Šventasis Vincentas Paulietis (Vincent de Paul) buvo XVII amžiaus prancūzų dvasininkas, vienas didžiausių Bažnyčios gailestingumo apaštalų ir moderniosios labdaros organizavimo pradininkas. Gimęs 1581 metais Puuji kaimelyje (Pauy), pietvakarių Prancūzijoje, neturtingų valstiečių šeimoje, jis iš pradžių kunigystės siekė norėdamas užsitikrinti patogų gyvenimą ir padėti šeimai finansiškai. Tačiau po gilių dvasinių išbandymų, įskaitant legendomis apipintą dvejų metų nelaisvę pas Tuniso piratus ir darbą Paryžiaus aristokratų šeimose, jo požiūris pasikeitė. Vincentas suprato, kad tikrasis jo pašaukimas yra tarnystė labiausiai apleistiems – kaimo vargšams, kaliniams ir našlaičiams.
1617 metais Vincentas įkūrė pirmąją „Gailestingumo broliją“ iš pamaldžių moterų pasauliečių, o vėliau, 1625 metais, įsteigė Misijos kunigų kongregaciją (lazaristus), kurios tikslas buvo evangelizuoti kaimo žmones ir rūpintis dvasininkų ugdymu. Tačiau revoliucingiausias jo darbas įvyko 1633 metais, kai kartu su šventąja Liudvika de Marijak jis įkūrė Gailestingumo seserų kongregaciją (Filles de la Charité). Tai buvo pirmoji moterų vienuolija, kuri negyveno uždarą kontempliatyvų gyvenimą už grotų, bet dirbo tiesiogiai gatvėse, ligoninėse ir namuose. Vincentas sakydavo, kad jų vienuolynas – tai ligonio celė, o jų koplyčia – parapijos bažnyčia.
Vincentas Paulietis mirė 1660 metais Paryžiuje, palikdamas po savęs milžinišką socialinės pagalbos tinklą, kuris veikė visoje Prancūzijoje. Jo sielovados metodas rėmėsi principu, kad negalima skelbti Evangelijos alkanam žmogui, kol jis nėra pamaitintas. 1737 metais popiežius Klemensas XII jį paskelbė šventuoju, o 1885 metais popiežius Leonas XIII jį paskyrė visų pasaulio labdaros organizacijų dangiškuoju globėju.
Gailestingumo sistema ir dvasinis palikimas
Šventojo Vincento indėlis į Bažnyčią buvo ne tik dvasinis, bet ir administracinis. Jis pirmasis labdarą pavertė sisteminga veikla: kūrė valgyklas vargšams, nakvynės namus, profesinio mokymo mokyklas ir specialias programas galėjų vergams. Vincentas mokė, kad vargšai yra mūsų „šeimininkai ir valdovai“, o tarnystė jiems turi būti atliekama su didžiausia pagarba ir nuolankumu. Jo dvasinė filosofija pabrėžė Dievo buvimą kiekviename kenčiančiame asmenyje – jis ragindavo seseris palikti net ir pačią karščiausią maldą, jei tuo metu reikia padėti vargšui, nes „Dievas paliekamas dėl Dievo“.
Mene šventasis Vincentas dažniausiai vaizduojamas vilkintis paprastą sutaną su būdingu juodu apsiaustu (ferraiuolo), dažnai laikantis ant rankų kūdikį ar našlaitį, o šalia jo stovi vargšai. Jo veidas paprastai spinduliuoja gerumą, bet kartu ir tvirtą ryžtą. Jo relikvijos ilsisi Šv. Vincento Pauliečio koplyčioje Paryžiuje (Sèvres gatvėje), kur jos iki šiol pritraukia tūkstančius žmonių, ieškančių dvasinio įkvėpimo tarnystei.
- Rugsėjo 27 d. yra jo liturginio minėjimo diena.
- Jis laikoma visų labdaros organizacijų, socialinių darbuotojų, arklių, ligoninių ir pamestinukų globėju.
Šv. Vincento Pauliečio palikimas šiandienos pasaulyje yra itin gyvas per jo vardo draugijas (pavyzdžiui, Šv. Vincento Pauliečio konferencijas), kurios veikia beveik visose šalyse. Jo gyvenimas įrodo, kad organizuotas gailestingumas gali pakeisti visos šalies socialinį veidą. Šventasis Vincentas išlieka dangiškuoju užtarėju visiems, kurie savo gyvenimą skiria kovai su skurdu ir socialine atskirtimi, primindamas, kad meilė turi būti veiksminga ir kūrybinga.
Įdomu tai, kad šis šventasis turėjo itin praktišką požiūrį į maldą. Jis mokė, kad jei tarnaujant vargšui tenka nutraukti maldą, tai nėra nuodėmė, nes tarnystė artimui yra pati aukščiausia maldos forma. Jo įkurta organizacija kartu su šventąja Luiza de Mariljak, vadinama Gailestingumo seserimis, pakeitė vienuolinio gyvenimo sampratą. Jos tapo pirmosiomis vienuolėmis, kurios neturėjo užsidaryti už vienuolyno sienų, o galėjo laisvai vaikščioti gatvėmis, lankyti ligonius ir vargšų namus. Vincentas sakydavo, kad jų vienuolyno sienos yra ligonių namai, o jų koplyčia – parapijos bažnyčia. Tai buvo tikra revoliucija, kurią Bažnyčia priėmė tik po ilgų diskusijų.