„Formicarius” (liet. „Skruzdėlynas”) – tai lotyniškas viduramžių traktatas, parašytas 1435–1437 metais. Jį sukūrė Johannes Nider, dominikonų vienuolis ir teologas, tuo metu dalyvavęs Bazelio susirinkime. Nider rašė šią knygą kaip moralinį vadovą jauniems dominikonams, norėdamas paskatinti krikščionišką pamaldumą ir reformuoti Bažnyčią. Jis panaudojo raganavimo baimę kaip priemonę iliustruoti blogio pavojus, remdamasis pasakojimais iš realių teismų ir stebėjimų, kad parodytų, kaip velnias veikia per žmones.
Knygoje aptariamos įvairios temos, struktūruotos kaip skruzdėlynas – su penkiomis knygomis, kurios lygina žmonių elgesį su skruzdžių gyvenimu. Pagrindinis dėmesys skiriamas raganavimui: Nider aprašo raganas kaip velnio tarnaites, dažniausiai neauklėtas moteris, kurios sudaro paktus su šėtonu, atlieka žalingus burtus ir dalyvauja sabatuose. Jis pateikia konkrečių pavyzdžių iš Berno Alpių ir kitų regionų, kur vyko raganų teismai, pasakodamas apie burtininkus, kurie keičia formas, žaloja gyvulius ar sukelia ligas. Be raganavimo, knyga liečia ir kitas moralines problemas, kaip tinginystė ar erezijos.
Šis tekstas tapo vienu iš ankstyviausių šaltinių, formavusių raganų įvaizdį Europoje, nors pats Nider neagitavo už masines medžiokles. Vėliau jį naudojo kiti autoriai, pavyzdžiui, „Malleus Maleficarum” (Hexenhammer) kūrėjai, kurie rėmėsi Niderio idėjomis persekiojant raganas. „Formicarius” buvo spausdinamas anksti, apie 1475 metus, ir prisidėjo prie raganų baimės plitimo per Reformaciją bei ankstyvąjį Naujųjų amžių, ypač Šveicarijoje ir Vokietijoje, kur vyko pirmieji didesni teismai.
Johannes Nider „Formicarius“ („Skruzdėlynas“) yra sudarytas iš penkių knygų (tomų), kiekviena jų pateikia pavyzdžius ir pamokymus pagal skruzdėlių gyvenimo metaforą:
- Pirmoji knyga – apie dorybes ir nuodėmes
Aprašo moralinius klausimus, dorybių ugdymą ir nuodėmių pavojus, remiasi pamokslų pavyzdžiais. - Antroji knyga – apie teologiją ir erezijas
Nagrinėja tikėjimo tiesas, klaidingus mokymus ir erezijas, pateikia pavyzdžių iš Bažnyčios kovos su klaidatikiais. - Trečioji knyga – apie dvasinį gyvenimą ir mistiką
Kalba apie vienuolių patirtis, regėjimus, mistinius išgyvenimus, taip pat apie pamaldumo formas. - Ketvirtoji knyga – apie pamokslininkus ir mokymą
Skirta pamokslų menui, kaip mokyti žmones, kaip perteikti moralines tiesas, pateikiami praktiniai pavyzdžiai. - Penktoji knyga – apie raganas ir velnio tarnaites
Čia pirmą kartą sistemingai aprašomos raganos kaip velnio tarnaitės, pateikiami teismų liudijimai, pasakojimai apie naktinius skraidymus, paktus su velniu ir kraujo čiulpimą. Ši dalis tapo vienu svarbiausių šaltinių vėlesnei raganų medžioklės literatūrai, įskaitant „Malleus Maleficarum“.
Ištraukos
5 knyga
Ištraukos iš Johanno Niderio „Formicarius” (penktoji knygos dalis, skyrius 3), kur jis aprašo raganų papročius, iniciacijos ritualus ir konfesijas po kankinimų. Jos paimtos iš tikrų tekstų pagal Augsburgo leidimą (apie 1476 m.).
