Pasaulinė Dievo Bažnyčia, originaliai vadinta Worldwide Church of God (WCG), prasidėjo kaip maža radijo balsų grupelė Amerikos viduryje. Jos įkūrėjas Herbertas Armstrongas, gimęs 1892 metais Ajovoje, anksčiau sukosi reklamos pasaulyje Čikagoje, kur mokėjo parduoti žodžius. Viskas pasikeitė 1927-aisiais, kai žmona Loma grįžo namo ir pareiškė: Biblija liepia ilsėtis šeštadienį, o ne sekmadienį. Armstrongas, norėdamas įrodyti jos klaidą, puolė skaityti Raštus – ir po kelių savaičių pats tapo sabato šalininku. Jis nuėjo dar toliau: atmetė Trejybę kaip vėlyvą išradimą, priėmė keistą teoriją, kad britai ir amerikiečiai – prarastų Izraelio genčių ainiai, paveldėję senus Dievo pažadus Abraomui.
1933 metais Oregone jis paleido radijo laidą „Radio Church of God“, o kitais metais subūrė bendruomenę su vos 19 narių. Augimas priminė sniego kamuolį: per radiją, vėliau televiziją ir nemokamą žurnalą „The Plain Truth“, kuris siuntinėjamas milijonams be jokio prašymo aukoti. Žurnale – pranašystės apie pasaulio pabaigą, sveika mityba, kritika šiuolaikiniam gyvenimui. Armstrongas skelbė, kad iki 1975 metų ateis Didžioji Tribuliacija: Europos vergovė, badai, karai. Daug narių pardavinėjo namus, atsisakydavo darbo, kaupė konservus podėliuose. Kai nieko neįvyko, kai kurie pabėgo, bet bažnyčia vis tiek išsipūtė iki šimto tūkstančių narių, su pajamomis šimtais milijonų dolerių kasmet.
Armstrongas mokė, kad tik jo vadovaujama grupė – tikroji Dievo bažnyčia, visos kitos – apgavystė. Sabatas šeštadienį – būtinas, Kalėdos ar Velykos – pagoniški reliktai, draudžiami. Gimtadieniai – taip pat ne. Valgyti kiaulieną, vėžius ar kitus „nešvarius“ gyvūnus – tiesus kelias į nuodėmę. Nariai atiduodavo trigubą dešimtinę: vieną dalį kasdienėms išlaidoms, kitą senovinėms šventėms kaip Nekraštų duonos savaitė ar Trimitų diena, trečią – kelionėms į didelius susibūrimus. Balsuoti rinkimuose – ne, tarnauti armijoje – ne. Vaikai negalėdavo eiti į mokyklos šokius savaitgaliais.
Vienas juokingas, bet liūdnas epizodas su Armstrongo sūnumi Garneriu Tedu: jis vedė televizijos laidą „The World Tomorrow“, transliuotą šimtuose kanalų, jo balsas traukė kaip magnetas. Bet 1970-aisiais tėvas jį išmetė dėl kaltinimų romanais – vėliau grąžino, paskui vėl pašalino. Garneris įkūrė savo bažnyčią, o tėvas laikėsi vairo iki 1986 metų, mirties sulaukęs 93-ejų.
Po jo išėjimo prasidėjo tikras stebuklas – ar katastrofa, priklausomai nuo akies. Naujas vadovas Josephas Tkachas vyresnysis ėmė tikrinti visus mokymus pagal Bibliją vienas prieš vieną. Radę nesutapimų, jie atsisakė anglo-saksų kaip Izraelio idėjos 1988 metais, pripažino Trejybę 1990-aisiais, paskelbė, kad išganymas ateina per malonę, o ne per perfektų įstatymo laikymąsi. Sabatas liko šeštadienį, bet nebe kaip gelbėjimo spyna. Bažnyčia tapo paprasta evangelikine, 1997 metais įstojo į JAV evangelikų draugiją.
Šis lūžis suplėšė bendruomenę: tūkstančiai narių išsilakstė, įkurdami atskiras grupes kaip United Church of God ar Living Church of God, kurios iki šiol laiko Armstrongo žodžius šventais. 2009 metais Worldwide Church of God pasikeitė vardą į Grace Communion International, persikraustė iš Kalifornijos į Šiaurės Karoliną. Dabar jie turi keliasdešimt tūkstančių narių septyniasdešimtyje šalių, kalba apie malonę, Trejybę ir laisvę nuo senų grandinių.
Keista, kad senieji nariai iki šiol rašo laiškus ar ginčijasi internete, jausdamiesi apgauti – tarsi visos aukotos naktys be miego, parduoti namai būtų išgaravę. Kiti sako, kad pagaliau atrado tikrą Kristų be papildomų taisyklių. Religijų metraščiuose retai pasitaiko, kad didelė organizacija taip drąsiai apsiverstų – be kovų, tik per Biblijos puslapius ir maldas. Pasaulinė Dievo Bažnyčia tapo gyvu pavyzdžiu, kaip klaidos gali nuvesti prie naujo ryto.