Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškasis pasaulis buvo pavargęs nuo arijonų ir nikejiečių kovų, Panonijos lygumose, imperatoriškajame Sirmijaus mieste (dabartinė Sremska Mitrovica, Serbija), iškilo figūra, kuri sugebėjo suvienyti abu priešininkų taborus… prieš save patį. Tai buvo Fotinas (Photinus), Sirmijaus vyskupas, kurio mokymas – fotinianai (Photiniani) – tapo viena labiausiai provokuojančių to meto erezijų. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (71 skyriuje) Fotiną aprašo kaip itin talentingą oratorių ir aštraus proto vyrą, kuris savo dialektika sugebėjo supainioti net labiausiai patyrusius teologus.
Fotinas: Marcelio mokinys, nuėjęs per toli
Fotinas buvo kilęs iš Galatijos ir mokėsi pas garsųjį Ankyros vyskupą Marcelį (Marcellus). Jei Marcelis buvo kritikuojamas dėl to, kad per stipriai akcentavo Dievo vienybę (artėdamas prie sabelijonizmo), tai jo mokinys Fotinas žengė dar radikalesnį žingsnį. Apie 344 metus, tapęs Sirmijaus vyskupu, jis pradėjo skelbti mokymą, kuris daug kam priminė prieš šimtmetį nuteistą Paulių Samosatietį.
Fotinianų doktrinos esmė buvo paprasta, bet Bažnyčiai nepriimtina:
- Neigiamas preegzistavimas: Fotinas mokė, kad Jėzus Kristus neegzistavo prieš gimimą iš Mergelės Marijos. Jis nebuvo amžinasis Dievo Sūnus.
- Logosas kaip jėga: Dievo Žodis (Logos) fotinianams nebuvo asmuo, o tik Dievo galybė ar tėviškas balsas. Šis Logosas „nusileido“ ant žmogaus Jėzaus, tačiau Jėzus išliko tik žmogumi (psilos anthropos).
- Išaukštinimas per dorybę: Jėzus tapo „Dievo Sūnumi“ ne dėl prigimties, o todėl, kad Jis savo dorybėmis, moraline valia ir tobulu gyvenimu nusipelnė tokio titulo.
Intelektualinė kova imperatoriaus dvare
Sirmijus tuo metu buvo viena iš imperatoriškųjų rezidencijų, todėl Fotino mokymas skambėjo pačioje valstybės širdyje. Tai erzino visus. Arijonams jis nepatiko, nes jis teigė, kad Kristus yra tik žmogus (arijonai bent jau tikėjo, kad Jis yra galingas dangiškas kūrinys). Nikejiečiams jis buvo baisus, nes neigė Kristaus dievystę.
351 metais Sirmijuje buvo sušauktas specialus sinodas, kuriame Fotinas turėjo ginti savo pažiūras. Pagrindinis jo oponentas buvo Bazilijus Ankyrietis. Tai buvo tikra intelektualinė dvikova: Fotinas citavo Bibliją ir naudojo logikos taisykles, bandydamas įrodyti, kad vienas Dievas negali turėti kito Dievo šalia savęs. Nepaisant jo iškalbos, sinodas jį pasmerkė ir nušalino iš vyskupo sosto.
Išdidumas ir tremtis
Tačiau nušalinti Fotiną nebuvo taip lengva. Jis buvo toks populiarus tarp Sirmijaus gyventojų, kad imperatorius Konstantijus II turėjo panaudoti karinę jėgą, kad jį išsiųstų į tremtį. Net ir būdamas ištremtas, Fotinas toliau rašė traktatus prieš Nikejos tikėjimą, o jo sekėjai, fotinianai, išliko gyvybingi dar kelis dešimtmečius.
Epifanijus „Panarione“ pabrėžia, kad Fotinas buvo „pilnas tuščio pasipūtimo“. Jo klaida kilo iš noro Dievą padaryti visiškai suprantamą žmogaus logikai, atmetant viską, kas netelpa į „paprasto žmogaus“ rėmus.
Fotinianų pasmerkimas Konstantinopolyje
Galutinis nuosprendis fotinianams buvo ištartas 381 metais, antrajame visuotiniame Konstantinopolio susirinkime. Pačiame pirmame jo kanone „fotinianai“ yra oficialiai išvardyti tarp grupių, kurioms skelbiama anatema (prakeiksmas). Bažnyčia suprato, kad jei Jėzus yra tik žmogus, pasiekęs dievystę, tai krikščionybė tampa tiesiog etine mokykla, o ne išganymo keliu.
Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ fotinianus mini kaip tuos, kurie „atėmė iš Kristaus Jo amžinumą“. Jis pastebi, kad nors fotinianai teigė gerbiantys Jėzaus dorybes, jie iš tiesų Jį paniekino, atimdami Jo dieviškąją tapatybę.
| Klausimas | Ortodoksinė krikščionybė | Fotinianai |
| Kristaus egzistencija | Amžina (prieš amžius) | Prasidėjo tik Marijos įsčiose |
| Kristaus prigimtis | Tikras Dievas ir tikras žmogus | Tikras žmogus, kuriame veikia Dievo jėga |
| Logosas (Žodis) | Antrasis Trejybės asmuo | Tik Dievo kalba ar vidinė galia |
| Išganymas | Per Dievo įsikūnijimą | Per Jėzaus kaip žmogaus pavyzdžio sekimą |
Judėjimo pabaiga ir aidai istorijoje
Fotinianų bendruomenės pamažu išnyko V amžiuje, tačiau jų idėjos nuolat atgimdavo vėlesniais laikais. Jų pėdsakų galima rasti vėlesniame nestorianizme (akcentuojant žmogaus prigimtį Kristuje) ir net kai kuriose moderniose unitarizmo formose. Fotinas liko istorijoje kaip pavyzdys to, kaip didis intelektas gali tapti kliūtimi tikėjimui, kai bandoma „suskliausti“ Dievo begalybę į žmogaus protu suvokiamas kategorijas.