Naftalis – vienas gražiausių, laisviausių ir „švariausių“ Biblijos patriarchų: jokių nuodėmių istorijoje, jokių prakeiksmų, tik greitis, grožis ir Dievo malonė. Originali hebrajiška forma: נַפְתָּלִי (Nap̄tālî). Žydai jį skaito Naftali. Vardas reiškia „mano kova“ arba „kovotojas“ – Rachelės tarnaitė Bilha tarė: „Didelę kovą kovojau su savo seserimi ir nugalėjau“ (Pr 30,8).
Biografija ir pagrindiniai įvykiai
- Gimimas
Aštuntasis Jokūbo sūnus, antrasis iš Rachelės tarnaitės Bilhos (Pr 30,7–8). Gimė po Dano – Rachelė džiaugėsi, kad per tarnaitę „nugalėjo“ Lėją vaikų skaičiumi. - Tylioji asmenybė
Naftalis niekada neminimas jokiuose konfliktuose, skandaluose ar net Juozapo istorijoje – jis tiesiog „nėra dramoje“. Tai rodo ramų, laisvą ir nekaltą būdą. - Jokūbo palaiminimas (Pr 49,21)
Vienas gražiausių Biblijos palaiminimų:
„Naftalis – laisva elnė,
leidžianti gražius jauniklius.“
(arba: „Naftalis – elnė, paleista į laisvę,
ji gimdo gražius jauniklius.“) - Mozės palaiminimas (Įst 33,23)
„Naftali, sotus palaimos,
pilnas Viešpaties malonės –
jis užims vakarų ir pietų žemę.“ - Teritorija ir likimas
Naftalio giminė gavo vieną gražiausių Izraelio žemių – Galilėjos aukštumas, Kinnereto ežerą (Galilėjos jūrą), Kafarnaumą, Nazaretą, Kaną.
Ironiška – ši žemė vadinama „pagonių Galilėja“ (Iz 9,1), bet vėliau čia įvyko dauguma Jėzaus stebuklų ir buvo paskelbta: „Tamsioje šalyje užtekėjo didi šviesa“ (Mt 4,15–16).
Citatos
- Jokūbo palaiminimas:
„Naftalis – laisva elnė, leidžianti gražius jauniklius“ (Pr 49,21). - Mozės palaiminimas:
„Naftali, sotus palaimos, pilnas Viešpaties malonės“ (Įst 33,23). - „Dvylikos patriarchų testamentai“ (Naftalio testamentas):
Naftalis pasakoja alegorinį sapną apie jautį ir vilką – gamtos harmoniją. Moko gyventi pagal Dievo ir gamtos tvarką: „Žmogus turi būti kaip gamta – tvarkingas ir laisvas.“
Naftalis kitose religijose
- Judaizmas: Naftalio giminė garsėjo greičiu. Talmude sakoma, kad Naftalio bėgikai per vieną dieną nubėgdavo iš Jeruzalės į Galilėją su žinia apie naują mėnesį.
- Krikščionybė: Naftalio žemė – Jėzaus vaikystės ir viešosios veiklos vieta. „Pagonių Galilėja“ tapo Evangelijos šviesa – tiesioginis Jokūbo „gražių jauniklių“ išsipildymas.
- Islamas: Minimui kaip Naftāl (نَفْطَال), vienas iš Yāqub sūnų, bet be detalių.
Kiti Biblijos „Naftaliai“
| Naftalis | Biblijos vieta | Kas jis toks? | Kuo skiriasi? |
|---|---|---|---|
| Naftalis (patriarchas) | Pr 30–49 | Jokūbo ir Bilhos sūnus, giminės pradininkas | Pagrindinis veikėjas, „laisvos elnės“ palaiminimas |
| Naftalio žemė | Joz 19,32–39 | Naftalio giminės teritorija Galilėjoje | Ne žmogus, o vietovardis |
Tik patriarchas Naftalis yra tas, apie kurį kalbama giminių ir palaiminimų kontekste.
Naftalis – retas Biblijos „švarus“ patriarchas: jokių nuodėmių, jokių prakeiksmų, tik laisvė, grožis ir Dievo malonė. Jokūbas jį pavadino „laisva elne“, Mozė – „Viešpaties malone sotum“. Jo žemė tapo Jėzaus tėvyne – tarsi išsipildė „gražūs jaunikliai“. Todėl Naftalis lieka laisvės, grožio ir Evangelijos šviesos simboliu – „laisva elnė“, bėganti per Galilėjos kalvas ir nešanti šviesą net tamsiausiems pasaulio kampams.