Antroji mirtis – biblinis terminas, minimas tik keturis kartus ir tik Apreiškimo Jonui knygoje (Apr 2,11; 20,6.14; 21,8). Tai galutinė neišgelbėtųjų bausmė po Didžiojo Baltojo Sosto teismo – ugnies ežeras, kuris tiesiogiai pavadinamas „antroji mirtis“ (20,14).
Originalūs pavadinimai
- Graikiškas Naujasis Testamentas: ὁ θάνατος ὁ δεύτερος (ho thanatos ho deuteros) – pažodžiui „antroji mirtis“.
- Lotyniškoje Vulgatoje: mors secunda.
- Hebrajiškai vėlyvuosiuose žydų raštuose: מָוֶת שֵׁנִי (mavet sheni).
- Sirų Pešitoje: mawta tinyana.
- Angliškai (King James Version, 1611 m. ir dauguma vėlesnių vertimų): the second death.
Pirmoji mirtis – fizinė mirtis, kurią patiria visi žmonės.
Antroji mirtis – tai, kas vyksta po prisikėlimo teismui: žmogus, kurio vardas neįrašytas Gyvenimo knygoje, metamas į ugnies ežerą ir galutinai žūva.
Dvi pagrindinės krikščionių interpretacijos šiandien
- Amžinos sąmoningos kančios doktrina (tradicinė katalikų, ortodoksų ir dalies protestantų pozicija)
„Antroji mirtis“ yra tik pavadinimas; iš tikrųjų tai amžinas atskyrimas nuo Dievo ir sąmoningas kentėjimas ugnyje. - Galutinio sunaikinimo doktrina (sąlyginis nemirtingumas / anihiliacionizmas: septintosios dienos adventistai, Rethinking Hell, John Stott, Chris Date ir kt.)
Antroji mirtis reiškia visišką ir neatšaukiamą egzistencijos pabaigą – kūnas ir siela sunaikinami (Mt 10,28). Argumentai:
- tas pats ugnies ežeras praryja ir pačią mirtį bei Hadą (20,14) – jie negali būti amžinai kankinami,
- „mirtis“ Biblijoje visada reiškia pabaigą, o ne amžiną gyvenimą skausme,
- ugnis visada sudegina iki galo (Mal 4,1–3; Mt 3,12; 2 Pt 3,10–13).
Ankstyvieji Bažnyčios tėvai (Justinas Kankinys II a., Ireniejus, Arnobijus) dažnai aiškino „antrąją mirtį“ kaip visišką nedorėlių sunaikinimą, o ne amžiną kančią. Tik nuo Augustino (IV–V a.) pradėjo dominuoti amžinos kančios samprata.
Antroji mirtis nėra Dievo kerštas, o galutinis visatos „valymas“. Po jos nebelieka jokio blogio, jokios mirties ir jokios kančios – prasideda naujas dangus ir nauja žemė (Apr 21,4–5). Tai rodo, kad Dievo pergalė yra visiška: blogis nebus amžinai „užrakintas pragare“, o tiesiog išnyks.
Kas pasirinko gyvenimą su Dievu – antroji mirtis jam negali padaryti jokios žalos.
Kas pasirinko gyvenimą be Dievo – galiausiai gauna tai, ko norėjo: visišką nebūtį.