Antrajame mūsų eros amžiuje, kai gnosticizmas skilo į daugybę smulkių, bet intelektualiai ambicingų srovių, iškilo figūra, kurią Bažnyčios tėvai laikė vienu pavojingiausių savo laiko „burtininkų“. Tai buvo Markas Gnostikas (Marcus Magus), Valentino mokinys, įkūręs markosijų (Markosioi) bendruomenę. Jo mokymas buvo ne tiesiog religinė teorija, o sudėtinga magijos, numerologijos ir raidžių mistikos sintezė. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo didžiajame veikale „Panarion“ (34 skyriuje) markosijams skiria itin daug vietos, remdamasis dar senesniais Ireniejaus Lioniečio (Irenaeus Lugdunensis) liudijimais. Markas sugebėjo krikščioniškus simbolius paversti matematiniais kodais, teigdamas, kad visa visata yra užrašyta skaičiais ir raidėmis.
Markas – apgavikas ar dvasinis genijus?
Markas veikė maždaug 150–180 metais po Kristaus, daugiausia Mažojoje Azijoje ir vėliau Galijoje (dabartinė Prancūzija). Amžininkai jį apibūdino kaip charizmatišką lyderį, pasižymėjusį neįtikėtina įtaiga. Ireniejus rašė, kad Markas naudojosi magiškais triukais, siekdamas suvilioti turtingas moteris ir įtraukti jas į savo „pranašysčių“ ratą. Pasakojama, kad jis leisdavo moterims „konsekruoti“ taurę, sukuriant iliuziją, jog jos pačios tampa dvasinėmis tarpininkėmis.
Tačiau už šių skandalingų pasakojimų slėpėsi gilus filosofinis pamatas. Markas tikėjo, kad aukščiausiasis Dievas yra nepažinus, tačiau Jis apsireiškia per Logosą, kurį Markas suprato ne kaip asmenį, o kaip Garsą ir Raidę. Jis mokė, kad visa kūrinija yra sudaryta iš elementų, kurie atitinka graikų abėcėlės raides.
Skaičių mistika: Jėzus kaip 888
Markosijų teologija buvo paremta gematrija – metodu, kai raidėms priskiriamos skaitinės reikšmės. Markas teigė, kad norint suprasti dangiškąją tiesą, reikia iššifruoti dieviškuosius vardus. Pavyzdžiui, jis analizavo vardą „Jėzus“ (Iesous). Graikiškai šio vardo raidžių suma yra:
$$\text{I}(10) + \text{E}(8) + \Sigma(200) + \text{O}(70) + \text{Y}(400) + \Sigma(200) = 888$$
Skaičius 888 markosijams buvo šventas, simbolizuojantis dvasinę pilnatvę ir pergalę prieš žemesniąsias sferas. Jie tikėjo, kad pati graikų abėcėlė (24 raidės) yra dangiškojo kūno atvaizdas. Pasak Marko, Logosas (Žodis) yra sudarytas iš 30 eonų, tačiau jo „kūnas“ yra užrašytas raidėmis. Tai buvo bandymas sukurti mokslinę-mistinę krikščionybės versiją, kurioje malda tampa tiksliu matematiniu veiksmu.
Ritualai: purpurinis vynas ir mirties paslaptys
Markosijai praktikavo unikalius ritualus, kurie kėlė ortodoksų pasipiktinimą. Vienas žymiausių buvo jų Eucharistijos variantas. Markas naudodavo taures su baltu vynu, tačiau atlikęs tam tikras „magiškas“ formules, vynas taurėje nusidažydavo ryškiai raudona arba purpurine spalva. Jis teigė, kad tai įrodymas, jog Charis (Malonė) tiesiogiai nužengė į taurę ir krauju užpildė materiją.
Be to, markosijai turėjo specialias „išpirkimo“ (apolytrōsis) apeigas. Jie tikėjo, kad po mirties siela susidurs su archontais (pasaulio valdovais), kurie bandys ją sulaikyti. Kad siela galėtų praeiti, ji turėjo žinoti slaptažodžius hebrajų arba aramėjų kalba. Šios formulės turėjo priversti archontus pasitraukti ir leisti sielai grįžti į Pleromą – šviesos pilnatvę.
Jono Damaskiečio kritika ir judėjimo likimas
Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ markosijus mini kaip pavojingą Valentino mokymo atšaką. Jis pabrėžia, kad Marko klaida buvo bandymas dieviškąją paslaptį paversti „žongliravimu skaičiais“. Pasak Jono Damaskiečio, dvasinis gyvenimas yra širdies santykis su Dievu, o ne raidžių kombinacijų studijavimas.
Markosijų bendruomenės buvo itin populiarios Rone (Prancūzija), kur jas vėliau išsklaidė Ireniejaus pastangos. Judėjimas pamažu išnyko iki III amžiaus pabaigos, tačiau jų idėjos apie raidžių ir skaičių mistinę galią niekur nedingo – jos vėliau atgimė viduramžių Kabaloje ir įvairiose okultinėse tradicijose. Markas liko istorijoje kaip žmogus, kuris bandė įrodyti, kad Dievas yra didysis matematikas, o visata – Jo parašyta knyga, kurios raides mes dar tik mokomės skaityti.