Celsas nebuvo paprastas gatvės rėksnys ar religinis fanatikas. Jis buvo aukšto lygio Viduriniojo platonizmo filosofas, kuriam krikščionybė atrodė ne kaip „gera naujiena“, o kaip pavojinga intelektualinė infekcija, griunanti tūkstantmetes tradicijas. Jo veikalas „Tikrasis žodis“ (Logos Alēthēs, Λόγος Ἀληθής), parašytas apie 177–180 m. e. m., yra pirmasis sistemingas ir filosofiškai pagrįstas bandymas „atšaukti“ krikščionybę.
Nors originalus Celso rankraštis pradingo, jo tekstas beveik visas išliko Origeno veikale „Prieš Celsą“. Tai leidžia mums pamatyti, kaip mąstė pagonių intelektualas, stebintis augantį krikščionių judėjimą.
Celso argumentacija laikosi ant vieno pamato: tiesa yra sena. Pasak jo, tikrosios žinios apie Dievą ir pasaulį buvo duotos senovės tautoms (egiptiečiams, persams, graikams) pačioje laikų pradžioje. Krikščionybė Celsui yra klaida vien dėl to, kad ji yra nauja. Jam naujovė reiškė maištą prieš protėvių išmintį. Krikščionis jis matė kaip „dezertyrus“ iš judaizmo, o pačius žydus – kaip „dezertyrus“ iš senovės egiptiečių kultūros.
Kūrinio architektūra: Trys puolimo etapai
Celsas savo knygą sukonstravo labai protingai, keisdamas perspektyvas, kad jo argumentai pasiektų skirtingas auditorijas:
- Žydo kaukė: Celsas sukuria išgalvotą žydų personažą, kuris kreipiasi į Jėzų ir jo sekėjus. Tikslas – parodyti, kad krikščionys neteisingai interpretuoja pranašystes, o Jėzaus stebuklai buvo tik egiptietiškų burtų kopijos.
- Filosofinis skerspjūvis: Čia Celsas nusiima kaukę ir kalba kaip platonikas. Jis analizuoja krikščionių mokymą (Įsikūnijimą, Prisikėlimą) ir bando įrodyti, kad tai prieštarauja logikai. Dievas, būdamas tobulas, negali tapti netobulu žmogumi – tai sugriautų visą visatos tvarką.
- Politinis ultimatumas: Pabaigoje Celsas tampa Romos piliečiu. Jis kaltina krikščionis socialiniu sabotažu. Jo akyse jie yra pavojinga sekta, kuri atsisako garbinti valstybės dievus, tarnauti kariuomenėje ir taip silpnina imperiją barbarų akivaizdoje.
Pagrindiniai Celso kaltinimai
- Intelektualinis elitizmas: Celsas tyčiojosi, kad krikščionybė taikosi į „vėlimo meistrus, batsiuvius ir neraštingus varguolius“. Jis manė, kad tik filosofai gali suprasti Dievą, o krikščionių kvietimas „tiesiog tikėti“ jam atrodė kaip bėgimas nuo tiesos.
- Žmogaus menkumas: Jis negalėjo pakęsti krikščioniško „antropocentrizmo“ (įsitikinimo, kad pasaulis sukurtas žmogui). Celsas garsiai lygino krikščionis su varlėmis baloje ar kirmėlėmis purve, kurios įsivaizduoja, kad Dievas rūpinasi tik jomis, pamiršęs visą didingą kosmosą.
- Dievo orumas: Idėja, kad Dievas gali gimti tvartelyje, sirgti ar mirti ant kryžiaus, Celsui buvo tiesiog šventvagiška. Jo Dievas buvo aukščiausia, nekintama Gėrio idėja, kuriai nerūpi individualios sielos reikalai.
Kodėl šis kūrinys toks svarbus?
Celsas privertė krikščionis „užaugti“. Iki jo krikščionybė daugiausia ginčijosi su žydais arba rašė paprastas apologijas imperatoriams. Celso „Tikrasis žodis“ privertė krikščionių mąstytojus sukurti sisteminę teologiją. Jis nustatė diskusijos taisykles: nuo šiol krikščionims neužteko cituoti Bibliją – jie turėjo įrodyti savo tiesas naudodami graikų filosofijos kalbą.
Tai buvo intelektualinis „krikštas ugnimi“, kurį Bažnyčia praėjo tik Origeno dėka. Be Celso provokacijos mes greičiausiai neturėtume tokios sudėtingos ir gilios krikščioniškosios filosofijos, kokią žinome šiandien.
Celso išlikusios citatos
- „Pirmiausia jis [Celsas] kelia klausimą dėl krikščionių slaptų sąjungų, kurios sudaromos priešingai įstatymams (para ta nenomismena).“ (Contra Celsum I.1). Čia Celsas vartoja teisinį terminą, pabrėždamas, kad krikščionybė nėra tikėjimas, o nusikalstama politinė struktūra.
- „[Jėzaus motiną] išvarė ją sužadėjęs dailidė, kai ji buvo apkaltinta svetimavimu… su kareiviu, vardu Pantera (hupo stratiōtou tinos Panthēra tounoma).“ (Contra Celsum I.28). Tai viena garsiausių Celso citatų, kuria jis bando pažodžiui paneigti dieviškąją Jėzaus kilmę, nurodydamas konkretų asmenį.
- „Dėl tų galių [išmoktų Egipte] jis sugrįžo ir, jomis pasipūtęs, pats save pasiskelbė dievu (theon auton anēgoreuse).“ (Contra Celsum I.38). Celsas vartoja žodį dynameis (galios), bet jas priskiria egiptietiškai magijai, o ne dieviškumui.
