Omnipotencija yra sąvoka, kilusi iš lotyniškų žodžių omni („viskas“) ir potentia („galia“), reiškianti visagalybę — absoliučią, neribotą galią daryti bet ką. Šis žodis turi kelias reikšmes: teologinę, psichologinę ir psichoanalitinę. Teologijoje omnipotencija reiškia dievišką visagalybę; psichologijoje — subjektyvų visagalybės jausmą; o psichoanalizėje — infantilų fantazmą, kad norai ir mintys turi neribotą galią. Visos šios reikšmės kyla iš vienos šaknies, bet veikia skirtinguose žmogaus patirties lygmenyse.
Teologinėje reikšmėje omnipotencija yra dieviškosios visagalybės apibrėžimas. Tradicinėse monoteistinėse religijose Dievas laikomas visagaliu, galinčiu sukurti pasaulį iš nieko, valdyti gamtos dėsnius, keisti likimus ir veikti be jokių apribojimų. Ši omnipotencija yra absoliuti: ji nėra priklausoma nuo materijos, laiko ar moralės. Tai pati seniausia ir labiausiai įsišaknijusi termino reikšmė, formavusi Vakarų metafiziką ir religijos sampratą.
Psichologinėje reikšmėje omnipotencija reiškia subjektyvų visagalybės jausmą — įsitikinimą, kad žmogus gali viską, kad jo norai ar mintys turi ypatingą galią, kad pasaulis turi paklusti jo valiai. Tai gali būti natūrali vaikystės raidos fazė, kai vaikas dar nesupranta ribų ir mano, kad jo troškimai tiesiogiai keičia realybę. Suaugusiajam toks visagalybės jausmas gali būti gynybos mechanizmas, kompensuojantis vidinį nesaugumą, arba emocinės brandos stoka, kai žmogus nepriima realybės apribojimų ir gyvena fantazijoje apie savo ypatingumą.
Psichoanalitinėje reikšmėje omnipotencija yra infantilus fantazmas, kylantis iš ankstyvosios psichikos struktūros. Froido ir Melanie Klein tradicijoje tai reiškia būseną, kurioje žmogus neatskiria troškimo nuo realybės ir tiki, kad jo mintys ar norai turi maginę galią. Ši omnipotencija būdinga ankstyvai vaikystei, kai kūdikis mano, kad pasaulis egzistuoja jo poreikiams tenkinti. Jei ši būsena išlieka suaugus, ji gali pasireikšti kaip narcisizmas, maginis mąstymas, kontrolės iliuzija ar negebėjimas priimti ribų. Psichoanalizėje omnipotencija yra vienas iš pagrindinių mechanizmų, paaiškinančių, kodėl žmogus kartais elgiasi taip, lyg būtų aukščiau realybės.
Įdomu tai, kad Rytų krikščioniškoje tradicijoje, ypač stačiatikių teologijoje, pabrėžiamas Dievo „energijos“ aspektas, kuris yra Jo galia, veikianti pasaulyje. Tai šiek tiek skiriasi nuo Vakarų akcento į Dievo „esenciją“ ar „būtį“. Kai kurie mistikai teigė, kad Dievo visagalybė yra tokia didelė, jog Jis gali netgi „nustoti būti visagalis“ – tai paradoksali mintis, skirta pabrėžti Dievo laisvę nuo bet kokių apribojimų, netgi nuo paties visagalybės apibrėžimo. Ši gilesnė įžvalga padeda suprasti, kad Dievo galia yra ne mechaninė, o gyva ir nepagaunama.