Actekų imperijos žlugimas 1519–1521 m. nebuvo tik politinis lūžis – tai buvo ištisos visatos pabaiga, kurios aidai pasiekė mus per unikalius istorinius šaltinius. Šiandien mūsų žinios apie Mezoamerikos dvasinį pasaulį nebūtų tokios gilios, jei ne monumentalusis XVI a. rankraštis, žinomas kaip „Florencijos kodeksas“ (ispaniškai Códice Florentino), kurio pilnas, autoriaus suteiktas pavadinimas yra „Visuotinė Naujosios Ispanijos dalykų istorija“ (Historia general de las cosas de Nueva España). Šis dvylikos knygų rinkinys buvo sudarytas apie 1545–1577 m., kai pranciškonų vienuolis Bernardino de Sahagún kartu su vietiniais Nahua kilmės mokiniais rinko, užrašė ir sistemino senąsias tradicijas. Tai tapo svarbiausiu raktu suprantant ritualinį kraujo aukojimą ne kaip barbariškumo aktą, o kaip pamatinį kosmoso stabilumo garantą.
Bernardino de Sahagūnas, kurį šiandien daugelis vadina vienu pirmųjų pasaulio etnografų, savo darbą pradėjo praėjus vos keliems dešimtmečiams po Tenochtitlano žlugimo. Jis suprato, kad norint krikštyti vietinius gyventojus, būtina suprasti jų kalbą ir senąjį tikėjimą. Tačiau procesas virto kažkuo kur kas didesniu – jis subūrė senąsias tradicijas išmanančius actekų išminčius ir jų akivaizdoje fiksavo pasakojimus nahuatlių kalba. „Florencijos kodeksas“ yra ne tik ispaniškas tekstas; tai trimis kalbomis (nahuatlių, ispanų ir lotynų) rašytas dokumentas, iliustruotas tūkstančiais piešinių, kurie sujungia senąją indėnų piktografiją su renesansine Europos tapybos tradicija.
Antroji kodekso knyga, skirta ritualams ir šventėms, atveria duris į kraują stingdančią, bet teologiškai precizišką sistemą. Actekų (tiksliau – Meksikų) kosmologija rėmėsi idėja, kad mes gyvename Penktosios Saulės eroje. Pasak mitų, keturios ankstesnės saulės žuvo dėl katastrofų, o dabartinė saulė, vadinama Ollintonatiuh, juda tik todėl, kad dievai pasiaukojo Teotihuakane. Kadangi dievai atidavė savo gyvybes ir kraują, kad paleistų saulę į dangų, žmonija liko amžina jų skolininkė. „Florencijos kodekse“ vartojamas terminas nextlahualli (skolos grąžinimas) geriausiai apibūdina tai, ką ispanų metraštininkai klaidingai laikė tiesiog žiaurumu. Kraujo auka buvo kuro rūšis, palaikanti visatos mechanizmą.
Ritualai vykdavo pagal griežtą 365 dienų saulės kalendorių (Xiuhpohualli), padalintą į 18 mėnesių. Kiekvienas mėnuo turėjo savo specifines apeigas, skirtas skirtingoms dievybėms. Pavyzdžiui, per Toxcatl šventę, aprašytą rankraštyje, būdavo aukojamas gražiausias jaunuolis, kuris visus metus buvo garbinamas kaip dievo Teskatlipokos įsikūnijimas. Jis mokėsi groti fleita, vaikščiojo gatvėmis lydimas pagarbos, tačiau atėjus lemtingam laikui, jis pats lipdavo į šventyklos viršūnę, pakeliui sulaužydamas savo fleitas. Tai nebuvo nubaustojo mirtis; tai buvo ritualinis virsmas, užtikrinantis laiko tėkmę.
Bene svarbiausia vieta šiems ritualams buvo Templo Mayor – Didžioji šventykla Tenochtitlano širdyje. Rankraščio iliustracijose matome, kaip ant aukuro akmens, vadinamo techcatl, keturi žyniai laikydavo aukos galūnes, o penktasis, naudodamas obsidianinį peilį, atverdavo krūtinės ląstą. Širdis, vadinama „brangiuoju kaktuso vaisiumi“, būdavo iškeliama į viršų saulės link. Actekų supratimu, širdyje slypėjo teyolia – gyvybinė energija, kuri tiesiogiai maitino saulę, kad ši turėtų jėgų rytoj vėl pakilti virš horizonto. Be šios „brangiosios drėgmės“ (chalchihuatl), pasaulį būtų prarijusi tamsa ir chtoninės žvaigždžių pabaisos Tzitzimime.
