Jei krikščionybės istorija būtų dramatiškas serialas, 1054 metų liepos 16-oji būtų ta serija, kurioje įvyksta galutinis ir negrįžtamas herojų išsiskyrimas. Tą šeštadienio popietę į didingąją Konstantinopolio Šv. Sofijos baziliką (Hagia Sophia) įžengė trys popiežiaus legatai, vadovaujami kardinolo Humberto (Humbertus de Silva Candida). Kol dvasininkai ruošėsi Mišioms, Humbertas tiesiog priėjo prie pagrindinio altoriaus ir ant jo tėškė pergamento ritinį – Libellus Excommunicationis (pažodžiui: „Ekskomunikos knygelė“ – taip vėliau imta vadinti šį dokumentą dėl jo trumpos formos), dar vadinamą Bulla Humberti. Tikrasis oficialus dokumento pavadinimas buvo Bulla excommunicationis Michaelis Cerularii (Ekskomunikos bulė, skirta Mykolui Cerularijui), tai yra ekskomunikos bulė, kurios adresatas – patriarchas Mykolas Cerularijus. Tai nebuvo šiaip laiškas; tai buvo dvasinis „atominis sprogimas“, kuris simboliškai įtvirtino Rytų ir Vakarų susipriešinimą ir tapo vienu ryškiausių Didžiojo skilimo ženklų.

Jeigu 1054 m. ekskomunika buvo simbolinis plyšys, tai 1204 m. Konstantinopolio nusiaubimas tapo tikruoju prarajos atsidarymu. Ketvirtojo kryžiaus žygio kariuomenė, užuot žygiavusi į Šventąją Žemę, nukrypo į krikščionišką miestą ir tris dienas jį plėšė taip, kaip paprastai plėšiami tik pagonių miestai. Šventosios Sofijos bazilika buvo išniekinta, altoriai sulaužyti, relikvijos išgrobstytos, o Bizantijos sostinė paversta lotynų valdomu „imperijos“ šešėliu. Rytų krikščionims tai buvo ne tik politinė katastrofa, bet ir dvasinė trauma, po kurios bet koks pasitikėjimas Roma iš esmės išnyko. Nuo šio momento skilimas tarp Rytų ir Vakarų nebebuvo teologinė diskusija ar kanoninė nesantaika — jis tapo civilizacine žaizda, kuri iki šiol neužgijo.

Kardinolas Humbertas pasižymėjo ne diplomatija, o karštu būdu ir aštriu liežuviu, todėl ir jo surašytas raštas buvo kupinas ne teologinių argumentų, o tulžingų kaltinimų. Libellus Excommunicationis ne tik paskelbė patriarchą Mykolą Kerularijų (Michael Cerularius) eretiku, bet ir išvardijo visą sąrašą „nuodėmių“, kurias Vakarų delegacija priskyrė Rytų Bažnyčiai.

Įdomu tai, kad kai kurie kaltinimai buvo istoriškai ironiški. Pavyzdžiui, Humbertas kaltino Rytus, kad šie išėmė žodį Filioque (ir iš Sūnaus) iš tikėjimo išpažinimo, nors iš tiesų buvo atvirkščiai – tai Vakarai šį žodį pridėjo vėliau. Taip pat rašte stačiatikiai buvo puolami dėl leidimo kunigams tuoktis, barzdų nešiojimo ir raugintos duonos naudojimo Eucharistijai. Raštas baigėsi baisiausia tų laikų formule: „Anathema sit!“ – tebūna jis prakeiktas. Išeidamas iš bažnyčios, Humbertas dar simboliškai nusipurtė dulkes nuo savo kojų, tardamas: „Tegu Dievas mato ir teisia“.

Atsakomoji reakcija ir istorinis svoris

Patriarchas Mykolas Kerularijus neliko skolingas. Matydamas tokį įžūlumą, jis sušaukė sinodą ir po kelių dienų sudegino popiežiaus legatų raštą (nors jo kopija išliko archyvuose), o pačius legatus – ekskomunikavo. Nors pats dokumentas formaliai buvo nukreiptas tik prieš konkrečius asmenis, o ne prieš visą Bažnyčią, politinė ir dvasinė atmosfera buvo tokia įkaitusi, kad šis apsikeitimas raštais tapo Didžiojo skilimo (Magnum Schisma) simboliu.

Daugelį šimtmečių šis popieriaus gabalas buvo neįveikiama siena. Tik praėjus daugiau nei 900 metų, 1965-aisiais, popiežius Paulius VI (Paulus VI) ir Konstantinopolio patriarchas Atenagoras I (Athenagoras) bendru pareiškimu atšaukė šias tarpusavio ekskomunikas. Tačiau, kaip sako kalkuliatorius, nors nuoskaudos oficialiai atšauktos, tūkstantį metų augusi praraja tarp tradicijų išliko iki šiol. Libellus Excommunicationis išlieka geriausiu pavyzdžiu, kaip neteisingai parinkti žodžiai ir kantrybės trūkumas gali pakeisti visos civilizacijos kryptį.

Ekskomunikos raštas (Bulla excommunicationis Michaelis Cerularii)

1054 m. ekskomunikos popiežiaus bulė

Humbertas, Dievo malone šventosios Romos Bažnyčios kardinolas vyskupas; Petras, Amalfio arkivyskupas; ir Frederikas, diakonas ir kancleris – visiems Katalikų Bažnyčios vaikams.

