreikalaus apmokėjimo.“ (B. T. Baba Kama 50a.) Kitas posakis yra toks: „Tas, kuris gavo įsakymą ir elgiasi atitinkamai, nėra panašus į tą, kuris elgiasi taip pat, nebūdamas įsakytas to daryti“ (B. T. Kidušin 31a); ir aiškiai priduriama, kad tas, kuris daro gerą dalyką nebūdamas įsakytas, vis dėlto gauna savo atlygį. Tas pats principas išreikštas visuose mūsų Išminčių posakiuose. Bet juose yra papildoma doktrina, kurios nėra Įstatyme; būtent „meilės kančių“ doktrina, kurios moko kai kurie mūsų Išminčiai. Pagal šią doktriną įmanoma, kad asmuo būtų kankinamas anksčiau nepadaręs jokios nuodėmės, tam, kad jo būsimas atlygis padidėtų; požiūris, kurio laikosi mutazilitai, bet kuris nėra paremtas jokiu Šventojo Rašto tekstu. Neapsigaukite dėl išbandymų pasakojimų, tokių kaip „Dievas išbandė Abraomą“ (Pr 22, 1); „Jis kankino tave ir marino badu“ ir t.t. (Įst 8, 3); nes apie tai daugiau išgirsite vėliau (XXIV skyrius). Mūsų Įstatymas rūpinasi tik žmonių santykiais; bet idėja, kad neprotingos gyvos būtybės turėtų gauti atlygį, niekada anksčiau nebuvo girdėta mūsų tautoje; išminčiai, minimi Talmude, to nepastebi; tik kai kuriems vėlesniems Geonimams ji patiko, kai išgirdo ją iš mutazilitų sektos, ir jie ją priėmė.
Savo nuomonę apie šį Dieviškosios Apvaizdos principą aš dabar jums paaiškinsiu. Principe, kurį dabar ketinu išdėstyti, aš nesiremiu demonstraciniu įrodymu, bet savo Dieviškojo Įstatymo dvasios ir Pranašų raštų samprata. Principas, kurį priimu, yra daug mažiau atviras prieštaravimams ir yra labiau pagrįstas nei anksčiau minėtos nuomonės. Jis yra toks: Žemesnėje arba žemiau Mėnulio esančioje Visatos dalyje Dieviškoji Apvaizda neapima rūšių individualių narių, išskyrus žmoniją. Tik šioje rūšyje individualių būtybių egzistavimo incidentai, jų gera ir bloga lemtis, yra teisingumo rezultatas, pagal žodžius: „Nes visi Jo keliai yra teisingumas“. Bet aš sutinku su Aristoteliu dėl visų kitų gyvų būtybių, ir a fortiori (juo labiau) dėl augalų ir visų kitų žemiškųjų kūrinių. Nes aš netikiu, kad dėl Dieviškosios Apvaizdos įsikišimo tam tikras lapas nukrenta [nuo medžio], taip pat nelaikau, kad kai tam tikras voras pagauna tam tikrą musę, tai yra tiesioginis specialaus Dievo sprendimo ir valios rezultatas tą akimirką; ne dėl ypatingo Dieviškojo sprendimo tam tikro asmens seilės pajudėjo, nukrito ant tam tikro uodo tam tikroje vietoje ir jį užmušė; taip pat ne dėl tiesioginės Dievo valios tam tikra žuvis pagauna ir praryja tam tikrą kirminą vandens paviršiuje. Visais šiais atvejais veiksmas, mano nuomone, visiškai priklauso nuo atsitiktinumo, kaip mokė Aristotelis. Dieviškoji Apvaizda yra susijusi su Dieviškąja intelektine įtaka, ir tos pačios būtybės, kurios gauna naudą iš pastarosios taip, kad tampa intelektualios ir suvokia dalykus, suvokiamus protingoms būtybėms, taip pat yra kontroliuojamos Dieviškosios Apvaizdos, kuri tiria visus jų darbus, kad atlygintų arba nubaustų jas. Gali būti grynas atsitiktinumas, kad laivas nuskęsta su visu savo turiniu, kaip aukščiau minėtame pavyzdyje, arba namo stogas užgriūva ant esančių viduje; bet, mūsų požiūriu, ne dėl atsitiktinumo vienu atveju žmonės įlipo į laivą, o kitu atveju liko name; tai dėl Dievo valios ir atitinka Jo sprendimų teisingumą, kurio metodo mūsų protas nepajėgus suprasti. Priimti šią teoriją mane paskatino aplinkybė, kad jokiose pranašų knygose nesutikau Dievo Apvaizdos aprašymo kitaip, kaip tik santykyje su žmonėmis. Pranašai net išreiškia nuostabą, kad Dievas turėtų atkreipti dėmesį į žmogų, kuris yra per mažas ir per menkas, kad būtų vertas Kūrėjo dėmesio; kaip tad kitos gyvos būtybės galėtų būti laikomos tinkamais Dieviškosios Apvaizdos objektais! Plg. „Kas yra žmogus, kad tu jį pažįsti?“ (Ps 144, 3); „Kas yra žmogus, kad jį atmeni?“ (ten pat, 8, 4). Daugelyje Šventojo Rašto vietų aiškiai išreikšta, kad Dievas rūpinasi visais žmonėmis ir kontroliuoja visus jų darbus – pvz., „Jis sukuria jų širdis panašiai, jis apsvarsto visus jų darbus“ (ten pat, 33, 15); „Nes tavo akys atviros visiems žmonių sūnų keliams, kad duotum kiekvienam pagal jo kelius“ (Jer 32, 19). Vėlgi: „Nes jo akys žvelgia į žmogaus kelius, ir jis mato visus jo žingsnius“ (Job 34, 21). Įstatyme pasitaiko faktų pavyzdžių, kad žmonės yra valdomi Dievo ir kad jų veiksmai yra jo tiriami. Plg. „Dieną, kai aplankysiu, aplankysiu jų nuodėmę ant jų“ (Iš 32, 34); „Aš net paskirsiu jums siaubą“ (Kun 26, 16); „Kas nusidėjo man, tą ištrinsiu iš savo knygos“ (Iš 32, 33); „Tą pačią sielą aš sunaikinsiu“ (Kun 23, 30); „Aš net atgręšiu savo veidą prieš tą sielą“ (ten pat, 20, 6). Yra daug tokio pobūdžio pavyzdžių. Visa tai, kas minima Abraomo, Izaoko ir Jokūbo istorijoje, yra tobulas įrodymas, kad Dieviškoji Apvaizda apima kiekvieną žmogų individualiai. Tačiau kitų gyvų būtybių individualių narių būklė neabejotinai yra tokia, kokią nurodė Aristotelis. Dėl to yra leistina, net įsakyta, žudyti gyvūnus; mums leista naudoti juos pagal savo malonumą. Požiūrį, kad kitos gyvos būtybės yra valdomos Dieviškosios Apvaizdos tik Aristotelio aprašytu būdu, remia pranašo Habakuko žodžiai. Kai jis suvokė Nebukadnecaro pergales ir pamatė daugybę jo nužudytųjų, jis pasakė: „O Dieve, tarytum žmonės būtų apleisti, neprižiūrimi ir neapsaugoti kaip žuvys ir kaip žemės kirminai.