Antrajame amžiuje Aleksandrija (Alexandria) buvo vieta, kurioje susitiko viso pasaulio mintys. Šiame Egipto kultūros centre, maždaug 120–140 metais po Kristaus, veikė mąstytojas vardu Bazilidis (Basilides). Jis sukūrė vieną sudėtingiausių intelektualinių sistemų krikščionybės aušroje, kurią šiandien vadiname bazilidininkų (Basilidiani) judėjimu. Bazilidis teigė gavęs slaptą mokymą iš paties apaštalo Motiejaus arba iš Petro vertėjo Glaukijo. Nors kiti krikščionys jį laikė pavojingu klystkeliu, bazilidininkai save matė kaip dvasinį elitą, sugebėjusį perprasti visatos matematikos ir simbolių kalbą. Jų mokymas sujungė krikščioniškas sąvokas, graikų filosofiją ir Rytų mistiką į visumą, kuri turėjo paaiškinti viską – nuo pasaulio sukūrimo iki žmogaus sielos išlikimo.
Abrakso karalystė ir 365 dangų paslaptis
Bazilidininkų visatos centre stovi nepažinusis Tėvas, kurį jie vadino „neegzistuojančiu Dievu“, norėdami pabrėžti, kad Jis yra aukščiau už bet kokią žmogišką būtį. Iš Jo kilo protas (Nous), tada žodis (Logos), supratimas (Phronesis), išmintis (Sophia) ir jėga (Dynamis). Šios dvasinės esybės sukūrė pirmąjį dangų, iš kurio vėliau išsivystė ištisa grandinė kitų sferų. Bazilidis mokė, kad iš viso egzistuoja 365 dangūs (coeli), atitinkantys metų dienų skaičių. Visos šios sferos kartu sudaro pilnatvę, o jų bendras pavadinimas ir valdovas yra paslaptingasis Abrakasas (Abrasax).
Šis vardas bazilidininkams nebuvo tiesiog žodis. Graikų raidėmis parašytas „Abrasax“ skaičių kalba duoda sumą 365, tad jis simbolizavo visą laiko ir erdvės visumą. Bazilidininkai tikėjo, kad žemiausią iš šių dangų, kurį matome mes, sukūrė Didysis Archontas (Archon). Šis archontas manė esantis vienintelis Dievas, tačiau iš tiesų jis buvo tik tarpininkas, nepažinęs aukštesnių dvasinių aukštumų. Šis Dievas, anot bazilidininkų, davė žydams įstatymą, tačiau tikroji išmintis atkeliavo iš kur kas toliau.
Štai kaip bazilidininkai skirstė dvasinę hierarchiją:
- Aukščiausiasis Tėvas, kurio neįmanoma įvardyti jokiais žmogiškais žodžiais.
- Penkios dvasinės galios, gimusios tiesiogiai iš Tėvo.
- 365 dangų sferos, kurias valdo paslaptingasis Abrakasas.
- Žemesnieji angelai ir Archontas, sukonstravę regimąją materiją.
Pasaulio sėkla ir dvasinis išsivalymas
Pasaulio sukūrimą Bazilidis aiškino per „pasaulio sėklos“ (panspermia) idėją. Jis tikėjo, kad pradžioje nebuvo nieko, tik Dievo mintis, kuri tapo kosmine sėkla, talpinančia viską, kas vėliau turėjo atsirasti. Šioje sėkloje buvo paslėptos trys sūniškumo dalys. Viena jų iškart pakilo pas Tėvą, kita – padedama Šventosios Dvasios, o trečioji liko įkalinta materijoje, laukdama išgryninimo. Bazilidininkai manė, kad visas pasaulio procesas yra ne kas kita, kaip šio trečiojo sūniškumo išlaisvinimas iš tankios materijos gniaužtų.
Šiame kelyje žmogus turi pereiti išsilaisvinimo procesą. Bazilidininkai propagavo askezę, tačiau jiems ji buvo ne savitikslis kūno kankinimas, o būdas apvalyti protą. Jie tikėjo, kad kiekvienas poelgis turi pasekmes ir siela gali keliauti iš kūno į kūną, kol pasieks reikiamą šviesos lygį. Bazilidis ypač pabrėžė baimės nugalėjimą. Jei žmogus supranta visatos sandarą ir žino aukščiausiųjų esybių vardus, jis nebebijo žemesniųjų angelų ir gali drąsiai kilti per visas 365 dangaus sferas po mirties.
Nukryžiavimo paslaptis: kieno kraujas tekėjo ant Golgotos?
Labiausiai krikščionis ortodoksus papiktinusi bazilidininkų teorija buvo susijusi su Kristaus kančia. Bazilidis mokė docetizmo (docetismus), teigdamas, kad dvasinė būtybė negali kentėti. Pasak jo, Jėzus buvo siųstas aukščiausiojo Tėvo išlaisvinti žmonių protų, tačiau jo žmogiškasis pavidalas buvo tik apgaulė. Bazilidininkų pasakojime, kai Jėzus nešė kryžių į Golgotos kalną, įvyko paslaptingas pasikeitimas. Jėzus pasinaudojo savo galia ir suteikė savo išvaizdą Simonui Kireniečiui (Simon Cyrenaeus), o pats priėmė Simono išvaizdą.
Dėl šio vizualinio triuko romėnai nukryžiavo Simoną Kirenietį, manydami, kad tai Jėzus. Tuo tarpu tikrasis Kristus stovėjo šalia, nematomas kitiems, ir juokėsi iš tų, kurie bandė jį nužudyti. Po šio įvykio Jėzus grįžo pas Tėvą, o Simonas liko mirties auka. Šis mokymas reiškė, kad bazilidininkams nereikėjo garbinti nukryžiuotojo – jie garbino tą, kuris nugalėjo mirtį be kančios. Jie teigė, kad krikščionis neprivalo pripažinti nukryžiuotojo kaip Dievo sūnaus, nes tai reikštų silpnumo garbinimą.
Pagrindiniai bazilidininkų mokymo bruožai, skyrę juos nuo kitų krikščionių:
- Griežtas teigimas, kad Kristus tik fiziškai atrodė kaip žmogus, bet neturėjo mėsos ir kraujo.
- Paslaptingo Abrakaso vardo naudojimas kaip rakto į dvasinį pažinimą.
- Tikėjimas, kad siela turi pereiti ilgą išsivalymo kelią per daugybę gyvenimų.
- Pasaulio kūrimo priskyrimas žemesniajam Archontui, o ne aukščiausiajam Dievui.
Nors bazilidininkų bendruomenės Egipte gyvavo kelis šimtmečius, galiausiai jos sunyko arba įsiliejo į manichėjų judėjimą. Jų sudėtingos diagramos, amuletai su Abrakaso atvaizdu ir skaitmeninė mistika išliko kaip liudijimas apie žmogaus protą, bandantį visatos begalybę sutalpinti į matematines formules. Bazilidis parodė, kad krikščionybė jos pradžioje turėjo atlaikyti didžiulį intelektualinį spaudimą, kai šventa paprastumo žinia buvo verčiama į sudėtingus magiškus kodus.