Kanibalų himnas (egipt. wnm nṯrw – „tas, kuris ryja dievus“, angl. The Cannibal Hymn, kartais vadinamas ir The Hymn of the God-Eater arba The Hymn of Royal Power Appropriation) yra vradikali Senovės Egipto religinė kompozicija. Šios dvi ištarmės (Utterances 273–274), iškaltos faraono Unaso piramidėje Sakaroje, žymi ankstyviausią bandymą teologiškai pagrįsti valdovo galią, pranokstančią net dievus. Dėl savo turinio ši giesmė dažnai vadinama ir Dievų rijimo himnu, ir Karališkosios galios pasisavinimo giesme, nes joje faraonas vaizduojamas kaip kosminė būtybė, kuri ne tik paveldi dieviškumą, bet aktyviai jį pasisavina, įgydamas dievų jėgą, magiją ir esmes.
Tai tekstas iš Senojo Karalystės laikotarpio (apie 24 amžiuje pr. Kr.), kai faraonas buvo suvokiamas ne kaip dievų atstovas žemėje, o kaip pati dieviškoji jėga, palaikanti kosmoso tvarką. Kanibalų himnas, sukurtas valdant Unui (apie 2375–2345 m. pr. Kr.), atspindi pasaulėžiūrą, kurioje pomirtinis gyvenimas nėra ramybės būsena, o pavojinga, dinamiška erdvė, reikalaujanti jėgos, magijos ir dominavimo. Todėl Unas čia vaizduojamas kaip medžiotojas, sumedžiojantis dievus ir „valgantis“ jų kūnus, kad įgytų jų galią, išmintį ir gyvybinę energiją. Šis „valgymas“ yra metafora, išreiškianti dievų esmių perėmimą — egiptiečiai tikėjo, kad dievo galia slypi jo varduose, širdyje, kraujyje ir maginėje galioje (heka), todėl jų „suvartojimas“ reiškė visišką dieviškosios energijos įsisavinimą.
Himne Unas pasisavina dievų galias keliais lygmenimis:
- magiškai, įgydamas heka — dievišką veikimo galią, leidžiančią valdyti kosmosą;
- kosmiškai, tapdamas stipresnis už žvaigždes, planetas ir dangaus dievus, kurie paprastai laikomi aukščiausiais;
- teologiškai, įtvirtindamas save kaip visatos centrą, kurio autoritetas pranoksta bet kokią kitą dievybę.
Kanibalų himnas taip pat atskleidžia, kokią vietą šiame pasaulyje užėmė pagrindiniai Egipto dievai. Jame minimi Ra, Gebas, Nut, Šu, Tefnut, Horus, Sethas ir kiti kosminiai veikėjai, kurie paprastai yra aukščiausio rango dievybės. Tačiau šiame tekste jie tampa Unaso galios šaltiniu — jų jėgos, vardai ir funkcijos įsilieja į faraoną, paversdamos jį dievų sinteze. Tai vienintelis žinomas atvejis Egipto religijoje, kai faraonas vaizduojamas kaip būtybė, kuri ne tik prilygsta dievams, bet juos pranoksta.
Ši giesmė žymi ir svarbų teologinį lūžį. Joje pirmą kartą taip aiškiai išsakoma mintis, kad faraonas po mirties ne tik prisikelia, bet ir tampa aukštesnis už dievus, nes įgyja jų esmes. Tai buvo ankstyvas bandymas sukurti pomirtinės valdžios modelį, kuriame karalius yra nebe žmogus, o dieviškas principas, palaikantis kosmoso tvarką. Vėlesniais laikais, ypač Vidurinėje ir Naujojoje Karalystėje, tokio pobūdžio tekstai išnyko, nes religija tapo labiau moralinė, orientuota į teisingumą, teismą ir atpildą. Todėl Kanibalų himnas išliko kaip unikalus archajiškosios religijos reliktas, atskleidžiantis pirminę, nefiltruotą Egipto teologijos formą.