“ Taip jis parodo, kad šios klasės yra apleistos. Tai išreikšta šioje ištraukoje: „Ir padarai žmones kaip jūros žuvis, kaip šliaužiančius padarus, kurie neturi valdovo virš savęs. Jie visus juos ištraukia meškere“ ir t.t. (Hab 1, 14-15). Tada pranašas pareiškia, kad taip nėra; nes įvykiai, apie kuriuos kalbama, nėra apleidimo, palikimo ir Apvaizdos nebuvimo rezultatas, bet yra skirti kaip bausmė žmonėms, kurie visiškai nusipelnė visko, kas juos ištiko. Todėl jis sako: „O Viešpatie, Tu paskyrei juos teismui, ir O galingasis Dieve, Tu įtvirtinai juos pataisymui“ (ten pat, eil. 12). Mūsų nuomonei neprieštarauja tokios Šventojo Rašto vietos kaip: „Jis duoda gyvuliui jo maistą“ (Ps 147, 9); „Jauni liūtai riaumoja grobio ir ieško savo maisto iš Dievo“ (ten pat, 104, 21); „Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą“ (ten pat, 145, 16); arba mūsų Išminčių posakis: „Jis sėdi ir maitina visus, nuo vienaragių ragų iki vabzdžių kiaušinių.“ Yra daug panašių posakių mūsų Išminčių raštuose, bet jie neimplikuoja nieko, kas prieštarautų mano požiūriui. Visos šios vietos nurodo Apvaizdą santykyje su rūšimis, o ne Apvaizdą santykyje su individualiais gyvūnais. Dievo veiksmai yra tarsi išvardyti; kaip Jis parūpina kiekvienai rūšiai reikalingą maistą ir pragyvenimo priemones. Tai aišku ir paprasta. Aristotelis taip pat teigia, kad tokios rūšies Apvaizda yra būtina ir realiai egzistuoja. Aleksandras taip pat pastebi šį faktą Aristotelio vardu, būtent, kad kiekviena rūšis turi savo maistą, paruoštą jos individualiems nariams; kitaip rūšis neabejotinai būtų išnykusi. Nereikia daug svarstymo, kad tai suprastume. Yra mūsų Išminčių nustatyta taisyklė, kad Įstatymas tiesiogiai draudžia sukelti skausmą gyvūnui, ir ji pagrįsta žodžiais: „Kodėl mušei savo asilą?“ ir t.t. (Sk 22, 32). Bet šios taisyklės tikslas yra padaryti mus tobulais; kad neįgytume žiaurių įpročių; ir kad be reikalo nesukeltume skausmo kitiems; kad, priešingai, būtume pasirengę rodyti gailestį ir užuojautą visoms gyvoms būtybėms, išskyrus atvejus, kai būtinybė reikalauja priešingai: „Kai tavo siela trokšta valgyti mėsą“ ir t.t. (Įst 12, 20). Mes neturėtume žudyti gyvūnų žiaurumo tikslais arba žaidimo tikslais. Šiai teorijai negalima prieštarauti klausiant: Kodėl Dievas turėtų pasirinkti žmoniją kaip savo ypatingos Apvaizdos objektą, o ne kitas gyvas būtybes? Nes tas, kuris užduoda šį klausimą, taip pat turi klausti: Kodėl žmogus vienintelis iš visų gyvūnų rūšių buvo apdovanotas intelektu? Atsakymas į šį antrąjį klausimą, pagal tris anksčiau minėtas teorijas, turi būti: Tai buvo Dievo Valia, tai yra Jo Išminties sprendimas, arba tai atitinka Gamtos dėsnius. Tie patys atsakymai tinka ir pirmajam klausimui. Supraskite gerai mano teoriją, kad aš nepriskiriu Dievui nežinojimo apie ką nors ar kokio nors silpnumo; aš laikausi nuomonės, kad Dieviškoji Apvaizda yra susijusi ir glaudžiai susieta su intelektu, nes Apvaizda gali kilti tik iš protingos būtybės, iš būtybės, kuri pati yra tobuliausias Intelektas. Todėl tos būtybės, kurios gauna dalį tos intelektinės įtakos, taps pavaldžios Apvaizdos veikimui ta pačia proporcija, kuria jos yra veikiamos Intelekto. Ši teorija atitinka protą ir Šventojo Rašto mokymą, tuo tarpu kitos anksčiau minėtos teorijos arba perdeda Dieviškąją Apvaizdą, arba ją menkina. Pirmuoju atveju jos veda į painiavą ir visišką nesąmonę, ir verčia mus neigti protą bei prieštarauti tam, kas suvokiama pojūčiais. Antruoju atveju, t. y. teorija, kad Dieviškoji Apvaizda neapima žmogaus ir kad nėra skirtumo tarp žmogaus ir kitų gyvūnų, implikuoja labai blogas sąvokas apie Dievą; ji sutrikdo visą socialinę tvarką, pašalina ir sunaikina visas moralines ir intelektines žmogaus dorybes.
XVIII SKYRIUS
Ankstesniame skyriuje parodęs, kad iš visų gyvų būtybių tik žmonija yra tiesiogiai kontroliuojama Dieviškosios Apvaizdos, dabar pridėsiu šias pastabas: Nustatytas faktas, kad rūšys neegzistuoja niekur kitur, tik mūsų pačių protuose. Rūšys ir kitos klasės yra tik idėjos, suformuotos mūsų protuose, tuo tarpu viskas, kas realiai egzistuoja, yra individualus objektas arba individualių objektų visuma. Tai pripažinus, toliau turi būti pripažinta, kad egzistuojančios Dieviškosios įtakos, kuri pasiekia žmoniją per žmogiškąjį intelektą, rezultatas yra tapatus individualiems intelektams, realiai egzistuojantiems, kuriais apdovanoti, pvz., Zeidas, Amras, Kaledas ir Bekras. Iš to seka, sutinkamai su tuo, ką minėjau ankstesniame skyriuje, kad kuo didesnę dalį asmuo gavo šios Dieviškosios įtakos, tiek dėl savo fizinio polinkio, tiek dėl savo lavinimosi, tuo didesnis turi būti ir Dieviškosios Apvaizdos poveikis jam, nes Dieviškosios Apvaizdos veikimas yra proporcingas intelekto apdovanojimui, kaip buvo minėta aukščiau. Todėl Dieviškosios Apvaizdos santykis nėra vienodas visiems žmonėms; kuo didesnį žmogiškąjį tobulumą asmuo pasiekė, tuo didesnę naudą jis gauna iš Dieviškosios Apvaizdos. Ši nauda yra labai didelė pranašų atveju ir kinta priklausomai nuo jų pranašavimo gebėjimo laipsnio; taip pat ji kinta dievobaimingų ir gerų žmonių atveju priklausomai nuo jų dievobaimingumo ir doros. Nes būtent Dieviškosios intelektinės įtakos intensyvumas įkvėpė pranašus, vadovavo geriesiems jų veiksmuose ir ištobulino dievobaimingųjų išmintį. Ta pačia proporcija, kuria neišmanėliams ir nepaklusniems asmenims trūksta tos Dieviškosios įtakos, jų būklė yra žemesnė, o jų rangas lygus neprotingų būtybių rangui; ir jie yra „panašūs į žvėris“ (Ps 49, 21). Dėl šios priežasties buvo laikoma ne tik lengvu dalyku juos nužudyti, bet tai buvo net tiesiogiai įsakyta žmonijos labui. Šis tikėjimas, kad Dievas rūpinasi kiekvienu individualiu žmogumi pagal jo nuopelnus, yra vienas iš pagrindinių principų, kuriais remiasi Įstatymas.
