Markionas (lot. Marcion, gr. Μαρκίων) yra vienas ryškiausių ir labiausiai diskusijų sukėlusių II amžiaus krikščionių veikėjų. Jis kilęs iš Sinopės Pontoje, dabartinės Turkijos teritorijoje. Senieji šaltiniai, ypač Epifanijus, mini galimą jo tėvo ryšį su vietos bažnytine bendruomene, tačiau šis faktas nėra patikimai patvirtintas. Apie 135–140 metus Markionas atvyko į Romą, kur prisijungė prie vietos krikščionių bendruomenės ir greitai tapo žinomas dėl savo teologinių idėjų, kurios netrukus sukėlė didelį susipriešinimą.
Markionas ar Marcionas?
Lietuvių kalboje istoriniuose ir akademiniuose tekstuose asmens vardas „Markionas“ vartojamas kaip nuosekli lietuviška transkripcija iš graikų Μάρκίων. Lotyniškuose šaltiniuose dažniau pasitaiko forma Marcion (Marcionas), tačiau lietuvių kalboje ji beveik nevartojama, nes neatitinka įprastų tarimo ir linksniavimo modelių. Dėl šios priežasties lietuviškuose tekstuose nuosekliai vartojamas vardas „Markionas“, o lotyniška forma Marcionas paliekama tik tada, kai cituojamas originalus šaltinis ar nurodoma pirminė forma.
Toks derinimas leidžia išlaikyti aiškumą: lietuviškas vardas užtikrina sklandų skaitymą ir taisyklingą linksniavimą, o lotyniška forma, pateikiama tik tiek, kiek būtina, suteikia akademinį tikslumą ir leidžia tiksliai identifikuoti istorinį asmenį.
Markionas ir bažnyčia
144 metais Romos Bažnyčia jį oficialiai atskyrė dėl jo skelbto mokymo. Tai vienas ankstyviausių aiškiai dokumentuotų ekskomunikavimo atvejų krikščionių istorijoje. Po atskyrimo Markionas nesitraukė iš viešo religinio gyvenimo, bet pradėjo organizuoti savas bendruomenes, kurios greitai išplito po visą Romos imperiją. Kai kuriose vietovėse jos tapo itin įtakingos ir veikė kelis šimtmečius. Markionitų bendruomenės išliko iki V amžiaus, ypač Sirijoje ir Mesopotamijoje.
Markiono mokymas buvo grindžiamas radikaliu dualizmu. Jis teigė, kad Senojo Testamento Dievas, pasaulio Kūrėjas ir Įstatymo davėjas, yra iš esmės skirtingas nuo Naujojo Testamento Dievo, kurį apreikščiant Kristaus. Šis gerasis Dievas, anot Markiono, iki Jėzaus buvo nežinomas ir neturėjo ryšio su pasaulio kūrimu. Tokia dviejų dieviškų principų schema aiškiai prieštaravo ortodoksinei krikščionybei, kuri pabrėžė vieno Dievo veikimą tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento istorijoje.
Markionitai
Markionas turėjo ir savo sekėjų, kurie priėmė jo teologines nuostatas ir po 144 metų atskyrimo nuo Romos Bažnyčios susibūrė į savarankiškas bendruomenes. Šie sekėjai, vadinami markionitais (angl. Marcionites, lot. Marcionitae), laikė Markioną teisėtu apaštalo Pauliaus mokymo tęsėju ir rėmėsi jo sudarytu Rašto rinkiniu bei dualistine teologija. Iš pradžių markionitai buvo tiesioginė Markiono aplinkos grupė Romoje, tačiau greitai išsiplėtė į platesnį judėjimą, turintį savo vadovus, liturgiją ir mokymo tradiciją. Jų bendruomenės sparčiai plito Sirijoje, Mažojoje Azijoje ir Mesopotamijoje, o kai kuriose vietovėse tapo tokios gausios, kad ortodoksų autoriai jas laikė rimta konkurencija.
Dauguma ankstyvųjų markionitų buvo žmonės, kurie Markioną pažinojo gyvą arba priklausė jo artimiausiai Romos bendruomenei. Šaltiniai rodo, kad jis pats aktyviai organizavo pirmąsias bendruomenes ir paskyrė jų vadovus, todėl judėjimas nuo pat pradžių turėjo aiškų ryšį su jo asmeniu ir mokymu. Po Markiono mirties markionitai išlaikė jo teologinę sistemą beveik nepakitusią, tačiau kai kuriose vietovėse atsirado vietinių skirtumų, ypač liturgijos ir asketinių praktikų srityje. Ortodoksinė Bažnyčia markionitus laikė rimta grėsme, nes jų bendruomenės buvo gerai organizuotos, sparčiai plito ir turėjo aiškų teologinį identitetą. Nors markionitai nebuvo sistemingai persekiojami valstybės, jie dažnai susidurdavo su vietinių Bažnyčių pasipriešinimu ir polemika. Judėjimas palaipsniui silpo IV–V amžiuje, ypač po to, kai imperijoje įsitvirtino Nikėjos tikėjimo formulė ir sustiprėjo ortodoksinės struktūros, o galiausiai markionitų bendruomenės išnyko.
