1967 metais Paryžiuje pasirodžiusi Guy Debord’o knyga „Spektaklio visuomenė“ (pranc. La Société du spectacle) tapo ne tik situacionistų judėjimo manifestu, bet ir pranašiška diagnoze moderniajam pasauliui. Debord’as, radikalus mąstytojas ir „Situacionistų internacionalo“ lyderis, šiame kūrinyje aprašė procesą, kurio metu kapitalizmas pasiekė tokią stadiją, kad net mūsų intymiausia patirtis ir laisvalaikis tapo suvartojamais vaizdiniais. Tai nebuvo sausa akademinė studija – tai buvo 221 aštri tezė, kurios po metų, per 1968-ųjų gegužės sukilimus Paryžiuje, virto šūkiais ant sienų.
Debord’o kritikoje slypi aiški užuomina į modernybės „pasaulietinę teologiją“. Spektaklis, pasak jo, perima religijos vietą: jis žada išganymą per vartojimą, kuria savo ritualus, savo šventes ir savo ikonografiją. Tai naujo tipo tikėjimas, kuriame žmogus nebe gyvena, o stebi savo gyvenimo atvaizdus. Debord’as parodo, kad spektaklis tampa savotiška moderniojo žmogaus liturgija — tokia, kuri ne pakylėja, o atitolina nuo tikrovės.
Nuo „būti“ iki „atrodyti“
Debord’o teorijos esmė – radikalus pokytis, kaip mes suvokiame egzistenciją. Jis teigė, kad ankstyvosiose kapitalizmo stadijose žmogaus vertė perėjo nuo „būti“ (kas tu esi kaip asmenybė) prie „turėti“ (ką tu valdai). Tačiau modernioji „spektaklio visuomenė“ žengė dar toliau: dabar „turėti“ užleidžia vietą „atrodyti“. Prekė nebėra vertinga dėl savo naudos – ji vertinga dėl to, kokį vaizdinį ar statusą ji sukuria savininkui.
Debord’as pabrėžė, kad spektaklis nėra tiesiog televizija, reklama ar propaganda. Tai visas socialinis santykis tarp žmonių, kurį tarpininkauja vaizdiniai. Mes nebebendraujame tiesiogiai; mes bendraujame per prekių ženklus, madą ir medijų sukurtus naratyvus. Tikrasis gyvenimas, pasak Debord’o, tapo „atsiskyręs“ nuo mūsų ir dabar egzistuoja tik kaip objektas, kurį stebime iš šalies.
Spektaklis kaip naujoji religija
Nors Debord’as rėmėsi marksistine kritika, jis labai aiškiai nubrėžė paraleles su religija. Spektaklį jis vadino „materializuota ideologija“, kuri veikia kaip savotiška pasaulietinė religija.
- Prekė kaip stabas: Jei viduramžiais žmonės garbino šventųjų relikvijas, tai modernybėje prekių ženklai tampa naujaisiais stabais. Mes neperkame batų – mes perkame „gyvenimo būdą“, o pati prekė įgyja mistinių galių, kurios turėtų mus padaryti laimingus.
- Svetimėjimas: Religija, Debord’o akimis, projektavo žmogaus geriausias savybes į tolimą Dievą. Spektaklis daro tą patį: jis projektuoja mūsų laimę ir troškimus į ekrane matomus vaizdus ar žvaigždes. Žmogus stebi šį „tobulą pasaulį“ ir jaučiasi vis menkesnis, nes jo paties gyvenimas niekada neatitinka spindinčio spektaklio standarto.
- Šventas neliečiamumas: Spektaklis savęs nekvestionuoja. Jis sako: „Tai, kas pasirodo, yra gerai; tai, kas gera, pasirodo“. Tai uždaras ratas, primenantis religinę dogmą, kurioje nėra vietos kritikai ar abejonei.
Skirtingos spektaklio formos
Debord’as išskyrė dvi pagrindines spektaklio formas, kurios vėliau, 1988 m. jo parašytuose „Spektaklio visuomenės komentaruose“, susiliejo:
- Koncentruotas spektaklis: Būdingas totalitariniams režimams (Stalino SSRS ar nacių Vokietijai), kur spektaklis sukasi aplink vieną vadą ir prievartinę valstybės galią.
- Difuzinis (išsklaidytas) spektaklis: Būdingas Vakarų kapitalizmui. Čia žmogus „valdomas“ per milžinišką prekių pasirinkimą ir vartojimo laisvės iliuziją. Nėra vieno diktatoriaus, bet pati rinka diktuoja, kaip mes turime gyventi ir ką mąstyti.
- Integruotas spektaklis: Debord’as vėliau nusprendė, kad šios dvi formos susijungė į vieną visumą, kurioje valstybė ir rinka tapo neatsiejamos, o melas tapo toks visuotinis, kad nebeliko jokių išorinių taškų, iš kurių būtų galima jį kritikuoti.
Ką buvo nuspręsta?
Debord’as ir situacionistai nusprendė, kad spektaklio neįmanoma nugalėti per rinkimus ar reformas, nes pati politinė sistema yra spektaklio dalis. Jie siūlė „situacijų kūrimą“ – tai trumpi, autentiški momentai, kai žmonės išsilaisvina iš primestų vaidmenų ir vėl pradeda gyventi čia ir dabar. Vienas žinomiausių jų metodų buvo détournement (perėmimas/iškraipymas) – spektaklio elementų (pvz., reklamų ar komiksų) panaudojimas prieš jį patį, pakeičiant jų prasmę į revoliucinę.