Nepaisant šiandien keliamo šoko, Kanibalų himnas yra vienas svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti, kaip egiptiečiai suvokė valdžią, magiją ir pomirtinį pasaulį. Jis atskleidžia, kad faraono nemirtingumas buvo ne pasyvus, o aktyvus procesas — kova dėl vietos tarp žvaigždžių, kurioje valdovas turi įrodyti savo galią net dievams. Tai daro šį tekstą ne tik literatūriškai įspūdingą, bet ir teologiškai revoliucingą, nes jis parodo, kad ankstyvojoje Egipto religijoje valdžia buvo grindžiama ne moraliniu autoritetu, o kosmine jėga, kurią faraonas turėjo įgyti pats.
Kanibalų himnas užima ypatingą vietą visame Piramidžių tekstų korpuse, nes tai vienintelė ištarmių grupė, kurioje faraono pomirtinis iškilimas grindžiamas ne dievų globa ar ritualine tvarka, bet agresyvia, archajiška kosmine jėga. Dauguma kitų Piramidžių tekstų orientuoti į apsaugą, atgimimą, kelionę saulės laivu ar susijungimą su Ozyriu, tačiau šiame himne Unas pasirodo kaip pirminė, laukinė dieviškumo forma, primenanti priešdinastinę religiją, kurioje dievai dar nebuvo aiškiai hierarchizuoti. Dėl šios priežasties egiptologai Kanibalų himną laiko ne tik literatūriniu, bet ir antropologiniu dokumentu, atskleidžiančiu, kaip ankstyvieji egiptiečiai suvokė valdžią, jėgą ir kosmoso tvarką dar iki susiformuojant vėlesnei, labiau moralinei Ozyrio teologijai. Tai tekstas, kuriame faraonas nėra teisėjas ar tarpininkas — jis yra pati visatos prievarta, kurią privalo pripažinti net dievai.
Kanibalų himnas
197 (273–274)
atlieka žynys
Dangus lyja (žemyn).
Žvaigždės aptemsta.
Dangaus skliautai svyruoja.
Akerio kaulai dreba.
<Dekanai> nutyla prieš juos,
pamatę Karalių Unasą kylantį kaip Ba.
Dievą, kuris gyvena iš savo tėvų ir maitinasi savo motinomis.
Karalius Unasas yra Išminties Valdovas, kurio vardo jo motina nežino.
Karaliaus Unaso šlovė yra danguje, jo galybė yra horizonte.
Kaip jo tėvo, Atumo, jo gimdytojo.
Nors ir būdamas jo sūnus, Karalius Unasas yra galingesnis už jį.
Karaliaus Unaso Kas yra už jo.
Jo saugančiosios pajėgos yra po jo kojomis.
Jo dievai yra virš jo.
Jo Urėjos-gyvatės yra ant jo antakių.
Karaliaus Unaso vedlė-gyvatė yra ant jo kaktos:
ta, kuri mato Ba (priešo kaip) tinkamą <deginimui>.
Karaliaus Unaso kaklas yra ant jo liemens.
Karalius Unasas yra Dangaus Jautis,
kuris <trupina> savo valia,
kuris gyvena iš kiekvieno dievo esybės,
kuris valgo jų <vidurius>,
netgi tų, kurie ateina su savo kūnais,
pilnais magijos iš Ugnies Salos.
Karalius Unasas yra tas, kuris apsirūpinęs,
kuris surenka savo Akhus.
Karalius Unasas pasirodo kaip šis Didysis,
Valdovas tų, kurie turi (Pagalbos) Rankas.
Jis sėdi atsukęs nugarą Gebui,
nes Karalius Unasas yra tas, kuris sveria tai, ką sako,
kartu su Tuo-kurio-vardas-paslėptas,
šią vyriausiųjų žudymo dieną.
Karalius Unasas yra Aukų Valdovas, kuris užmezga virvę,
ir kuris pats paruošia savo valgį.