Apsvarstykite, kaip Dieviškosios Apvaizdos veiksmai aprašomi kiekviename patriarchų gyvenimo incidente, jų užsiėmimuose ir net jų aistrose, ir kaip Dievas pažadėjo nukreipti Savo dėmesį į juos. Taip Dievas sakė Abraomui: „Aš esu tavo skydas“ (Pr 15, 1); Izaokui: „Aš būsiu su tavimi ir palaiminsiu tave“ (ten pat, 26, 3); Jokūbui: „Aš esu su tavimi ir saugosiu tave“ (ten pat, 28, 15); [Mozei], Pranašų vadui: „Tikrai aš būsiu su tavimi, ir tai bus tau ženklas“ (Iš 3, 12); Jozuei: „Kaip buvau su Moze, taip būsiu su tavimi“ (Joz 1, 5). Aišku, kad visais šiais atvejais Apvaizdos veiksmai buvo proporcingi žmogaus tobulumui. Ši eilutė aprašo, kaip Apvaizda saugo gerus ir dievobaimingus žmones ir apleidžia kvailius: „Jis saugos savo šventųjų kojas, o nedorėliai nutils tamsoje; nes jėga žmogus nelaimės“ (1 Sam 2, 9). Kai matome, kad vieni žmonės išvengia negandų ir nelaimių, o kiti nuo jų žūsta, neturime to priskirti jų kūnų savybių ar fizinės konstitucijos skirtumams, „nes jėga žmogus nelaimės“; bet tai turi būti priskirta jų skirtingiems tobulumo laipsniams, vieniems artėjant prie Dievo, o kitiems tolstant nuo Jo. Tie, kurie artėja prie Jo, yra geriausiai apsaugoti, ir „Jis saugos savo šventųjų kojas“; bet tie, kurie laikosi toli nuo Jo, paliekami likimo valiai; nėra nieko, kas galėtų juos apsaugoti nuo to, kas gali nutikti; jie yra kaip tie, kurie vaikšto tamsoje ir tikrai suklups. Apvaizdos apsauga dievobaimingiesiems taip pat išreikšta šiose vietose: „Jis saugo visus jo kaulus“ ir t.t. (Ps 34, 21); „Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius“ (ten pat, eil. 16); „Jis šauksis manęs, ir aš jį išklausysiu“ (ten pat, 91, 15). Rašte yra daug daugiau vietų, išreiškiančių principą, kad žmonės mėgaujasi Dieviškąja apsauga proporcingai savo tobulumui ir dievobaimingumui. Filosofai taip pat aptarė šią temą. Abu Nasras savo Įvade į Aristotelio Nikomacho etikos komentarą sako taip: „Tie, kurie turi gebėjimą pakelti savo sielas nuo dorybės prie dorybės, gauna, pasak Platono, Dieviškąją apsaugą aukštesniu laipsniu.“
Dabar apsvarstykite, kaip šiuo samprotavimo metodu priėjome prie tiesos, kurios mokė Pranašai, kad kiekvienas asmuo turi savo individualią dalį Dieviškojoje Apvaizdoje proporcingai savo tobulumui. Nes filosofiniai tyrimai veda prie šios išvados, jei darome prielaidą, kaip minėta aukščiau, kad Dieviškoji Apvaizda kiekvienu atveju yra proporcinga asmens intelektiniam išsivystymui. Klaidinga sakyti, kad Dieviškoji Apvaizda apima tik rūšis, o ne individualias būtybes, kaip moko kai kurie filosofai. Nes tik individualios būtybės turi realų egzistavimą, ir individualios būtybės yra apdovanotos Dieviškuoju Intelektu; todėl Dieviškoji Apvaizda veikia šias individualias būtybes.
Studijuokite šį skyrių taip, kaip jis turi būti studijuojamas; rasite jame visus pagrindinius Įstatymo principus; pamatysite, kad jie atitinka filosofinę spekuliaciją, ir visi sunkumai bus pašalinti; turėsite aiškią idėją apie Dieviškąją Apvaizdą.
Aprašęs įvairias filosofines nuomones apie Apvaizdą ir apie tai, kaip Dievas valdo Visatą, trumpai išdėstysiu savo bendratikių nuomonę apie Dievo Visažinystę ir ką aš turiu pasakyti šia tema.
