XIII amžiaus pradžioje (manoma, tarp 1200 ir 1230 metų) nuošaliame Podlažicės (Podlažice) benediktinų vienuolyne, netoli Chrudimo miesto šiuolaikinėje Čekijoje, gimė tai, kas vėliau privers drebėti visą Europą. Tai buvo rankraštis, pavadintas Codex Gigas (lotyniškai pažodžiui „Milžiniškoji knyga“ – codex reiškia „knyga“, o gigas – „milžinas“), tačiau istorijos puslapiuose jis įsitvirtino kur kas skambesniu – Velnio biblijos – vardu.
Šis artefaktas yra monumentalus ne tik savo turiniu, bet ir fiziniu svoriu. Tai didžiausias išlikęs viduramžių rankraštis pasaulyje: knygos aukštis siekia 92 centimetrus, plotis – 50 centimetrų, o storis – 22 centimetrus. Jos svoris yra stulbinantis – apie 75 kilogramai. Kad šis milžinas išvystų dienos šviesą, prireikė maždaug 160 asilų (arba veršiukų) odų, iš kurių buvo pagamintas aukščiausios kokybės pergamentas.
Vieno žmogaus gyvenimo darbas ar velnio sandoris?
Viena didžiausių Codex Gigas mįslių – jos autorystė. Grafologinė analizė patvirtina neįtikėtiną faktą: visą tekstą, visas iliustracijas ir inicialus užrašė vienas vienintelis žmogus. Manoma, kad tai buvo vienuolis, vardu Hermanas Atsiskyrėlis (Hermanus monachus inclusus). Skaičiuojama, kad rašant be pertraukų, vien tik teksto perrašymas būtų užtrukęs mažiausiai penkerius metus, o įskaitant iliustracijas ir kruopštų apipavidalinimą – apie 25–30 metų.
Būtent šis nežmoniškas pastangų poreikis pagimdė garsiąją legendą. Pasakojama, kad vienuolis Hermanas nusižengė vienuolyno taisyklėms ir buvo pasmerktas baisiai mirti – būti gyvas užmūrytas sienoje. Siekdamas išpirkti kaltę, jis pažadėjo per vieną naktį sukurti knygą, kuri šlovintų vienuolyną ir apimtų visas pasaulio žinias. Vidurnaktį supratęs, kad užduotis neįmanoma, jis pasišaukė į pagalbą ne Dievą, o puolusią žvaigždę – Liuciferį. Velnias sutiko padėti, tačiau užsiprašė vienuolio sielos ir pareikalavo, kad knygoje būtų įamžintas jo paties atvaizdas. Tas keistumas, primityvumas ir „varliškumas“ yra vienas iš stipriausių argumentų, kad autorius dirbo visiškai vienas.
Kas slepiasi milžiniškuose puslapiuose?
Nors kyla pagunda manyti, kad tai juodosios magijos knyga, iš tikrųjų tai yra viduramžių žinių enciklopedija, kurios ašis – religija. Jos turinys stebina savo įvairove:
- Šventasis Raštas: Pilna Vulgata (lotyniškas Biblijos vertimas), apimanti Senąjį ir Naująjį Testamentus.
- Istoriniai veikalai: Juozapo Flavijaus „Žydų senovės“ (Antiquitates Iudaicae), Izidoriaus Seviliiečio „Etymologiae“ (viena pirmųjų viduramžių enciklopedijų) bei Kosmo Prahiškio „Bohemijos kronika“ (Chronica Boemorum).
- Medicina: Hipokrato ir Galeno traktatai, pateikiantys to meto žinias apie žmogaus kūną ir gydymą.
- Mistiškoji dalis: Būtent čia knyga tampa „Velnio biblija“. Rankraštyje yra skyrius su egzorcizmo formulėmis, užkalbėjimais nuo ligų (pavyzdžiui, nuo karštinės ar epilepsijos) ir netgi magiškais tekstais apie vagių atpažinimą.
