V amžiuje prieš mūsų erą Atėnų gatvės ir agoros prisipildė naujo tipo intelektualų. Kol senieji filosofai bandė įminti visatos kilmės paslaptis stebėdami žvaigždes ar vandenį, šie vyrai – sofistai (σοφισταί, angl. sophists) – domėjosi kai kuo kur kas praktiškesniu: žmogumi, jo kalba ir galia įtikinti. Jie mokė, kaip kalbėti taip, kad atrodytum teisus net tada, kai tavo argumentas silpnas ar klaidinantis – būtent iš čia kilo ir žodis „sofizmas“ (σοφίσμα, angl. sophism), reiškiantis protingai suformuluotą, bet klaidinantį samprotavimą. Tai nebuvo vieninga mokykla, o veikiau klajojančių mokytojų judėjimas (περιιόντες διδάσκαλοι, angl. wandering teachers), kuris pirmą kartą istorijoje už mokslą pradėjo imti pinigus.
Aukso amžiaus poreikis ir retorikos gimimas
Sofistų iškilimas nebuvo atsitiktinumas. Periklio laikų Atėnuose suklestėjusi demokratija reikalavo naujų įgūdžių. Jei pilietis norėjo laimėti teisme ar daryti įtaką tautos susirinkime, jam nepakako būti teisiam – jis turėjo mokėti kalbėti. Sofistai tapo atsaku į šį poreikį. Jie mokė retorikos (remiantis jų terminologija – rhētorikē) – meno silpnesnį argumentą paversti stipresniu.
Tai buvo intelektualinis lūžis: nuo gamtos stebėjimo (Physis) pereita prie visuomenės normų ir įstatymų (Nomos) analizės.
Pagrindinės asmenybės ir jų radikalios mintys
Kiekvienas didysis sofistas įnešė savo spalvą į šį „proto sukilimą“. Jų mokymas rėmėsi reliatyvizmu – idėja, kad objektyvi tiesa arba neegzistuoja, arba yra nepasiekiama.
- Protagoras iš Abderos (Πρωταγόρας): Garsiausias iš visų, pelnęs milžinišką turtą ir pagarbą. Jo garsioji frazė: „Žmogus yra visų daiktų matas“ (pántōn chrēmátōn métron estìn ánthrōpos), tapo humanizmo pamatu. Jis teigė, kad apie kiekvieną dalyką galima pateikti du priešingus, bet vienodai teisingus teiginius. Tai, kas vienam atrodo šalta, kitam gali būti šilta – ir abu yra teisūs.
- Gorgijas iš Leontinų (Γοργίας): Skepticizmo meistras, garsėjęs savo nihilistiniu traktatu. Jo teiginiai buvo dar drastiškesni: 1. Nieko nėra; 2. Jei kas ir būtų, tai būtų nepažinu; 3. Jei būtų pažinu, būtų neperduodama kitam. Jam kalba buvo ne tiesos atspindys, o įrankis valdyti klausytojų sielas.
- Prodikas iš Kėjo (Πρόδικος): Jis specializavosi kalbotyroje ir sinonimų analizėje. Jis tikėjo, kad dievai yra tiesiog personifikuoti naudingi gamtos reiškiniai (pvz., duona tapo Demetra, o vynas – Dionisu).
Kodėl jie užsitarnavo blogą vardą?
Žodis „sofizmas“ (σοφίσμα, angl. sophism) dažnai reiškia gudrią, bet klaidingą išvadą. Tokį įvaizdį jiems „priklijavo“ didžiausi jų kritikai – Sokratas (Σωκράτης, angl. Socrates) ir Platonas (Πλάτων, angl. Plato).
Pagrindinis ginčo taškas buvo ne tik pinigai (Platonas manė, kad tiesa negali būti parduodama), bet ir pati tiesos prigimtis. Sokratas ieškojo vienos, nekintamos tiesos, o sofistai teigė, kad tiesa yra susitarimo reikalas. Jie praktikavo eristiką – ginčo meną, kuriame tikslas buvo ne rasti tiesą, o tiesiog nugalėti oponentą bet kokiomis priemonėmis.