Markiono teologinės nuostatos
Markionas visiškai atmetė Senąjį Testamentą, laikydamas jį nesuderinamu su Kristaus mokymu. Jis sudarė pirmąjį žinomą Naujojo Testamento tekstų rinkinį, kurį sudarė sutrumpinta Luko evangelijos versija ir dešimt Pauliaus laiškų. Šis rinkinys, vadinamas Evangelion ir Apostolikon, buvo sudarytas apie 150 metus ir yra vienas ankstyviausių bandymų suformuoti krikščionišką kanoną. Markionas taip pat laikėsi doketizmo – mokymo, kad Kristus neturėjo tikro kūno ir tik atrodė esąs žmogus. Ši nuostata buvo grindžiama jo įsitikinimu, kad materija yra susijusi su žemesniuoju Kūrėju, todėl tikrasis Dievas negalėjo įsikūnyti materialiame kūne.
Markiono etika buvo griežta ir asketiška. Jis skatino atsisakyti santuokos ir seksualinių santykių, nes laikė juos susijusiais su materialiomis Kūrėjo tvarkos struktūromis. Markionitų bendruomenėse krikštas buvo teikiamas tik suaugusiesiems, kurie įsipareigodavo laikytis asketinio gyvenimo būdo. Šios nuostatos dar labiau atskyrė Markiono judėjimą nuo ortodoksinės krikščionybės, kuri pripažino kūno ir materijos gerumą kaip Dievo kūrinio dalį.
Markiono įtaka
Markiono mokymas sukėlė vieną didžiausių teologinių krizių ankstyvojoje Bažnyčioje. Jo radikalus Senojo Testamento atmetimas ir alternatyvaus kanono sudarymas privertė krikščionių bendruomenes aiškiau apibrėžti savo Rašto ribas. Reaguodama į Markiono iššūkį, Bažnyčia pradėjo formuoti keturių evangelijų rinkinį ir pabrėžti Pauliaus laiškų ryšį su Senojo Testamento tradicija. Tertulijonas, Ireniejus ir kiti autoriai parašė išsamius traktatus, kuriuose kritikavo Markiono dualizmą ir gynė Rašto vientisumą.
Markiono veikla taip pat paskatino Bažnyčią aiškiau apibrėžti Kristaus įsikūnijimo doktriną. Jo doketizmas buvo laikomas pavojingu nukrypimu, nes neigė Kristaus tikrą žmogiškumą ir kančią. Ortodoksinė teologija, reaguodama į šiuos teiginius, dar labiau pabrėžė, kad Kristus buvo tikras žmogus ir tikras Dievas, o jo kūniškumas nėra iliuzija.
Kūriniai
Markionas, kiek galima spręsti iš senųjų šaltinių, buvo parašęs teologinį veikalą, vadinamą „Antitezės“, kuriame sistemingai priešino Senojo ir Naujojo Testamento tekstus, siekdamas parodyti jų, jo manymu, esminį nesuderinamumą. Šis kūrinys neišliko, o jo turinys žinomas tik iš Tertulijono, Epifanijaus ir kitų Markiono kritikų pateikiamų citatų bei aprašymų. Be to, Markionas sudarė du tekstų rinkinius – sutrumpintą Luko evangelijos versiją ir dešimties Pauliaus laiškų rinkinį, kurie kartu sudarė ankstyviausią žinomą krikščioniško kanono projektą ir atspindėjo jo teologinę programą.
Palikimas ir vertinimas
Markiono judėjimas išliko kelis šimtmečius ir turėjo įtakos vėlesnėms dualistinėms sistemoms, tokioms kaip manichėjai. Jo sudarytas kanonas yra vienas ankstyviausių bandymų suformuoti krikščionišką Raštą, todėl turi didelę reikšmę Naujojo Testamento tyrimams. Markiono idėjos taip pat atskleidžia, kokie intensyvūs buvo II amžiaus debatai dėl krikščioniškos tapatybės, Rašto autoriteto ir santykio su žydiška tradicija.
Markionas išlieka figūra, kurią sunku vertinti vienareikšmiškai. Jo mokymas buvo atmestas kaip nesuderinamas su apaštaline tradicija, tačiau jo veikla paradoksaliai prisidėjo prie ortodoksinės krikščionybės formavimosi. Jo keliamas klausimas dėl Senojo Testamento vietos krikščionybėje tapo vienu svarbiausių ankstyvosios Bažnyčios teologinių iššūkių ir paskatino aiškiau apibrėžti krikščionišką kanoną bei doktriną.