Septintajame amžiuje Bizantijos imperija išgyveno sunkius laikus. Iš rytų spaudė persai, o vėliau pasirodė ir arabų kariuomenės. Imperatorius Heraklijus (Heraclius) suprato, kad norėdamas išlaikyti valstybę, jis privalo suvienyti krikščionis, kurie tuo metu buvo beviltiškai susipriešinę dėl ankstesnių teologinių ginčų. Didžiausia takoskyra driekėsi tarp tų, kurie laikėsi Chalcedono susirinkimo sprendimų, ir monofizitų, pabrėžusių tik dieviškąją Kristaus prigimtį. Siekiant rasti kompromisą, 633 metais Konstantinopolio patriarchas Sergijus I (Sergius) pasiūlė idėją, kuri vėliau gavo monotelitizmo (monotheletismos) vardą. Šis judėjimas teigė, kad nors Kristus turi dvi prigimtis, jis turi tik vieną valią (thelema) ir vieną veikimą (energia). Tai atrodė kaip puikus politinis sprendimas, tačiau dvasiniu požiūriu tai tapo nauja erezija, kurios centre atsidūrė klausimas apie žmogaus laisvę.
Viena valia kaip kompromiso kaina
Monotelitai rėmėsi prielaida, kad jei Kristus yra vienas asmuo, jis negali turėti dviejų skirtingų valių, nes tai sukeltų vidinį konfliktą. Sergijus ir jį palaikę vyskupai manė, kad žmogaus valia Kristuje buvo visiškai pavaldi dieviškajai valiai arba tiesiog joje ištirpusi. Jiems atrodė, kad pripažinti atskirą žmogiškąją valią reiškia grįžti prie Nestorijaus klaidų ir vėl suskaldyti Išganytoją į dvi dalis. Imperatorius 638 metais išleido ediktą „Ekthesis“ (Ekthesis), kuriuo oficialiai uždraudė diskutuoti apie dvi valias ir liepė visiems priimti monotelitizmą kaip vienintelę tiesą.
Šis mokymas pasirodė priimtinas daugeliui Rytų vyskupų, tačiau jis visiškai ignoravo žmogaus prigimties vientisumą. Jei Kristus neturėjo žmogiškos valios, vadinasi, jis nebuvo pilnavertis žmogus. Tikėjimo gynėjai suprato, kad valia yra ne asmens, o prigimties savybė. Jei nėra žmogiškos valios, nėra ir laisvo pasirinkimo, o be pasirinkimo Kristaus pasiaukojimas praranda prasmę. Tai būtų panašu į vaidinimą, kur Dievas tiesiog valdo žmogaus kūną kaip lėlę. Štai kodėl monotelitizmas, nors ir gimęs iš noro taikytis, sukėlė dar didesnę sumaištį ir pasipriešinimą tiek Vakaruose, tiek rytuose.
Pagrindiniai monotelitizmo ramsčiai buvo šie:
- Kristus turi dvi prigimtis, bet tik vieną valią, nes viena asmenybė gali norėti tik vieno dalyko.
- Žmogiškasis veikimas yra visiškai nustelbtas dieviškosios energijos.
- Šis mokymas turėjo tapti tiltu tarp Chalcedono šalininkų ir monofizitų.
- Imperatoriaus autoritetas buvo naudojamas priversti vyskupus sutikti su šia formule.
Maksimalus pasiaukojimas už tiesą
Didžiausiu monotelitų priešininku tapo paprastas vienuolis Maksimas Išpažinėjas (Maximus Confessor). Jis suprato, kad kova vyksta ne dėl žodžių, o dėl žmogaus išganymo esmės. Maksimas teigė, kad Kristus privalėjo turėti žmogišką valią, kad galėtų ją laisvai palenkti Dievo valiai. Ryškiausias pavyzdys – Getsemanės sodas, kur Jėzus meldėsi: „Tebūna ne mano, bet tavo valia“. Jei jis būtų turėjęs tik vieną dievišką valią, ši malda būtų buvusi beprasmė. Maksimas buvo persekiojamas, tremiamas ir kankinamas. 662 metais jam buvo nupjautas liežuvis ir nukirsta dešinė ranka, kad jis nebegalėtų nei skelbti, nei rašyti tiesos, tačiau jo dvasia liko nepalaužta.
Kartu su Maksimu už tiesą stovėjo ir Romos popiežius Martynas I (Martinus I). Jis 649 metais sušaukė Laterano susirinkimą, kuriame pasmerkė monotelitizmą. Už tai imperatorius jį suėmė, išvežė į Konstantinopolį, pažemino ir ištrėmė į Chersonesą (dabartinis Krymas), kur popiežius mirė nuo bado ir išsekimo. Šių dviejų vyrų pasiaukojimas parodė, kad tikėjimo tiesos yra svarbesnės už politinę ramybę. Jų kančia parengė dirvą galutiniam sprendimui, kuris buvo priimtas praėjus beveik penkiasdešimčiai metų nuo ginčo pradžios.
Konstantinopolio nuosprendis ir prigimčių laisvė
Galutinis monotelitų pralaimėjimas įvyko Trečiajame Konstantinopolio susirinkime (680–681), dar žinomame kaip šeštasis visuotinis susirinkimas. Imperatorius Konstantinas IV, matydamas, kad monotelitizmas nesugebėjo suvienyti imperijos, leido vyskupams laisvai diskutuoti. Susirinkimas oficialiai patvirtino Maksimo Išpažinėjo mokymą: Kristuje yra dvi prigimtinės valios ir du prigimtiniai veikimai. Šios valios nesipriešina viena kitai, bet žmogiškoji valia seka dieviškąją ir jai paklūsta. Monotelitizmas buvo pasmerktas kaip erezija, o jo kūrėjai, įskaitant mirusį patriarchą Sergijų ir popiežių Honorijų I, buvo paskelbti eretikais.
Šis sprendimas buvo itin svarbus, nes jis apgynė žmogaus prigimties orumą. Pripažindama, kad Kristus turėjo tikrą žmogišką valią, Bažnyčia patvirtino, kad žmogaus laisvė nėra blogis, kurį Dievas turėtų sunaikinti ar praryti. Priešingai – išganymas yra žmogaus valios ir Dievo malonės bendradarbiavimas. Monotelitai norėjo supaprastinti Dievą, padaryti jį suprantamesnį politinei sistemai, tačiau galiausiai jie tik parodė, koks sudėtingas ir nuostabus yra Dievo tapimo žmogumi slėpinys.
Pagrindinės susirinkimo išvados, pabaigusios ginčą:
- Kristus turi dvi prigimtines valias (duo naturales voluntates) ir du prigimtinius veikimus.
- Žmogiškoji valia nėra sunaikinta, bet išlieka laisva ir sąmoningai paklūsta dieviškajai.
- Kiekviena prigimtis išlaiko savo savybes ir veikia kartu su kita viename asmenyje.
Monotelitų istorija moko mus, kad tiesa negali būti politinio sandorio objektas. Net ir norint gero, negalima aukoti esminių tikėjimo pamatų dėl laikinos ramybės. Ši erezija paliko gilų pėdsaką krikščioniškoje antropologijoje, primindama, kad kiekvienas mūsų turime laisvą valią, kurią esame kviečiami, sekdami Kristaus pavyzdžiu, laisvai nukreipti į gėrį.