Sofistai neigė tradicinę moralę, teigdami, kad dorybė (Arete) nėra paveldima aristokratų privilegija, o dalykas, kurio galima išmokti. Tai buvo revoliucinga ir pavojinga mintis tam laikmečiui.
Sofistų palikimas
Nors Platono dialogai pavertė sofistus intelektualiniais piktadariais, be jų mūsų šiandieninis pasaulis būtų kitoks. Jie:
- Padėjo pamatus gramatikai, logikai ir lingvistikai.
- Įvedė švietimo prieinamumo idėją (nors ir už mokestį).
- Pirmieji pradėjo kvestionuoti vergijos ir socialinės nelygybės pagrįstumą, teigdami, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs.
Sofistai buvo pirmieji vakarų pasaulio humanistai, supratę, kad kalba yra galingiausias žmogaus turimas ginklas, galintis kurti ir griauti ištisas valstybes.
Žymiausi sofistai
Protagoras (Πρωταγόρας, angl. Protagoras) Vienas žymiausių ir įtakingiausių sofistų, dažnai vadinamas sofistikos pradininku. Jis garsėjo teiginiu „Žmogus yra visų daiktų matas“, kuriuo iškėlė tiesos reliatyvumą ir subjektyvų pažinimą. Protagoras mokė retorikos, politikos ir praktinės išminties, o jo idėjos apie įstatymų kilmę ir visuomenės sutartinį pobūdį turėjo didelę įtaką vėlesnei politinei filosofijai.
Gorgijas (Γοργίας, angl. Gorgias) Ryškiausia sofistinės retorikos figūra, garsėjęs gebėjimu įtikinti bet kokiu klausimu. Jo tekstai, tokie kaip „Helenės pagyrimas“ ir „Palamedo apologija“, demonstruoja kalbos galią formuoti tikrovės suvokimą. Gorgijas pabrėžė, kad kalba yra veiksminga jėga, galinti sukelti emocijas, įtikinti ir net apgauti, o jo provokuojantis traktatas „Apie nebūtį“ tapo sofistinės logikos eksperimentu.
Hipijas (Ἱππίας, angl. Hippias) Universalus polimatas, garsėjęs savo enciklopedinėmis žiniomis. Jis mokė matematikos, astronomijos, muzikos, istorijos, retorikos ir net rankdarbių. Hippijas pabrėžė prigimtinę žmonių lygybę ir kritikavo dirbtinius visuomenės susitarimus. Jo idėjos apie natūralią teisę (physis) priešpriešinamą įstatymui (nomos) darė įtaką vėlesnei politinei minčiai.
Prodikas (Πρόδικος, angl. Prodicus) Sofistas, garsėjęs kalbos niuansų analize ir žodžių reikšmių tikslumu. Jis mokė, kaip pasirinkti tinkamiausią žodį, kad kalba būtų aiški ir įtikinama. Prodiko alegorija „Heraklio pasirinkimas“ tapo vienu žinomiausių moralinės filosofijos pasakojimų, o jo darbai apie dorybę ir malonumą buvo plačiai cituojami antikoje.
Antifonas (Ἀντιφῶν, angl. Antiphon) Vienas svarbiausių sofistų, jungęs retoriką, teisę ir filosofiją. Jis rašė apie prigimtį ir įstatymą, teigdamas, kad tikroji žmogaus laisvė kyla iš prigimties, o ne iš visuomenės normų. Antifonas taip pat buvo vienas pirmųjų profesionalių logografų – teismo kalbų autorių, todėl jo darbai atskleidžia sofistinės argumentacijos taikymą praktikoje.
Kritijas (Κριτίας, angl. Critias) Politinė figūra ir sofistas, žinomas dėl radikalių pažiūrų. Jo fragmentas „Sizifas“ pateikia ankstyvą religijos kaip socialinės kontrolės teoriją, teigdamas, kad dievus sugalvojo žmogus, norėdamas valdyti visuomenę. Kritijas pabrėžė įstatymų galią formuoti elgesį ir buvo vienas intelektualiai aštriausių, nors politiškai kontroversiškų sofistų.
