Sanskrito žodis „lila“ reiškia žaidimą – ne tokį, kuriame yra laimėtojai ir pralaimėtojai, o laisvą, beprasmį džiaugsmą, kurį patiria tik visiškai laisva būtybė. Krišnos lila – tai jo dieviški veiksmai žemėje, aprašyti Bhagavata Puranoje ir kitose senose knygose. Jie prasideda nuo gimimo kalėjime ir tęsiasi per vaikystės išdaigas Vrindavane, jaunystės šokius su gopėmis, iki pat Mahabharatos karo, kur jis tampa Arjunos vežėju. Kiekvienas epizodas – tarsi perlų vėrinys, kur vienas perlas veda prie kito, o visi kartu rodo, kad dievas gali būti ir išdykęs vaikas, ir gilus išminčius.
Vienas keisčiausių nutikimų – Brahmos pagrobimas. Dievas kūrėjas Brahma, norėdamas patikrinti Krišnos galią, slapta pagrobė visus piemenukus ir veršelius. Krišna akimirksniu padaugino save tiek kartų, kiek buvo dingusių, ir tobulai vaidino jų roles visus metus. Kai Brahma grąžino originalus, Vrindavano gyventojai net nepastebėjo skirtumo. Brahma puolė ant kelių, supratęs, kad net jo kurtas laikas ir erdvė – tik Krišnos žaidimo dalis. Tai primena, kaip XVI amžiuje Indijoje klajojęs šventasis kartą meditacijoje išgyveno šį epizodą taip stipriai, kad kelias dienas verkė iš nuostabos.
Kitas epizodas, retai minimas, – Krišnos susitikimas su Sudama, vaikystės draugu. Sudama, vargšas brahmanas, atėjo pas Krišną su saujele ryžių kaip dovana. Krišna, Dwarakos karalius, puolė plauti jo kojų, o ryžius suvalgė su tokia meile, kad Sudamos troba akimirksniu virto aukso rūmais. Bet Sudama to net nepastebėjo iš karto – jis buvo per daug sujaudintas draugystės. Ši istorija rodo, kaip Krišna vertina ne turtus, o gryną širdį.
Vaikystėje Krišna šoko ant nuodingos gyvatės Kalijos galvų Yamunos upėje. Gyvatė nuodijo vandenį, žuvo žuvys ir paukščiai. Krišna įšoko į upę, sukėlė bangas, o tada šoko ant jos galvų tarsi ant būgnų. Kalija pasidavė ir iškeliavo į vandenyną, palikdamas upę švarią. Vietiniai iki šiol pasakoja, kad toje vietoje vanduo niekada neužšąla, net žiemą.
Govardhanos kalno kėlimas – dar vienas stebuklas. Indra, lietaus dievas, įsižeidė, kad kaimiečiai garbino kalną vietoj jo, ir siuntė audrą septynias dienas. Krišna pakėlė visą kalną ant mažojo piršto tarsi skėtį ir laikė, kol visi gyventojai ir gyvuliai saugiai stovėjo po juo. Po to Indra atėjo atsiprašyti, o Krišna leido jam suprasti, kad tikra galia – ne jėgoje, o rūpesčiu paprastais žmonėmis.
Rasa lila, naktinis šokis po mėnuliu, laikomas aukščiausiu Krišnos žaidimu. Jis padaugino save tiek kartų, kiek buvo gopių, ir kiekviena jautėsi šokanti tik su juo viena. Šis šokis tęsėsi visą Brahmos naktį – tai milijardai metų mūsų laiku – bet Vrindavane praėjo tik viena naktis. Net Šiva, šokio valdovas, norėjo pamatyti tai ir atėjo persirengęs gope.
Krišnos lila baigiasi Mahabharatoje, kur jis sako Bhagavad Gitą Arjunai, mokydamas, kad gyvenimas – tai pareiga be prisirišimo prie rezultatų. Net ten, kuršečių lauke, jis lieka žaismingas – kartą karo metu valgė žemės riešutus, kuriuos atnešė vienas karalius iš Udipio, ir taip palaimino visą jo karalystę.