Tačiau „Florencijos kodeksas“ atskleidžia ir kitą, intymesnę ritualų pusę. Tai nebuvo tik viešos egzekucijos. Rankraštyje aprašomos ir asmeninės aukos – savęs žalojimas (autosaunifikuotas ritualas), kai žyniai ir paprasti žmonės spyglių pagalba lietų savo kraują iš ausų, liežuvio ar šlaunų. Šis kraujas būdavo tepamas ant popieriaus juostų ir deginamas, taip siunčiant maldas dievams per dūmus. Sahagūno mokiniai nahuatlių kalba užrašė subtiliausias maldas, kuriose dievai vadinami „nematomais kaip vėjas“. Tai rodo, kad actekų religija buvo giliai filosofiška, ieškanti pusiausvyros tarp kūrybos ir destrukcijos.
Įdomu tai, kad pats „Florencijos kodeksas“ vos nežuvo cenzūros gniaužtuose. Ispanijos karalius Pilypas II 1577 metais uždraudė visus rankraščius apie indėnų papročius, baimindamasis, kad jie gali trukdyti evangelizacijai. Sahagūnas buvo priverstas atiduoti savo gyvenimo darbą. Laimei, rankraštis išliko ir galiausiai atsidūrė Medičių šeimos kolekcijoje Florencijoje, Laurencijaus bibliotekoje, iš kur ir gavo savo dabartinį pavadinimą.
Šis kūrinys mums primena, kad istorija retai būna vienpusiška. Skaitydami „Visuotinę Naujosios Ispanijos dalykų istoriją“, matome actekų civilizaciją ne per užkariautojo triumfą, o per pačių nahuatlių kalbą ir jų tragišką pastangą išsaugoti savo kosmoso tvarką. Ritualinis kraujo aukojimas šiandien mums atrodo svetimas ir baisus, tačiau kodekso puslapiuose jis iškyla kaip desperatiškas ir kilnus bandymas išgelbėti pasaulį nuo neišvengiamos pabaigos. Tai buvo kultūra, kuri tikėjo, kad už kiekvieną aušrą reikia sumokėti pačia aukščiausia kaina.
Florencijos kodekso 12 knygų
1 knyga – Dievai (Gods) Aprašo pagrindinius actekų dievus ir deives, jų funkcijas, atributus, kultą, ikonografiją ir vaidmenį kosmologijoje. Tai išsamiausias šaltinis apie Meksikų panteoną, pateikiantis tiek tekstinius, tiek vizualinius dievybių portretus.
2 knyga – Kalendorius ir šventės (Calendar and Festivals) Nagrinėja 18 mėnesių ritualinį kalendorių ir kiekvieno mėnesio šventes, aukojimus, ceremonijas bei jų teologinę prasmę. Tai pagrindinis šaltinis apie actekų religinį ciklą ir viešąsias apeigas.
3 knyga – Dievų kilmė (Origin of the Gods) Pateikia mitus apie pasaulio sukūrimą, dievų gimimą, kosmines kovas ir pirmapradžius įvykius, kurie nulėmė dabartinės visatos tvarką. Čia randami svarbiausi kosmogoniniai pasakojimai.
4 knyga – Teisminė astrologija ir būrimai (Judicial Astrology or Divinatory Arts) Aiškina 260 dienų tonalpohualli kalendorių, gimimo ženklus, likimo pranašystes ir būrimo praktiką. Tai šaltinis apie actekų „astrologiją“ ir būrėjus (tonalpouhqueh).
5 knyga – Ženklai ir pranašystės (Omens and Prognostications) Aprašo įvairius ženklus, pranašystes ir jų interpretacijas, naudojamas sprendžiant politinius, karinius ir asmeninius klausimus. Knyga atskleidžia, kaip actekai suvokė likimo ženklus.
6 knyga – Retorika, moralinė filosofija ir teologija (Rhetoric, Moral Philosophy, and Theology) Pateikia kalbas, pamokymus, patarles, moralinius principus, auklėjimo normas ir teologines refleksijas. Tai vienas svarbiausių šaltinių apie nahuatlių etikos ir išminties tradiciją.
