Kritijas

Kritijas (apie 460–403 m. pr. Kr.) – pati kontraversiškiausia figūra sofistų rate. Jei kiti tavo nagrinėti sofistai (Hipijas ar Antifonas) buvo intelektualūs provokatoriai, tai Kritijas buvo žmogus, savo radikalias idėjas pavertęs kruvina politine realybe. Jis buvo Platono dėdė (arba pusbrolis), Sokrato mokinys ir pagarsėjęs „Trisdešimties tironų“ režimo lyderis.

Garsiausias Kritijui priskiriamas tekstas yra „Sizifo fragmentas“ (iš dramos „Sizifas“). Tai bene pirmasis istorijoje toks atviras ir ciniškas požiūris į religiją kaip socialinės kontrolės įrankį.

Kritijas teigė, kad senovėje žmonės gyveno chaose, kol buvo sukurti įstatymai. Tačiau įstatymai veikė tik tada, kai nusikaltėliai buvo matomi. Todėl kažkoks „gudrus ir išmintingas vyras“ sugalvojo Dievą. Pasak Kritijo, dievai buvo išrasti tam, kad žmonės bijotų daryti bloga net ir tada, kai jų niekas nemato – slaptoje. Dievybė tapo savotišku „policininku prote“, kuris girdi kiekvieną mintį ir mato kiekvieną veiksmą.

Politinis ekstremizmas: Trisdešimties tironų vadas

Kritijas neapsiribojo teorijomis. 404 m. pr. Kr., po Atėnų pralaimėjimo Peloponeso kare, jis tapo pro-spartiško „Trisdešimties tironų“ režimo vadovu. Per aštuonis mėnesius jo vadovaujamas režimas nužudė apie 1500 piliečių, konfiskavo turtą ir ištrėmė tūkstančius demokratų.

Jo politinė filosofija buvo paprasta: stipresniojo teisė. Jis nekentė demokratijos ir laikė ją „paprastos minios“ tironija. Ironiška, bet būtent Kritijo (ir Alkibiado) veiksmai vėliau tapo viena iš netiesioginių priežasčių, kodėl Sokratas buvo nuteistas mirti – atėniečiai negalėjo atleisti mokytojui, kurio mokiniai tapo tokiais negailestingais tironais.

Kūryba ir polimatija

Nepaisant savo negailestingumo, Kritijas buvo aukščiausio lygio intelektualas:

• Tragedijos ir elegijos: Jis rašė dramas ir eilėraščius, kuriuose aukštino Spartos gyvenimo būdą ir tvarką.
• Konstitucijų tyrinėtojas: Parašė traktatus apie įvairių miestų-valstybių (Tesalijos, Spartos) santvarkas.
• Oratorius: Jo kalbos stilius buvo sausas, tikslus ir logiškas, vengiantis Gorgijui būdingų „pagražinimų“.

Kritijo portretas: Trumpa santrauka

Kritijas yra puikus pavyzdys, kas nutinka, kai sofistinis skepticizmas susijungia su begaliniu ambicingumu ir valdžios troškimu. Jis pavertė sofistiką ne diskusijų klubu, o politiniu ginklu.

„Sizifo fragmentas“ (iš dramos „Sizifas“)

Kritijo fragmentas
iš Seksto Empiriko, Adversus Mathematicos ix 54
(vertė R. G. Bury, redagavo J. Garrett)

Prieš keletą metų aš redagavau Bery (Bury) vertimą, kai verčiau Richardo Bodéüso knygą apie Aristotelį, kurioje autorius 3-iame skyriuje aptaria Kritijo fragmentą. Knygą nuo to laiko išleido Niujorko valstijos universiteto leidykla (SUNY Press): „Aristotelis ir gyvųjų nemirtingųjų teologija“ (Aristotle and the Theology of the Living Immortals, 2000). — J. G. 2001-09-08

