Etiopų ortodoksų tradicijoje titulas Abuna reiškia „mūsų tėvas”, o vardas Theophilos kilęs iš graikų kalbos, kur theos – Dievas, philos – mylintis, tad visas vardas skelbia „Dievo mylėtojas”. Lietuviškuose tekstuose jis dažniausiai vadinamas Abuna Teofilu arba Abunė Teofilu, kartais su variacija Tevofilas, atkartojančia amharų tarimą Tewophilos – taip etiopai pritaikė graikišką vardą prie savo kalbos skambesio, pridėdami minkštumo ir ilgesio.
Jis gimė 1910 metais Gojamo provincijoje, Debre Elias parapijoje, kaip Meliktu Jenbere – paprastas kaimo berniukas, kurio tėvai augino jį tarp vienuolynų sienų. Anksti įstojo į Debre Libanos vienuolyną, kur mokėsi Ge’ez kalba rašytų rankraščių, o vėliau tapo vienu iš pirmųjų etiopų vyskupų, pašventintų 1948 metais Kaire. Tuo metu Etiopijos Bažnyčia dar priklausė Aleksandrijos koptų patriarchatui, bet imperatorius Hailė Selasijė siekė nepriklausomybės – Teofilas tapo Hararo vyskupu, o vėliau – patriarcho pavaduotoju. 1971 metais, po pirmojo patriarcho Bazilijaus mirties, jis užėmė sostą ir ėmėsi reformų: kūrė jaunimo skyrius, siuntė misionierius į Karibus ir Ameriką, net 1959 metais pats keliavo į Trinidadą ir Tobagą, kur pakrikštijo šimtus atsivertėlių ir įkūrė parapijas.
Bet tikrasis jo kelias prasidėjo po 1974 revoliucijos, kai Derg – marksistinė chunta – nuvertė imperatorių. Bažnyčia prarado žemes, privilegijas, o Teofilas atsisakė paklusti valdžios nurodymams. 1976 metais jis slapta pašventino kelis vyskupus be chuntos leidimo – tarp jų buvo būsimasis patriarchas Paulas. Tai tapo pretekstu: gegužę kareiviai įsiveržė į patriarco rūmus prie Švč. Mergelės Marijos vienuolyno Adis Abeboje, suėmė jį ir naujuosius vyskupus. Teofilas praleido kalėjime trejus metus – vienutėje buvusiuose imperatoriaus rūmuose, kur anksčiau laikė aukštus pareigūnus prieš egzekucijas. Egiptiečių koptų patriarchatas atsisakė pripažinti naująjį Derg paskirtą patriarchą Taklą Haimanotą, laikydamas Teofilą tikruoju vadovu iki galo.
1979 metų rugpjūtį, per Raudonojo teroro įkarštį, kai Mengistu Hailė Mariamo režimas naikino visus įtartinus, Teofilas buvo išvestas iš kameros ir pasmaugtas elektros laidu – kartu su keliais kitais kaliniais. Kūnas užkastas veidu žemyn negilioje duobėje, be jokio ženklo. Tik po Derg žlugimo 1991 metais palaikai iškasti ir iškilmingai perlaidoti Gofa Šv. Gabrieliaus bažnyčioje, kurią jis pats buvo pastatydinęs pietiniame Adis Abebos rajone – minios tikinčiųjų lydėjo karstą, o Etiopijos Ortodoksų Bažnyčia paskelbė jį kankiniu.
Vienas mažai žinomas epizodas: kalėjime Teofilas slapta rašė laiškus tikintiesiems, ragindamas laikytis tikėjimo, net kai valdžia konfiskavo bažnyčių varpus ir vertė kunigus dėvėti uniformas. Tie laiškai plito ranka perrašinėjami, kaip senovės krikščionių katakombų žinutės. Jo mirtis nutraukė ryšius su koptų Bažnyčia keleriems metams, bet vėliau tapo simboliu – priminimu, kad tikėjimas Etiopijoje išgyveno ne tik liūtų arenas, bet ir modernius totalitarizmus.