Šventasis, pirminis ir Apaštalinis Romos Sostas, kuriam visų bažnyčių rūpestis ypač priklauso tarsi galvai, teikėsi paskirti mus savo pasiuntiniais į šį karališkąjį miestą [Konstantinopolį] dėl taikos ir Bažnyčios naudos, kad, laikantis to, kas parašyta, nužengtume ir pamatytume, ar skundas, kuris nepaliaujamai kyla į jo ausis iš šio didžio miesto, pasitvirtina tikrovėje, ar sužinotume, jei taip nėra.

Todėl težino šlovingieji imperatoriai, dvasininkija, senatas ir šio Konstantinopolio miesto žmonės, taip pat visa Katalikų Bažnyčia, kad mes čia pajutome tiek didelį gėrį, dėl kurio labai džiaugiamės Viešpatyje, tiek didžiausią blogį, dėl kurio vargingai dejuojame. Kiek tai liečia imperatoriškosios valdžios stulpus ir jos garbingus bei išmintingus piliečius, šis miestas yra krikščioniškiausias ir ortodoksiškas (tikratikis).

Tačiau kiek tai liečia Mykolą, kuris vadinamas patriarchu piktnaudžiaujant šiuo terminu, ir jo kvailystės rėmėjus, kasdien jo viduje sėjamos nesuskaičiuojamos erezijų raugės.

• Kaip simonininkai, jie parduoda Dievo dovaną;
• Kaip valesijai (valesijonai), jie kastruoja savo svečius ir skiria juos ne tik į dvasininkus, bet ir į vyskupus;
• Kaip arijonai, jie perkrikštija jau pakrikštytuosius Švenčiausiosios Trejybės vardu, ir ypač lotynus;
• Kaip donatistai, jie teigia, kad, išskyrus Graikų Bažnyčią, Kristaus Bažnyčia ir krikštas išnyko iš pasaulio;
• Kaip nikolaitai, jie leidžia ir gina kūniškas šventojo altoriaus tarnų santuokas;
• Kaip severijonai, jie sako, kad Mozės įstatymas yra prakeiktas;
• Kaip pneumatomachai arba teomachai (Dvasios arba Dievo kovotojai), jie atskiria Šventosios Dvasios kildinimą iš Sūnaus;
• Kaip manichejai, be kita ko, jie teigia, kad raugas turi sielą;
• Kaip nazarėnai, jie taip laikosi kūniško žydų švarumo, kad atsisako krikštyti mirštančius kūdikius anksčiau nei aštuonios dienos po gimimo ir, atsisakydami bendrauti su nėščiomis ar menstruacijas patiriančiomis moterimis, draudžia joms krikštytis, jei jos pagonės;

Ir kadangi jie augina galvos plaukus ir barzdas, jie nepriima į bendrystę tų, kurie kerpasi plaukus (turi tonzūrą) ir skutasi barzdas pagal nustatytą Romos Bažnyčios praktiką.

Dėl šių klaidų ir daugelio kitų jų padarytų veiksmų pats Mykolas, nors ir įspėtas mūsų viešpaties popiežiaus Leono laiškais, paniekinamai atsisakė atgailauti.

Be to, kai mes, popiežiaus pasiuntiniai, norėjome protingu būdu pašalinti tokių didelių blogybių priežastis, jis atsisakė mus priimti ir kalbėtis, uždraudė bažnyčioms aukoti Mišias, lygiai kaip anksčiau buvo uždaręs lotynų bažnyčias ir, vadindamas juos „azimitais“ (neraugintos duonos vartotojais), žodžiu ir darbu visur persekiojo lotynus. Iš tiesų, tiek [jis juos persekiojo], kad tarp savo paties vaikų jis paskelbė anatemą Apaštalų Sostui ir prieš jį vis dar rašo, kad jis yra „Ekumeninis patriarchas“.

Todėl, kadangi mes nepakentėme šio negirdėto įžeidimo ir skriaudos pirminiam, šventajam ir Apaštaliniam Sostui ir buvome susirūpinę, kad katalikų tikėjimas būtų daugybe būdų pažeistas, Šventosios ir nedalomos Trejybės bei Apaštalų Sosto, kurio pasiuntinybę vykdome, ir visų ortodoksų tėvų iš septynių susirinkimų bei visos Katalikų Bažnyčios autoritetu, mes pasirašome po šia anatema, kurią garbingiausias popiežius paskelbė Mykolui ir jo pasekėjams, jei jie neatgailaus.

Mykolas, neofitas (naujokas) patriarchas per piktnaudžiavimą pareigomis, kuris priėmė vienuolio abitą tik iš žmonių baimės ir dabar daugelio kaltinamas baisiausiais nusikaltimais; ir su juo Leonas, vadinamas Ochrido vyskupu; Konstantinas, šio Mykolo kapelionas, kuris nešventomis kojomis trypė lotynų auką; ir visi jų pasekėjai minėtose klaidose bei įžūlumo veiksmuose:

Tebūnie jiems anatema maranata kartu su simonininkais, valesijais, arijonais, donatistais, nikolaitais, severijonais, pneumatomachais, manichejais, nazarėnais ir visais eretikais – negana to, su pačiu velniu ir jo angelais, nebent jie atgailautų. AMEN, AMEN, AMEN.