Šventasis Sava (serb. Свети Сава), gimęs kaip Rastkas Nemaničius (Растко Немањић), yra viena didingiausių ir labiausiai gerbiamų figūrų Balkanų istorijoje, laikomas Serbijos stačiatikių bažnyčios įkūrėju, pirmuoju arkivyskupu ir dvasiniu tautos tėvu. Jis gimė apie 1174 metus įtakingoje serbų didžiojo župano Stefano Nemanio (Стефан Немања) šeimoje. Nors tėvai jam prognozavo spindinčią politinę karjerą ir patikėjo valdyti Humo provinciją, jaunas princas pajuto nenugalimą dvasinį šauksmą. Būdamas septyniolikos, jis pabėgo iš rūmų į Šventąjį Atono kalną (Sveta Gora / Άγιο Όρος) Graikijoje, kur priėmė vienuolio įžadus ir pasivadino Savos vardu. Šis sprendimas amžiams pakeitė ne tik jo paties, bet ir visos serbų tautos likimą, nes jis pasirinko ne žemišką karūną, o dvasinį tarnavimą, kuris tapo serbų tapatybės pamatu.
Atono kalne Sava pasižymėjo kaip uolus asketas ir išmintingas organizatorius. Kartu su savo tėvu, kuris vėliau taip pat pasitraukė iš sosto ir tapo vienuoliu Simeonu, jis 1198 metais įkūrė Hilandaro vienuolyną (Манастир Хиландар). Ši šventovė tapo serbų kultūros, raštijos ir dvasingumo centru, kuriuo išlieka iki šių dienų. Tačiau didžiausią politinį ir religinį proveržį Sava pasiekė 1219 metais, kai Nikėjos imperijoje iš Ekumeninio patriarcho iškovojo Serbijos bažnyčios autokefaliją (visišką nepriklausomybę). Tapęs pirmuoju Serbijos arkivyskupu, jis sugrįžo į tėvynę, kur karūnavo savo brolį Stefaną Pirmąjį Karūnuotąjį (Стефан Првовенчани) pirmuoju serbų karaliumi, taip užtikrindamas dvasinės ir pasaulietinės valdžios dermę.
Šventojo Savos veikla peržengė bažnyčios sienas – jis buvo nenuilstantis diplomatas, taikytojas ir švietėjas. Jis parašė „Zakonopravilo“ (Законоправило), kuris tapo pirmuoju serbų konstituciniu teisynu, sujungusiu bizantiškąją teisę su vietiniais papročiais. Sava taip pat steigė mokyklas, ligonines ir vienuolynus, mokydamas tautą žemdirbystės paslapčių, higienos ir krikščioniškos moralės. Jis mirė 1236 metais Veliko Tarnovo mieste (Велико Трново), Bulgarijoje, grįždamas iš piligriminės kelionės po Šventąją Žemę. Jo palaikai vėliau buvo perkelti į Mileševos vienuolyną (Манастир Милешева), kur tapo didžiulio liaudies pamaldumo objektu.
Net ir po mirties Šv. Sava išliko serbų pasipriešinimo simboliu. 1594 metais, keršydami už serbų sukilimus, Osmanų imperijos kariai, vadovaujami Sinano Pašos, paėmė šventojo relikvijas ir viešai sudegino jas ant Vračaro kalvos (Врачар) Belgrade. Tačiau šis žiaurus aktas ne sunaikino, o sustiprino šventojo kultą – dūmai ir pelenai simboliškai pasklido po visą šalį, sutvirtindami tautos vienybę. Šiandien toje vietoje stovi viena didžiausių stačiatikių šventyklų pasaulyje – Šventojo Savos šventovė (Храм Светог Саве), liudijanti apie nepalaužiamą dvasios viršenybę prieš brutalią jėgą. Šventasis Sava iki šiol gerbiamas kaip mokyklų globėjas, o jo šventė, Savindanas, yra viena svarbiausių nacionalinių iškilmių serbų kalendoriuje.