Šventasis Klemensas Marija Hofbaueris (Clemens Maria Hofbauer), gimęs kaip Johanas Hofbaueris, buvo vienas iškiliausių XIX amžiaus katalikų dvasininkų, Redemptoristų ordino plėtotojas už Italijos ribų ir neoficialus Vienos apaštalas. Gimęs 1751 metais Tasovicėse, dabartinėje Čekijos Respublikoje, jis augo gausioje ir nepasiturinčioje šeimoje. Po tėvo mirties jaunas Johanas dirbo kepėju, tačiau nuolat jautė stiprų pašaukimą kunigystei. Dėl lėšų trūkumo jo studijos ne kartą nutrūkdavo, jis kurį laiką gyveno kaip atsiskyrėlis Italijoje, kol galiausiai, remiamas geradarių, baigė teologijos mokslus Vienos universitete. 1784 metais, būdamas Romoje, jis įstojo į Šv. Alfonso Marijos Liguorio įkurtą Redemptoristų ordiną ir po metų buvo įšventintas kunigu.
Klemensas kartu su savo bendražygiu Tadeušu Hiubliu buvo išsiųsti į šiaurę su misija įkurti vienuolyną Kurše, tačiau dėl politinių aplinkybių jie apsistojo Varšuvoje. Čia jie perėmė Šv. Benono bažnyčią, kuri tapo neįtikėtino dvasinio ir socialinio aktyvumo centru, vėliau pavadintu „nuolatine misija“. Varšuvoje Klemensas praleido dvidešimt metų, per kuriuos įkūrė mokyklas vargšams, našlaičių namus ir nuolat pamokslavo keliomis kalbomis. Jo veikla Lenkijos sostinėje buvo nutraukta 1808 metais, kai Napoleono administracija, baimindamasi didelės jo įtakos visuomenei, įsakė uždaryti vienuolyną, o brolius redemptoristus ištremti.
Po tremties Klemensas galutinai apsigyveno Vienoje, kur tapo viena įtakingiausių miesto asmenybių. Nors tuo metu Austrijoje vyravo griežta valstybinė Bažnyčios kontrolė (jozefinizmas), jis sugebėjo aplink save suburti intelektualų, menininkų ir studentų būrį, kurį istorikai vėliau pavadino „Hofbauerio rateliu“. Jis tapo dvasiniu vadovu daugeliui garsių to meto žmonių ir aktyviai kovojo už Bažnyčios laisvę bei gyvą, emocinį pamaldumą. Klemensas mirė 1820 metais, nesulaukęs oficialaus patvirtinimo savo ordino veiklai Austrijoje, tačiau jo mirtis buvo tokia reikšminga, kad imperatorius Pranciškus I galiausiai leido redemptoristams legaliai veikti šalyje.
Miesto sielovados reformatorius ir pedagogas
Klemensas Marija Hofbaueris iš esmės pakeitė požiūrį į dvasinį darbą didmiesčiuose. Jis suprato, kad pramoninės revoliucijos ir politinių pervartų akivaizdoje tradicinės misijos kaimo vietovėse nebegali pasiekti visų tikinčiųjų, todėl sukūrė „miesto misijos“ modelį. Jo pamokslai pasižymėjo paprastumu, aiškumu ir gebėjimu tiesiogiai kreiptis į žmogaus širdį, vengiant sauso akademiškumo. Jis ypatingą dėmesį skyrė jaunimo ugdymui, tikėdamas, kad krikščioniškas švietimas yra geriausia apsauga nuo to meto radikalių ideologijų ir socialinės atskirties.
Be tiesioginės dvasinės tarnystės, Klemensas buvo novatorius socialinėje srityje. Varšuvoje jo įkurtos įstaigos buvo vienos pirmųjų, kuriose buvo derinamas profesinis mokymas su moraliniu ugdymu, padedant našlaičiams ir gatvės vaikams įgyti realias specialybes. Jis taip pat skatino aktyvų pasauliečių dalyvavimą Bažnyčios gyvenime, platindamas gerąją literatūrą ir kurdamas dvasinės paramos grupes. Jo moto – „Skelbti Evangeliją iš naujo“ – tapo gairėmis jo pasekėjams, kurie vėliau išplatino Redemptoristų ordiną visoje Europoje ir Amerikoje.
Kanonizacija ir istorinis pripažinimas
Klemensas Marija Hofbaueris buvo paskelbtas šventuoju 1909 metais popiežiaus Pijaus X, o 1914 metais popiežius paskyrė jį pagrindiniu Vienos miesto globėju. Jis tapo pavyzdžiu visiems kunigams, dirbantiems sudėtingomis politinėmis sąlygomis ir susiduriantiems su valstybinės valdžios spaudimu. Mene jis dažnai vaizduojamas su duonos kepalu, primenančiu jo ankstesnį amatą ir rūpestį vargšais, arba klūpantis priešais Švč. Mergelės Marijos atvaizdą. Jo relikvijos saugomos Marijos prie Kranto (Maria am Gestade) bažnyčioje Vienoje, kuri iki šiol yra vienas pagrindinių piligrimystės centrų mieste.
- Kovo 15-oji yra oficiali jo liturginio minėjimo diena.
- Jis laikomas kepėjų, Vienos miesto ir Redemptoristų ordino plėtros globėju.
Šventojo Klemeno palikimas šiandien ypač aktualus kaip priminimas apie kantrybės ir asmeninės iniciatyvos galią. Jis įrodė, kad net ir tada, kai visos išorinės aplinkybės yra nepalankios, tiesa ir pasiaukojimas gali rasti kelią į žmonių protus. Jo gyvenimo istorija moko, kad krikščionybė turi būti gyva, veiksminga ir arti žmogaus, nebijanti dialogų su kultūra bei intelektualiniais iššūkiais. Klemensas Marija Hofbaueris išlieka dvasiniu užtarėju visiems, kurie siekia kurti bendruomenę skaidrumo ir meilės pagrindais, nepaisant jokių socialinių ar politinių kliūčių.