Viena unikaliausių apeigų knygoje yra skirta kovai su karštine, kuri čia personifikuojama kaip septynios piktosios seserys: Ilia, Restilia, Foga, Viga, Igia, Lugia ir Mara. Hermanas nurodo jas visas išvardyti vardais, taip atimant iš jų slaptumą ir galią. Kitas šiurpus ritualas skirtas išvaryti „sielos kirminą“ – demoną, kuris neva graužia žmogaus sąnarius ir gyslas, sukeldamas nepakeliamus skausmus. Egzorcistas turėjo ne tik kalbėti, bet ir atlikti simbolinius veiksmus: šlakstyti švęstu vandeniu, spausti ligonį kryžiumi ir liepti dvasiai trauktis į „dykumas, kur negieda gaidžiai ir nevaikšto žmonės“. Įdomu tai, kad pats garsusis velnio portretas 290-ajame puslapyje galėjo tarnauti kaip savotiškas „spiritinis kalėjimas“ – tikėta, kad įamžinus blogį knygoje tarp šventų tekstų, jis tampa suvaldytas ir nekenksmingas, kol knyga lieka užversta.
Garsioji 290-ojo puslapio iliustracija
Knygos viduryje, 290-ajame puslapyje, skaitytoją pasitinka tai, kas padarė šį kodeksą nemirtingą – puslapio dydžio velnio portretas. Jis pavaizduotas keistai: pritūpęs, su ragais, žaliais veido dryžiais, dviem ilgais raudonais liežuviais ir keturpirštėmis rankomis-nagais. Plačiai išskėtęs galūnes, su keistai išpūstu kūnu ir disproporcinga galva, kiek panašus į varlę. Tai nėra atsitiktinumas – autorius sąmoningai rinkosi ne gražų, o žemą, šlykštų, gyvulišką pavidalą, kad demonas būtų kuo toliau nuo žmogaus ir Dievo atvaizdo. Priešingame puslapyje (289 psl.) pavaizduota Dangaus Karalystė – tuščias, tvarkingas miestas su bokštais. Šis kontrastas simbolizuoja amžiną kovą tarp gėrio ir blogio, primindamas skaitytojui apie jo pasirinkimo pasekmes.
Piešinys neatrodo profesionalus, nes viduramžių vienuoliai nebuvo menininkai – jie buvo raštininkai. Jų tikslas buvo rašyti, o ne kurti estetinį meną. Dailininkai (illuminatores) buvo atskira profesija, dažnai dirbanti dideliuose skriptoriumuose. Podlažicės vienuolynas buvo mažas ir neturtingas – ten nebuvo profesionalų.
Kelionė per karus ir ugnį
Codex Gigas istorija yra tokia pat dramatiška kaip ir jos turinys. Po Podlažicės vienuolyno nuosmukio knyga keliavo per įvairius savininkus, kol XVI a. pabaigoje pateko į Šventosios Romos imperatoriaus Rudolfo II kolekciją Prahoje.
Tačiau 1648 metais, baigiantis Trisdešimties metų karui, švedų kariuomenė apiplėšė Prahą ir kodeksą išsigabeno kaip karo grobį. Nuo tada knyga saugoma Švedijos nacionalinėje bibliotekoje (Kungliga biblioteket) Stokholme. Ji vos išvengė sunaikinimo per didįjį 1697 metų Stokholmo karališkųjų rūmų gaisrą. Pasakojama, kad vienas bibliotekininkas, gelbėdamas šį milžiną, išmetė jį per langą – knyga ne tik sėkmingai nusileido ant žemės, bet ir, pasak legendos, užmušė po langu stovėjusį praeivį. Šio įvykio metu iš knygos iškrito keli puslapiai, kurie iki šiol laikomi prarastais (kai kas sako, kad juose buvo surašytos pavojingiausios juodosios magijos formulės).
Citatos iš Codex Gigas
- „Aš tave užkeikiu, baisusis demone, per septynias tavo seseris: Ilią, Restilią, Fogą, Vigą, Igią, Lugią ir Marą, kad tu paliktum šį Dievo tarną.“ (Tai unikali užkalbėjimo formulė prieš karštinę, kurioje liga personifikuojama kaip septynios demoniškos seserys; tokie vardai neegzistuoja jokioje kitoje krikščioniškoje tradicijoje ir rodo liaudies magijos įtaką).
- „Tegul jų akys aptemsta, kad jie nematytų, ir jų nugaros tebūna visada sulinkusios po naštos svoriu.“ (Magiškas prakeiksmas, skirtas vagių nubaudimui; stebėtina, kad tokioje sakralioje knygoje šalia egzorcizmų įrašyti konkretūs linkėjimai fiziškai suluošinti nusikaltėlį).
