Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 260–272 metus, viename didžiausių Romos imperijos centrų – Antiochijoje – sužibo asmenybė, kurios vardas tapo dvasinės ir politinės galios simboliu. Tai buvo Paulius Samosatietis (Paulus Samosatenus), Antiochijos vyskupas ir kartu aukštas civilinis valdininkas (prokuratorius) Palmyros karalienės Zenobijos dvare. Jo įkurtas judėjimas – paulinistai (Paulianistae) – atstovavo vienai radikaliausių adopcionizmo formų, kuri privertė ankstyvąją Bažnyčią pirmą kartą taip griežtai susidurti su klausimu: ar Kristus yra Dievas iš prigimties, ar tik žmogus, pasiekęs dievystę per savo dorybę?
Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo veikale „Panarion“ (65 skyriuje) Paulių vaizduoja ne tik kaip eretiką, bet ir kaip pasipūtusį valdovą, kuris krikščionių susirinkimus pavertė savo asmeninės šlovės scena.
Žmogus, kuriame apsigyveno Išmintis
Paulinistų doktrinos ašis buvo griežtas monarchianizmas – tikėjimas absoliučia Dievo vienybe. Paulius Samosatietis mokė, kad Dievas yra viena vientisa būtybė, o Jo Logosas (Žodis) ir Išmintis nėra asmenys, o tik Dievo savybės, panašiai kaip žmogaus protas yra jo dalis, bet ne atskiras asmuo.
Pasak Pauliaus, Jėzus Kristus gimė kaip paprastas žmogus (psilos anthropos). Tačiau dėl savo neeilinio dorumo ir valios tvirtybės Jis tapo „indu“, kuriame apsigyveno Dievo Logosas. Paulinistai teigė:
- Kristus neatsirado prieš amžius; Jis pradėjo egzistuoti tik gimęs iš Marijos.
- Dievo Žodis ne tapo kūnu, o tik „apsigyveno“ Jėzuje, kaip šventykloje.
- Jėzus „tapo“ Dievu ne prigimtimi, o per moralinį tobulėjimą ir meilę Dievui.
Šis mokymas darė krikščionybę priimtinesnę racionalistams ir žydų mąstytojams, tačiau naikino pačią Įsikūnijimo paslaptį, paversdamas Išganytoją tiesiog itin sėkmingu pranašu.
Skandalas Antiochijoje: teismas ir išdidumas
Pauliaus Samosatiečio gyvenimo būdas kėlė ne mažesnį pasipiktinimą nei jo teologija. Istoriniai šaltiniai, įskaitant Euzebijų Cezarietį, mini, kad jis:
- Reikalavo, kad bažnyčioje jam būtų pastatytas aukštas sostas, o žmonės jį sveikintų plojimais kaip teatre.
- Draudė giedoti himnus Kristui, teigdamas, kad jie yra per daug modernūs, ir liepė giedoti giesmes savo paties garbei.
- Nuolat demonstravo savo turtus ir politinę įtaką, apsuptas gausios asmens sargybos.
Kantrybė trūko 264 metais, kai Antiochijoje susirinko pirmasis vyskupų sinodas. Tačiau Paulius, būdamas puikus oratorius ir turėdamas karalienės Zenobijos užnugarį, sugebėjo išsisukti. Galutinis lūžis įvyko 269 metų sinode, kuriame dalyvavo apie 70-80 vyskupų. Pagrindiniu Pauliaus oponentu tapo presbiteris Malchionas (Malchion), vadovavęs sofistų mokyklai Antiochijoje. Malchionas, naudodamasis geležine logika, spąstais privertė Paulių pripažinti savo klaidas, o jų diskusija buvo užrašyta stenografų.
Nuosprendis ir Nikejos susirinkimo sprendimas
Sinodas nusprendė pašalinti Paulių iš pareigų ir jo vietoje paskirti Domną. Tačiau Paulius, remiamas Zenobijos, atsisakė palikti vyskupų rūmus ir bažnyčią. Tik 272 metais, kai imperatorius Aureliamas nugalėjo Palmyros karalystę ir užėmė Antiochiją, Paulius buvo jėga išvarytas. Imperatorius priėmė precedento neturintį sprendimą – jis nurodė, kad bažnytinį turtą turi valdyti tie, su kuriais sutinka Romos ir Italijos vyskupai, taip galutinai izoliuodamas paulinistus.
Paulinistų judėjimas išliko gyvybingas dar kelis dešimtmečius. 325 metais, pirmajame Nikejos visuotiniame susirinkime, jų klausimas buvo toks aktualus, kad jam buvo skirtas specialus 19-asis kanonas.
| Nikejos 19-asis kanonas | Reikšmė |
| Perkrikštijimas | Visi paulinistai, norintys grįžti į Bažnyčią, privalo būti krikštijami iš naujo. |
| Krikšto negaliojimas | Kadangi jie neigė Kristaus dievystę, jų krikštas vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios buvo laikomas tik tuščia formule. |
| Dvasininkų statusas | Jų dvasininkai prarado savo laipsnius, nebent būtų peršventinti po naujo krikšto. |
Jono Damaskiečio vertinimas ir judėjimo saulėlydis
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ paulinistus apibūdina kaip tuos, kurie „žydų klaidą įvilko į krikščioniškus žodžius“. Jis pabrėžia, kad Pauliaus Samosatiečio bandymas Dievą paversti viena asmenybe be tikro Sūnaus atėmė iš žmonijos viltį į tikrą susijungimą su Dievu.
Paulinistų bendruomenės pamažu išnyko iki IV amžiaus pabaigos, daugiausia dėl to, kad juos nustelbė arijonizmas, kuris pasiūlė sudėtingesnę, nors ir panašią hierarchinę sistemą. Paulius Samosatietis liko istorijoje kaip pavyzdys to, kaip politinė galia ir intelektualinis pasipūtimas gali nuvesti prie krikščionybės esmės praradimo – tikėjimo, kad Dievas iš tiesų tapo žmogumi, o ne tiesiog žmogus tapo Dievo įrankiu.