Ofitai (iš graikų k. ophis – „gyvatė“) – tai II a. gnostikų sekta, kuri rėmėsi idėja, kad Biblijoje aprašyta gyvatė Edeno sode buvo ne piktadarė, o žmonijos gelbėtoja. Jie tikėjo, kad būtent gyvatė suteikė Adomui ir Ievai pažinimo šviesą, kurią Dievas kūrėjas (Demiurgas) bandė nuo jų paslėpti.
Ofitai priklausė platesniam gnostikų judėjimui. Jų pasaulėžiūra rėmėsi esminiu skirtumu tarp Aukščiausiojo Dievo ir žemesniojo pasaulio kūrėjo – Demiurgo (dažnai tapatinamo su Senuoju Testamentu).
- Gyvatės vaidmuo: Ofitai manė, kad Demiurgas (Jaldabaotas) norėjo išlaikyti žmones nežinioje, tarsi vergus. Gyvatė, pasak jų, buvo aukštesnės dieviškosios Išminties (Sofijos) pasiuntinė. Sugundydama Ievą paragauti vaisiaus nuo Pažinimo medžio, gyvatė „atvėrė žmonėms akis“ ir suteikė jiems Gnosis (dvasinį pažinimą).
- Kristus ir Gyvatė: Kai kurios ofitų grupės netgi tapatino Kristų su gyvate. Jie tikėjo, kad Kristus nužengė į žemę gyvatės pavidalu (arba perėmė jos funkciją), kad išlaisvintų žmonių sielas iš materialaus pasaulio kalėjimo.
Ofitų apeigos kitiems krikščionims atrodė šokiruojančios. Pagrindinis jų kulto objektas buvo gyvas gyvūnas.
- Eucharistija su gyvate: Pasakojama, kad savo apeigų metu ofitai laikydavo prijaukintą gyvatę duonos krepšyje. Kai ateidavo laikas laiminti duoną, jie leisdavo gyvatei iššliaužti ir apsivynioti aplink duonos kepalus. Tik po šio „palietimo“ duona buvo laikoma pašventinta ir tinkama valgyti.
- Gyvatės bučiavimas: Tikintieji bučiuodavo gyvatę kaip išminties simbolį, tikėdami, kad taip jie gauna dalelę dieviškosios šviesos.
Ofitų diagrama
Ofitai garsėjo savo sudėtinga kosmologine sistema, kurią vaizdavo specialiose diagramose. Šios diagramos rodė kelius, kuriais siela turi keliauti po mirties, kad išvengtų Demiurgo sargybinių (Archontų) ir pasiektų dangiškąją šviesą.
- Diagramose būdavo vaizduojami septyni koncentriniai apskritimai (planetos), kuriuos valdė skirtingi angelai-demonai (pvz., Liūto galvą turintis Jaldabaotas).
Santykis su bažnyčia
Ankstyvieji Bažnyčios tėvai (Irenėjus, Hipolitas, Tertulianas) ofitus laikė vienais pavojingiausių eretikų. Jie juos „apdergė“ savo raštuose, vadindami jų mokymą „šėtonišku“ ir „iškrypusiu“. Kadangi ofitai aukštino tai, ką tradicinė religija laikė nuodėme (nepaklusnumą kūrėjui), jie tapo didžiausiais ortodoksijos priešais.
Ofitų ir tradicinės krikščionybės palyginimas
| Tema | Tradicinis požiūris | Ofitų požiūris |
| Kūrėjas (Demiurgas) | Mylintis ir vienintelis Dievas. | Pavydus, žemesnis dievas, norintis vergijos. |
| Gyvatė Edene | Velnias, gundytojas, blogis. | Išvaduotoja, išminties nešėja. |
| Pažinimo vaisius | Nuodėmės šaltinis. | Dvasinio pabudimo momentas. |
| Gyvatės simbolis | Mirtis ir klasta. | Amžinas gyvenimas ir Gnosis. |
Ši sekta galutinai išnyko IV–V a., kai krikščionybė tapo valstybine religija ir pradėjo negailestingai naikinti visus gnostikų tekstus. Šiandien apie juos žinome tik iš jų priešų raštų bei atsitiktinai rastų gnostinių rankraščių.
Ofitai, ypač Barbelo ofitų atšaka, garbino Barbelo – pirmąją moteriškąją emanaciją, kilusią iš Aukščiausiojo Dievo. Jie tikėjo, kad Barbelo, veikdama kaip tarpininkė, padėjo atsirasti Sofijai (Išminčiai), kurios klaida lėmė Demiurgo atsiradimą. Gyvatė, šiuo kontekstu, buvo traktuojama kaip Sofijos išminties įrankis, padedantis žmonėms įgyti žinių, reikalingų įveikti šių Archontų sukurtas kosmines kliūtis. Kai kurios jų apeigos apėmė ritualinį gyvatės simbolio naudojimą, siekiant įgyti ezoterinį supratimą apie šiuos kosminius procesus. Jie taip pat turėjo sudėtingas krikšto formas, kurios skyrėsi nuo ortodoksinio krikšto, pabrėžiant dvasinį žinojimą, o ne išorinį atgailos aktą.