- „Jų taisyklė tokia: ‘Netirk, bet tikėk’ (mē exetaze, alla pisteuson).“ (Contra Celsum I.9). Ši citata tapo krikščionybės kritikų klasika – Celsas kaltina krikščionis intelektualiniu tingumu ir aklu paklusnumu.
- „Dievas yra geras, gražus ir laimingas… Jei jis nusileidžia pas žmones, jis turi pasikeisti (metaballein), o pasikeitimas iš gero į blogą… yra neįmanomas.“ (Contra Celsum IV.14). Tai filosofiškai preciziškas argumentas, paremtas platoniška Dievo nekintamumo idėja.
- „[Krikščionys] panašūs į kirmėlių krūvą ar į varles, susirinkusias baloje ir besiginčijančias tarpusavyje (batrachois συνεδρεύουσι).“ (Contra Celsum IV.23). Čia Celsas naudoja tiesioginę zoomorfinę metaforą, norėdamas parodyti žmogaus nereikšmingumą visatos atžvilgiu.
- „Kirmėlių viltis (skōlēkōn hē elpis).“ (Contra Celsum V.14). Tai neįtikėtinai trumpa ir brutali Celso reakcija į kūno prisikėlimo idėją, kuri jam atrodė fiziologiškai šlykšti.
- „Tegul kas nors pažiūri į dirbtuvėse dirbančius vėlimo meistrus, batsiuvius ir skalbėjus… jie nedrįsta ištarti nė žodžio prie vyresnių savo šeimininkų.“ (Contra Celsum III.55). Tai pažodinis socialinio krikščionybės statuso aprašymas, kuriuo Celsas bando įrodyti religijos „plebėjiškumą“.
- „Egzistuoja senovės mokymas (archaios logos)… nuo pat pirmosios pradžios, kurį visada puoselėjo išmintingiausios tautos.“ (Contra Celsum I.14). Celsas tiesiogiai įvardija savo autoritetą – archaios logos (senovės žodį/tradiciją), kurio krikščionys neva išsižadėjo.
- „Todėl padėkite imperatoriui visomis išgalėmis (boēthein oun tō basilei panti sthenei) ir bendradarbiaukite su juo palaikant teisingumą.“ (Contra Celsum VIII.73). Veikalo pabaigoje Celsas pereina prie imperatyvo, tiesiogiai kviesdamas krikščionis į pilietinį lojalumą.
- „Jų [krikščionių] raginimai skamba taip: ‘Tegul nesiartina nė vienas išsilavinęs, nė vienas išmintingas, nė vienas protingas – nes tai pas mus laikoma blogiu’.“ (Contra Celsum III.44). Celsas tiesiogiai cituoja krikščionių misionierius, norėdamas parodyti, kad jų religija remiasi tamsumu ir intelektualiniu skurdu.
- „Žydai buvo pabėgę vergai, pasprukę iš Egipto, niekada nepadarę nieko žymaus ir neturėję jokios reikšmės ar vardo.“ (Contra Celsum V.41). Čia Celsas bando pažeminti krikščionybės istorinį pamatą, neigdamas žydų tautos kultūrinį svorį.
- „Kas tai matė? Kažkokia pakrikusi moteris (gynē paristros) ar koks kitas sapnuotojas, pasidavęs saviapgaulei.“ (Contra Celsum II.55). Taip Celsas komentuoja Prisikėlimo liudininkus, laikydamas juos psichologiškai nestabiliais asmenimis.
- „Jei Dievas, tarsi nubudęs iš ilgo miego, panorėjo išgelbėti žmonių giminę, kodėl jis laukė tiek ilgai ir kodėl jam prireikė siųsti šią dvasią į vieną kampą? “ (Contra Celsum VI.78). Klasikinis filosofinis argumentas prieš vėlyvą ir lokalų krikščionybės apreiškimą.
- „Bitės turi karalių, jos turi sekėjus ir darbus, ir karus, ir pergales, ir bausmes tinginiams.“ (Contra Celsum IV.81). Šia citata Celsas įrodinėja, kad gyvūnai turi savo socialinę tvarką ir protą, tad žmogus nėra toks išskirtinis, kaip teigia krikščionys.
- „Argi galėtų būti Dievo sūnus tas, kuris buvo nubaustas už savo burtus ir galiausiai gėdingai nukryžiuotas?“ (Contra Celsum I.68). Celsas naudoja istorinį faktą (mirties bausmę) kaip galutinį argumentą prieš Jėzaus dieviškumą.
- „Dievas neturi nei burnos, nei balso, jis neturi nieko, ką mes pažįstame.“ (Contra Celsum VI.62). Čia pasireiškia „neigiamoji teologija“ – Celsas pabrėžia, kad krikščionių Dievo vaizdiniai yra per daug žmogiški (antropomorfiniai).
- „Žmonija nėra jam [Dievui] brangesnė už skruzdes ar muses, nes viską jis sukūrė vardan visumos tvarkos.“ (Contra Celsum IV.74). Celsas atmeta krikščionišką idėją, kad žmogus yra visatos centras, pirmenybę teikdamas kosminei harmonijai.
- „Jei Dievas nusileidžia pas žmones, jis turi palikti savo sostą (tēn heautou hedran).“ (Contra Celsum IV.5). Loginis prieštaravimas: Celsas teigia, kad visur esantis ir nekintamas Dievas negali „fiziškai“ persikelti į vieną vietą (Egzistencijos paradoksas).
- „Jei visi elgtųsi taip pat kaip jūs, imperatorius liktų vienas ir apleistas, o žemės reikalai patektų į labiausiai įsiutusių ir laukinių barbarų rankas.“ (Contra Celsum VIII.75). Paskutinis perspėjimas, kad krikščionių pasyvumas sugriaus civilizaciją.