7 knyga – Astrologija ir gamtos filosofija (Astrology and Natural Philosophy) Nagrinėja dangaus kūnus, jų judėjimą, metų skaičiavimą, laiką ir kosminę tvarką. Čia pateikiami actekų bandymai suprasti pasaulio struktūrą ir gamtos reiškinius.
8 knyga – Karaliai ir valdovai (Kings and Lords) Aprašo Meksikos, Tlatelolko, Tekskoko ir kitų miestų valdovus, jų pareigas, papročius, valdžios struktūrą ir politinę kultūrą. Tai šaltinis apie actekų valstybės organizaciją.
9 knyga – Pirkliai ir amatininkai (Merchants) Skirta pirklių gildijoms, kelionėms, prekybos keliams, amatams ir profesijoms. Ypač daug dėmesio skiriama pochtėkams – elitiniams pirkliams, kurie atliko ir žvalgybos funkcijas.
10 knyga – Žmonės (People) Aprašo kasdienį gyvenimą: socialines klases, šeimą, ligas, kūno dalis, profesijas, charakterio bruožus ir elgesio normas. Tai antropologinis žvilgsnis į actekų visuomenę.
11 knyga – Gamtos istorija (Forest, Garden, Orchard) Didžiausia ir iliustratyviausia knyga, aprašanti gyvūnus, paukščius, žuvis, augalus, medžius, akmenis, mineralus ir jų naudojimą. Tai actekų „gamtos enciklopedija“.
12 knyga – Meksikos užkariavimas (Conquest of Mexico) Pateikia ispanų užkariavimą iš nahuatlių perspektyvos: Hernán Cortés atvykimą, mūšius, Meksikos žlugimą ir tragediją. Tai vienas svarbiausių kolonijinio laikotarpio liudijimų.
Citatos
„Florencijos kodekso“ (isp. Códice Florentino) ištraukos:
1. Apie gyvenimo trapumą (VI knyga)
„Žemėje mes gyvename, mes keliaujame kalno viršūne. Štai čia yra praraja, ir ten yra praraja. Jei eisi čionai, ar eisi tenai, tu į ją įpulsi. Tik viduriu einama, tik viduriu gyvenama.“
Tai nahuatlių „vidurio kelio“ filosofija. Kalno viršūnė ir prarajos abipus jos simbolizuoja nuolatinį pavojų suklysti. Actekų etika mokė, kad dorybė yra balansas – bet koks kraštutinumas elgesyje veda į pražūtį. Tai raginimas išlikti budriam ir nuolankiam kiekviename žingsnyje.
2. Kreipimasis į Tezkatlipoką (VI knyga, 1 skyrius)
„O valdove, o mūsų viešpatie, o artimojo ir tolimojo valdove, o naktie, o vėjau! Štai dabar aš iš tiesų ateinu pasirodyti prieš tave, pasiekti tave. Prieš tave ateinu šokinėdamas per kalvagūbrius, ateinu sėlinantis šonu – aš, kuris esu paprastas žmogus, neteisingas ir piktas.“
Tezkatlipoka buvo visagalis, nematomas ir nenuspėjamas dievas. Metaforos „naktis ir vėjas“ (Yoalli Ehecatl) reiškia, kad jo neįmanoma suvokti pojūčiais. Šia malda pripažįstamas visiškas žmogaus menkumas ir priklausomybė nuo dievo valios.
3. Apie dievo įsikūnijimą Toxcatl šventei (II knyga)
„Jis buvo kaip nupoliruotas obsidianas, be jokios dėmės, be jokios ydos. Jo kūne nebuvo nieko kreivo, nebuvo jokio nelygumo. […] Jis grojo savo moline fleita; eidamas jis pūsdavo ją, o ant jo kaklo kabojo gėlių girliandos.“
Tai aprašo ixiptla – asmenį, kuris laikinai tampa dievo indu žemėje. Fizinis tobulumas buvo būtinas, nes auka dievams turėjo būti estetiškai ir dvasiškai nepriekaištinga. Fleitos laužymas simbolizavo gyvenimo džiaugsmo ir laikinumo pabaigą.
