Ksenofontas (gr. Ξενοφῶν, Xenophōn; apie 430–354 m. pr. Kr.) – Atėnų kilmingos šeimos sūnus, Sokrato mokinys, samdinys karys, istorikas ir vienas pirmųjų Vakarų memuaristų. Jis – ne filosofas kaip Platonas, bet praktiškas, aiškus, kariškas rašytojas. Viduramžiais buvo vadinamas „Atėnų Muse“ – jo proza laikyta idealia graikų kalba.
Gyvenimas: nuotykių romanas
- Jaunystė Atėnuose, Sokrato draugas (20 metų jaunesnis už mokytoją).
- 401 m. pr. Kr. prisijungė prie 10 000 graikų samdinių, kuriuos Kiras Jaunesnysis samdė prieš persų karalių Artakserksą II. Kiras žuvo Kunaksos mūšyje – graikai liko be vadų ir pinigų vidury Persijos.
- Ksenofontas išrinktas vienu iš vadų. Vadovavo legendiniam „Dešimties tūkstančių žygiui“ (Anabasis) – 1500 km per priešišką šalį iki Juodosios jūros. Šūkis: „Thalatta! Thalatta!“ („Jūra! Jūra!“) – vienas garsiausių antikinės literatūros momentų.
- Po to tarnavo spartiečiams (Atėnai ištrėmė už „lakonofiliją“). Spartos karalius Agesilajas davė jam dvarą netoli Olimpioje – ten praleido paskutinius 20 metų, rašydamas ir augindamas sūnus.
- Mirė apie 354 m. pr. Kr. – Atėnai atšaukė tremtį po jo mirties.
Pagrindiniai kūriniai
- Anabasis (Ἀνάβασις / Žygis į vidų arba Dešimties tūkstančių žygis)
Memuarai apie persų žygį – pirmoji Vakarų karybos ir nuotykių knyga. Lietuviškai išleista kaip „Anabasis“. - Atsiminimai apie Sokratą (Ἀπομνημονεύματα / Memorabilia)
Vienintelis realistiškas Sokrato portretas – ne idealizuotas kaip Platono, o žemiškas, praktiškas, juokaujantis. Gynė Sokratą nuo kaltinimų. - Puota (Συμπόσιον / Symposium)
Dialogas apie meilę ir draugystę – paralelė Platono „Puotai“, bet žaismingesnis. - Hellenika (Ἑλληνικά / Graikų istorija)
Tęsinys Tukidido „Peloponeso karo istorijai“ – nuo 411 iki 362 m. pr. Kr. - Kyrupedija (Κυροπαίδεια / Kyro auklėjimas)
Idealizuotas persų karaliaus Kyro Didžiojo biografija – pirmasis „veidrodinis valdovams“ kūrinys. Labai mėgo Machiavelli ir Montesquieu. - Apologija (Ἀπολογία Σωκράτους / Sokrato gynyba)
Trumpas Sokrato teismo aprašymas – kitoks nei Platono. - Apie raitiją ir Apie žirgų auklėjimą – praktiniai vadovai.
Religinės ir etinės temos
Ksenofontas – religingas, bet praktiškas. Jo Sokratas dažnai kalba apie dievų gerumą ir rūpestį žmogumi:
- Dievai davė žmogui protą, akis, ausis – viską geriausio („Atsiminimai“ I.4).
- Dievai kalbasi per ženklus, sapnus, orakulus.
- Sokrato „daimonion“ – vidinis dieviškas balsas, kuris tik sustabdydavo nuo blogo.
Jis kritikavo sofistus ir radikalų racionalizmą, bet pats buvo konservatyvus: gerbė tradicinę graikų religiją, aukojimus, orakulus.
Palikimas
- Pirmasis memuarų ir istorijos rašytojas „aš“ forma.
- Jo proza – graikų kalbos etalonas (viduramžiais mokėsi pagal jį).
- „Anabasis“ – įkvėpė Aleksandrą Didįjį, Cezarį, net Napoleoną.
- Jo Sokratas – „žemiškasis“, priešingai Platono „dangiškajam“.
Ksenofontas – karys, kuris rašė kaip filosofas, ir filosofas, kuris kariavo kaip karys. Jo „Thalatta! Thalatta!“ – vienas garsiausių šūkių istorijoje. Jis išgelbėjo 10 000 graikų ir Sokrato atminimą – du didžiausi žygiai viename gyvenime.