Teofilas Antiochietis (gr. Theophilos ho Antiocheus) – šeštasis Antiochijos vyskupas, II a. krikščionių mąstytojas ir vienas įtakingiausių ankstyvosios Bažnyčios apologetų. Nors tikslios jo gimimo ir mirties datos nėra išlikusios, istoriniai šaltiniai leidžia manyti, kad jis vadovavo Antiochijos Bažnyčiai maždaug 168–182 m. laikotarpiu, taigi veikė Antoninų dinastijos epochoje, kai krikščionybė dar tik formavo savo tapatybę intelektualinėje Romos imperijos erdvėje. Jo gyvenimas ir kūryba žymi kritinį momentą krikščionybės istorijoje, kai jauna religija, palikusi savo lopšį, drąsiai įžengė į graikų–romėnų filosofijos diskursą ir pradėjo kalbėti su antikos kultūra jos pačios kalba.
Nuo filosofijos studijų iki vyskupo sosto
Teofilas gimė pagonių šeimoje, greičiausiai netoli Tigro ir Eufrato upių. Būdamas jaunas, jis gavo klasikinį helenistinį išsilavinimą: studijavo retoriką, istoriją ir graikų filosofų darbus. Kaip vėliau pats pripažino, krikščionybė jam iš pradžių atrodė svetima, tačiau gilus Šventojo Rašto pranašysčių tyrimas privertė jį pakeisti nuomonę. Teofilas suprato, kad pranašų skelbiamas moralinis tyrumas ir istorinis vientisumas gerokai lenkia graikų mitologijos chaosą.
Apie 169 m. Teofilas tapo Antiochijos vyskupu (perėmęs pareigas po Eroso). Antiochija tuo metu buvo trečias pagal svarbą Romos imperijos miestas, todėl Teofilas atsidūrė intelektualinių ir religinių kovų epicentre. Jis mirė apie 183–185 m., palikdamas po savęs teologinius pamatus, ant kurių vėliau statė tokie milžinai kaip Irenėjus Lionietis.
Šedevras draugui: „Ad Autolycum“ (Autolikui)
Vienintelis pilnas mus pasiekęs Teofilo kūrinys yra trijų dalių traktatas „Autolikui“ (Pros Autolykon). Tai atsakas pagoniui filosofui Autolikui, kuris kritikavo krikščionis už jų Dievo „nematomumą“ ir religijos „naujumą“.
- Pirmajame tome Teofilas aiškina Dievo prigimtį. Jis teigia, kad Dievas yra nematomas ne dėl Jo nebuvimo, bet dėl žmogaus „sielos akių“ ligos. Anot jo, tik tas, kas apvalo savo sielą nuo nuodėmių, gali pamatyti Dievą, lygiai kaip tik sveika akis gali ištverti saulės šviesą.
- Antrajame tome jis meistriškai lygina hebrajų kosmogoniją su pagoniškais mitais. Teofilas negailestingai demaskuoja graikų dievų amoralumą ir priešpastato jiems protingą, kūrybingą ir teisingą Biblijos Dievą.
- Trečiajame tome Teofilas tampa istoriku. Jis atlieka milžinišką chronologinį darbą, siekdamas įrodyti, kad Mozė ir pranašai gyveno kur kas anksčiau už Homerą, Platoną ir visus kitus graikų autoritetus. Tai buvo triuškinantis argumentas pagonims, kurie tiesą matavo senumu.
Teologinis proveržis: Trejybė ir Logos
Teofilas Antiochietis teologijos istorijoje išliks kaip novatorius, pirmasis pavartojęs terminą Trejybė (Trias). Nors vėlesnė doktrina dar tik formavosi, Teofilas šiuo žodžiu įvardijo Dievo, Jo Žodžio (Logos) ir Jo Išminties (Sophia) sąjungą.
Be to, jis suformulavo svarbią skirtį kalbėdamas apie Dievo Žodį:
- Logos endiathetos (vidinis žodis) – tai Dievo mintis, egzistavusi Jame nuo amžių.
- Logos prophorikos (ištartas žodis) – tai kūrybinė galybė, per kurią Dievas sukūrė pasaulį ir kuri tapo girdima bei matoma.