4. Apie kario likimą ir mirtį (VI knyga)
„Tu priklausai ten, išorei; ten tu buvai pašvęstas. Tu buvai išsiųstas į karą. Karas yra tavo užduotis, tavo darbas. Tu duosi gerti, maitinsi, duosi maisto saulei, žemės valdovui.“
Čia išreikšta actekų valstybės ideologija: karas nėra tik politinis veiksmas, tai šventa pareiga. „Maitinti saulę“ reiškė tiekti kraują, be kurio visata, jų tikėjimu, sustotų. Karys buvo suvokiamas kaip kosminio mechanizmo dalis.
5. Apie girtuoklystę (VI knyga, 57v folijantė)
„Kiek didikų, valdovų, pirklių pulkė [alkoholinis gėrimas] įkalino? Kiek paprastų žmonių už tai gavo bausmę? […] Ar pulkė, ar durnaropė yra gyvenimo būtinybė? Tikrai ne.“
Actekų visuomenė buvo itin disciplinuota. Girtuoklystė buvo laikoma socialine mirtimi, vedančia į chaosą. Ši pastaba pabrėžia, kad net patys aukščiausi valdovai nėra saugūs nuo nuosmukio, jei praranda savitvardą.
6. Apie naujagimio pasveikinimą (VI knyga)
„Mano mylimas vaike, mano brangusis brangakmeny, mano kvecalio plunksna, tu atėjai į šį pasaulį. Tu atėjai į nuovargio, kančios ir karščio vietą, kur vyrauja šaltis ir vėjas. Žinok, kad tavo namai nėra čia; tu esi tik paukštis, kuris trumpam nutūpė ant šakos. Tavo tikrieji namai yra mūšio laukas, tavo paskirtis – maitinti saulę savo krauju.“
Tai filosofinis pesimizmas, skirtas paruošti vaiką sunkiai realybei. Pasaulis vadinamas „nuovargio vieta“, nes actekai tikėjo, kad tikroji būtis yra dvasinėje sferoje. Kūdikio misija – tarnystė dievams per kančią ar karą.
7. Apie mėnulio kilmę (VII knyga)
„Ir kai abu jie (Nanahuatzinas ir Tecciztecatlas) jau buvo danguje, jie švietė vienodai. Dievai susimąstė: „O, dievai, kaip tai bus? Ar jie abu švies vienodai?“. Ir tada vienas iš dievų pribėgo ir sviedė triušį Tecciztecatlui į veidą. Taip jo šviesa prigeso, jo spindesys dingo. Štai kodėl mėnulio veide iki šiol matomas triušis.“
Šis mitas aiškina kosminę hierarchiją. Du vienodai šviečiantys kūnai būtų suardę pusiausvyrą. Triušio sviedimas į veidą simbolizuoja dievų sprendimą įvesti tvarką ir atskirti dieną nuo nakties.
8. Apie paukštį Kvecalį (XI knyga)
„Kvecalis (Quetzaltototl) turi žalias plunksnas, jos žaliuoja kaip jauna žolė, jos spindi kaip smaragdai. Jo uodega ilga, ji banguoja kaip vanduo, kai jis skrenda. Tai brangus paukštis, jis yra valdovų puošmena. Jis gyvena ten, kur visada drėgna, kur kyla rūkas, kur medžiai visada žaliuoja.“
Nahuatliams gamta buvo dieviškumo atspindys. Žalia spalva jiems simbolizavo vaisingumą, brangumą ir atgimimą. Grožis buvo siejamas su drėgme ir rūku, nes tai reiškė gyvybę teikiantį vandenį.
9. Apie ispanų laivų pasirodymą (XII knyga)
„Jų kūnai visiškai uždengti, matyti tik jų veidai. Jų veidai balti kaip kalkės. Jie turi ilgas barzdas, jų plaukai geltoni arba juodi. Jie sėdi ant savo „elnų“ (arklių) nugarų ir yra tokie aukšti, tarsi stogus siektų. O jų šunys… jie milžiniški, su degančiomis akimis, jų liežuviai kabo iš burnų. Kai jie šauna iš savo „vamzdžių“, pasigirsta griaustinis, pasklinda dūmai, o nuo garso žmogui plyšta širdis.“
Tai užfiksuotas absoliutus kultūrinis šokas. Nežinodami, kas yra metalas ar arkliai, actekai naudojo savo kalbos metaforas: arkliai tapo „elniais“, šarvai – „kalkėmis“. Frazė „žmogui plyšta širdis“ perteikia egzistencinę baimę.
