Hasidų tradicijoje pasakojimas apie „Kišenėje esantį laišką“ yra viena iš paprastų, bet labai gilių alegorijų. Iš tiesų ši istorija tradiciškai vadinama „Du rašteliai kišenėse“ – ji siejama su XVIII–XIX a. Rytų Europos rabinais, ypač Simcha Bunim iš Pešišchos. Pasakojama, kad žmogus visada nešiojasi du lapelius: viename parašyta „Dėl manęs buvo sukurtas pasaulis“, o kitame – „Aš esu tik dulkės ir pelenai“. Tokiu būdu mokiniai buvo mokomi nuolat prisiminti ir Dievo meilę, ir nuolankumą.
Ši alegorija atsirado hasidų aplinkoje, kur rabinai mokė savo mokinius trumpomis istorijomis ir vaizdingais palyginimais, perteikdami dvasines tiesas. Vėlesnė interpretacija („Kišenėje esantis laiškas: Tu esi mano mylimas vaikas“) yra adaptuota forma, išryškinanti Dievo meilės temą, tačiau jos šaknys glūdi būtent „Dviejų raštelių kišenėse“ tradicijoje.
Šioje istorijoje rabinas sako mokiniui: „Visur, kur eini, neši kišenėje laišką, kuriame parašyta: ‘Tu esi mano mylimas vaikas.’ Bet niekada jo neišimi ir neskaitai.“ Laiškas simbolizuoja Dievo meilę, kuri visada yra su žmogumi, net jei jis ją pamiršta ar ignoruoja.
Alegorija moko, kad Dievo artumas nėra kažkas, ką reikia užsitarnauti ar atrasti iš naujo – jis jau yra duotas, tik žmogus dažnai neprisimena pažvelgti į „laišką“ savo širdyje. Tai kvietimas gyventi sąmoningai, nuolat prisimenant, jog kiekvienas yra Dievo mylimas vaikas.
Kišenėje esantis laiškas
Buvo kartą vienas hasidų rebes sėdėjo su savo mokiniais prie stalo po vakarinės maldos. Visi tylėjo, tik žvakė mirgėjo.
Rebe pakėlė akis į jauną vaikiną, kuris visą dieną buvo liūdnas, ir tarė:
– Klausyk, Moše. Ateik arčiau.
Vaikinas priėjo. Rebe įkišo ranką į savo platų švarką, kažką ištraukė ir padavė jam mažą sulankstytą popierėlį.
– Štai, imk. Įsidėk į kišenę ir nešiokis visada su savim.
Mošė paėmė, apžiūrėjo – paprastas baltas lapelis, sulenktas keturlinkai. Paklausė:
– Rebe, o kas čia parašyta?
Rebe nusišypsojo taip švelniai, kaip tik jis mokėjo:
– Tai laiškas tau. Iš paties geriausio Adreso. Bet dabar jo neskaityk. Tik nešiokis kišenėje. Visur. Kai valgai, kai miegi, kai dirbi, kai meldiesi – tegu jis būna su tavim.
Mošė įsikišo laišką į vidinę kišenę prie širdies ir daugiau neklausinėjo.
Praėjo metai. Mošė keliavo po pasaulį, prekiavo, vedė, susilaukė vaikų, kartais klestėjo, kartais viską prarasdavo. Kartais užmiršdavo melstis, kartais pykdavo ant Dievo, kartais jausdavosi visiškai vienas ir niekam nereikalingas.
Bet laiškas visą laiką buvo kišenėje – jau pageltęs, kampučiai nudilę, bet neiškrito.
Vieną dieną Mošė sėdėjo vienkiemyje prie sudužusio vežimo, piniginė tuščia, vaikai alkani, žmona verkia. Jis atsirėmė į medį ir pirmą kartą per visus tuos metus prisiminė laišką.
Drebėdamas ištraukė jį iš kišenės, išlankstė ir perskaitė:
„Mano brangiausias vaikas, aš tave myliu labiau, negu tu gali įsivaizduoti. Tu niekada nebuvai ir niekada nebūsi vienas. Aš visada su tavimi. Tavo Tėvas.“
Mošė pradėjo verkti taip, kaip verkia tik suaugę vyrai – tyliai ir iki kaulų smegenų.
Rebe tuo metu jau seniai buvo miręs, bet Mošė suprato: laišką parašė ne rebe. Rebe tik perdavė.
Ir nuo tos dienos, kad ir kur Mošė ėjo – į turgų, į sinagogą, į kapines ar į vestuves – jis visada paliesdavo kišenę ir tyliai šypsodavosi.
Nes žinojo: laiškas vis dar ten. Ir niekada neiškrito.
Du rašteliai kišenėse
Rabinas Simcha Bunimas iš Pešišchos (1765–1827) mokydavo savo hasidus taip:
„Kiekvienas žmogus turi turėti dvi kišenes ir po raštelį kiekvienoje.
Kai reikia – įkiša ranką į vieną ar į kitą kišenę.
Tas pats žmogus, ta pati diena, bet rašteliai – skirtingi.“
Kairėje kišenėje raštelis su žodžiais iš Mišnos:
„Dėl manęs buvo sukurtas pasaulis.“
(„Bikrovot 6:5“ – „Adam buvo sukurtas vienas, kad žinotų kiekvienas: dėl jo vieno buvo sukurtas pasaulis“.)
Dešinėje kišenėje raštelis su Abraomo žodžiais:
„Aš esu dulkės ir pelenai.“
(Pradžios 18:27)
Kai žmogui pradeda suktis galva nuo puikybės:
– man sekasi, visi man lenkiasi, pinigai byra, žmonės klausosi kiekvieno mano žodžio –
tada įkiša ranką į dešinę kišenę, ištraukia raštelį ir skaito:
„Aš esu tik dulkės ir pelenai.“
Ir puikybė atslūgsta.
O kai žmogų užgula neviltis:
– niekas manęs nemėgsta, nieko nesugebu, visi mane paliko, aš niekam nereikalingas, geriau nė nebūčiau gimęs –
tada įkiša ranką į kairę kišenę, ištraukia raštelį ir skaito:
„Dėl manęs buvo sukurtas visas pasaulis.“
Ir širdis vėl atsitiesia.
Pasakojama, kad pats rabinas Simcha Bunimas visada nešiojosi tuos du lapelius.
Kartą vienas mokinys paklausė:
„Rebe, o jūs kurią kišenę dažniau liečiame?“
Rabinas nusijuokė:
„Abi vienodai. Nes žmogus – kaip svarstyklės: kai viena lėkštė pakyla per aukštai, kita nusileidžia per žemai. O tiesa – visada per vidurį.“
Nuo to laiko hasidai sako:
„Kas turi tik vieną raštelį – tas arba pučiasi, arba gniuždomas.
Kas turi abu – tas eina tiesiai.“