Esteros knygos priedai (Additions to Esther, graikiškai Προσθήκαι Ἐσθήρ – Prosthēkai Esthēr, lotyniškai Additiones Estherae) yra graikiškojo Septuagintos teksto dalys, kurios nebuvo įtrauktos į hebrajišką Tanacho versiją, tačiau tapo neatsiejama krikščioniškosios Biblijos tradicijos dalimi. Šie priedai išplečia ir praturtina Esteros pasakojimą, suteikdami jam teologinį gylį, kurio hebrajiškame originale beveik nėra. Katalikų ir ortodoksų tradicijose jie laikomi kanoniniais, o protestantiškose bendruomenėse dažniausiai priskiriami apokrifinei literatūrai.
Priedų atsiradimas susijęs su skirtingomis tekstinėmis tradicijomis. Hebrajiškoji Esteros knyga pasižymi išskirtiniu pasaulietiškumu: joje nepaminėtas Dievo vardas, nėra maldų ar pranašiškų elementų, o pasakojimas koncentruojasi į politinius įvykius Persijos dvare. Graikiškoji tradicija siekė suteikti tekstui aiškesnį religinį kontekstą, todėl buvo sukurti papildomi skyriai, kuriuose atsiranda maldos, Dievo vardas ir teologinės refleksijos. Šie priedai padeda suprasti, kaip ankstyvoji žydų diaspora ir krikščionių bendruomenės interpretavo Esteros istoriją.
Priedų struktūra
1. Mordechajaus sapnas (A priedas) – šiame priede pateikiama simbolinė Mordechajaus vizija, kurioje dvi didžiulės pabaisos ar jėgos susiduria tarpusavyje, o žemę sudrebina jų kova. Vizija perteikia būsimą konfliktą tarp žydų ir jų priešų, o jos vaizdiniai – triukšmas, šviesa, tamsa, vandens srautai – interpretuojami kaip pranašiškas perspėjimas apie artėjančią grėsmę. Šis priedas suteikia visai Esteros knygai pranašišką toną ir aiškiai įveda Dievo veikimo motyvą, kurio hebrajiškame tekste nėra.
2. Karaliaus įsakas prieš žydus (B priedas) – ši dalis pateikia išplėstą dekretą, kuriuo žydai pasmerkiami sunaikinimui. Graikiškoji versija išsamiai aprašo, kaip valdovas, paveiktas piktavališkų patarėjų, priima sprendimą, kuris kelia grėsmę visai tautai. Priedas išryškina politinį manipuliavimą, valdovo lengvabūdiškumą ir moralinį nuosmukį, taip pat paaiškina, kodėl žydų bendruomenė atsiduria mirtiname pavojuje. Šis tekstas suteikia istoriniam pasakojimui platesnį kontekstą ir moralinį vertinimą.
3. Mordechajaus malda (C priedas) – šiame priede pateikiama iškilminga Mordechajaus malda, kurioje jis kreipiasi į Dievą kaip į sandoros Viešpatį, prašydamas išgelbėti tautą nuo sunaikinimo. Maldoje pabrėžiama Dievo ištikimybė, žydų istorinis ryšys su Dievu ir tautos viltis būti išklausytai. Mordechajus pripažįsta tautos nuodėmes, tačiau kartu prašo Dievo pasigailėjimo ir pagalbos. Ši malda suteikia pasakojimui dvasinį centrą ir parodo, kad žydų išgelbėjimas yra ne tik politinis, bet ir religinis įvykis.
4. Esteros malda (C priedas, tęsinys) – ši dalis pateikia vieną iškiliausių deuterokanoninės literatūros maldų, kurioje Estera, prieš žengdama pas karalių, išreiškia savo baimę, nuolankumą ir visišką priklausomybę nuo Dievo. Ji prašo drąsos, išminties ir Dievo palankumo, kad galėtų išgelbėti savo tautą. Maldoje atsiskleidžia jos vidinė kova, asmeninė auka ir tikėjimo stiprybė. Šis priedas suteikia Esteros veiksmams teologinį pagrindą ir parodo, kad jos drąsa kyla iš maldos ir pasitikėjimo Dievu.
5. Karaliaus įsakas žydų naudai (D priedas) – šiame priede pateikiamas išplėstas atsakomasis karaliaus dekretas, kuriuo žydams suteikiama teisė gintis nuo priešų. Tekstas pabrėžia, kad valdovo sprendimas yra Dievo įsikišimo rezultatas, o žydų išgelbėjimas – dieviškos globos ženklas. Priedas išsamiai aprašo, kaip pasikeičia politinė situacija, kaip žydai įgyja teisę apsiginti ir kaip valdovas pripažįsta klaidas, padarytas ankstesniu dekretu. Ši dalis sustiprina teologinę žinią apie teisingumo atkūrimą.
6. Mordechajaus sapno išaiškinimas (F priedas) – paskutinėje priedų dalyje pateikiamas Mordechajaus sapno simbolių paaiškinimas. Vizijos vaizdiniai interpretuojami kaip Dievo veikimo ženklai istorijoje: dvi kovojančios jėgos simbolizuoja žydus ir jų priešus, o šviesos triumfas – Dievo pergalę ir tautos išgelbėjimą. Šis priedas užbaigia visą Esteros pasakojimą pranašiška struktūra, sujungdamas pradžioje pateiktą viziją su istorijos baigtimi ir parodydamas, kad Dievo planas išsipildo nepaisant žmogiškų kliūčių.
Priedai pabrėžia, kad:
- Dievas veikia istorijoje, net jei Jo veikimas nėra tiesiogiai matomas.
- Maldos ir pasitikėjimas Dievu yra žydų išgelbėjimo pagrindas.
- Ištikimybė Dievo įstatymui yra svarbesnė už politinę naudą ar saugumą.
- Žydų išgelbėjimas yra ne tik politinis, bet ir religinis įvykis.
Ši teologinė perspektyva aiškiai skiriasi nuo hebrajiškojo teksto, kuriame pasakojimas labiau koncentruojasi į žmonių veiksmus ir politinius sprendimus.
Kai kuriuose ankstyvuosiuose krikščionių rankraščiuose Esteros priedai buvo skaitomi liturgijoje dažniau nei pats hebrajiškasis pasakojimas, nes būtent jie suteikė knygai aiškų religinį turinį.