10. Apie saulės užtemimą (VII knyga)
„Kai saulė pradeda nykti, pasaulį užlieja nerimas. Žmonės pradeda šaukti, jie mušasi į burnas, jie verkia. Visur girdimas klyksmas. Buvo tikima, kad jei užtemimas bus visiškas, tamsos pabaisos nusileis iš dangaus ir prarys visą žmoniją. Šviesa buvo mūsų gyvybė, o tamsa – mūsų pabaiga.“
Actekams saulė nebuvo garantuotas dalykas. Užtemimas buvo suvokiamas kaip tiesioginis pavojus visatai sugriūti. Ritualai buvo bandymas „pažadinti“ saulę ir išbaidyti tamsos demonus.
11. Tėvo patarimas sūnui apie nuolankumą (VI knyga)
„Eik ramiai, sūnau, nenuleidęs akių, bet ir nežiūrėdamas į visus su puikybe. Kalbėk lėtai, nedidink balso, nes tavo žodžiai turi būti kaip brangus vanduo, o ne kaip audra, kuri viską griauna. Niekada nesėdėk ten, kur tau nepriklauso, kad nebūtum pažemintas prieš visus.“
Tai actekų aukštuomenės auklėjimo pagrindas. Nuolankumas ir savitvarda buvo laikomi didžiausiomis dorybėmis. Bet koks triukšmingas elgesys ar arogancija buvo vertinami kaip dvasinio skurdo ženklas, todėl vaikai nuo mažens buvo mokomi kontroliuoti kiekvieną judesį ir žodį.
12. Pribuvėjos žodžiai ką tik gimusiai mergaitei (VI knyga)
„Tu esi čia, mano dukrele, tavo vieta yra prie židinio, tavo vieta yra namo viduje. Čia tu verpsi, čia tu ausi, čia tu gaminsi valgį. Tu esi namų širdis, o tavo broliai yra tie, kurie išeina į laukus ir karą. Saugok ugnį, nes ji yra tavo gyvybės šaltinis.“
Nahuatlių visuomenėje lyčių vaidmenys buvo griežtai apibrėžti nuo gimimo. Mergaitės buvo siejamos su namų erdve ir ugnimi, o jų darbas (audimas ir maisto ruošimas) buvo laikomas sakraliu veiksmu, palaikančiu šeimos ir bendruomenės tvarką.
13. Apie lietaus dievą Tlaloką ir vaikų ašaras (II knyga)
„Kai vaikai buvo vežami aukoti į kalnus, jie stipriai verkė, jų ašaros ritosi per skruostus. Žmonės džiaugėsi tai matydami, nes sakė: „Tai ženklas, kad lietus ateis“. Jei vaikai būtų buvę linksmi, tai būtų reiškę sausrą ir bado metus.“
Tai vienas sunkiausiai suprantamų ritualų. Actekai tikėjo, kad vaikai turi ypatingą ryšį su vandens dievybėmis. Jų ašaros buvo laikomos magišku simboliu – lietaus lašų pranašu. Tai nebuvo suvokiama kaip sadizmas, o kaip būtina komunikacija su gamtos jėgomis per nekaltas būtybes.
14. Kelionė į mirusiųjų šalį – Miktlaną (III knyga)
„Ten nėra šviesos, ten nėra langų. Tai vieta, kur visi susitinka, bet niekas vienas kito nemato. Ten tu turi kirsti devynias upes ir praeiti pro kalnus, kurie susiduria vienas su kitu. Tik šuo, kuris tave atpažins, padės tau perplaukti paskutinį vandenį į amžiną poilsį.“
Actekų Miktlanas nebuvo pragaras, o tiesiog „vieta, kur nėra langų“. Tai buvo kelionė į užmarštį, kuri trukdavo ketverius metus. Tikėjimas, kad šuo padeda sielai persikelti, paaiškina, kodėl archeologai randa šunų palaikus šalia senovės actekų kapų.