Ištrauka apie raganų iniciacijos ritualą (jauno vyro konfesija po arešto Berne):
„Mano pagundymo ceremonija buvo tokia: pirma, sekmadienį, prieš pašventinant šventąjį vandenį, būsimasis mokinys su savo meistrų grupe turi eiti į bažnyčią ir ten, jų akivaizdoje, atsisakyti Kristaus ir jo tikėjimo, krikšto bei visos Bažnyčios. Tada jis turi atiduoti pagarbą magisterulus – tai yra mažajam šeimininkui (taip, ir tik taip, jie vadina Velnią). Po to jis geria iš minėtos gertuvės; ir, tai padaręs, tučtuojau pajunta, kad jo viduje įsikuria mūsų meno vaizdas ir pagrindiniai šios sekos ritualai. Taip mane pagundė; taip pat ir mano žmoną, kuri, manau, tokia užsispyrusi, kad verčiau kentės liepsnas, nei prisipažins bent menkiausiu melu – bet, deja, mes abu kalti. Jauno vyro žodžiai pasitvirtino visais atžvilgiais. Po konfesijos jis mirė didelėje atgailoje. Jo žmona, nors liudijimų pagrindu buvo nuteista, net po kankinimų ar mirties akivaizdoje neprisipažino tiesos; bet kai budelis paruošė jai ugnį, ji ištarė jam pačius pikčiausius prakeiksmus ir taip sudegė.“
Ši dalis rodo, kaip Nider vaizduoja raganų seką kaip organizuotą grupę, kuri pradeda nuo bažnyčios profanacijos, o baigia kraujo ritualais – gertuvėje buvo skystis iš nužudytų kūdikių, kaip jis mini anksčiau tame pačiame skyriuje. Tai remiasi realiais bylose iš Berno Alpių regiono.
Ištrauka apie Niderio šaltinius ir raganų kankinimus (kalba apie teisėją Peterį iš Berno):
„Šiuos pavyzdžius surinkau iš dalies iš mūsų fakulteto mokytojų, iš dalies iš patirties vieno dorėlio pasaulietinio teisėjo, vertas visos pagarbos, kuris iš raganų kankinimų ir konfesijų, taip pat iš viešų ir privačių savo patyrimų daug ko išmoko šia tema – žmogaus, su kuriuo aš dažnai kalbėdavausi plačiai ir giliau. Tai Petras, Berno pilietis iš Lozanos vyskupijos, kuris sudegino daug raganų abiejų lyčių ir išvijo kitas iš Berno teritorijos. Be to, kalbėjausi su Benediktu, benediktinu, kuris, nors dabar labai pamaldus dvasininkas Vienos reformuotame vienuolyne, prieš dešimtmetį, būdamas pasaulyje, buvo nekromantas, žonglierius, klounas ir klajojantis artistas, gerai žinomas kaip specialistas tarp pasauliečių bajorų. Taip pat girdėjau kai kuriuos dalykus iš Autuno erezijos inkvizitoriaus, kuris buvo mūsų ordino atsidavęs reformatorius Lionso vienuolyne ir nuteisė daugelį raganysčių Autuno vyskupijoje.“
Čia Nider pabrėžia, kad jo pasakojimai grindžiami patikimais liudijimais – ne gandais, o teismo įrašais ir pokalbiais. Jis mini, kaip teisėjas Petras degino raganas po konfesijų, o buvęs nekromantas Benediktas pasakojo apie burtažodžius ir apgavystes.
Dar viena platesnė dalis apie raganų apgavystes ir moralę (iš to paties skyriaus, tęsinys apie jaunąjį burtininką):
„Tas pats ritualas buvo aiškiau aprašytas kito jauno vyro, areštuoto ir sudeginto kaip raganos, nors, kaip tikiu, iš tiesų atgailaujančio, kuris anksčiau, kartu su savo žmona – neįveikiama įtikinėjimams ragana – pabėgo nuo minėto teisėjo Petro gniaužtų. Minėtasis jaunuolis, vėl apkaltintas Berne kartu su žmona ir uždarytas į kitą kalėjimą nuo jos, pareiškė: ‘Jei gausiu atleidimą už savo nuodėmes, mielai atskleisiu viską, ką žinau apie raganavimą, nes matau, kad manęs laukia mirtis.’ Kai mokslininkai jam patikino, kad jei jis tikrai atgailaus, tikrai gaus atleidimą, jis mielai pasiryžo mirčiai ir atskleidė pradinių užkrėtimų būdus. Po konfesijos jis buvo matomas mirštantis didelėje atgailoje. Jo žmona gi, nors liudijimų pagrindu nuteista, net kankinimų ar mirties akivaizdoje neprisipažino tiesos; bet kai ugnis buvo paruošta, ji ištarė budeliui pikčiausius žodžius ir taip sudegė.“
Ši istorija baigia skyrių, rodydama kontrastą tarp atgailos ir užsispyrimo – Nider naudoja ją kaip pamoką jauniems dominikonams apie velnio pinkles.
4 knyga
Ištraukos iš „Formicarius” ketvirtosios knygos (Liber Quartus), kuri skirta įvairiems velnio apgavystėms, iliuzijoms, burtažodžiams ir klaidingiems stebuklams.