- „Jei moteris užmušė savo nesantuokinį vaiką ar jį numarino įsčiose, ji privalo dešimt metų gyventi pasninkaudama ir atlikdama atgailą, o tris iš jų – tik su duona ir vandeniu.“ (Ištrauka iš penitencialo, rodanti itin griežtą ir negailestingą viduramžių moralinę discipliną bei bausmių sistemą, kurioje išlikimas priklausė nuo fizinio išsekimo).
- „Išeik iš jo, piktasis dvasios kirmine, kuris slepiesi sąnariuose ir gyslose, grauždamas jo kūną iš vidaus.“ (Egzorcizmo fragmentas, skirtas gydyti epilepsiją ar kitas nervines ligas; viduramžiais tikėta, kad demonai fiziškai įsiskverbia į kūno audinius tarsi parazitai).
- „Aš tave sutramdau per 72 Dievo vardus, kad tu nebegalėtum ištarti nė vieno melagingo žodžio šioje šventoje vietoje.“ (Formulė, skirta priversti piktąsias dvasias kalbėti tiesą; skaičius 72 yra kabalistinė nuoroda, rodanti, kad rankraščio autorius naudojosi ne tik krikščioniškais, bet ir ezoteriniais šaltiniais).
- „Nepjauk žmogui gyslos ir neliek kraujo, kai mėnulis yra Avino ženkle, nes tada gyvybė ištekės kartu su pykčiu ir jis niekada nepasveiks.“ (Medicininė-astrologinė instrukcija, nurodanti, kad gydymas be žvaigždžių stebėjimo yra laikomas mirtina klaida ar net nusikaltimu).
- „Jei kas nors mirtinai sumušė savo vergą be teismo ir be valdovo leidimo, jis privalo dvejus metus pasninkauti, kad nuplautų kraują nuo savo rankų.“ (Šokiruojantis fragmentas, rodantis, kad už nuosavo vergo nužudymą bausmė buvo tik dvejų metų pasninkas – tai atspindi brutalią XIII a. socialinę hierarchiją).
- „Traukis į tamsiausias bedugnes, prakeiktasis, kur tavo buveinė yra paruošta su ugnimi ir siera nuo laiko pradžios, ir nebedrįsk žvelgti į šviesą.“ (Egzorcizmo kulminacija, rasta puslapiuose šalia garsiosios velnio iliustracijos; šiais žodžiais vienuolis bandydavo galutinai išvyti aukščiausio rango demonus).
- „O Bohemija, tu esi tarsi nelaiminga motina, kuri mato savo vaikus ryjančius vienas kito mėsą dėl svetimo aukso spindesio.“ (Ištrauka iš Kosmo Prahiškio kronikos, kuri įrišta į kodeksą; ji perteikia itin niūrų, beveik apokaliptinį požiūrį į to meto politinius karus ir žmonių godumą).
- „Aš tave užkeikiu, mirties dvasia, kad tu neturėtum galios šiam žmogui nei miegant, nei budint, nei stovint, nei sėdint, nei einant.“ (Apsauginis užkalbėjimas nuo staigios mirties; viduramžiais staigi mirtis be paskutinio patepimo buvo laikoma didžiausia tragedija, nes siela neva tiesiai patekdavo velniui į rankas).
- „Aš tave sutramdau, nebyli ir kurčia dvasia, kuri užrakini šio žmogaus lūpas ir užkemši jo ausis tamsos vašku.“ (Tai specifinė egzorcizmo formulė, skirta gydyti staigų kalbos ar klausos praradimą; viduramžiais tikėta, kad ligos nėra biologinės, o demonas fiziškai „užrakina“ kūno funkcijas).
- „Jei kuri nors moteris atliko kerus su savo krauju ar sėkla, norėdama sužadinti vyro geismą, ji privalo septynias žiemas vaikščioti be batų ir nevalgyti mėsos.“ (Fragmentas iš penitencialo dalies, kovojančios su liaudies magija; bausmė rodo, kad „meilės magija“ buvo laikoma sunkiu nusikaltimu, reikalaujančiu ilgo fizinio kankinimosi).
- „Kariai negailėjo nei kūdikių motinos įsčiose, nei senolių prie kapo duobės; jie juokėsi iš mirties, lyg tai būtų šventinis gėrimas.“ (Ištrauka iš Bohemijos kronikos, kuri įrišta į kodeksą; tai liudija apie neįtikėtiną to meto karų žiaurumą, kuris rankraštyje aprašomas beveik su dvasiniu pasibaisėjimu).
