Ankstyvojoje Bažnyčioje ne visi ginčai sukosi aplink sudėtingas gnostines formules ar kosminius mitus. Kartais didžiausią įtampą keldavo paprastas, bet esminis klausimas: kada švęsti Velykas? Antrajame ir trečiajame amžiuje Mažoji Azija tapo namais grupei, kurią istorija vadina keturiolikiečiais (Quartodecimani arba graikiškai Tessareskaidekatitai). Šis pavadinimas kilo iš lotyniško skaičiaus quartadecima (keturiolika), nurodančio žydų nisano mėnesio 14-ąją dieną. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (50 skyriuje) keturiolikiečius mini ne kaip piktavalius klaidatikius, o kaip užsispyrusius tradicijos saugotojus, kurių ištikimybė praeičiai galiausiai tapo kliūtimi Bažnyčios vienybei.
Nisano 14-oji: Jono ir Pilypo palikimas
Keturiolikiečių doktrina buvo paprasta: jie Velykas šventė tą pačią dieną, kai žydai pradėdavo savo Paschą – nisano 14-ąją, nepriklausomai nuo to, kokia tai būdavo savaitės diena. Jiems tai nebuvo naujovė, o tiesioginis apaštalų Jono ir Pilypo palikimas, kurį jie uoliai saugojo Efezo, Smirnos ir kitų Mažosios Azijos miestų bendruomenėse.
Svarbiausias jų gynėjas buvo Efezo vyskupas Polikratas (Polycrates). Jis teigė, kad ši tradicija yra šventa ir nepajudinama, nes ją perdavė „didieji šviesuliai“, palaidoti Azijoje. Keturiolikiečiams Velykos buvo glaudžiai susijusios su Kristaus kaip tikrojo Paschos Avinėlio auka, todėl jie laikėsi biblinio kalendoriaus, o ne krikščioniškojo sekmadienio ritmo.
Romos ir Azijos susidūrimas: Polikarpas ir Anicetas
Konfliktas dėl datos aštrėjo, nes Roma ir didžioji dalis Vakarų Bažnyčios Velykas švęsdavo tik sekmadienį – Kristaus prisikėlimo dieną. Apie 155 metus šv. Smirnos vyskupas Polikarpas atvyko į Romą susitikti su popiežiumi Anicetu. Nors jiedu nesusitarė dėl bendros datos, jų susitikimas tapo dvasinės tolerancijos pavyzdžiu: jie kartu dalyvavo Eucharistijoje, pripažindami vienas kito tradicijas.
Tačiau po kelių dešimtmečių situacija pasikeitė. Popiežius Viktoras I (apie 189–199 m.) nusprendė įvesti griežtą vienovę. Jis pagrasino ekskomunikuoti visas Mažosios Azijos bendruomenes, jei jos neatsisakys keturiolikiečių papročio. Tai buvo viena pirmųjų didžiųjų įtampų tarp Rytų ir Vakarų. Tik įsikišus Ireniejui Lioniečiui, kuris barė Viktorą už per didelį griežtumą, pavyko išvengti visiško skilimo. Ireniejus priminė, kad skirtumai pasninko ir švenčių tradicijose tik patvirtina tikėjimo vienybę.
Nikėjos susirinkimas ir galutinis nuosprendis
Galutinis sprendimas buvo priimtas 325 metais, pirmajame Nikėjos visuotiniame susirinkime. Imperatorius Konstantinas Didysis ir susirinkę vyskupai nusprendė, kad visos krikščionių bendruomenės privalo švęsti Velykas tą pačią dieną – pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio pilnaties.
Nikėjos sprendimo motyvai buvo tiek teologiniai, tiek politiniai:
- Vienybė: Bažnyčia negalėjo sau leisti, kad vieni krikščionys pasninkautų, o kiti jau puotautų.
- Atsiskyrimas nuo judaizmo: Bažnyčia norėjo galutinai atskirti savo kalendorių nuo žydų tradicijos.
- Tvarka: Buvo nustatyta universali formulė, galiojanti visai imperijai.
Po šio susirinkimo tie, kurie toliau laikėsi nisano 14-osios datos, tapo nebe „tradicijos saugotojais“, o maištininkais – keturiolikiečiais.
Epifanijaus ir Jono Damaskiečio vertinimas
Šventasis Epifanijus „Panarione“ pažymi, kad keturiolikiečiai savo tikėjimu yra visiškai ortodoksiški – jie pripažįsta Trejybę ir Kristaus dievystę. Jų vienintelė „klaida“ yra užsispyrimas švęsti ne kartu su visa Bažnyčia. Epifanijus juos lygina su žmonėmis, kurie taip stipriai laikosi senų žemėlapių, kad nebemato nutiestų naujų kelių.
Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ keturiolikiečius taip pat įtraukia į sąrašą, pabrėždamas, kad jų nusižengimas yra ne dogminis, o disciplinarinis. Jis nurodo, kad nepaklusnumas visuotiniam Bažnyčios sutarimui yra tai, kas juos atskyrė nuo malonės bendrystės.
Keturiolikiečių judėjimas pamažu išblėso iki V amžiaus pabaigos, nes vis daugiau bendruomenių priėmė Nikėjos sprendimą. Jie liko istorijoje kaip priminimas apie laikotarpį, kai krikščionybė dar turėjo labai stiprias žydiškas šaknis ir kai meilė senajai tradicijai galėjo tapti rimtu išbandymu Bažnyčios vientisumui.