Ištrauka apie velnio iliuzijas ir klaidingus stebuklus (ketvirtos knygos pradžioje, lyginant su skruzdžių darbais):
„Velnias dažnai apgauna žmones regėjimais ir iliuzijomis, kurios atrodo kaip tikri stebuklai, bet iš tikrųjų yra apgavystės. Pavyzdžiui, burtininkai gali sukurti vaizdus, kad daiktai juda patys, ar kad žmogus mato nebūtas būtybes, bet tai tik akių apgavystė, kurią leidžia Dievas kaip bausmę už nuodėmes.“
Ši dalis aptaria, kaip velnias naudoja natūralius reiškinius ar optines apgaules, kad suklaidintų tikinčiuosius – Nider remiasi senesniais teologais kaip Augustinu.
Platesnė dalis apie burtininkų apgavystes (iš skyriaus apie magiją ir iliuzijas):
„Vienas burtininkas, kurį pažinojau, rodė žmonėms, kad gali paversti vandenį į kraują ar gyvates į lazdas, kaip Mozė, bet tai buvo tik velnio pinklės. Žmonės tikėjo, kad tai stebuklai, bet iš tikrųjų jis naudojo slepiamus daiktus ar greitus judesius, o velnias pridėdavo regėjimų, kad visi matytų klaidingai. Tokie vyrai apgauna paprastus žmones, versdami juos tikėti erezijomis ar atsisakyti tikėjimo.“
Čia Nider pabrėžia skirtumą tarp tikrų Dievo stebuklų ir velnio apgavysčių, naudodamas pavyzdžius iš savo laikų pokalbių Bazelio susirinkime.
Dar viena ištrauka apie klaidingas pranašystes ir sapnus (tęsinys iš ketvirtos knygos):
„Sapnuose velnias gali rodyti ateitį ar praeitį, bet dažniausiai meluoja, kad suklaidintų sielą. Vienas vienuolis pasakojo man, kad sapnavo angelą, kuris liepė jam palikti vienuolyną ir gyventi pasaulyje, bet kai jis paklausė vyresniojo, paaiškėjo, kad tai velnio gundymas. Tikri sapnai ateina iš Dievo ramiai ir skatina gerus darbus, o klaidingi – su triukšmu ir aistra.“
3 knyga
Ištraukos iš „Formicarius” trečiosios knygos (Liber Tertius), kuri skirta klaidingoms vizijoms, apgavystėms ir netikriems pranašams. Ji lygina skruzdžių dydžių ir rūšių įvairovę su įvairiomis iliuzijomis bei velnio pinklėmis, kurios apgauna žmones per sapnus, regėjimus ar simuliuotas ekstazes.
Ištrauka apie klaidingas vizijas ir netikrus pranašus (trečios knygos pradžioje):
„Kaip skruzdės būna įvairių dydžių ir rūšių, taip ir vizijos gali būti tikros arba klaidingos. Velnias dažnai kuria regėjimus, kurie atrodo dieviški, bet iš tikrųjų yra apgavystės, skirtos suklaidinti sielas. Žmonės mato angelus ar šventuosius, bet tai tik velnio iliuzijos, leidžiamos Dievo kaip bausmė už puikybę ar nuodėmes.“
Čia Nider aptaria, kaip atskirti tikras Dievo dovanas nuo velnio apgavysčių, remdamasis šventaisiais kaip Augustinu ir Tomu Akviniečiu.
Platesnė dalis apie simuliuotą ekstazę ir begardus (iš skyriaus apie netikrus pranašus):
„Šveicarijoje begardai apsimeta tarpininkais su mirusiųjų sielomis, skelbia naują taisyklę ir naktimis leidžiasi į paleistuvystes. Vienas trylikos metų berniukas, apie kurį pasakojo inkvizitorius Heinrichas Kalteisenas, simuliuodavo ekstazę: gulėdavo kaip negyvas, o paskui pasakodavo regėjimus apie dangų ar pragarą, kad apgautų tikinčiuosius.“
Nider pateikia kelis pavyzdžius iš Bazelio susirinkimo laikų, rodydamas, kaip tokie „pranašai” naudoja triukus, kad pelnytų garbę ar pinigus.
Dar viena ištrauka apie velnio sukurtas vizijas (tęsinys apie sapnus ir regėjimus):
„Sapnuose ar regėjimuose velnias rodo klaidingus dalykus, kad žmogus atsisakytų tikėjimo. Vienas asmuo matė viziją, kurioje angelas liepė palikti vienuolyną ir grįžti į pasaulį, bet vyresnysis atpažino velnio gundymą. Tikros vizijos ateina ramiai ir veda prie gerų darbų, o klaidingos – su triukšmu, aistra ir sumaištimi.“
Trečioji knyga daugiausia dėmesio skiria tokiems atvejams kaip netikri šventieji, simuliuotos ekstazės ir velnio gebėjimas imituoti dieviškus regėjimus, ruošdama pagrindą vėlesnėms dalims apie raganas.
