Krikščionybės aušroje, kai apaštalai dar tik skleidė pirmąsias žinias apie prisikėlusį Išganytoją, Samarijos (Samaria) regiono mieste Gitoje pasirodė žmogus, kurio vardas visiems laikams įsirėžė į dvasinę istoriją kaip erezijos ir dvasinės puikybės simbolis. Tai Simonas Magas (Simon Magus). Jo sekėjai, vadinami simoniečiais (Simoniani), sudarė vieną pirmųjų gnostinių grupių, kuri kėlė didžiulį iššūkį besikuriančiai Bažnyčiai. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo garsiame veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini simoniečius kaip pačią krikščioniškosios eros paklydimų šaknį, iš kurios vėliau išaugo daugybė kitų klaidingų mokymų. Ši grupė tikėjo, kad dvasinis pažinimas yra prieinamas tik išrinktiesiems, o stebuklingas jėgas galima tiesiog įsigyti.
Nuo stebuklų pirkimo iki simonijos nuodėmės
Istorija prasideda Šventajame Rašte, Apaštalų darbuose, kur pasakojama, kaip Simonas, pamatęs apaštalų daromus stebuklus, bandė jiems pasiūlyti pinigų, kad gautų Šventosios Dvasios dovaną. Jis norėjo, kad kiekvienas, ant kurio jis uždės rankas, gautų dieviškąją jėgą. Šis įvykis davė pradžią terminui simonija (simonia). Religine prasme simonija reiškia sąmoningą bandymą pirkti ar parduoti dvasinius dalykus: bažnytines pareigas, šventinimus, malonę ar kitas šventas dovanas. Apaštalas Petras (Petrus) griežtai atmetė šį bandymą, ištardamas garsiuosius žodžius: „Kad tu pražūtum su savo pinigais, jei manai, kad Dievo dovana nuperkama už auksą!“
Simoniečiai šį atmetimą interpretavo savaip. Jie nesutiko su apaštalų autoritetu ir pradėjo kurti savo sistemą, kurioje Simonas buvo aukštinamas kaip pati dievybė. Šiame kelyje dvasinis augimas buvo pakeistas magija bei intelektualia puikybe. Simoniečiai teigė, kad visas pasaulis yra sukurtas žemesnių būtybių, o Simonas nužengė į žemę išlaisvinti žmonių sielų. Šis požiūris padarė juos viena pirmųjų gnostikų grupių, kurios dvasinę tikrovę skyrė į „gerąją“ dvasios sferą ir „blogąją“ medžiaginę sferą.
Štai pagrindiniai dvasiniai simoniečių sistemos bruožai:
- Tikėjimas, kad Simonas Magas yra aukščiausioji Dievo apraiška, apsireiškusi žmonėms.
- Simonijos praktikavimas, manant, kad dvasinis autoritetas gali būti perleidžiamas kaip turtas.
- Išganymas pasiekiamas ne per darbus ar tikėjimą, o per slaptą pažinimą (gnosis).
- Magijos ir ritualinių veiksmų naudojimas siekiant paveikti dvasinį pasaulį.
Simonas ir Helena: dvasinė drama
Vienas keisčiausių simoniečių mokymo elementų buvo susijęs su moterimi, vardu Helena (Helena). Simonas ją surado viename Tyro (Tyrus) viešnamyje ir paskelbė, kad ji yra įsikūnijusi Pirmoji Mintis (Ennoia). Pasak jų mito, ši Mintis kadaise sukūrė eonus, tačiau tie sukilo prieš ją ir įkalino moters kūne. Helena simoniečiams buvo visos žmonijos simbolis – siela, kuri klaidžioja iš vieno kūno į kitą, kol yra išgelbėjama paties Simono. Šis pasakojimas, nors ir skamba kaip dvasinis romanas, turėjo gilią teologinę prasmę: Simonas save pristatė kaip atpirkėją, kuris suranda pražuvusią sielą tamsiausiose vietose.
Simoniečių bendruomenėse šis ryšys tarp Simono ir Helenos buvo garbinamas kaip dieviška pora. Tai sukėlė pasipiktinimą krikščionių bendruomenėse, kurios matė čia akivaizdų stabmeldystės ir moralinio palaidumo pavojų. Jonas Damaskietis pabrėžia, kad simoniečiai klydo neigdami kūno prisikėlimą ir teigdami, jog dvasinis žmogus gali daryti ką nori, nes jo dvasia jau yra išgelbėta. Tai vedė į dvasinį anarchizmą, kai moralinės taisyklės tapo nebesvarbios, o visas dėmesys buvo sutelktas į magiškus ritualus.
Kova Romoje ir judėjimo saulėlydis
Pasakojama, kad Simonas Magas vėliau išvyko į Romą, kur bandė įrodyti savo viršenybę prieš apaštalą Petrą imperatoriaus Nerono akivaizdoje. Simoniečiai tikėjo, kad jų vadovas gali skraidyti ore padedamas demonų. Krikščioniškoji tradicija teigia, kad Petrui pasimeldus, demonai paliko Simoną, šis nukrito ir mirė nuo sužalojimų. Šis įvykis simoniečiams buvo didžiulis smūgis, tačiau bendruomenė gyvavo dar kelis šimtmečius, pamažu tirpdama kitose gnostinėse sistemose.
Simoniečių istorija dvasiniame pasaulyje paliko šiuos pėdsakus:
- Griežtas Bažnyčios nusistatymas prieš bet kokią prekybą dvasinėmis malonėmis (simoniją).
- Suvokimas, kad asmeninė puikybė ir noras valdyti Dievo jėgą veda į dvasinę pražūtį.
- Formavimasis ankstyvųjų kriterijų, kuriais remiantis buvo skiriamas tikrasis stebuklas nuo magiškų triukų.