Tikėjimo ediktas – ispaniškai edicto de fe – atsirado XV amžiaus pabaigoje, tuo pačiu laikotarpiu kaip ir Malonės ediktas, tačiau jo funkcija buvo visiškai kitokia. Jei malonės ediktas buvo psichologinis tinklas, skirtas priversti žmones prisipažinti, tai tikėjimo ediktas buvo doktrininis dokumentas, kuriame inkvizicija išvardydavo, kas laikoma erezija. Tai buvo savotiškas oficialus katalogas, skirtas visuomenei informuoti, o kartu ir drausminti.
Pats dokumentas neturėjo vieno autoriaus tradicine prasme. Jį rengdavo inkvizicijos tribunolai, remdamiesi centrinės institucijos – Consejo de la Suprema y General Inquisición – nurodymais. Pirmuosius tokio tipo ediktus formavo Torquemados laikų inkvizitoriai, tačiau ne kaip asmeninį tekstą, o kaip kolektyvinį, normatyvinį dokumentą, kurį kiekvienas tribunolas pritaikydavo savo regionui. Tai reiškia, kad tikėjimo ediktas buvo ne vieno žmogaus kūrinys, o institucinis produktas, atspindintis oficialią inkvizicijos doktriną ir jos teologinius prioritetus.
Ediktas buvo nuolat atnaujinamas: kai atsirasdavo naujų erezijų, naujų įtarimų ar naujų teologinių grėsmių, tribunolai papildydavo tekstą naujais punktais. Todėl tikėjimo ediktas buvo gyvas dokumentas, kurio autorystė priklausė ne asmeniui, o pačiai inkvizicijos sistemai. Jį galima laikyti kolektyviniu institucijos balsu, kuriuo ji apibrėždavo, kas yra ortodoksija, o kas – pavojingas nukrypimas.
Terminas edicto de fe atsirado kartu su pirmosiomis Torquemados reformomis, kai inkvizicija siekė suvienodinti savo veiklą visoje Ispanijoje. Inkvizitoriai suprato, kad žmonės dažnai net nežino, kokie įsitikinimai ar papročiai laikomi pavojingais. Todėl reikėjo dokumento, kuris aiškiai ir viešai apibrėžtų ribas. Tikėjimo ediktas buvo skelbiamas bažnyčiose, kartais net kelis kartus per metus, kad visi tikintieji girdėtų, kokios praktikos draudžiamos.
Šiuose ediktuose būdavo išvardijamos labai konkrečios elgesio formos: slaptos žydų ar musulmonų apeigos, netradicinės maldos, abejonių keliantys pasisakymai apie sakramentus, prietarai, liaudiškos magijos elementai, net tam tikri kasdieniai įpročiai, kurie galėjo būti interpretuojami kaip „senųjų religijų“ likučiai. Ediktas veikė kaip nuolatinis priminimas, kad tikėjimas turi aiškias ribas, o bet koks nukrypimas gali būti pavojingas.
Skirtingai nei malonės ediktas, tikėjimo ediktas nesuteikdavo jokios galimybės prisipažinti lengvatinėmis sąlygomis. Jis nebuvo kvietimas, o perspėjimas. Tai buvo dokumentas, kuriuo inkvizicija informuodavo visuomenę apie savo doktrininius prioritetus ir kartu sukurdavo atmosferą, kurioje žmonės nuolat stebėdavo vieni kitus. Jei kas nors elgdavosi taip, kaip išvardyta edikte, tai tapdavo pagrindu įtarimams ir skundams.
Tikėjimo ediktas taip pat turėjo ritualinį aspektą. Jo skaitymas bažnyčiose buvo viešas aktas, kuriame tikintieji girdėdavo ne tik draudimus, bet ir pačią inkvizicijos galią. Tai buvo būdas priminti, kad tikėjimas nėra privatus dalykas, o vieša pareiga, kurią reguliuoja institucija. Ediktas veikė kaip moralinis žemėlapis, kuriame inkvizicija žymėjo pavojingas teritorijas, o žmonės turėjo vengti bet ko, kas galėtų būti interpretuojama kaip nukrypimas.
Šis dokumentas buvo ypač svarbus XVI amžiuje, kai inkvizicija susidūrė su protestantizmo, iluminizmo ir kitų naujų idėjų plitimu. Tikėjimo ediktai tapo būdu greitai reaguoti į naujus pavojus: juose atsirasdavo naujų punktų, naujų draudimų, naujų formuluočių. Tai buvo gyvas dokumentas, nuolat atnaujinamas pagal teologines ir politines aplinkybes.
Galima sakyti, kad tikėjimo ediktas buvo inkvizicijos ideologinis stuburas. Jis apibrėžė, kas yra ortodoksija, o kas – nukrypimas. Jis kūrė bendruomenės savivoką, formavo jos baimes ir ribas. Jei malonės ediktas veikė kaip spąstai, tai tikėjimo ediktas veikė kaip žemėlapis, kuriame pažymėta, kur prasideda pavojus.
Tikėjimo ediktas – Edicto de fe
Mes, daktaras Andresas de Palasijas, Inkvizitorius kovai prieš ereziją ir apaštališkąją piktadarystę Valensijos mieste bei karalystėje, ir t. t.
Visiems ištikimiems krikščionims, vyrams ir moterims, kapelionams, vienuoliams ir kunigams, nepriklausomai nuo jų luomo, padėties ar laipsnio, kurių klusnumas šiam raštui atneš tikrąjį išganymą mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.