2 knyga
Ištraukos iš „Formicarius” antrosios knygos (Liber Secundus), kuri skirta geriems darbams, tikriems apreiškimams ir dieviškoms dovanoms. Ji lygina skruzdžių rūšis ir jų darbus su įvairiomis krikščioniškomis dorybėmis bei tikromis vizijomis, remdamasi šventųjų pavyzdžiais.
Ištrauka apie tikrus apreiškimus ir gerus darbus (antros knygos pradžioje):
„Kaip skruzdės renka maistą ir dirba bendram labui, taip tikri šventieji gauna apreiškimus iš Dievo, kurie skatina gerus darbus ir pamaldumą. Pavyzdžiui, vienas vienuolis matė viziją, kurioje Mergelė Marija liepė jam melstis už kitus, ir tai vedė prie jo šventumo.“
Čia Nider aptaria, kaip tikri apreiškimai ateina ramiai, skatina nuolankumą ir gerus darbus, remdamasis šventaisiais kaip Brigita Švedė ar Kotryna Sienietė.
Platesnė dalis apie dieviškas dovanas ir pranašystes (iš skyriaus apie tikrus regėjimus):
„Tikri apreiškimai ateina iš Dievo ir visada sutinka su Šventuoju Raštu bei Bažnyčios mokymu. Vienas pamaldus žmogus gavo viziją apie ateitį, kurioje matė Bažnyčios reformą, ir tai įkvėpė jį kovoti už tikėjimą. Tokios dovanos duotos ne puikybei, bet tarnavimui bendruomenei, kaip skruzdės dirba visam skruzdėlynui.“
Nider pateikia pavyzdžius iš savo laikų Bazelio susirinkimo, rodydamas, kaip tikros vizijos padeda reformuoti Bažnyčią ir ordinus.
Dar viena ištrauka apie gerus darbus ir apreiškimus (tęsinys apie šventuosius):
„Šventieji dažnai gauna apreiškimus, kurie rodo dangų ar pragarą, kad paskatintų kitus atgailai. Vienas dominikonas pasakojo, kad matė sielas danguje ir tai pakeitė jo gyvenimą – jis tapo griežtesnis sau ir gailestingesnis kitiems.“
Antroji knyga daugiausia dėmesio skiria teigiamiems pavyzdžiams: tikriems stebuklams, pranašystėms ir dorybėms, kontrastuodama su vėlesnėmis knygomis apie apgavystes.
1 knyga
Ištraukos iš „Formicarius” pirmosios knygos (Liber Primus), kuri skirta Dievo pavyzdžiams ir geriems darbams. Ji lygina skruzdžių gyvenimą su Dievo kūrinijos tvarka bei šventųjų dorybėmis, remdamasi Biblijos posakiu iš Patarlių knygos.
Ištrauka apie Dievo kūriniją ir skruzdžių pavyzdį (pirmos knygos pradžioje):
„Eik pas skruzdę, tinginy, žiūrėk į jos kelius ir būk išmintingas – taip sako Šventasis Raštas. Skruzdės neturi vadovo, bet jos renka maistą vasarą ir ruošiasi žiemai. Taip Dievas rodo savo išmintį per mažiausius kūrinius, kad žmogus mokytųsi tvarkos ir darbštumo.“
Čia Nider pradeda knygą, naudodamas skruzdėlyną kaip metaforą harmoningai visuomenei, kur visi dirba bendram labui, kaip Dievo plane.
Platesnė dalis apie gerus darbus ir Dievo malonę (iš skyriaus apie šventuosius pavyzdžius):
„Dievas duoda malonių tiems, kurie seka Jo valia, kaip skruzdės seka savo prigimtį. Vienas šventasis matė, kaip Dievas saugojo jo vienuolyną nuo bado, siųsdamas maistą per paukščius ar netikėtas dovanas. Tokie darbai moko mus pasitikėti Dievu ir dirbti gerai, be tinginystės.“
Nider pateikia pavyzdžius iš šventųjų gyvenimų, rodydamas, kaip Dievo apvaizda veikia per paprastus dalykus, skatindama moralinį gyvenimą.
Dar viena ištrauka apie dorybes ir Dievo pavyzdį (tęsinys apie kūriniją):
„Dievas sukūrė pasaulį tvarkingai, kaip skruzdėlynas veikia be chaoso. Žmogus, būdamas Jo atvaizdas, turi sekti šia tvarka: melstis, dirbti ir padėti kitiems. Kas tingi, tas nutolsta nuo Dievo kelio, bet kas stengiasi – gauna Jo palaiminimą.“
Pirmoji knyga daugiausia dėmesio skiria teigiamiems pavyzdžiams iš Dievo kūrinijos ir šventųjų, kontrastuodama su vėlesnėmis dalimis apie blogį.