Sokratas

Sokratas (gr. Σωκράτης, Sōkrátēs; 469–399 m. pr. Kr.) – ne parašė nė vienos eilutės, bet tapo vienu įtakingiausių Vakarų mąstytojų. Jo mokymas žinomas tik iš mokinių liudijimų: Platono, Ksenofonto, Aristofano ir truputį Aristotelio. Jis niekada nebuvo „filosofas“ profesine prasme – buvo akmentašys, karys (tris kartus kovojo už Atėnus), pilietis ir gatvės pašnekovas.

Gyvenimas: trumpai ir tiksliai

  • Gimė Atėnuose, tėvas akmentašys Sofroniskas, motina akušerė Fainaretė.
  • Vedė Ksantipę (žinoma kaip „pikta žmona“, bet tai greičiausiai komedijų klišė).
  • Turėjo tris sūnus.
  • 399 m. pr. Kr. nuteistas mirties bausme už „jaunimo tvirkinimą ir naujų dievų įvedimą“.
  • Atsisakė bėgti iš kalėjimo (draugai siūlė papirkti sargybinius).
  • Išgėrė nuodų taurę (cikutą) ir mirė ramiai, kalbėdamas apie sielos nemirtingumą.

„Žinau, kad nieko nežinau“

Tai garsiausia Sokrato frazė (Platonas, „Atsiprašymas“). Delfų orakulas pasakė, kad Sokratas – išmintingiausias žmogus. Jis nustebo ir ėmė klausinėti „išminčių“ – politikų, poetų, amatininkų. Paaiškėjo, kad jie mano daug žiną, bet iš tikrųjų nieko nežino. Sokratas suprato: tikras išmintis – pripažinti savo neišmanymą.

Sokrato metodas (dialektika)

  • Klausinėjo žmones gatvėje, turguje, gimnazijose.
  • Naudojo ironiją (apsimetinėjo nežinantis) ir maieutiką („akušeriją“ – padėdavo žmogui pačiam „pagimdyti“ tiesą).
  • Tipiškas dialogas: „Kas yra drąsa?“, „Kas yra teisingumas?“, „Kas yra gėris?“
    Atsakymai griūdavo – galiausiai pašnekovas pripažindavo: „Nežinau.“

Pagrindinės idėjos

  1. Dorybė = žinojimas
    Niekas blogai nedaro savo noru – blogis kyla iš neišmanymo. Jei žmogus tikrai žinotų, kas yra gėris – darytų tik gera.
  2. Sielos rūpinimasis svarbiau už kūną ir turtą
    „Neišnagrinėtas gyvenimas never tas gyventi“ (Platonas, „Atsiprašymas“).
  3. Dievas ir religija
    Tikėjo vienu dievu (arba dieviškąja tvarka), bet kitaip nei tradicinė graikų religija. Sakė, kad turi vidinį balsą (daimonion) – dievišką ženklą, kuris sustabdydavo nuo blogų veiksmų. Už tai ir apkaltino „naujais dievais“.
  4. Paklusnumas įstatymui
    Net nuteistas mirti atsisakė bėgti – „Geriau kentėti neteisingumą, negu daryti neteisingumą“.

Teismo ir mirties citatos

  • „Aš jums ne mokytojas, o tik pašnekovas.“
  • „Negyvenęs pagal tiesą gyvenimas – ne gyvenimas.“
  • Prieš mirtį: „Kritonai, mes skolingi gaidį Asklepijui. Atiduokite, nepamirškite.“
    (Tai reiškia: mirtis – išgijimas nuo gyvenimo ligos.)

Įtaka

  • Platonas – visą savo filosofiją pastatė ant Sokrato metodo ir idėjų.
  • Aristotelis – perėmė etikos pagrindus.
  • Stoikai, krikščionys, Renesansas, Apšvietos filosofai – visi rėmėsi Sokrato „pažink pats save“ ir „dorybė yra žinojimas“.
  • Šiandien Sokrato metodas – visų universitetinių seminarų pagrindas.

Sokratas – žmogus, kuris nieko neparašė, bet pakeitė Vakarų mąstymą. Jis mirė už tiesą, kurios ieškojo visą gyvenimą, ir paliko mums klausimą: „Ar žinai, kodėl gyveni?“ Jo atsakymas: „Žinau, kad nieko nežinau – ir tai jau pradžia.“

Skaitykite daugiau..
Sokratas savo dvasinėje paieškoje rėmėsi vidiniu balsu, kurį vadino daimonionu. Tai buvo tarsi asmeninis dieviškas ženklas, kuris niekada jam nenurodydavo, ką daryti, tačiau visada įspėdavo, ko nedaryti. Šis reiškinys rodo, kad Sokratas jautė tiesioginį ryšį su aukštesne jėga, kuri veikė kaip sąžinės balsas. Nors jis buvo apkaltintas naujų dievų įvedimu, pats Sokratas teigė, kad jo misija yra tarnauti dievui, skatinant žmones rūpintis savo siela, o ne turtais ar garbe.

Įdomu tai, kad Sokratas save lygino su akušeriu, perėmęs šią profesiją iš motinos. Jis sakydavo, kad padeda kitiems pagimdyti tiesą, nes pats jos neturi, o tik padeda ištraukti ją į dienos šviesą. Jo mirtis taip pat buvo religinis aktas. Išgerdamas nuodus, jis parodė, kad siela yra svarbesnė už kūną. Jis tikėjo, kad mirtis yra arba gilus miegas be sapnų, arba kelionė į kitą pasaulį, kur galima susitikti su didžiaisiais praeities išminčiais. Sokratas mirė ne kaip nuteistasis, o kaip žmogus, atliekantis paskutinę auką savo įsitikinimams, taip įrodydamas, kad dvasinė ramybė yra stipresnė už fizinę baigtį.