XIX SKYRIUS
Neabejotinai įgimta idėja yra ta, kad Dievas turi būti tobulas visais atžvilgiais ir Jam negali nieko trūkti. Beveik įgimta idėja yra ta, kad nežinojimas apie ką nors yra trūkumas, ir kad Dievas todėl negali nieko nežinoti. Tačiau kai kurie mąstytojai daro prielaidą, kaip sakiau anksčiau, išdidžiai ir džiūgaudami, kad Dievas žino tam tikrus dalykus ir nežino tam tikrų kitų dalykų. Jie tai padarė, nes įsivaizdavo atradę tam tikrą tvarkos nebuvimą žmogaus reikaluose, kurių dauguma yra ne tik fizinių savybių rezultatas, bet ir tų gebėjimų, kuriuos jis turi kaip būtybė, apdovanota laisva valia ir protu. Pranašai jau nurodė įrodymą, kurį neišmanantys asmenys siūlo savo tikėjimui, kad Dievas nežino mūsų veiksmų; būtent faktą, kad nedori žmonės matomi laimėje, patogume ir ramybėje. Šis faktas taip pat verčia teisius ir dievobaimingus asmenis manyti, kad jiems nenaudinga siekti to, kas gera, ir dėl to kentėti nuo kitų žmonių pasipriešinimo. Tačiau Pranašai tuo pačiu metu pasakoja, kaip jų pačių mintys buvo užimtos šiuo klausimu ir kaip jie pagaliau įsitikino, kad tais atvejais, kuriuos nurodo šie argumentai, reikia atsižvelgti tik į pabaigą, o ne į pradžią. Štai šių apmąstymų aprašymas (Ps 73, 11 ir toliau): „Ir jie sako: Kaip Dievas žino? Ir ar yra žinojimas Aukščiausiajame? Štai, šie yra bedievių, kurie klesti pasaulyje; jie didina turtus. Tikrai veltui aš apvaliau savo širdį ir nusiploviau rankas nekaltume.“ Tada jis tęsia: „Kai mąsčiau, kad tai suprasčiau, tai buvo man per sunku, kol nuėjau į Dievo šventovę; tada supratau jų galą. Tikrai Tu pastatei juos slidžiose vietose; Tu nustūmei juos į pražūtį. Kaip jie sunaikinami, tarsi per akimirką! Jie visiškai sunaikinami siaubo.“ Lygiai tas pačias idėjas išreiškė ir pranašas Malachijas, nes jis sako taip (Mal 3, 13-18): „Jūsų žodžiai buvo stiprūs prieš mane, sako Viešpats. Kaip jūs sakėte: Veltui tarnauti Dievui; ir kokia nauda, kad laikėmės jo įsakų ir kad vaikščiojome liūdni prieš Galybių Viešpatį? Ir dabar mes vadiname išdidžiuosius laimingais; taip, tie, kurie daro nedorybę, yra iškeliami; taip, tie, kurie gundo Dievą, netgi išgelbstimi. Tada tie, kurie bijojo Viešpaties, dažnai kalbėjo vienas kitam ir t.t. Tada jūs sugrįšite ir atskirsite teisųjį nuo nedorėlio, tą, kuris tarnauja Dievui, nuo to, kuris jam netarnauja.“ Dovydas taip pat parodo, koks visuotinis buvo šis požiūris jo laikais ir kaip jis vedė ir vertė žmones nusidėti ir engti vienas kitą. Pirmiausia jis argumentuoja prieš šią teoriją, o tada pareiškia, kad Dievas yra visažinis. Jis sako taip: „Jie žudo našlę ir svetimšalį, ir nužudo našlaitį. Ir visgi jie sako: Viešpats nematys, ir Jokūbo Dievas to nepaisys. Supraskite, jūs, žvėriškieji tautoje, ir jūs, kvailiai, kada būsite išmintingi? Tas, kuris įsodino ausį, argi negirdės? Tas, kuris suformavo akį, argi nematys? Tas, kuris baudžia tautas, argi nepataisys? Ar tas, kuris moko žmogų pažinimo?“ Dabar aš parodysiu jums šių argumentų prasmę, bet pirmiausia nurodysiu, kaip Pranašų žodžių oponentai neteisingai suprato šią ištrauką. Prieš daugelį metų kai kurie protingi bendratikiai – jie buvo gydytojai – man sakė, kad juos nustebino Dovydo žodžiai; nes iš jo argumentų sektų, kad burnos Kūrėjas turi valgyti, o plaučių Kūrėjas turi šaukti; tas pats galiotų visiems kitiems mūsų kūno organams. Jūs, kurie studijuojate šį mano traktatą, apsvarstykite, kaip grubiai jie nesuprato Dovydo argumentų. Išgirskite dabar, kokia yra tikroji jo prasmė: Tas, kuris pagamina indą, turėjo savo mintyse turėti idėją apie to instrumento naudojimą, kitaip jis nebūtų galėjęs jo pagaminti. Jei, pvz., kalvis nebūtų suformavęs siuvimo idėjos ir nebūtų turėjęs žinių apie tai, adata neturėtų formos, kuri tokia nepakeičiama siuvimui. Tas pats yra su visais instrumentais. Kai koks nors filosofas manė, kad Dievas, kurio suvokimas yra grynai intelektualus, neturi žinių apie individualius dalykus, kurie suvokiami tik pojūčiais, Dovydas paima savo argumentą iš pojūčių egzistavimo ir argumentuoja taip: Jei regėjimo pojūtis Dievui būtų buvęs visiškai nežinomas, kaip Jis būtų galėjęs sukurti tą regėjimo organą? Ar manote, kad atsitiktinai susiformavo skaidrus skystis, o tada kitas skystis su tam tikromis panašiomis savybėmis, ir be to membrana, kuri atsitiktinai turėjo skylę, uždengtą sukietėjusia skaidria substancija? Trumpai tariant, atsižvelgiant į akies skystį, membranas ir nervus su jų gerai žinomomis funkcijomis ir jų pritaikymu regėjimo tikslui, ar gali koks nors protingas asmuo įsivaizduoti, kad visa tai yra atsitiktinumo pasekmė? Tikrai ne; mes čia būtinai matome sumanymą gamtoje, kaip parodė visi gydytojai ir filosofai; bet kadangi gamta nėra intelektuali būtybė ir nepajėgi valdyti [visatos], kaip pripažino visi filosofai, valdymas [visatos], kuris rodo sumanymo ženklus, kyla, pasak filosofų, iš intelektualios priežasties, bet, pagal mūsų požiūrį, yra intelektualios būtybės, kuri apdovanoja viską natūraliomis savybėmis, veiksmo rezultatas. Jei šis intelektas būtų nepajėgus suvokti ar žinoti bet kurio iš žemiškųjų būtybių veiksmų, kaip Jis būtų galėjęs sukurti, arba, pagal kitą teoriją, priversti emanuoja iš Savęs savybes, kurios sukelia tuos veiksmus, apie kuriuos Jis, kaip manoma, neturi žinių? Dovydas teisingai vadina tuos, kurie tiki šia teorija, žvėrimis ir kvailiais. Tada jis pereina prie paaiškinimo, kad klaida kyla iš mūsų nepakankamo supratimo; kad Dievas apdovanojo mus intelektu, kuris yra mūsų suvokimo priemonė ir kuris dėl savo nepakankamumo susidaryti teisingą idėją apie Dievą tapo didelių abejonių šaltiniu; kad Jis todėl žino, kokie yra mūsų trūkumai, ir kokios bevertės yra abejonės, kurios kyla iš mūsų ydingo samprotavimo. Todėl psalmininkas sako: „Tas, kuris moko žmogų pažinimo, Viešpats, žino žmogaus mintis, kad jos yra tuštybė“ (ten pat, 94, 10-11).
Mano tikslas šiame skyriuje buvo parodyti, koks senas yra neišmanėlių tikėjimas, kad Dievas nepastebi žmogaus reikalų, nes jie yra neaiškūs ir nesisteminiai. Plg. „Ir izraelitai kalbėjo dalykus, kurie nebuvo teisingi, prieš Viešpatį“ (2 Kar 17, 9). Apie šią vietą Midrašas sako: „Ką jie kalbėjo? Šis Stulpas [t. y. Dievas] nemato, negirdi ir nekalba“; t. y. jie įsivaizduoja, kad Dievas nekreipia dėmesio į žemiškus reikalus, kad Pranašai negavo iš Dievo nei teigiamų, nei neigiamų įsakymų; jie taip įsivaizduoja tiesiog todėl, kad žmonių reikalai nėra sutvarkyti taip, kaip kiekvienas asmuo manytų esant pageidautina. Matydami, kad tai neatitinka jų norų, jie sako: „Viešpats nemato mūsų“ (Ez 8, 12). Sofonijas (1, 12) taip pat aprašo tuos neišmanėlius asmenis, „kurie sako savo širdyje: Viešpats nedarys nei gera, nei darys pikta.“ Aš pasakysiu jums savo nuomonę dėl teorijos, kad Dievas žino visus dalykus žemėje, bet prieš tai išdėstysiu kai kuriuos teiginius, kurie yra visuotinai priimti ir kurių teisingumo joks protingas asmuo negali ginčyti.
