Šventasis Petras Klaveras (Pedro Claver) buvo XVII amžiaus ispanų jėzuitas, misionierius, pasižymėjęs herojišku pasiaukojimu vergams ir tapęs „negrų vergų vergu“ (Aethiops semper servus). Gimęs 1580 metais Verdu, Katalonijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, jis studijavo Barselonos universitete, kur nusprendė stoti į Jėzaus Draugiją. Studijuodamas Maljorkoje, jis susipažino su šv. Alfonsu Rodrigezu, paprastu vienuolyno durininku ir mistiku, kuris paskatino jaunąjį Petrą vykti į misijas Naujajame pasaulyje. Paklusęs šiam dvasiniam impulsui, 1610 metais jis išvyko į Kartacheną (dabartinė Kolumbija), kuri tuo metu buvo vienas didžiausių vergų prekybos centrų Amerikoje.
Kartachenos uoste kasmet išsilaipindavo tūkstančiai vergų, gabenamų iš Afrikos kraupiomis sąlygomis. Petras Klaveras, pamatęs šių žmonių kančias, davė specialų įžadą visą savo gyvenimą tarnauti būtent jiems. Kai į uostą atplaukdavo laivas su vergų kroviniu, Petras skubėdavo į triumus nešinas maistu, vandeniu ir vaistais. Jis nesibodėjo valyti pūliuojančių žaizdų, maitinti ligonių ir krikštyti mirštančiųjų. Per keturiasdešimt misionieriškos veiklos metų jis asmeniškai pakrikštijo daugiau nei 300 000 afrikiečių, kartu mokydamas juos krikščioniško tikėjimo pagrindų per vertėjus bei vaizdines priemones, kad jie suprastų savo, kaip Dievo vaikų, orumą.
Jo tarnystė neapsiribojo vien krikštu; jis tapo vergų gynėju prieš negailestingus savininkus ir valdininkus. Petras lankė vergus plantacijose, rūpinosi jų teisėmis ir reikalavo krikščioniško elgesio su jais. Nors daugelis Kartachenos aukštuomenės narių jį laikė ekscentrišku ar net purvinu dėl jo nuolatinio buvimo su labiausiai apleistais visuomenės sluoksniais, jo autoritetas buvo nepalaužiamas. Paskutinius ketverius savo gyvenimo metus šventasis praleido sunkiai sirgdamas ir beveik visiškai pamirštas savo celėje, tačiau mirus 1654 metais, visas miestas susirinko jo pagerbti, pripažindami jį Kartachenos šventuoju.
Gailestingumo apaštalas ir socialinis teisingumas
Šventojo Petro Klavero veikla buvo unikalus krikščioniško humanizmo pavyzdys tuo metu, kai vergovė buvo laikoma natūralia ekonomikos dalimi. Jis neturėjo politinės galios panaikinti vergijos instituciją, tačiau jis radikaliai pakeitė požiūrį į vergo asmenybę. Klaveras pabrėžė, kad prieš Dievą nėra nei vergo, nei laisvojo, todėl jo meilė buvo skirta ne tik jų sieloms, bet ir kenčiantiems kūnams. Jo dvasinis kelias rėmėsi principu, kad negalima kalbėti apie Dievo meilę, jei nepadedi žmogui jo konkrečiame skurde ir skausme.
Petras taip pat garsėjo kaip geras dvasios vadovas ir sielovadininkas uosto ligoninėse bei kalėjimuose. Jo askezė buvo itin griežta – jis mažai miegojo ir nuolat pasninkavo, kad sutaupytas lėšas galėtų skirti labdarai. Jis mokė, kad misionierius turi tapti „visu visiems“, todėl išmoko kelias afrikiečių dialektų frazes ir visada stengėsi suprasti tų, kuriems tarnavo, kultūrinį kontekstą. Jo pavyzdys įkvėpė daugybę vėlesnių kartų kovoti už žmogaus teises ir rasinę lygybę.
Kanonizacija ir tarptautinis atminimas
Petras Klaveras buvo paskelbtas šventuoju 1888 metais popiežiaus Leono XIII (kartu su savo mokytoju Alfonsu Rodrigezu). Tas pats popiežius jį paskyrė specialiu misijų tarp juodaodžių globėju. Mene šventasis dažniausiai vaizduojamas vilkintis juodą jėzuitų sutaną, apsuptas sergančių ar besimeldžiančių afrikiečių, dažnai nešantis vandenį ar guodžiantis kenčiantįjį. Jo relikvijos ilsisi Kartachenos katedroje, po pagrindiniu altoriumi, kuri šiandien vadinama Šv. Petro Klavero bažnyčia.
- Rugsėjo 9-oji yra oficiali jo liturginio minėjimo diena.
- Jis laikomas Kolumbijos, misijų tarp afrikiečių ir žmogaus teisių gynėjų globėju.
Šv. Petro Klavero palikimas šiandienos pasaulyje išlieka galingu priminimu apie krikščioniškos tarnystės radikalumą. Jis įrodė, kad meilė artimui neturi jokių barjerų – nei rasinių, nei socialinių, nei kultūrinių. Jo gyvenimo istorija drąsina mus matyti Kristų kiekviename kenčiančiame asmenyje ir nebijoti peržengti savo komforto zonos ribų dėl kito gerovės. Šventasis Petras išlieka dangiškuoju advokatu visiems, kurie patiria diskriminaciją ir priespaudą, kviesdamas mus kurti pasaulį, kuriame kiekvieno žmogaus orumas būtų šventas.