Jūs esate sąmoningi, jog ankstesniais ediktais ir mūsų pirmtakų, Garbiųjų inkvizitorių, nuosprendžiais jums buvo įsakyta per tam tikrą laiką pasirodyti ir paliudyti apie tai, ką esate matę, žinoję ar girdėję sakant bet kurį asmenį, gyvą ar mirusį, kas būtų nukreipta prieš Šventąjį Katalikų Tikėjimą: ar kas būtų puoselėjęs Mozės įstatymą, ar mahometonų sektą, jų apeigas bei ceremonijas; ar kas būtų vykdęs erezijos nusikaltimus, laikydamasis penktadienio vakarų ir šabato ramybės; kas šeštadieniais vilktųsi švarius apatinius bei geresnius rūbus; kas penktadieniais moliniuose puoduose ant mažos ugnies ruoštų valgį šeštadieniui; kas penktadienio vakarais bei šeštadieniais nedirbtų įprastų darbų; kas penktadienio vakarais šviestuvuose su naujais dagčiais degtų šviesas, klotų švarią patalynę ir stalą dengtų švariomis staltiesėmis; kas švęstų Neraugintos duonos šventę, valgytų macus, salierus bei karčiąsias žoleles; kas laikytųsi Atpirkimo pasninko (Jom Kipuro), nevalgydami visą dieną iki pat žvaigždžių pasirodymo, kuomet prašo vieni kitų atleidimo ir nutraukia pasninką; taip pat kas laikytųsi karalienės Esteros, Tisha B’Av ar Roš Hašanos pasninkų; kas melstųsi pagal Mozės įstatymą stovėdami prieš sieną, sūpuodamiesi pirmyn ir atgal bei žengdami kelis žingsnius atgal; kas duotų pinigų žydų šventyklos aliejui ar kitai slaptai garbinimo vietai; kas paukščius pjautų pagal žydų paprotį ir susilaikytų nuo avienos ar bet kokio kito gyvūno, kuris yra treifa (nešvarus); kas nevalgytų sūdytos kiaulienos, kiškių, triušių, sraigių ar žuvies be žvynų; kas praustų mirusiųjų kūnus ir laidotų juos nepalytėtoje žemėje pagal žydų tradiciją; kas gedulo namuose prie žemų stalų valgytų ne mėsą, o žuvį ir minkštai virtus kiaušinius; kas minkydami duoną atskirtų tešlos gabalėlį ir mestų jį į ugnį; kas būtų apipjaustyti ar žinotų kitus tokius esant; kas kviestų demonus ir teiktų jiems garbę, kuri priklauso tik Dievui; kas sakytų, jog Mozės įstatymas yra geras ir gali atnešti išganymą; kas neigtų, jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus buvo tikrasis Mesijas, žadėtas Raštuose, ar tikrasis Dievas ir Dievo Sūnus; kas neigtų, jog Jis mirė žmonijos atpirkimui, neigtų Prisikėlimą bei Žengimą į dangų; kas drįstų teigti, jog Mūsų Ponios Mergelė Marija nebuvo Dievo Motina ar nebuvo mergelė prieš gimdymą ir po jo.
Taip pat kas neigtų savo prisipažinimus prieš Inkvizitorius, nusimestų atgailos rūbus ar nesilaikytų jiems paskirtos bausmės; kas piktžodžiautų prieš mūsų Šventąjį Tikėjimą ir Inkvizicijos pareigūnus; kas teigtų, jog Švč. Altoriaus Sakramente nėra tikrojo mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo; kas sakytų, jog gyvenimas yra tik gimimas ir mirtis, o rojaus ir pragaro nėra; kas teigtų, jog palūkanavimas nėra nuodėmė.
Jei kas žino tokius asmenis, tačiau dėl savo užkietėjusių širdžių atsisakė tai apreikšti, užsitraukdami sunkią naštą savo sieloms – žinokite, jog jokie atlaidai ar bulės jūsų neišgelbės nuo ekskomunikos (atskyrimo nuo Bažnyčos).
Todėl šiuo ediktu mes įsakome jums, šventojo paklusnumo vardan, per devynias dienas nuo šio rašto paskelbimo, išpažinti viską, ką žinote. Priešingu atveju, praėjus šiam laikui, jūs būsite ekskomunikuoti, anatematizuoti, prakeikti ir atskirti kaip velnio bendrininkai.
Tebūna jie prakeikti valgydami ir gerdami, budėdami ir miegodami, ateidami ir išeidami. Tebūna jie prakeikti gyvi ir mirę. Tebūna jų vaikai našlaičiai, o žmonos – našlės. Tegul niekas jiems nepadeda, tegul lupikautojai pasiglemžia jų turtą, tegul jų maldos virsta prakeiksmais. Tebūna prakeikta jų duona ir vynas, mėsa ir žuvis, namai, kuriuose jie gyvena, ir guoliai, kuriuose jie miega. Tebūna jie prakeikti prieš šėtoną, Liuciferį ir visus pragaro velnius, kurie telydi juos dieną ir naktį. Amen.
Jei kas nors išliks šiame prakeiksme ištisus metus, bus laikomas užkietėjusiu eretiku ir teisiamas pagal visą įstatymo griežtumą.
Duota… kovo dieną, mūsų Viešpaties metais, tūkstantis penki šimtai dvyliktaisiais.
Daktaras Palasijas, Inkvizitorius. Petrus Sorell, notaras.
Pastaba: Išpažintis nuodėmklausiui neatleidžia nuo šio edikto bausmės, jei nusikaltimas erezijai jau yra padarytas.