Karaliaus įsakas žydų naudai (The Decree in Favor of the Jews) yra vienas iš Septuagintos Esteros knygos priedų, kuriame pateikiamas atsakomasis karaliaus Ahasvero dekretas, panaikinantis ankstesnį įsaką žydus sunaikinti. Hebrajiškoje Esteros knygoje šis įvykis aprašomas glaustai, o graikiškoji versija pateikia išplėstą dokumento formą, parašytą oficialiu imperijos stiliumi. Šis priedas leidžia geriau suprasti, kaip valdžia siekė teisiškai ir politiškai pagrįsti sprendimą pakeisti ankstesnį įsaką, kuris buvo paskelbtas Hamano iniciatyva.
Dekrete pabrėžiama, kad karalius buvo suklaidintas ir priėmė sprendimą, neatitinkantį tikrosios žydų tautos padėties. Tekste teigiama, kad žydai nėra maištininkai ar grėsmė imperijai, bet ištikimi įstatymams ir naudingi valstybei. Tokiu būdu priedas ne tik panaikina ankstesnį įsaką, bet ir išteisina žydų bendruomenę, parodydamas, kad jų persekiojimas buvo neteisingas ir pagrįstas melagingais kaltinimais. Tai svarbus literatūrinis momentas, nes jis atskleidžia, kaip politinė valdžia gali pripažinti klaidą ir ją ištaisyti, nors realiame Persijos įstatyme dekretai paprastai būdavo laikomi neatšaukiamais.
Priedas taip pat turi teologinį matmenį. Nors dokumentas parašytas karaliaus vardu, skaitytojas supranta, kad tikrasis istorijos posūkis įvyko dėl Dievo veikimo per Esterą ir Mordechajų. Dekretas tampa žemišku ženklu to, kas jau įvyko dvasiniame lygmenyje: Dievas išgirdo maldas ir pakeitė tautos likimą. Todėl šis priedas papildo pasakojimą mintimi, kad Dievo globa gali pasireikšti per politinius sprendimus, net jei jie atrodo formaliai ir biurokratiškai.
Literatūriškai dekretas parašytas taip, kad atspindėtų tikrų Persijos imperijos dokumentų stilių: jame daug oficialių formuluočių, pabrėžiama valdovo išmintis, tvarkos palaikymas ir rūpestis pavaldiniais. Toks stilius suteikia tekstui autentiškumo ir parodo, kaip priedų autoriai mėgino perteikti imperinės administracijos kalbą. Tuo pačiu jis kontrastuoja su ankstesniu įsaku prieš žydus: jei pirmasis dokumentas buvo pagrįstas baime ir melu, šis remiasi teisingumu ir tikslumu.
Mažiau žinoma tai, kad šis priedas literatūriškai veikia kaip simbolinis „atstatymas“. Jis ne tik panaikina ankstesnį įsaką, bet ir sukuria naują teisinę realybę, kurioje žydai gali gintis ir išlikti. Tai atspindi platesnę Esteros knygos temą: Dievas ne tik apsaugo tautą, bet ir suteikia jai galimybę veikti. Dekretas tampa įrankiu, leidžiančiu žydams ne pasyviai laukti išgelbėjimo, bet aktyviai dalyvauti savo likimo keitime.
Karaliaus įsakas žydų naudai
Tą pačią dieną karalius Ahasveras perdavė žydų persekiotojo Hamano valdas karalienei Esterai. Mordechajas buvo priimtas pas valdovą, mat Estera atskleidė, koks artimas giminaitis jis jai yra. Tuomet karalius numovė savo žiedą su antspaudu, atimtą iš Hamano, ir įteikė jį Mordechajui, o šį Estera paskyrė prižiūrėti Hamano namus.
Vėliau Estera dar sykį kreipėsi į karalių. Puolusi jam po kojų, ji su ašaromis maldavo niekais paversti piktus agagito Hamano kėslus ir sąmokslą, nukreiptą prieš žydų tautą. Karaliui ištiesus auksinį skeptrą, Estera pakilo ir tarė: „Jei valdovui atrodo tinkama ir aš pelniau jo malonę, jei šis sumanymas jam priimtinas, tebūna išleistas potvarkis atšaukti agagito Hamano laiškus, kuriais įsakyta išnaikinti žydus visose karalystės srityse. Juk kaip aš galėčiau stebėti nelaimę, ištinkančią mano tautą? Kaip galėčiau pakelti savo giminės pražūtį?“
Karalius Ahasveras atsakė karalienei Esterai ir Mordechajui: „Štai, Hamano namus aš jau dovanojau Esterai, o jis pats buvo pakartas už kėsinimąsi į žydus. Dabar jūs patys galite rašyti raštą dėl žydų karaliaus vardu taip, kaip jums atrodo geriausia, ir patvirtinti jį karališkuoju antspaudu. Mat dokumentas, pasirašytas valdovo vardu ir užantspauduotas jo žiedu, negali būti atšauktas.“
Trečiojo mėnesio – sivano – dvidešimt trečiąją dieną buvo sušaukti karaliaus raštininkai. Pagal Mordechajo nurodymus buvo surašytas potvarkis žydams, satrapams, valdytojams ir pareigūnams visose šimtas dvidešimt septyniose srityse nuo Indijos iki Etiopijos – kiekvienam kraštui jo raštu ir kiekvienai tautai jos kalba. Laiškai, parašyti Ahasvero vardu ir patvirtinti karališkuoju antspaudu, buvo išsiuntinėti per skubius pasiuntinius, jojančius rinktiniais karališkojo žirgyno ristūnais.
Šiais raštais valdovas suteikė teisę žydams kiekviename mieste susiburti savigynai: visose Ahasvero valdose naikinti, žudyti ir triuškinti bet kokias ginkluotas pajėgas, kurios kėsintųsi į juos, jų moteris bei vaikus, ir pasisavinti jų turtą. Tai turėjo įvykti vieną nustatytą dieną – dvyliktojo mėnesio, tai yra adaro, tryliktąją. Šio rašto turinys turėjo būti paskelbtas kaip įstatymas kiekvienoje srityje visoms tautoms, kad žydai tą dieną būtų pasiruošę atkeršyti savo priešams.
Tad pasiuntiniai, skubinami karaliaus įsakymo, išjojo ant eiklių karališkų žirgų, o pats potvarkis buvo paskelbtas Sūzų tvirtovėje.
Mordechajas išėjo iš karaliaus rūmų, vilkėdamas karališkais mėlynos ir baltos spalvos apdarais, su didingu aukso vainiku bei plonos drobės ir purpurinės vilnos apsiaustu. Visame Sūzų mieste aidėjo džiūgavimas. Žydams tai buvo šviesos, džiaugsmo, linksmybės ir garbės metas. Visose srityse ir miestuose, kuriuos pasiekė karaliaus žodis, žydai rengė puotas ir šventes. Be to, daugybė krašto gyventojų dėjosi žydais, nes juos buvo apėmusi baimė prieš šią tautą.