XX SKYRIUS
Visuotinai sutariama, kad Dievas negali tam tikru metu įgyti žinių, kurių Jis neturėjo anksčiau; be to, neįmanoma, kad Jo žinojimas apimtų kokią nors daugybę, net pagal tuos, kurie pripažįsta Dieviškuosius atributus. Kadangi šie dalykai buvo visiškai įrodyti, mes, kurie tvirtiname Įstatymo mokymą, tikime, kad Dievo žinojimas apie daugelį dalykų neimplikuoja jokios daugybės; Jo žinojimas nesikeičia kaip mūsų, kai keičiasi Jo žinojimo objektai. Panašiai mes sakome, kad įvairūs įvykiai Jam žinomi prieš jiems įvykstant; Jis nuolat juos žino, ir todėl Jis neįgyja jokių naujų žinių. Pvz., Jis žino, kad tam tikras asmuo šiuo metu neegzistuoja, atsiras tam tikru laiku, egzistuos kurį laiką ir tada nustos egzistuoti. Kai šis asmuo, sutinkamai su Dievo išankstiniu žinojimu apie jį, atsiranda, Dievo žinojimas nepadidėja; jame nėra nieko, ko nebūtų buvę anksčiau, bet įvyko kažkas, kas buvo žinoma anksčiau tiksliai taip, kaip įvyko. Ši teorija implikuoja, kad Dievo žinojimas apima dalykus, kurie neegzistuoja, ir taip pat apima begalybę. Mes vis dėlto ją priimame ir tvirtiname, kad galime priskirti Dievui žinojimą dalyko, kuris dar neegzistuoja, bet kurio egzistavimą Dievas numato ir gali įgyvendinti. Bet tai, kas niekada neegzistuoja, negali būti Jo žinojimo objektas; lygiai kaip mūsų žinojimas neapima dalykų, kuriuos laikome neegzistuojančiais. Tačiau iškelta abejonė, ar Jo žinojimas apima begalybę. Kai kurie mąstytojai daro prielaidą, kad žinojimas turi rūšį kaip objektą, ir todėl tuo pačiu metu apima visus individualius rūšies narius. Šio požiūrio laikosi kiekvienas žmogus, kuris priklauso apreikštai religijai ir vadovaujasi proto diktatu. Filosofai, tačiau, nusprendė, kad žinojimo objektas negali būti neegzistuojantis dalykas ir kad jis negali apimti to, kas yra begalinė. Kadangi todėl Dievo žinojimas neleidžia jokio padidėjimo, neįmanoma, kad Jis žinotų kokį nors laikiną dalyką. Jis žino tik tai, kas pastovu ir nekintama. Kiti filosofai iškėlė tokį prieštaravimą: Dievas nežino net dalykų, kurie išlieka pastovūs; nes Jo žinojimas tada apimtų daugybę pagal žinomų objektų skaičių; kiekvieno dalyko žinojimas išsiskirtų tam tikra dalyko ypatybe. Todėl Dievas žino tik Savo paties esmę.
Mano nuomonė yra tokia: visų šių mokyklų klaidos priežastis yra jų įsitikinimas, kad Dievo žinojimas yra kaip mūsų; kiekviena mokykla nurodo kažką, kas neprieinama mūsų žinojimui, ir arba daro prielaidą, kad tas pats turi galioti Dievo žinojimui, arba bent jau randa sunkumų, kaip tai paaiškinti. Mes turime kaltinti filosofus šiuo atžvilgiu labiau nei bet kuriuos kitus asmenis, nes jie įrodė, kad Dieve nėra daugybės ir kad Jis neturi jokio atributo, kuris nebūtų tapatus Jo esmei; Jo žinojimas ir Jo esmė yra vienas ir tas pats dalykas; jie taip pat įrodė, kaip mes parodėme, kad mūsų intelektas ir mūsų žinojimas yra nepakankami suvokti tikrąją Jo esmės idėją. Kaip tada jie gali įsivaizduoti, kad suvokia Jo žinojimą, kuris yra tapatus Jo esmei; matant, kad mūsų nepajėgumas suvokti Jo esmę trukdo mums suprasti būdą, kaip Jis žino objektus? Nes Jo žinojimas nėra tos pačios rūšies kaip mūsų, bet visiškai kitoks ir neleidžiantis jokios analogijos. Ir kaip yra Esmė, turinti nepriklausomą egzistavimą, kuri yra, kaip filosofai ją vadina, visų dalykų egzistavimo Priežastis, arba, kaip mes sakome, Kūrėjas visko, kas egzistuoja be Jo, taip mes taip pat darome prielaidą, kad ši Esmė žino viską, kad niekas iš viso to, kas egzistuoja, nėra nuo jos paslėpta, ir kad žinojimas, priskiriamas šiai esmei, neturi nieko bendro su mūsų žinojimu, lygiai kaip ta esmė jokiu būdu nėra panaši į mūsų esmę. Termino „žinojimas“ homonimiškumas (bendravardiškumas) suklaidino žmones; [jie pamiršo, kad] tik žodžiai yra tie patys, bet jais žymimi dalykai yra skirtingi; ir todėl jie priėjo prie absurdiškos išvados, kad tai, kas reikalinga mūsų žinojimui, taip pat reikalinga Dievo žinojimui.