Sofistiniai kūriniai
Protagoras – „Apie dievus“ (Περὶ θεῶν, angl. On the Gods) Garsiausias sofistų veikalas, išlikęs tik fragmentais. Jame Protagoras teigia negalįs žinoti, ar dievai egzistuoja, ar ne, nes žmogaus pažinimas ribotas. Tai ankstyvas agnosticizmo pavyzdys, dėl kurio kūrinys Atėnuose buvo pasmerktas ir sudegintas.
Protagoras – „Žmogus yra visų daiktų matas“ (Πάντων χρημάτων μέτρον ἄνθρωπος, angl. Man is the Measure) Traktatas apie tiesos reliatyvumą. Protagoras teigia, kad tiesa priklauso nuo žmogaus suvokimo: kas vienam atrodo teisinga, kitam gali būti klaidinga. Ši idėja tapo vienu svarbiausių sofistinės epistemologijos principų.
Gorgijas – „Apie nebūtį, arba Apie gamtą“ (Περὶ τοῦ μὴ ὄντος ἢ Περὶ φύσεως, angl. On Non‑Being or On Nature) Provokuojantis retorinis traktatas, kuriame Gorgijas teigia, kad niekas neegzistuoja; jei egzistuoja, to negalima pažinti; o jei galima pažinti, to neįmanoma perteikti kalba. Tai ne metafizika, o demonstracija, kaip kalba gali sugriauti bet kokį argumentą.
Gorgijas – „Helenės pagyrimas“ (Ἑλένης ἐγκώμιον, angl. Encomium of Helen) Retorinis kūrinys, kuriame Gorgijas gina Trojos Helenę, parodydamas, kad ji nekalta dėl karo. Tekstas skirtas parodyti, kaip įtikinama kalba gali pateisinti net labiausiai smerkiamą veiksmą. Tai vienas ryškiausių sofistinės retorikos pavyzdžių.
Gorgijas – „Palamedo apologija“ (Παλάμηδους ἀπολογία, angl. Defense of Palamedes) Fiktyvi teismo kalba, kurioje Palamedas ginasi nuo Odisėjo kaltinimų. Gorgijas demonstruoja, kaip logiškai ir nuosekliai galima išnarplioti kaltinimus, net jei jie paremti prielaidomis. Tai puikus sofistinės argumentacijos modelis.
Antifonas – „Apie tiesą“ (Περὶ ἀληθείας, angl. On Truth) Fragmentinis veikalas, kuriame Antifonas nagrinėja skirtumą tarp prigimties (physis) ir įstatymo (nomos). Jis teigia, kad įstatymai dažnai riboja žmogaus prigimtinę laisvę, todėl tikroji tiesa slypi ne visuomenės normose, o gamtos dėsniuose.
Antifonas – „Apie laisvę“ (Περὶ ἐλευθερίας, angl. On Freedom) Tekstas, kuriame Antifonas teigia, kad visi žmonės iš prigimties lygūs, o skirtumai atsiranda tik dėl įstatymų ir socialinių susitarimų. Tai vienas ankstyviausių argumentų už prigimtinę lygybę.
Kritijas – „Sizifas“ (Σίσυφος, angl. Sisyphus) Išlikęs tragedijos fragmentas, kuriame teigiama, kad dievus sugalvojo išmintingas žmogus tam, kad galėtų valdyti visuomenę ir įvesti tvarką. Tai ankstyvas religijos kaip socialinės kontrolės teorijos pavyzdys.
Prodikas – „Heraklio pasirinkimas“ (Ἡρακλέους ἄρεται, angl. The Choice of Heracles) Alegorinis pasakojimas, kuriame Heraklis renkasi tarp Dorybės ir Malonumo. Prodikas parodo, kaip moraliniai pasirinkimai formuoja žmogaus gyvenimą. Kūrinys išliko per Ksenofonto citatas.