- „Tas, kuris pasmaugė savo vaiką, kad paslėptų gėdą, tebūna atskirtas nuo Kristaus kūno tiek metų, kiek vaikas būtų gyvenęs iki krikšto brandos.“ (Šiurpi bausmė už infanticidą, nurodanti, kad bažnytinė teisė bandė skaičiuoti metafizinę žalą net ir po mirties).
- „Prakeikiu tavo dantis, kad jie nesutraiškytų šio žmogaus kaulų, ir prakeikiu tavo nagus, kad jie neperplėštų jo odos.“ (Dalinis egzorcizmas, kuriame demonas traktuojamas ne kaip dvasinė būtybė, o kaip fizinis žvėris, siekiantis tiesiogiai sudoroti aukos kūną).
- „Jei vyras aukoja demonams prie medžių ar šaltinių, manydamas, kad ten gyvena dievybės, jis privalo penkerius metus atgailauti kaip stabmeldys.“ (Ši citata atspindi XIII a. Vidurio Europos realybę – nors krikščionybė jau dominavo, rankraštis pripažįsta, kad pagonybė ir gamtos kultai vis dar buvo giliai įsišakniję).
- „Velnias neateina kaip pabaisa, jis ateina kaip saldus sapnas, kuris virsta smaugiančia kilpa tavo kakle.“ (Perspėjimas iš kronikos skyriaus, sufleruojantis, kad didžiausias pavojus sielai yra ne baimė, o apgaulingas komfortas ir pagunda).
- „Kas pavogė šventą daiktą iš bažnyčios, tas pavogė paties Dievo akį; jam nebus atleista, kol jis savo rankos nepadės ant karštos geležies.“ (Nuoroda į ordalijas – Dievo teismus; čia fizinis skausmas ir sunkus sužalojimas laikomi vieninteliu būdu įrodyti nuoširdų atleidimo siekį).
- „Surišu tave, tamsos kunigaikšti, grandinėmis, kurios niekada nesudils, ir užantspauduoju tavo nasrus septyniais amžinybės antspaudais.“ (Viena galingiausių magiškų formulių rankraštyje, skirta visiškam demono imobilizavimui; ji užrašyta puslapiuose, tiesiogiai susijusiuose su didžiąja velnio iliustracija).
- „Mano ranka pavargo, mano akys aptemo, o siela dreba prieš tai, ką aš čia palieku ateities kartoms.“ (Manoma, kad tai paties rankraščio autoriaus, vienuolio Hermano Atsiskyrėlio, dvasinė išpažintis pabaigus šį milžinišką ir slegiantį darbą, kuriame jis jautėsi palietęs pavojingas paslaptis).
Iki šiol didžiausia Codex Gigas mįslė – dingę puslapiai, kurių turinys niekada nebuvo atskleistas. Istoriniai šaltiniai rodo, kad jų buvo bent aštuoni, ir jie iškrito būtent per 1697 m. gaisrą, kai kodeksas buvo išmestas pro langą. Nors populiarioji kultūra mėgsta teigti, kad juose buvę „pavojingiausi burtai“, mokslininkai turi kitą versiją: tikėtina, kad prarastoji dalis buvo vienuolyno taisyklių rinkinys arba papildomas penitencialo skyrius, kuriame buvo aprašomos bausmės už konkrečius nusižengimus. Vis dėlto faktas, kad būtent ši rankraščio dalis dingo, o velnio iliustracija išliko nepriekaištinga, tik dar labiau maitina legendą, jog kodeksas saugo ne tik žinias, bet ir tyčia paslėptas paslaptis.
Modernūs tyrimai atskleidė, kad Codex Gigas autorius rašė ne tik vienodu braižu, bet ir be jokių matomų nuovargio ženklų, kas yra beveik fiziškai neįmanoma. Įprastai viduramžių rankraščiuose matyti, kaip keičiasi rašysena – ranka pavargsta, rašalas tamsėja ar šviesėja, raidės tampa netolygios. Tačiau šiame kodekse rašysena išlieka stulbinamai pastovi per daugiau nei 300 pergamento lapų. Tai leidžia manyti, kad vienuolis dirbo pagal griežtą, ritualizuotą režimą: rašė tik tam tikru paros metu, tiksliai dozuodamas rašalą ir laikydamas ranką ant specialaus medinio rėmo, kad išvengtų drebėjimo. Šis neįprastas pastovumas yra viena iš priežasčių, kodėl rankraštis ilgainiui buvo laikomas ne žmogaus, o antgamtinės jėgos kūriniu.