Be to, randu išreikšta įvairiose Rašto vietose, kad faktas, jog Dievas žino dalykus, kai jie yra galimybės būsenoje, kai jų egzistavimas priklauso ateičiai, niekaip nekeičia galimybės prigimties; ta prigimtis lieka nepakitusi; ir vienos iš kelių galimybių realizavimo žinojimas dar nereiškia tos realizacijos. Tai taip pat yra vienas iš pagrindinių Mozės Įstatymo principų, dėl kurio nėra jokių abejonių ar ginčų. Kitaip nebūtų pasakyta: „Ir padarysi turėklus savo stogui“ ir t.t. (Įst 22, 8), arba „Kad jis nemirtų mūšyje, ir kitas vyras jos nepaimtų“ (ten pat, 20, 7). Faktas, kad žmogui buvo duoti įstatymai, tiek teigiami, tiek neigiami, remia principą, kad Dievo žinojimas apie ateities [ir galimus] įvykius nekeičia jų pobūdžio. Didelė abejonė, kuri kyla mūsų prote, yra mūsų intelekto nepakankamumo rezultatas. Apsvarstykite, kiek daug būdų Jo žinojimas skiriasi nuo mūsų pagal visų apreikštų religijų mokymą. Pirma, Jo žinojimas yra vienas, ir vis dėlto apima daug skirtingų rūšių objektų. Antra, jis taikomas dalykams, kurie neegzistuoja. Trečia, jis apima begalybę. Ketvirta, jis išlieka nepakitęs, nors apima kintančių dalykų žinojimą; tuo tarpu atrodo [mūsų atžvilgiu], kad dalyko, kuris turi atsirasti, žinojimas skiriasi nuo dalyko žinojimo, kai jis jau atsirado; nes prisideda žinojimas apie jo perėjimą iš potencialumo būsenos į realybės būseną. Penkta, pagal mūsų Įstatymo mokymą, Dievo žinojimas apie vieną iš dviejų galimybių jos nenulemia, kad ir koks tikras tas žinojimas būtų dėl vienos galimybės įvykimo ateityje. Dabar aš stebiuosi, ką mūsų žinojimas turi bendro su Dievo žinojimu, pasak tų, kurie traktuoja Dievo žinojimą kaip atributą. Ar yra kas nors bendro abiem, be vieno vardo? Pagal mūsų teoriją, kad Dievo žinojimas nesiskiria nuo Jo esmės, yra esminis skirtumas tarp Jo žinojimo ir mūsų, kaip skirtumas tarp dangaus substancijos ir žemės substancijos. Pranašai aiškiai tai išreiškė. Plg. „Nes mano mintys nėra jūsų mintys, ir jūsų keliai nėra mano keliai, sako Viešpats. Nes kaip dangūs yra aukščiau už žemę, taip mano keliai yra aukščiau už jūsų kelius“ (Iz 55, 8-9). Trumpai tariant, kaip mes negalime tiksliai suvokti Jo esmės, ir vis dėlto žinome, kad Jo egzistavimas yra tobuliausias, laisvas nuo bet kokio trūkumo, pokyčio ar pasyvumo priemaišų, taip mes neturime teisingos sampratos apie Jo žinojimą, nes jis yra ne kas kita, kaip Jo esmė, ir vis dėlto esame įsitikinę, kad Jis neįgyja vienu metu žinių, kurių neturėjo anksčiau; t. y. Jis negauna jokių naujų žinių, Jis jų nedidina, ir jos nėra baigtinės; niekas iš visų egzistuojančių dalykų nepabėga nuo Jo žinojimo, bet jų prigimtis dėl to nesikeičia; tai, kas galima, lieka galima. Kiekvienas argumentas, kuris atrodo prieštaraujantis bet kuriam iš šių teiginių, yra pagrįstas mūsų žinojimo prigimtimi, kuris su Dievo žinojimu turi bendrą tik vardą. Tas pats galioja terminui ketinimas; jis homonimiškai vartojamas žymėti mūsų ketinimą tam tikro dalyko atžvilgiu ir Dievo ketinimą. Terminas „valdymas“ (Apvaizda) taip pat homonimiškai vartojamas mūsų tam tikro dalyko valdymui ir Dievo valdymui. Iš tikrųjų valdymas, žinojimas ir ketinimas nėra tas pats, kai priskiriami mums ir kai priskiriami Dievui. Kai šie trys terminai abiem atvejais suprantami ta pačia prasme, turi kilti didelių sunkumų; bet kai pastebima, kad yra didelis skirtumas, ar dalykas priskiriamas Dievui, ar mums, tiesa taps aiški. Skirtumas tarp to, kas priskiriama Dievui, ir to, kas priskiriama žmogui, išreikštas aukščiau minėtuose žodžiuose: „Ir jūsų keliai nėra mano keliai.“
LIV SKYRIUS
Terminas ḥokmah („išmintis“) hebrajų kalboje vartojamas keturiems skirtingiems dalykams: (1) Jis reiškia žinojimą tų tiesų, kurios veda į Dievo pažinimą. Plg. „Bet kur bus rasta išmintis?“ (Job 28, 12); „Jei ieškosi jos kaip sidabro“ (Pat 2, 4). Žodis šia prasme vartojamas dažnai. (2) Posakis ḥokmah taip pat reiškia bet kokio meistriškumo išmanymą. Plg. „Ir kiekvienas išmintingos širdies tarp jūsų teateina ir tepadaro viską, ką Viešpats įsakė“ (Iš 35, 10); „Ir visos moterys, kurios buvo išmintingos širdies, verpė“ (ten pat, eil. 25). (3) Jis taip pat vartojamas kalbant apie moralinių principų įgijimą. Plg. „Ir mokyti jo senatorius išminties“ (Ps 105, 22); „Su senoliais yra išmintis“ (Job 12, 12): nes polinkis įgyti moralinius principus vystosi daugiausia vien senatvėje. (4) Galiausiai jis reiškia gudrumo ir klastingumo sąvoką; plg. „Eime, pasielkime išmintingai su jais“ (Iš 1, 10). Ta pačia prasme terminas vartojamas šiose vietose: „Ir atvedė iš ten išmintingą moterį“ (2 Sam 14, 2); „Jie yra išmintingi daryti bloga“ (Jer 4, 22). Įmanoma, kad hebrajiškas ḥokmah („išmintis“) išreiškia gudrumo ir planavimo idėją, kuri vienu atveju gali tarnauti kaip priemonė įgyti intelektinį tobulumą arba gerus moralinius principus, bet kitu atveju gali sukurti meistriškumo įgūdžius arba net būti naudojama įtvirtinti blogas nuomones ir principus. Todėl atributas ḥakam („išmintingas“) suteikiamas asmeniui, turinčiam didelius intelektinius gebėjimus, gerus moralinius principus arba meninius įgūdžius; bet taip pat asmenims, gudriems daryti blogus darbus ir turintiems blogus principus.
Pagal šį paaiškinimą asmuo, turintis tikrą viso Įstatymo žinojimą, vadinamas išmintingu dviguba prasme; jis yra išmintingas, nes Įstatymas moko jį aukščiausių tiesų, ir antra, nes jis moko jį geros moralės. Tačiau kadangi Įstatyme esančios tiesos mokomos tradicijos būdu, o ne filosofiniu metodu, Įstatymo žinojimas ir tikrosios išminties įgijimas Pranašų knygose ir mūsų Išminčių žodžiuose traktuojami kaip du skirtingi dalykai; tikroji išmintis įrodymu pagrindžia tas tiesas, kurias Šventasis Raštas moko mus tradicijos būdu. Būtent apie šios rūšies išmintį, kuri įrodo Įstatymo tiesą, kalba Šventasis Raštas, kai aukština išmintį ir kalba apie didelę šio tobulumo vertę bei iš to sekantį mažą skaičių žmonių, gebančių ją įgyti, tokiuose posakiuose kaip: „Nedaug yra išmintingų“ (Job 32, 9); „Bet kur bus rasta išmintis“ (ten pat, 28, 12)? Mūsų Išminčių raštuose taip pat pastebime daug vietų, kuriose daromas skirtumas tarp Įstatymo žinojimo ir išminties. Jie sako apie Mozę, mūsų Mokytoją, kad jis buvo Tėvas Įstatymo žinojime, išmintį ir pranašystėje. Kai Šventasis Raštas sako apie Saliamoną: „Ir jis buvo išmintingesnis už visus žmones“ (1 Kar 5, 11), mūsų Išminčiai prideda: „bet ne didesnis už Mozę“; o frazė „už visus žmones“ aiškinama kaip reiškianti „už visus jo kartos žmones“; dėl šios priežasties [tik] „Hemanas, Chalkolas ir Darda, Maholo sūnūs“, žymūs to meto išminčiai, yra paminėti. Mūsų Išminčiai toliau sako, kad žmogus pirmiausia turi atsiskaityti dėl savo Įstatymo žinojimo, tada dėl išminties įgijimo ir galiausiai dėl pamokų, išvestų loginėmis išvadomis iš Įstatymo, t. y. pamokų apie jo veiksmus. Tai taip pat yra teisinga tvarka: pirmiausia turime išmokti tiesas per tradiciją, po to turime būti išmokyti, kaip jas įrodyti, ir tada tirti veiksmus, kurie padeda pagerinti žmogaus kelius. Idėja, kad žmogus turės atsiskaityti dėl šių trijų dalykų aprašyta tvarka, yra išreikšta mūsų Išminčių šioje ištraukoje: „Kai žmogus ateina į teismą, jo pirmiausia klausiama: ‘Ar nustatei tam tikrą laiką Įstatymo studijoms? Ar užsiėmei išminties įgijimu? Ar išvedei iš vieno dalyko kitą dalyką?’“ Tai įrodo, kad mūsų Išminčiai skyrė Įstatymo žinojimą, viena vertus, ir išmintį, kita vertus, kaip priemonę įrodyti Įstatymo mokomas pamokas teisingu samprotavimu.