1 Buvo laikas, kai žmonių gyvenimus valdė netvarka,
Ir, tarytum žvėrių gyvenimai, jie tuomet
Buvo pavergti jėgos; nebuvo nei atlygio
Geriesiems, nei bausmės blogiesiems.
5 Vėliau, man rodos, žmonės įvedė baudžiamuosius įstatymus,
Kad teisingumas galėtų valdyti
Mirtingųjų giminę, ir įžūli skriauda būtų numalšinta;
O kas tik nusižengdavo, būdavo baudžiamas.
Vėliau, kadangi įstatymai sulaikydavo [mirtinguosius] nuo
10 Atviro smurto darbų, tačiau tokie darbai
Vis tiek buvo daromi slapčia, – tuomet, aš manau,
Koksai gudrus vyras, išmintingas mąstytojas,
Pirmasis atrado mirtingiesiems dievų baimę,
Kad ja įbaugintų nedorėlius, jei šie
15 Veiktų, kalbėtų ar rezgų planus pasislėpę.
Štai todėl jis pristatė dieviškumą,
Pasakodamas, kad dievybė džiaugiasi begaliniu gyvenimu,
Girdi ir mato, ir mąsto,
Ir rūpinasi viskuo, ir jos prigimtis yra dieviška,
20 Tad viskas, ką mirtingieji sako, yra išgirstama,
Ir viskas, kas daroma, yra matoma.
Net jei tyloje planuosi kokį piktą darbą,
Tai neliks paslėpta nuo dievų: nes juose
Glūdi įžvalga. Taigi, tardamas tokius žodžius,
25 Jis pristatė saldžiausią mokymą,
Paslėpdamas tiesą po netikra kalba.
Vietą, kurią jis įvardijo kaip dievų buveinę,
Buvo ta, kuria jis galėtų labiausiai įbauginti žmones, –
Vieta, iš kurios, jis žinojo, kyla siaubai mirtingiesiems
30 Ir dalykai, naudingi jų varginančiame gyvenime –
Besisukantis dangus aukštybėse, kuriame gyvena
Žaibai ir šiurpūs griaustinio
Trenksmai, ir žvaigždėtas dangaus veidas,
Dailus ir įmantrus, [sukurtas] to išmintingo meistro – Laiko, –
35 Iš kurio taip pat skrieja švytinti meteoro masė
Ir drėgna audra pasipila ant žemės.
Tokiomis baimėmis jis apsupo mirtinguosius,
Ir dievybei jis suteikė tinkamus namus,
Šia savo kalba, ir tinkamoje vietoje,
40 Ir [taip] įstatymais užgesino beteisiškumą.

Pastaba. Sekstas Empirikas (III a. po Kr.) daro prielaidą, kad „Kritijas“ yra tas pats Kritijas, Platono dėdė, Trisdešimties tironų, trumpai valdžiusių Atėnus Peloponeso karo pabaigoje, lyderis. Ši citata paprastai laikoma ištrauka iš tragedijos ar satyrinės dramos pavadinimu Sizifas, kalba, įdėta į vieno iš jos veikėjų lūpas. Jei istorinis Kritijas yra jos šaltinis, tuomet šis dokumentas siekia V a. pr. Kr. Bet kuriuo atveju, ji tikriausiai atspindi apytikriai to laikmečio idėjas.

Šiuo tekstu Kritijas (arba jam priskiriamas veikėjas) pateikia ankstyviausią žinomą mintį, kad religija nėra dievų apreiškimas, o sąmoningas žmogaus išradimas, sukurtas tam, kad valdytų žmonių elgesį net tada, kai jų niekas nemato. Jis pasakoja, kaip žmonės iš pradžių gyveno laukinėje netvarkoje, vėliau sukūrė įstatymus, bet šie galėjo sulaikyti tik nuo viešų nusikaltimų. Todėl „išmintingas vyras“ sugalvojo dievus – viską matančius, viską girdinčius ir viską žinančius stebėtojus, kurių baimė priverčia žmones paklusti net slapčia. Taip religija pateikiama kaip politinis įrankis, skirtas užgesinti beteisiškumą ir įtvirtinti socialinę tvarką, o dievų idėja – kaip genialus, bet apgaulingas išradimas, kuriuo valdoma visuomenė.