Karalius Unasas yra tas, kuris valgo žmones ir gyvena iš dievų,
Nešikų Valdovas, kuris išsiunčia rašytinius pranešimus.
Tai „Kuodo-Griebėjas“, <kuris yra> Kehau,
kuris sugauna juos lasu Karaliui Unasui.
Tai „Gyvatė Pakelta-galva“,
kuri saugo juos jam ir sulaiko juos jam.
Tai „Tasai-ant-gluosnių“,
kuris suriša juos jam.
Tai Bėgikas, Valdovų žudikas,
kuris perpjaus jų gerkles Karaliui Unasui,
ir ištrauks jam tai, kas yra jų kūnuose,
nes jis yra pasiuntinys, kurį Karalius Unasas siunčia sulaikyti.
Tai Šezmu,
kuris supjaustys juos Karaliui Unasui,
ir verda iš jų valgius savo pietų puoduose.
(274)
Tai Karalius Unasas, kuris valgo jų magiją ir ryja jų Akhus.
Jų didieji yra jo rytiniam valgiui,
jų vidutiniai yra jo vakariniam valgiui,
jų mažieji yra jo naktiniam valgiui,
jų seniai ir jų senės yra jo smilkymui.
Tai Didieji dangaus Šiaurėje,
kurie uždega ugnį jam,
po katilais, kuriuose jie yra,
su jų vyriausiųjų šlaunimis (kaip kuru).
Tie, kurie yra danguje, patarnauja Karaliui Unasui,
Ir skerdiko kaladės yra nuvalomos jam,
jų moterų pėdomis.
Jis apskriejo visus du dangus.
Jis apėjo abu krantus.
Nes Karalius Unasas yra didžioji galia, kuri nugali galias.
Karalius Unasas yra šventas atvaizdas, švenčiausias atvaizdas
iš Didžiojo šventų atvaizdų.
Ką jis randa savo kelyje, tą jis praryja <kąsnis po kąsnio>.
Karaliaus Unaso vieta yra visų kilmingųjų, esančių horizonte, priešakyje.
Nes Karalius Unasas yra dievas, senesnis už seniausius.
Tūkstančiai sukasi aplink jį, šimtai aukoja jam.
Jam yra duotas didžiosios galios įgaliojimas iš Oriono, dievų tėvo.
Karalius Unasas vėl pakilo danguje.
Jis karūnuotas kaip Horizonto Valdovas.
Jis sutrupino stuburus,
ir užgrobė dievų širdis.
Jis suvalgė Raudonąją Karūną.
Jis prarijo Žaliąją.
Karalius Unasas maitinasi išmintingųjų plaučiais.
Ir mėgsta gyventi iš širdžių bei jų magijos.
Karalius Unasas bjaurisi laižyti <Raudonosios Karūnos Vijas>.
Bet gėrisi turėdamas jų magiją savo pilve.
Karaliaus Unaso orumas nebus atimtas iš jo.
Nes jis prarijo kiekvieno dievo žinojimą.
Karaliaus Unaso gyvenimo laikas yra amžinas pasikartojimas.
Jo riba yra amžinybė.
Šiame jo orume:
„Jei-jis-nori-jis-daro. Jei-jis-nenori-jis-nedaro.“
Tas, kuris yra horizonto ribose,
per amžių amžius.
Štai, jų Ba yra Karaliaus Unaso pilve.
Jų Akhai yra Karaliaus Unaso nuosavybėje,
kaip jo valgio perteklius <iš> dievų.
Kuris yra išvirtas Karaliui Unasui iš jų kaulų.
Štai, jų Ba yra Karaliaus Unaso nuosavybėje.
Jų šešėliai pašalinti nuo jų savininkų,
kol Karalius Unasas yra tas, kuris vis kyla ir tverdamas tveria.
Piktadariai neturi galios sunaikinti
pasirinktosios Karaliaus Unaso vietos,
tarp gyvųjų šioje žemėje.
Per amžių amžius.