15. Pirmasis ženklas – ugnies liežuvis danguje (XII knyga)
„Dešimt metų prieš ispanų atvykimą danguje pasirodė blogas ženklas. Tai buvo ugnies liežuvis, didžiulė liepsna, kuri tarsi pradaigė dangų. Ji buvo plati apačioje ir smaili viršuje, ji švietė naktį kaip pati aušra. Žmonės klykė iš baimės, suprasdami, kad kažkas didingo ir baisaus artėja.“
XII knygoje aprašomi aštuoni ženklai (omėnai), pranašavę imperijos žlugimą. Ši citata aprašo tikėtiną kometą arba kitą dangaus reiškinį, kurį actekai interpretavo kaip kosminį perspėjimą apie gresiančią katastrofą.
16. Apie šventąjį kakavmedį (XI knyga)
„Kakava yra brangi, ji yra gera gerti. Ji daro žmogų stiprų, ji džiugina širdį. Tačiau jei žmogus geria jos per daug, jis tampa mieguistas ir praranda protą. Tai yra turtas, kurį žemė mums duoda, bet tik tie, kurie moka elgtis su saiku, pajunta jos tikrąją galią.“
Kakava actekams buvo ne tik gėrimas, bet ir valiuta. Ją gerti galėjo tik kilmingieji ir kariai. Ši citata pabrėžia actekų požiūrį į saiką – net patys geriausi dalykai (kaip kakava ar pulkė), vartojami be saiko, griauna žmogaus vidinę pusiausvyrą.
17. Prekybininkų (Pochteca) vargai (IX knyga)
„Jie keliavo naktimis, jie sėlino pro priešiškas žemes kaip laukiniai žvėrys. Jie nešė savo naštas ant nugarų, kentėdami karštį ir šaltį, niekam nesiskųsdami. Jie grįždavo slapta, po tamsos priedanga, kad niekas nepamatytų jų turto, nes turtas be nuolankumo yra pavojingas.“
Prekybininkai actekų imperijoje atliko ir šnipų vaidmenį. Nors jie tapdavo pasakiškai turtingi, jie turėjo demonstruoti kraštutinį nuolankumą, kad nesukeltų tlatoanio (valdovo) ar karių pykčio. Jų gyvenimas buvo nuolatinė įtampa tarp prabangos ir askezės.
18. Saulės dievo Tonatiuh prigimtis (VII knyga)
„Jis yra erelis, kuris kyla į dangų. Jis yra tas, kuris geria kraują, kad turėtų jėgų kovoti su tamsa. Kai jis pakyla, jis spinduliuoja kaip auksas, ir visas pasaulis atgyja. Bet jis yra negailestingas – jei mes jo nepamaitinsime, jis pavirs tamsa ir mes visi išnyksime.“
Tai tiesioginis actekų egzistencinės baimės įvardijimas. Saulė jiems nebuvo amžina konstanta; tai buvo karys, kurį reikėjo nuolat palaikyti aukomis. Kiekvienas rytas buvo laikomas pergale, o ne savaime suprantamu dalyku.
19. Valdovo (Tlatoanio) atsakomybė (VIII knyga)
„Valdovas yra tautos tėvas ir motina. Jis yra tas, kuris neša mus visus savo glėbyje. Jo lūpose yra teisingumas, bet jo akyse turi būti gailestingumas. Jei valdovas miega, imperija miršta; jei valdovas girtuokliauja, saulė slepiasi už debesų.“
Ši citata parodo, kokie aukšti moraliniai reikalavimai buvo keliami actekų valdovams. Jis nebuvo tiesiog politinis lyderis, jis buvo tiesioginis ryšininkas su dievais. Bet koks jo nusižengimas moralėms normoms buvo laikomas grėsme visos imperijos saugumui.
20. Paskutinės Tenočtitlano dienos (XII knyga)
„Keliuose voliojosi sulaužytos ietis, plaukai buvo išbarstyti. Namai liko be stogų, o jų sienos tapo raudonos nuo kraujo. Vanduo buvo purvinas, mes jį gėrėme, nors jis buvo sūrus. Mes valgėme odas ir molį, nes nebuvo nieko kito. Viskas, kas buvo auksas, dingo, liko tik badas ir tyla.“
Tai tragiškas imperijos pabaigos aprašymas. XII knyga yra vienintelis šaltinis, leidžiantis pamatyti konkistą actekų akimis. Čia nelieka ritualinio spindesio – tik brutalus bado, troškulio ir visiškos nevilties vaizdas po Tenočtitlano apgulties.