Kanaanas (כְּנַעַן Kənaʿan) atsirado dar Nojaus laikais kaip prakeiktas Chamo sūnus. Šis prakeiksmas tarsi užleido tamsų šešėlį ant visos teritorijos — nuo Viduržemio jūros vakaruose iki Jordano rytų kranto, nuo Libano kalnų šiaurėje iki Negyvosios jūros pietuose.
Tai buvo žemė, kurioje klestėjo miestai su aukštomis sienomis, kur gyventojai garbino Baalą ir Ašerą, aukodavo vaikus ugnyje ir rengdavo šventyklose ritualus. Seksualiniai santykiai su šventyklos prostitutėmis buvo laikomi religiniu veiksmu — imitacija dievų poravimosi, kad žemė duotų derlių ir vaisių.
Izraelitų užkariavimai
Abraomas atėjo į Kanaaną kaip klajoklis, bet tik Jozuės laikais izraelitai perėjo Jordaną kaip užkariautojai.
- Jerichas griuvo nuo trimitų garsų, o jo gyventojai žuvo kardu, išskyrus Rahabą, kuri slėpė žvalgus ir tapo jų sąjungininke.
- Ajaus mūšyje saulė sustojo danguje, kad izraelitai spėtų išžudyti amorėjus.
- Hazoras, didžiausias Kanaano miestas, buvo sudegintas iki pamatų.
Dievas įsakė išnaikinti visas septynias tautas — hetitus, girgašus, amorėjus, perizus, hivus, jebusiečius ir kanaaniečius — nes jų papročiai buvo pilni kraujo ir geismo. Aukštumose žmonės aukodavo ne tik gyvulius, bet ir savo kūnus dievams.
Tačiau izraelitai ne iki galo pakluso: kai kurie miestai liko stovėti, o kanaaniečiai tapo vergais, dirbo laukuose ir statė šventyklas. Vėliau, Saliamono laikais, jie buvo priversti tempti akmenis Jeruzalės šventyklai.
Saliamono nuopuolis
Saliamonas, Dovydo sūnus, valdė Kanaaną kaip karalystę, bet jo silpnybė buvo moterys.
- Jis turėjo 700 žmonų ir 300 sugulovių, dauguma iš kanaaniečių princesių ir svetimų karalysčių dukrų.
- Tos žmonos atnešė savo dievus į Jeruzalę, statė aukštumas Ašerai ir Molokui, kur aukodavo vaikus ir rengdavo orgijas.
- Saliamonas, nors ir išminčius, leido joms įtraukti jį į tuos ritualus, taip Kanaano geismas vėl įsiskverbė į Izraelio širdį.
Dievas supyko, ir po Saliamono mirties karalystė suskilo. Pranašai, tokie kaip Ozėjas ir Jeremijas, verkė: žemė, tekanti pienu ir medumi, tapo pilna kraujo ir melo.
Naujas Testamentas ir pamoka
Po tremties žemė nebebuvo vadinama Kanaanu — ji tapo Jehuda, Galilėja, Samarija. Tačiau Jėzus gimė toje pačioje žemėje, ėjo per jos slėnius ir kalnus, gydydamas ir mokydamas. Jo giminė siekė atgal iki užkariavimų, o jo misija buvo išvalyti širdis nuo senųjų pagundų.
Kanaanas liko kaip pamoka:
- Žemė, kuri viliojo derliumi ir grožiu, bet traukė į nuodėmę.
- Žemė, kur vergai statė imperijas, o moterys griovė jas iš vidaus.
- Žemė, kur Dievo pažadas susidūrė su žmogaus geismu.
Įdomu tai, kad kanaaniečių kalba, artima hebrajų kalbai, išliko gyva ilgai po to, kai Izraelis įsitvirtino regione. Netgi po užkariavimų, vietiniai gyventojai išlaikė savo papročius ir kalbą, nors ir buvo valdomi naujų šeimininkų. Jie turėjo savo dievų sąrašą, kuris buvo platesnis nei tik Baalio ir Ašeros. Pavyzdžiui, minimas dievas Elas, laikytas aukščiausiuoju, nors vėliau jo vaidmuo sumenko.
Be to, Kanaanas buvo svarbus prekybos kelias tarp Egipto ir Mesopotamijos. Ši prekyba lėmė ne tik turto kaupimą, bet ir kultūrų mainus, kurie kartais įtraukė ir religinius elementus. Taigi, nors Biblija pabrėžia kanaaniečių piktąją pusę, tai buvo ir klestinti, strategiškai svarbi žemė.