Išklausykite dabar, ką turiu pasakyti po to, kai pateikiau aukščiau esantį paaiškinimą. Senovės ir šiuolaikiniai filosofai parodė, kad žmogus gali įgyti keturių rūšių tobulumą. Pirmoji rūšis, žemiausia, kuriai įgyti žmonės praleidžia savo dienas, yra tobulumas turto atžvilgiu; pinigų, drabužių, baldų, tarnų, žemės ir panašių dalykų turėjimas; didžio karaliaus titulo turėjimas priklauso šiai klasei. Nėra glaudaus ryšio tarp šio turėjimo ir jo savininko; tai visiškai įsivaizduojamas santykis, kai dėl didelės naudos, kurią asmuo gauna iš šio turto, jis sako: „Tai mano namas, tai mano tarnas, tai mano pinigai, ir tai mano pulkai bei armijos.“ Nes kai jis ištiria save, jis ras, kad visi šie dalykai yra išoriniai, ir jų savybės yra visiškai nepriklausomos nuo savininko. Todėl, kai tas santykis nutrūksta, tas, kuris buvo didis karalius, vieną rytą gali pamatyti, kad nėra jokio skirtumo tarp jo ir žemiausio asmens, ir vis dėlto neįvyko joks pokytis daiktuose, kurie jam buvo priskirti. Filosofai parodė, kad tas, kurio vienintelis tikslas visose pastangose ir siekiuose yra šios rūšies tobulumo įgijimas, siekia tik visiškai įsivaizduojamų ir laikinų dalykų; ir net jei jie lieka jo nuosavybe visą gyvenimą, jie nesuteikia jam jokio tobulumo.
Antroji rūšis yra glaudžiau susijusi su žmogaus kūnu nei pirmoji. Ji apima žmogaus kūno formos, konstitucijos ir pavidalo tobulumą; didžiausią temperamentų pusiausvyrą ir tinkamą jo galūnių tvarką bei jėgą. Ši tobulumo rūšis taip pat turi būti pašalinta iš mūsų pagrindinio tikslo; nes tai yra kūno tobulumas, ir žmogus jo neturi kaip žmogus, bet kaip gyva būtybė; be to, šią savybę jis turi bendrai su žemiausiu gyvūnu; ir net jei asmuo turi didžiausią įmanomą jėgą, jis negalėtų būti toks stiprus kaip mulas, juo labiau negali būti toks stiprus kaip liūtas ar dramblys; todėl jis daugiausia gali turėti jėgą, kuri leistų jam nešti sunkų krovinį, ar sulaužyti storą medžiagą, ar daryti panašius dalykus, iš kurių kūnui nėra didelės naudos. Siela negauna jokios naudos iš šios rūšies tobulumo.
Trečioji tobulumo rūšis yra glaudžiau susijusi su pačiu žmogumi nei antrasis tobulumas. Ji apima moralinį tobulumą, aukščiausią meistriškumo laipsnį žmogaus charakteryje. Dauguma įsakymų siekia sukurti šį tobulumą; bet net ir ši rūšis yra tik pasiruošimas kitam tobulumui ir nėra siekiama dėl savęs pačios. Nes visi moraliniai principai liečia žmogaus santykį su artimu; žmogaus moralinių principų tobulumas yra, tarsi, duotas žmogui žmonijos labui. Įsivaizduokite asmenį būnantį vieną ir neturintį jokio ryšio su jokiu kitu asmeniu, visi jo geri moraliniai principai yra ramybės būsenoje, jie nėra reikalingi ir nesuteikia žmogui jokio tobulumo. Šie principai būtini ir naudingi tik tada, kai žmogus bendrauja su kitais.
Ketvirtoji tobulumo rūšis yra tikrasis žmogaus tobulumas; aukščiausių intelektinių gebėjimų turėjimas; tokių sąvokų turėjimas, kurios veda į teisingas metafizines nuomones apie Dievą. Su šiuo tobulumu žmogus pasiekė savo galutinį tikslą; tai suteikia jam tikrąjį žmogiškąjį tobulumą; tai lieka jam vienam; tai suteikia jam nemirtingumą, ir dėl to jis vadinamas žmogumi. Ištirkite pirmąsias tris tobulumo rūšis, rasite, kad jei jas turite, jos nėra jūsų nuosavybė, bet kitų nuosavybė; tačiau pagal įprastą požiūrį jos priklauso jums ir kitiems. Bet paskutinė tobulumo rūšis yra išimtinai jūsų; niekas kitas neturi jokios jos dalies: „Jos bus tik tavo paties, ir ne svetimų su tavimi“ (Pat 5, 17). Todėl jūsų tikslas turi būti pasiekti šį [ketvirtąjį] tobulumą, kuris yra išimtinai jūsų, ir jūs neturėtumėte toliau dirbti ir varginti savęs dėl to, kas priklauso kitiems, apleisdami savo sielą, kol ji visiškai praras savo pradinį tyrumą dėl kūniškų galių viešpatavimo jai. Ta pati idėja išreikšta tų eilėraščių pradžioje, kurie alegoriškai vaizduoja mūsų sielos būseną: „Mano motinos vaikai pyko ant manęs; jie paskyrė mane vynuogynų sargu; bet savo paties vynuogyno aš nesaugojau“ (Giesm 1, 6). Taip pat ši ištrauka nurodo į tą pačią temą: „Kad neatiduotum savo garbės kitiems ir savo metų žiauriajam“ (Pat 5, 9).
