XI a. viduryje krikščioniškasis pasaulis nebuvo tik rami tikinčiųjų bendruomenė – tai buvo intelektualinis ir politinis katilas, kuriame virė kova dėl bažnytinės viršenybės. Svarbu suprasti, kad 1054 m. Didysis skilimas (Schisma Magnum) neprasidėjo nuo ginčo dėl kepinių. Tikrosios priežastys buvo gerokai gilesnės: Konstantinopolio siekis išsaugoti kanoninę nepriklausomybę, lotyniškasis Filioque priedas, dvasininkų celibatas bei fundamentalus klausimas dėl popiežiaus primato. Tačiau būtent Eucharistinė duona tapo tuo garsiu ritualiniu ir dogminiu pretekstu, kuriuo abi pusės maskavo savo politines ambicijas.
Graikų puolimas: duona kaip gyvybės ženklas
Prieš pat lemtingąjį legatų vizitą, apie 1052–1053 m., Studiono vienuolyno vienuolis Nicetas Pektoratas parengė savo poleminį veikalą Libellus contra Latinos. Nicetas, būdamas aštraus proto teologas, metė iššūkį lotynų tradicijai naudoti neraugintą duoną (azimas). Jo teigimu, raugas simbolizuoja dvasinę esmę bei gyvybę teikiančią galią, kuri „sušildo“ ir „prikelia“ miltų masę. Niceto retorikoje nerauginta duona buvo vadinama „negyva“, lyginama su akmeniu ar džiūstančiu moliu, o jos naudojimas interpretuotas kaip grįžimas į žydiškąją Įstatymo tamsą.
Savo argumentams pagrįsti Nicetas pasitelkė apaštalo Jono žodžius apie tris liudytojus – Dvasią, vandenį ir kraują (1 Jn 5, 8), siedamas juos su raugintos duonos pilnatve. Jis teigė, kad Eucharistinė duona privalo turėti gyvybės ženklą – raugą, nes tik taip gali atspindėti Kristaus kūno pilnatvę.
Humberto atsakas iš Romos: Pesacho tradicija
Popiežiaus Leono IX legatas ir Silva Kandidos vyskupas kardinolas Humbertas, gavęs Niceto tekstą, dar Romoje parengė atsakomąjį traktatą Adversus Graecorum calumnias. Šiame veikale jis sistemingai atrinko ir komentavo graikų argumentus, tačiau Responsio sive contradictio nėra Humberto kūrinys – tai graikų tekstas, į kurį jis atsakinėjo.
Humbertas rėmėsi istorine Pesacho tradicija: jis teigė, kad Jėzus Eucharistiją įsteigė per neraugintos duonos dienas, todėl kaip tobulas Įstatymo vykdytojas privalėjo naudoti neraugintą duoną. Jis taip pat pasitelkė Vakaruose paplitusias alegorines interpretacijas, kuriose duonos sudedamosios dalys – kviečiai, vanduo ir kepimo ugnis – simboliškai siejamos su Kristaus kūnu, siela ir dieviškumu. Ši schema Humbertui padėjo argumentuoti, kad lotyniškoji praktika nėra nukrypimas, o ištikimybė biblinei tradicijai.
Politinė konfrontacija ir schizmos aklavietė
Nors duonos klausimas kėlė daug aistrų, 1054 m. derybų centre jis nebuvo. Pagrindinis konfliktas vyko tarp dviejų ambicingų asmenybių – patriarcho Mykolo Cerularijaus ir kardinolo Humberto. Realus susidūrimas buvo politinis, o popiežiaus primatas išliko esminiu derybų objektu.
1054 m. liepos 16 d., popiežiaus legatai ant Šv. Sofijos altoriaus padėjo ekskomunikos dokumentą – „Bulla excommunicationis Michaelis Cerularii“ (dažnai vadinamą Bulla Humberti). Tai užbaigė ilgą nesusikalbėjimo procesą. Ritualiniai skirtumai, tokie kaip raugas ar azimos, tapo patogiais instrumentais politinėje kovoje dėl bažnytinės valdžios. Tai, kas prasidėjo kaip kova dėl autoriteto ir kanoninės nepriklausomybės, istorinėje atmintyje išliko kaip ginčas dėl duonos raugo, nors iš tikrųjų tai buvo kova dėl to, kas valdys krikščioniškąjį pasaulį.