Šiandien, socialinių tinklų eroje, kai mūsų gyvenimas nuolat „dokumentuojamas“ ir „filtruojamas“ per ekranus, Debord’o mintis apie tai, kad „viskas, kas anksčiau buvo išgyvenama tiesiogiai, dabar pasitraukė į atstovavimą“, skamba kaip niekad galingai.
Spektaklio išardymas: Détournement metodas ir situacionistų kova už tikrovę / Dismantling the Spectacle: The Détournement Method and the Situationist Struggle for Reality
Jei Guy Debord’o „Spektaklio visuomenė“ buvo teorinė diagnozė, tai détournement (pranc. perėmimas, nukreipimas arba iškraipymas) buvo pagrindinis chirurginis įrankis, kuriuo situacionistai bandė perpjauti blizgantį kapitalizmo paviršių. 1956 m., dar prieš oficialiai susikuriant Situacionistų internacionalui (SI), Debord’as ir Gilas J Wolmanas paskelbė manifestą „Vartotojiškas détournement vadovas“, kuriame išdėstė radikalią idėją: norint nugalėti sistemą, reikia pavogti jos pačios kalbą ir simbolius, o tada juos panaudoti prieš ją pačią.
Situacionistų logika buvo negailestinga: jie tikėjo, kad modernioji kultūra tapo sterili ir nebegali sukurti nieko naujo, nes viską iškart pasiglemžia rinka. Todėl jie nusprendė nebebandyti kurti „originalaus“ meno, o verčiau užsiimti meniniu sabotažu. „Plagiatiškumas yra būtinas. Progresas jį numato“, – teigė Debord’as.
Détournement esmė – paimti esamą kultūros elementą (reklamą, komiksą, klasikinį paveikslą ar politinį šūkį) ir pakeisti jo kontekstą taip, kad pirminė prasmė būtų visiškai sunaikinta, o jos vietoje atsirastų sukrečianti tiesa. Tai nebuvo tiesiog parodija ar pokštas; tai buvo bandymas pažadinti vartotoją iš spektaklio sukelto transo.
Situacionistai šį metodą taikė įvairiose srityse, o jų darbai dažnai pasirodydavo gatvėse, pigiuose lankstinukuose ar radikaliuose žurnaluose Paryžiaus Lotynų kvartale:
- Komiksų perrašymas: Jie paimdavo populiarius to meto komiksus apie meilę ar nuotykius ir vietoje banalių herojų frazių įrašydavo Hegelio, Marxo ar paties Debord’o filosofines citatas apie svetimėjimą ir revoliuciją. Kontrastas tarp „pigaus“ vaizdo ir gilaus teksto turėjo priversti skaitytoją suvokti, kokia tuščia yra kasdienė medijų produkcija.
- Kinas be vaizdo: Guy Debord’as savo filme „Screams in Favor of de Sade“ (1952) nuėjo dar toliau. Didžiąją laiko dalį žiūrovai matė tiesiog baltą arba juodą ekraną, kol fone balsai skaitė sausus įstatymų tekstus ar poeziją. Tai buvo radikalus détournement prieš patį kino teatrą – žiūrovui buvo atimta galimybė „vartoti“ vaizdus, priverčiant jį susidurti su tuštuma ir savo paties buvimu salėje.
- Reklamos sabotažas: Situacionistai pirmieji pradėjo tai, ką šiandien vadiname „subvertising“ (reklamos iškraipymu). Jie keisdavo prabangių prekių ženklų šūkius taip, kad jie atskleistų išnaudojimą ar vartotojiškumo beprasmybę. Pavyzdžiui, automobilio reklama galėjo būti papildyta tekstu apie tai, kad šis daiktas jus paverčia eismo spūsties vergu, o ne laisvu žmogumi.
1968-ųjų gegužė: Gatvės kaip drobė
Didžiausias détournement triumfas įvyko per 1968 m. gegužės sukilimus Paryžiuje. Studentai ir darbininkai masiškai naudojo šį metodą kurdami plakatus ir grafičius. Garsieji šūkiai „Po grindinio akmenimis – paplūdimys!“ arba „Būkite realistai – reikalaukite neįmanomo!“ buvo ne kas kita, kaip poetiškas kasdienybės nukreipimas prieš pilką biurokratinę tvarką.
Religinis matmuo: Pasaulietinis ikonoklazmas
Nors situacionistai buvo griežti ateistai ir marksistai, jų détournement metodas turi gilių paralelių su religiniu ikonoklazmu (paveikslų daužymu). Viduramžiais reformatoriai daužė statulas, nes tikėjo, kad žmonės pradėjo garbinti atvaizdą vietoj Dievo. Situacionistai darė tą patį su „Spektaklio stabais“.
Jie tikėjo, kad „Spektaklis“ yra naujoji religija, o vaizdiniai (prekės, žvaigždės, politikai) – jos šventieji. Détournement buvo būdas „išniekinti“ šiuos šventuosius vaizdus, parodant, kad jie tėra tušti kiautai. Tai buvo dvasinis apsivalymas per griovimą: sunaikinus klaidingą vaizdinį, turėjo atsiverti kelias į autentišką patirtį, kurią Debord’as vadino „tikruoju gyvenimu“.
Situacionistų internacionalas nusprendė: menas mirė, dabar laikas kurti situacijas. Détournement buvo būdas užtikrinti, kad menas nebetarnautų muziejams ar kolekcionieriams, o taptų gyvu ginklu gatvėje. Nors vėliau pati reklamos industrija „pavogė“ šį metodą (pavyzdžiui, kurdama ironiškas reklamas), originali Debord’o idėja išlieka perspėjimu: bet koks vaizdas, kurį mes vartojame ne mąstydami, tampa mūsų nelaisvės dalimi.