Pranašai taip pat paaiškino mums šiuos dalykus ir išreiškė tą pačią nuomonę apie juos kaip ir filosofai. Jie aiškiai sako, kad tobulumas turte, sveikatoje ar charakteryje nėra tobulumas, vertas būti siekiamas kaip mūsų pasididžiavimo ir šlovės priežastis; kad Dievo pažinimas, t. y. tikroji išmintis, yra vienintelis tobulumas, kurio turėtume siekti ir kuriuo turėtume didžiuotis. Jeremijas, nurodydamas į šias keturias tobulumo rūšis, sako: „Taip sako Viešpats: Tenesigiria išmintingas savo išmintimi, tenesigiria galingas savo galybe, tenesigiria turtingas savo turtais; bet kas giriasi, tesigiria tuo, kad jis supranta ir pažįsta mane“ (Jer 9, 23-24). Pažiūrėkite, kaip pranašas išdėstė jas pagal jų vertinimą minios akyse. Turtingas žmogus užima pirmą vietą; kitas yra galingas žmogus; ir tada išmintingas žmogus; tai yra, gerų moralinių principų žmogus: nes minios akyse, į kurią kreipiamasi šiais žodžiais, jis taip pat yra didis žmogus. Tai yra priežastis, kodėl trys klasės išvardytos šia tvarka.
Mūsų Išminčiai taip pat išvedė iš šios ištraukos minėtas pamokas ir išdėstė tą pačią teoriją, kuri buvo paaiškinta šiame skyriuje, būtent, kad paprastas terminas ḥokmah, kaip taisyklė, reiškia aukščiausią žmogaus tikslą, Dievo pažinimą; kad tos savybės, kurias žmogus įgyja, paverčia savo ypatingu lobiu ir laiko savo tobulumu, realybėje neapima jokio tobulumo; ir kad religiniai veiksmai, nurodyti Įstatyme, būtent įvairios garbinimo rūšys ir moraliniai principai, kurie naudingi visiems žmonėms jų socialiniame bendravime vieniems su kitais, nesudaro galutinio žmogaus tikslo, nei gali būti su juo lyginami, nes jie tėra pasiruošimas, vedantis į jį. Išgirskite mūsų Išminčių nuomonę šia tema jų pačių žodžiais. Ištrauka yra „Bereshit Rabba“ ir skamba taip: „Vienoje vietoje Šventasis Raštas sako: ‘Ir visi dalykai, kurie yra geidžiami (ḥafacim), negali būti lyginami su ja’ (Pat 8, 11); o kitoje vietoje: ‘Ir visi dalykai, kurių tu geidi (ḥafaceḥa), negali būti lyginami su ja’“ (ten pat, 3, 15). „Dalykais, kurie yra geidžiami“, suprantamas Dieviškųjų įsakymų vykdymas ir geri darbai, tuo tarpu „dalykai, kurių tu geidi“, nurodo į brangakmenius ir perlus. Abu – dalykai, kurie yra geidžiami, ir dalykai, kurių tu geidi – negali būti lyginami su išmintimi, bet „šiuo tesigiria tas, kuris giriasi, kad jis supranta ir pažįsta mane“. Apsvarstykite, koks glaustas šis posakis ir koks tobulas jo autorius; kaip niekas čia nepraleista iš viso to, ką mes išdėstėme po ilgų paaiškinimų ir preliminarių pastabų.
Išdėstę didingas idėjas, esančias toje Šventojo Rašto ištraukoje, ir pacitavę mūsų Išminčių paaiškinimą, dabar užbaigsime tai, ko moko likusi tos ištraukos dalis. Pranašas nepasitenkina paaiškinimu, kad Dievo pažinimas yra aukščiausia tobulumo rūšis; nes jei tik tai būtų buvęs jo ketinimas, jis būtų pasakęs: „Bet šiuo tesigiria tas, kuris giriasi, kad jis supranta ir pažįsta mane“, ir būtų čia sustojęs; arba jis būtų pasakęs: „kad jis supranta ir pažįsta mane, kad aš esu Vienas“, arba „kad aš neturiu jokio panašumo“, arba „kad nėra nieko panašaus į mane“, ar panašią frazę. Tačiau jis sako, kad žmogus gali didžiuotis tik Dievo pažinimu ir Jo kelių bei atributų pažinimu, kurie yra Jo veiksmai, kaip parodėme (I d. 54) aiškindami ištrauką: „Parodyk man dabar savo kelius“ (Iš 33, 13). Taigi mums šioje ištraukoje sakoma, kad Dieviškieji veiksmai, kurie turėtų būti žinomi ir turėtų tarnauti kaip vadovas mūsų veiksmams, yra ḥesed, „maloningumas“, mišpat, „teisingumas“, ir cedakah, „teisumas“. Dar viena labai svarbi pamoka mokoma papildoma fraze „žemėje“. Ji implikuoja pagrindinį Įstatymo principą; ji atmeta teoriją tų, kurie drąsiai teigia, kad Dievo apvaizda nesiekia žemiau Mėnulio sferos ir kad žemė su savo turiniu yra apleista, kad „Viešpats apleido žemę“ (Ez 8, 12). Ji moko, kaip mokė didžiausias iš visų išminčių žodžiais: „Žemė yra Viešpaties“ (Iš 9, 29), kad Jo apvaizda apima žemę pagal jos prigimtį, lygiai taip pat, kaip ji valdo dangų pagal jo prigimtį. Tai išreikšta žodžiais: „Kad aš esu Viešpats, kuris vykdau maloningumą, teisingumą ir teisumą žemėje“. Pranašas pabaigoje sako: „Nes šiais dalykais aš gėriuosi, sako Viešpats“, t. y. Mano tikslas [tai sakant] yra tas, kad jūs praktikuotumėte maloningumą, teisingumą ir teisumą žemėje. Panašiu būdu mes parodėme (I d. 54), kad Dievo trylikos atributų išvardijimo tikslas yra pamoka, jog turėtume įgyti panašius atributus ir elgtis atitinkamai. Todėl aukščiau esančios ištraukos tikslas yra paskelbti, kad tobulumas, kuriuo žmogus gali tikrai didžiuotis, pasiekiamas tada, kai jis įgyja – kiek tai žmogui įmanoma – Dievo pažinimą, Jo Apvaizdos pažinimą ir būdo, kuriuo ji veikia Jo kūrinius jų sukūrime ir nuolatiniame egzistavime, pažinimą. Įgijęs šį pažinimą, jis tada bus pasiryžęs visada siekti maloningumo, teisingumo ir teisumo, ir taip imituoti Dievo kelius. Mes tai paaiškinome daug kartų šiame traktate.
Tai viskas, ką maniau tinkama aptarti šiame traktate ir ką laikiau naudingu tokiems žmonėms kaip jūs. Tikiuosi, kad su Dievo pagalba jūs, po deramo apmąstymo, suprasite visus dalykus, kuriuos čia nagrinėjau. Tegul Jis suteikia mums ir visam Izraeliui su mumis pasiekti tai, ką Jis mums pažadėjo: „Tada aklųjų akys atsivers ir kurčiųjų ausys atsikimš“ (Iz 35, 5); „Tauta, kuri vaikščiojo tamsoje, išvydo didelę šviesą; tiems, kurie gyvena mirties šešėlio šalyje, šviesa sušvito“ (ten pat, 9, 1).
Dievas yra arti visų, kurie Jo šaukiasi, jei šaukiasi Jo tiesoje ir gręžiasi į Jį. Jį randa kiekvienas, kuris Jo ieško, jei visada eina link Jo ir niekada nenuklysta. Amen.