Jeroboamas, Nebato sūnus, Senajame Testamente iškyla kaip žmogus, kurio sprendimai nulėmė visos Izraelio tautos istorijos kryptį. Originalo kalba jo vardas rašomas יָרָבְעָם (Yarov‘am), o graikiškoje Septuagintoje – Ἰεροβοάμ (Hieroboám). Jo vardas žymi ne tik politinį perversmą, bet ir religinį lūžį, kurio pasekmės jautėsi dar ilgai po jo mirties. Būtent Jeroboamas tapo pirmuoju Šiaurinės karalystės valdovu po to, kai žlugo Saliamono sukurta vieninga monarchija.
Jeroboamas kilęs iš Efraimo giminės, vienos iš įtakingiausių Izraelyje. Biblija jį pristato kaip gabų ir darbštų žmogų, kurį karalius Saliamonas paskyrė vadovauti darbo prievolėms. Jo organizaciniai gebėjimai, ryžtas ir populiarumas tarp žmonių iškėlė jį į politinę areną. Pranašas Ahija jam paskelbė, kad Dievas atims didžiąją dalį karalystės iš Saliamono namų ir perduos ją Jeroboamui. Ši pranašystė sukėlė įtampą su Saliamonu, todėl Jeroboamas pabėgo į Egiptą, kur išbuvo iki karaliaus mirties.
Po Saliamono mirties jo sūnus Roboamas atsisakė sumažinti mokesčius ir prievoles, taip sukeldamas šiaurinių giminių nepasitenkinimą. Dešimt giminių atmetė Roboamo valdžią ir pakvietė Jeroboamą tapti jų karaliumi. Taip susiformavo dvi valstybės: pietinė karalystė Juda, su sostine Jeruzale, ir šiaurinė karalystė Izraelis, kuriai vadovavo Jeroboamas. Šis skilimas tapo vienu svarbiausių įvykių visoje Izraelio istorijoje, nubrėžusiu naują politinę ir religinę ribą.
Tapęs karaliumi, Jeroboamas susidūrė su esmine problema: Jeruzalė, kur stovėjo šventykla, liko pietinėje karalystėje. Jis bijojo, kad žmonės, lankydami Jeruzalę, vėl ims palaikyti Roboamą. Norėdamas išlaikyti politinę nepriklausomybę, Jeroboamas įvedė alternatyvią religiją. Jis pastatė aukso veršius Betelyje ir Dano mieste, paskyrė kunigus ne iš levitų, įvedė naujas šventes ir sukūrė atskirą kulto sistemą. Šis sprendimas tapo kertiniu jo palikimo elementu. Biblija jį vertina itin griežtai, o Jeroboamo vardas tampa simboliniu posakiu, žyminčiu žmogų, „įvedusį Izraelį į nuodėmę“.
Jeroboamas valdė apie dvidešimt dvejus metus. Jo valdymo laikotarpiu tęsėsi konfliktai su Roboamu ir jo sūnumi Abijamu, o Šiaurinė karalystė įsitvirtino kaip savarankiška valstybė. Jis sukūrė naują administracinę ir religinę struktūrą, kuri leido Izraeliui funkcionuoti nepriklausomai nuo Judos. Tačiau religinis jo palikimas Biblijoje vertinamas itin neigiamai, nes jo įvestas kultas buvo suvokiamas kaip nukrypimas nuo Dievo įsakymų ir nuo Jeruzalės šventyklos.
Jeroboamo palikimas yra dvigubas. Politiniu požiūriu jis įtvirtino Šiaurinę karalystę, kuri egzistavo iki Asirijos užkariavimo. Religinio palikimo srityje jis tapo archetipu valdovo, kuris dėl politinės naudos paaukojo tikėjimo vienybę. Jo istorija atskleidžia, kaip politinė galia gali pakeisti religinę tapatybę, ir kaip vieno žmogaus sprendimai gali nulemti visos tautos likimą.
Biblija apie Jeroboamą
1 Kar 11, 37 „Tave paskirsiu Izraelio valdovu, ir tu viešpatausi viskam, ko tik panorėsi.“
1 Kar 12, 20 „Visa Izraelio bendrija, išgirdusi, kad Jeroboamas sugrįžo, pasiuntė jį pasikviesti ir paskelbė jį viso Izraelio karaliumi.“
1 Kar 12, 28 „Štai tavo dievai, Izraeli, kurie išvedė tave iš Egipto žemės.“
1 Kar 14, 16 „Jis atiduos Izraelį dėl Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis nusidėjo ir į kurias įvedė Izraelį.“
1 Kar 15, 30 „Dėl Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis nusidėjo ir į kurias įvedė Izraelį.“
1 Kar 15, 34 „Jis darė, kas pikta Viešpaties akyse, ir ėjo Jeroboamo keliu bei jo nuodėme, kuria šis įvedė Izraelį į nuodėmę.“
2 Kar 10, 29 „Tačiau jis nenusigręžė nuo Jeroboamo, Nebato sūnaus, nuodėmių, kuriomis šis įvedė Izraelį į nuodėmę.“
2 Kar 13, 2 „Jis darė, kas pikta Viešpaties akyse, ir sekė Jeroboamo, Nebato sūnaus, nuodėmėmis, kuriomis šis įvedė Izraelį į nuodėmę.“
2 Kar 14, 24 „Jis darė, kas pikta Viešpaties akyse, ir nenusigręžė nuo Jeroboamo, Nebato sūnaus, nuodėmių, kuriomis šis įvedė Izraelį į nuodėmę.“
2 Kar 15, 9 „Jis darė, kas pikta Viešpaties akyse, kaip jo tėvai, ir nenusigręžė nuo Jeroboamo, Nebato sūnaus, nuodėmių, kuriomis šis įvedė Izraelį į nuodėmę.“